Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lukiškių TI-K teigimu, 2015 m. liepos 24 d. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą, nes eidamas iš gyvenamosios kameros į pasivaikščiojimą savavališkai nuėjo į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 17 ir nevykdė prižiūrėtojo reikalavimo pereiti į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 24 bei kreipėsi į prižiūrėtoją necenzūriniais žodžiais. Šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, Vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punktą, todėl jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į drausmės grupę. Raštu pasiaiškinti dėl pažeidimo pareiškėjas tą pačią dieną atsisakė, todėl buvo surašytas protokolas Nr. 57-253. 2015 m. liepos 29 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog nenorėjo eiti į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 24, nes šis neatitinka teisės aktų reikalavimų. Skirdamas ginčijamą nuobaudą Lukiškių TI-K direktorius vadovavosi pareiškėjo paaiškinimais, galiojančiais teisės aktais, tarnybiniais pranešimais bei visa surinkta medžiaga, nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nepaaiškina, kuo ta žala pasireiškė, skundą grindžia abstrakčiais nusiskundimai. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjas nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, neigiamai nusiteikęs prieš įstaigos administraciją, piktnaudžiauja teismine gynyba, grasina Lukiškių TI-K pareigūnams rašyti melagingus skundus į teismą, sistemingai pažeidinėja Vidaus tvarkos taisykles, režimo ir dienotvarkės reikalavimus. Minėtus faktus patvirtina Socialinės reabilitacijos skyriaus ir Psichologinės tarnybos pateiktos charakteristikos.

II.

Pagal BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 d.) bei vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2 d.). BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (1 p.) ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (2 p.). Vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punktas nustato, kad nuteistieji privalo nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių.

Ištyręs ir įvertinęs jam pateiktus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų pereiti iš pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 17 į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 24, bendraudamas su pareigūnais vartojo necenzūrinius žodžius. Jokių tai paneigiančių duomenų, teismo įsitikinimu, į bylą nepateikta, o abejoti priesaiką davusių ir savo pareigas atliekančių statutinių valstybės tarnautojų surašytais tarnybiniais pranešimais nėra pagrindo, duomenų dėl jų šališkumo ar suinteresuotumo nubausti pareiškėją nėra. Be to, pats pareiškėjas pripažino, jog atsisakė pereiti į kiemelį Nr. 24, tačiau nurodė, jog korpuso vyresniajam antrą kartą pareikalavus pereiti į kitą pasivaikščiojimo kiemelį, jis šį nurodymą įvykdė savanoriškai. Tokius pareiškėjo argumentus teismas atmėtė kaip neįrodytus. Pareiškėjo elgesys svarstytas Komisijos posėdyje (šio fakto neginčija ir pareiškėjas). Minėto posėdžio metu pasiūlyta pareiškėjui skirti nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę 6 mėnesiams, taigi Lukiškių TI-K direktorius Nutarimą priėmė atsižvelgdamas į Komisijos siūlymą.

Nors pareiškėjas teigė, jog nuobauda paskirta formaliai ir įvertinus tik Lukiškių TI-K pateiktus dokumentus, tačiau su šiais argumentais teismas nesutiko. Vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 236–246 punktų nuostatomis Komisija peržiūri medžiagą, išklauso nuteistąjį, tiria pažeidimo aplinkybes. Iš Komisijos posėdžio 2015 m. liepos 28 d. protokolo Nr. 31–21 matyti, jog toks Vidaus tvarkos taisyklių reglamentuojamas vertinimas konkrečiu atveju buvo atliktas. Tiriant ir vertinant nurodytą pažeidimą buvo surinkti visi reikšmingi duomenys, patvirtinantys ir paneigiantys pareiškėjui inkriminuotas veikas. Tai, kad pareiškėjo netenkina atlikto tyrimo išvados ir skirta nuobauda, savaime neleidžia teigti, kad toks tyrimas buvo neišsamus, įrodymai buvo renkami neužtikrinant pareiškėjo teisių.

Atsižvelgęs į pareiškėjo charakteristiką bei padaryto pažeidimo (pasireiškusio keliais veiksmais) sunkumą ir pobūdį, jog jis atliktas sąmoningai, teismas atsisakė sušvelninti nuobaudą. Nutarimas ir Sprendimas priimti pakankamai argumentuotai ir nuodugniai ištyrus įrodymų, kurie neturi esminių tarpusavio prieštaravimų, visumą, todėl, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo šių administracinių aktų naikinti. Nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kitų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nurodytų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų buvimo teismas neanalizavo.

III.

Byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad pareiškėjas, bendraudamas su Lukiškių TI-K pareigūnais, vartojo necenzūrinius žodžius, nevykdė jų teisėto nurodymo išeiti iš kiemelio Nr. 17 ir eiti į kiemelį Nr. 24.Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniai pranešimai nėra objektyvūs įrodymai, todėl jais vadovaujantis asmuo negali būti baudžiamas. Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą privalo įrodyti nuobaudą paskyrusi institucija, bet ne atsakomybėn patrauktas asmuo. Visos abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjo naudai. Komisija tyrimą atliko formaliai ir šališkai, neperžiūrėjo vaizdo registratoriais padarytų įrašų, neapklausė liudytojais nuteistojo V. M. ir incidente dalyvavusių pareigūnų. Šių veiksmų neatliko ir pirmosios instancijos teismas, tuo suvaržydamas pareiškėjo teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Skiriant pačią griežčiausią nuobaudą buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jis patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, 6 mėnesius neteisėtai buvo kankinamas drausmės grupėje, buvimas ten lėmė papildomus jo teisių apribojimus.

Paaiškina, kad apeliantas savo nusiskundimus grindžia samprotavimais, bet ne įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 62-377, kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę šešiems mėnesiams, ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. 2S-3866, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nepagrįstai jam paskirtos nurodytos nuobaudos, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad jo apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2965-575/2016 pažymėjo, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, tam tikrų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 4–6, 26–30, 34–35, 127–128), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Kai kurie apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi. Viena vertus, apeliantas teigia, kad Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniai pranešimai nėra objektyvūs įrodymai, todėl negalima jais vadovautis skiriant asmeniui nuobaudą, kita vertus, apeliantas teigia, kad apklausti ne visi, jo manymu, „incidentą“ stebėję pareigūnai. Iš bylos medžiagos matyti, jog pats apeliantas savo 2015 m. liepos 29 d. paaiškinime Lukiškių TI-K nurodo, kad prižiūrėtojas ragino jį pereiti iš 17 kiemelio į 24, kad buvo iškviestas korpuso vyresnysis, kuris pakartotinai reikalavo eiti į 24 pasivaikščiojimo kiemelį (b. l. 34–35), apelianto pažeidimas fiksuotas 2015 m. liepos 24 d. tarnybiniu pranešimu Lukiškių TI-K direktoriui, pranešimą pasirašė du atsakingi pareigūnai, nurodę, kad apeliantas atsisakė paklusti, vartojo necenzūrinius žodžius (b. l. 29); du atsakingi pareigūnai surašė protokolą apie tai, kad apeliantas 2015 m. liepos 24 d. atsisakė pasiaiškinti (b. l. 30). Padarytą pažeidimą tyrė komisija, kurią sudarė penki asmenys, šioje komisijoje V. K. buvo išklausytas (Drausmės komisijos 2015 m. liepos 28 d. posėdžio protokolas Nr. 31-21 (b. l. 127–128)), Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo apeliantui tyrė Departamentas (b. l. 5–6).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas sąlygoja tam tikrus ribojimus ir draudimus bei pareigas, susijusius su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.). Reikia pažymėti, kad reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-273/2012, 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-504/2009).

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs ir patikimi duomenys neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė skundžiamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 62-377 nustatytą bausmės atlikimo režimo pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo netikėti tiesiogiai pareiškėjui inkriminuotą pažeidimą užfiksavusių Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 28–29) nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jos yra aiškios, nuoseklios ir neprieštaringos. Minėti pareigūnai nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, o byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti.

Vertindama apelianto prašymą (išdėstytą apeliaciniame skunde ir papildomuose paaiškinimuose) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar pažeidimo padarymo metu galiojęs BVK 142 straipsnio 1 dalies 7 punktas (dabar BVK 142 str. 2 d. 2 p.) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir ar Konstitucijai neprieštarauja BVK 84, 96 straipsniai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį į Konstitucinį Teismą galima kreiptis tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Tik tokiu atveju teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, į Konstitucinį Teismą galima kreiptis esant dviem sąlygoms: 1) jei teismui kyla pagrįsta abejonė, kad nuostata gali prieštarauti Konstitucijai; 2) tokia nuostata, kurios konstitucingumu abejojama, yra taikoma nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų sąlygų nagrinėjamoje byloje nėra, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti, ar BVK 142 straipsnio 1 dalies 7 punktas prieštaravo Konstitucijai, ar Konstitucijai neprieštarauja BVK 84, 96 straipsniai, nėra pagrindo.

Dėl apelianto prašymo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 4 dalį kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą ar pareiškėjo byloje nėra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, jog teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai gali prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Kartu pažymėtina ir tai, kad apelianto nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisė, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, bylos nagrinėjimo metu dar nėra įsigaliojusi.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pareiškėjui inkriminuotas Nutarime Nr. 62-377 nurodytas pažeidimas (pasireiškęs savavališku nuėjimu į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 17, teisėto pareigūno reikalavimo išeiti iš šio kiemelio ir eiti į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 24 nevykdymu, kreipimusi į pareigūną necenzūriniais žodžiais) įrodytas byloje esančiais duomenimis, jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti tuo, jog pareiškėjas padarė minėtą pažeidimą, pareiškėjas iš esmės nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 62-377 ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. 2S-3866 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunduose išdėstytais motyvais. Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog tiek Nutarimas Nr. 62-377, tiek Sprendimas Nr. 2S-3866 yra aiškūs ir motyvuoti, priimti įgaliotų pareigūnų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.