Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisėja Banga Bartkienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-771-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-61-1-00851-2013-9 Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.2.1.; 1.1.5.1.1.; 1.1.7.2.5; 1.1.8.;

1.2.4.5.; 2.4.6.4.2.; 2.4.7.; 2.4.8.

2015 m. lapkričio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei V. Ž., išteisintajam S. A., jo atstovui advokatui L. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. (toliau – S. A.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti.

Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. spalio 12 d. apie 3.00 val., apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju A. M. metu, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu A. M. į veido sritį ir vieną kartą spyrė į dešinę koją - tokiais veiksmais padarė jam gleivinės nubrozdinimus apatinės lūpos vidiniame paviršiuje ir dešinės čiurnos išorinio kulkšnies lūžį, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, nes dėl dešinės čiurnos išorinio kulkšnies lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimties dienų laikotarpiui.

be to, S. A. buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje - 2013 m. spalio 12 d. apie 3.00 val., apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini) sugadino svetimą turtą, t. y. panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. M., suplėšė nukentėjusiojo marškinius 200 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam 200 litų (57,92 eurų) turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendį ir S. A. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti S. A. kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir paskirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant S. A. per šį laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą bei būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Pagal BK 187 str. 3 d. S. A. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš S. A. nukentėjusiajam A. M. priteisti 2896,20 eurų neturtinės žalos ir 244,76 eurų turtinės žalos atlyginimą, Kauno teritorinei ligonių kasai – 44,52 eurų turtinės žalos atlyginimą.

Prokurorės vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, kadangi nagrinėjamu atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasak prokurorės, priimdamas S. A. išteisinantį nuosprendį, teismas besąlygiškai vadovavosi išteisintojo parodymais, nevertindamas jų nenuoseklumo ir prieštaravimo ne tik nukentėjusiojo, bet ir savo paties parodymams. Pagrįsdama šią išvadą, prokurorė nurodo, kad, sutinkamai su nukentėjusiojo parodymais, užsidarinėjant barui, apie 3 val. nakties jis išėjo namo. Ėjo vienas centrine aikšte link (duomenys neskelbtini). Jam einant namo, jis išgirdo kažką artinantis iš paskos ir klausiant: „ką padarei mano draugui“. Atsisukęs, pažino S. A., bet nekreipdamas į jį dėmesio ėjo toliau. Prisiartinęs S. A. trenkė jam į dešinį skruostą, po šio smūgio spyrė į dešinę kulkšnį, ko pasėkoje jis (A. M.) nugriuvo, po ko sekė dar keli spyriai. Šalia aikštės buvę taksistai garsiai sušaukė ir S. A. pasišalino. Tokius parodymus nukentėjusysis davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje.

Tuo tarpu S. A., priešingai nei nukentėjusysis, apklausiamas skirtingose proceso stadijose savo veiksmus apibūdindavo skirtingai. Apklausiamas teisiamajame posėdyje jis paaiškino, kad iš kavinės išėjus A. M., ėjo paskui jį, o priėjęs pašaukė. Nukentėjusiajam atsisukus, prisistatė, pasakydamas savo pavardę ir paklausė, ką jis daro. Tuomet nukentėjusysis jį puolė. Jis atstūmė nukentėjusįjį, atstumdamas gal ir sudavė. A. M. vėl jį puolė, bandė suduoti rankomis į veidą. Jis nukentėjusįjį atstūmė rankomis į krūtinę. Po šio atstūmimo A. M. nukrito. Jis nukentėjusiojo nespardė. Nueidamas matė, kad nukentėjusysis atsikėlė ir nuėjo. Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 10 d. S. A. nurodė kiek kitokias įvykio aplinkybes, teigdamas, kad A. M. išėjus iš kavinės jį pasekė, po to priėjęs prie nukentėjusiojo ir draugiškai apkabinęs per pečius paklausė, ko šis kabinėjosi prie jo draugo, ir tuo metu pastarasis užsimojo jam trenkti. Jis atstūmė nuo savęs nukentėjusįjį, bet šis vėl puolė ant jo, norėjo trenkti, todėl jis gindamasis apie du kartus trenkė kumščiu A. M. į veidą ir pakišdamas koją pargriovė ant žolės prie fontanų. Palikęs A. M. gulintį, nuėjo. Jokių taksistų nebuvo, niekas nešaukė. 2013 m. gruodžio 23 d. apklausos metu S. A. nurodė, kad jis nežino, kaip galėjo suplyšti A. M. marškiniai, nes su A. M. nesistumdė, tik sudavė jam kelis kartus kumščiu į veido sritį; 2014 m. balandžio 2 d. apklausos metu S. A. teigė, kad atsisukęs A. M. bandė pulti jį kumščiais, nes tikriausiai išsigando manydamas, kad jis (S. A.) nori jį pulti. Gindamasis atsitraukė nuo A. M., bet šis toliau bandė pulti. Tada gindamasis S. A. sudavė vieną kartą kumščiu A. M. į veido sritį, jį pastūmė, dėl ko A. M. nugriuvo. S. A. teigia, kad galėjo pastumti ir rankomis, ir užkišti koją, tačiau kaip tiksliai jį atstūmė – nepamena.

Apeliaciniu skundu pabrėžiama ir tai, kad net ir tikint, jog kavinėje „S.“ tarp nukentėjusiojo ir S. A. bei liudytojo D. M. buvo kilęs konfliktas, nors šias aplinkybes neigia ne tik nukentėjusysis, bet ir liudytojai V. V. bei M. B., aiškintis santykių su nukentėjusiuoju S. A. ėjo jau pasibaigus konfliktinei situacijai. Tariamam pokalbiui jis pasirinko laiką, kai nukentėjusysis nakties metu lauke liko vienas. Pažymima, jog tuo metu, kai nukentėjusysis buvo su savo draugais, S. A. santykių aiškintis nėjo, tačiau laukė momento, kai neblaivus nukentėjusysis turėjo mažesnę galimybę apsiginti. Tokios aplinkybės, prokurorės įsitikinimu, paneigia S. A. tariamą tikslą pasikalbėti draugiškai.

Vertindama pirmosios instancijos teismo argumentus dėl to, kad nukentėjusysis į medikus ir policiją kreipėsi tik ryte, ir neatmetė galimybės, kad jis eidamas namo galėjo būti sužalotas trečiųjų asmenų arba susižaloti pats, nes buvo neblaivus, prokurorė nurodo, kad remiantis nukentėjusiojo paaiškinimais, jis į medikus kreipėsi ryte tik supratęs, jog koja lūžusi - buvo sutinusi, negalėjo atsistoti, ir šis paaiškinimas, prokurorės įsitikinimu, yra visiškai logiškas.

Be to, pirmosios instancijos teismui kilus abejonėms dėl S. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 1 d., prokurorės teigimu, nepagrįstai nebuvo svarstoma ir pasisakyta dėl jo veikos atitikimo BK 140 str. 1 d. numatytos veikos sudėčiai, nors tokią galimybę pirmosios instancijos teismas vis tik turėjo.

Apeliaciniame skunde, be viso ko nurodoma, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Šioje byloje buvo padaryta neturtinė žala asmens sveikatai, patirtos moralinės kančios, sukrėtimai, išgyvenimai, sužalojimai ir dėl jų atsirandantys nepatogumai, buvo sukelta baimė dėl sveikatos. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo - ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju, prokurorės įsitikinimu, nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės tiek dėl fizinio skausmo sukėlimo, tiek ir dėl kitaip pasireiškusios neturtinės žalos yra pagrįstos. Bet koks trauminis poveikis žmogaus kūne yra skausmingas ir sukelia fizinį skausmą, o fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimas yra nustatytas specialisto išvada.

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti visiškai, išteisintasis S. A. ir jo advokatas L. M. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 str. 3 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str.. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi S. A. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę bei pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kas esmingai įtakojo apylinkės teismo išvadas dėl S. A. nekaltumo jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai buvo įvertinti fragmentiškai, atsietai nuo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, išskirtinį dėmesį suteikiant paties išteisintojo parodymams, nevertinant jų prieštaringumo objektyviai užfiksuotoms įvykio aplinkybėms, kitiems teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymams bei rašytiniams byloje esantiems duomenims. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir S. A. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu padarius BK 138 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 2 p., 326 str. 4 d.).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Analizuojant komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, pastebėtina, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Dažniausiai tyčia tokiuose nusikaltimuose yra neapibrėžta (nekonkretizuota).

Vertinant komentuojamos nusikalstamos veikos objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumą išteisintojo S. A. veiksmuose, visų pirma įvertintini jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Jo teigimu, 2013 metais, mėnesio ir dienos nepamena, tačiau apie 20.00 val., jis su D. M. nuėjo į kavinę „S.“. Ten matė ir A. M. su savo draugais – 4 ar 5 asmenimis, pažįstamais iš matymo, kurie vartojo stiprius alkoholinius gėrimus. Jiems besėdint kavinėje, A. M. vis atsisukinėjo, juos įžeidinėjo ir užgauliojo dėl to, kad šie yra iš štabo kuopos, tačiau jie į tai nekreipė dėmesio. Apie 24.00 val. A. M. su draugais jau buvo gerokai išgėrę, todėl užgauliojimai jo ir D. M. atžvilgiu ne tik kad nesiliovė, bet ir stiprėjo. A. M. tuo metu pradėjo raminti ir kartu su juo buvę draugai. Apie 1.00 val. pastebėjo, kaip D. M. kalbasi su A. M., kurio balso tonas buvo gerokai pakeltas, dėl ko, jis (S. A.) priėjo ir paklausė, kodėl A. M. prie jų kabinasi, į ką A. M. atsakė pakvietimu į lauką muštis. Kiek vėliau matė, kaip A. M. iš „S.“ išėjo. Jis (S. A.) išėjo paskui, norėdamas pasikalbėti (išsiaiškinti) ir matė, kaip A. M. nuo per didelio alkoholio kiekio svyruoja į šalis. Į jokią koją jam nespyrė, tiesiog priėjo prie jo, o šiam atsisukus prisistatė savo pavarde, paklausdamas, ko A. M. kabinėjasi. Tuomet A. M. jį puolė, tačiau jis (S. A.) jį atstūmė, gal ir sudavė atstumdamas. Antrą kartą vėl atstūmė A. M., nes šis vėl puolė. Nukentėjusysis jį puolė rankomis, ėjo muštis, bandė trenkti, tačiau jo veiksmai buvo sulėtėję, dėl ko jam (S. A.) pakako tiesiog A. M. atstumti nuo savęs. Kai atstūmė jį pirmąjį kartą, šis nenukrito, bet vėl puolė rankomis, mosikavosi kumščiais ir bandė suduoti. Po to, kai atstūmė A. M. antrąjį kartą, šis nukrito, jo nespardė. A. M. atsistojo ir nuėjo. Eisena buvo girto žmogaus, bet ne sužaloto. Mano, kad kaltas nukentėjusysis.

Nepaisant šių S. A. parodymų, kuriais jis kategoriškai neigia savo kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo, įtvirtinto BK 138 str. 1 d., padaryme, jo kaltę, kaip teisingai savo apeliaciniame skunde pažymėjo prokurorė, visgi įrodo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiuoju apklausto A. M. parodymų, analizuojamas įvykis galėjo įvykti 2013 m. spalio 12 d., kai jis su draugais B. ir V. nuvyko į barą „S.“. Prie jų priėjo S. A. su draugu ir atsisėdo netoliese. S. A. draugas prie jų priėjo, pasisveikino, pakalbino, paklausė ar jie iš trečiosios kuopos, ką nukentėjusysis patvirtino, paklausdamas, ar jie iš štabo. Pakalbėjęs S. A. draugas, sugrįžo prie savo stalelio ir su jais daugiau nekalbėjo. Jo (nukentėjusiojo) draugams išėjus iš baro, jis sutiko pažįstamą Ingridą, kurios pavardės nepamena, ir prisijungė prie jos stalelio, prie kurio sėdėjo ir daugiau žmonių. Užsidarinėjant barui, t. y. apie 3.00 val., jis ėjo namo centrine aikšte link (duomenys neskelbtini) namo. Iš baro išėjo vienas. Jam einant, išgirdo kažką besiartinant iš paskos ir klausiant: „ką padarei mano draugui?“. Atsisuko, pažino S. A., bet į jį nekreipė dėmesio ir ėjo toliau. Tuo metu S. A. prie jo prisiartino ir trenkė į veidą, po ko jis (nukentėjusysis) užsiėmė už galvos, bet nenukrito. Smūgis buvo į dešinį skruostą, ausį. Po to, S. A. iš dešinės pusės spyrė į dešinę koją, t. y. kulkšnį, dėl ko, nukentėjusysis pargriuvo, po ko, gulinčiam sekė dar keletas smūgių iš kojos. Šalia buvusiems taksistams garsiai sušukus, S. A. iš įvykio vietos pasišalino. Papildomai A. M. paaiškino, kad tą naktį jis dar paršlubavo namo ir atsigulė į lovą, tačiau ryte atsistoti ant kojos jam jau nepavyko, dėl ko suprato, kad ji lūžusi. Iš karto nuvažiavo į ligoninę. Jį nuvežė draugas D. K.. Gydytojai diagnozavo lūžį.

Liudytas D. M. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2013 metų spalio mėnesį jis kartu su S. A. buvo kavinėje „S.“, kur buvo ir A. M.. Gal po 1,5 val. jis kavinėje pradėjo kabinėtis prie jo ir S. A., siūlė jam (D. M.) į galvą. A. M. vartojo alkoholį ir kuo daugiau laiko praeidavo, tuo labiau jis kabinėjosi. Matėsi, kad jis girtėja, šokdamas užkliūva. Liudytojo teigimu, tą vakarą A. M. konfliktavo ir su kitais kavinės lankytojais. Iš kavinės jis (D. M.) išėjo apie 1.30-2.00 val., turėjo susitikti su drauge. O S. A. liko kavinėje. Ar liko ir A. M., nežino, tačiau mano, kad liko. Papildomai liudytojas paaiškino, kad atėjęs į kavinę, jis jau matė, kad A. M. šlubuoja.

Remiantis liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto J. K. parodymais, 2013 metų spalio mėnesį, tikslios dienos nepamena, jis matė A. M., buvusį kavinėje „S.“. A. M. šlubavo jau būdamas kavinėje. Jis (liudytojas) pasisveikino su A. M. ir paklausė jo, kodėl šis šlubuoja, tačiau A. M. tik numojo ranka ir nuėjo toliau. Po savaitės iš kolegų išgirdo kalbas, kad iš S. A. A. M. prašo 10000 litų už tai, kad jam sulaužė koją. Papildomai liudytojas paaiškino, kad įvykio dieną kai matė A. M. šlubuojantį, jau buvo vėlu. Kavinėje nepastebėjo, kad A. M. drabužiai būtų purvini ar suplėšyti, jis tik šlubavo. Tą vakarą toje pačioje kavinėje jis (liudytojas) matė ir S. A., tačiau tuo metu, kai A. M. kavinėje jau nebuvo. S. A. kavinėje buvo su draugu, tačiau neilgai. Po savaitės A. M. jis vėl matė toje pačioje kavinėje.

Liudytojas J. D. parodė, kad 2013 metų spalio mėnesį jis su A. M. nuomojosi būtą, esantį (duomenys neskelbtini). Paties A. M. sužalojimo fakto nematė, o apie įvykį sužinojo tik grįžęs namo po savaitgalio, tai buvo gal po keleto dienų. Iš A. M. pasakojimų žino, kad jis ėjo namo, kai S. A. jį užpuolė, bet kaip ir kokiomis aplinkybėmis tai vyko, pasakyti negali. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, J. D. parodė, kad kiekvienais metais kariuomenėje, kur tarnauja ir A. M., ir S. A., yra vykdomas pirmo lygio savigynos testas, privalomas visiems. A. M. tokį taip pat turėjo išlaikyti. Iki testo laikymo dienos vyksta be kontaktinės treniruotės, kurių metu vieni mokosi smūgiuoti, kiti – apsiginti. Tuo metu kontaktas yra, bet jis labai lengvas.

Teisiamojo posėdžio metu nepavykus liudytoju apklausti M. B., vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jo teigimu, 2013 metų spalio mėnesį, tikslios datos nepamena, penktadienį vakare, jis kartu su A. M. ir V. V. apie 22 val. atėjo į kavinę „S.“. Daugiau, kas tą vakarą buvo „S.“, nieko nepažinojo. Visą vakarą jie vartojo alkoholį, tik A. M. vartojo mažiau, nes ryte jam reikėjo kažkur važiuoti. A. M. tą vakarą buvo ramus, su niekuo nekonfliktavo. Namo jis (M. B.) išėjo iš karto po to, kai išėjo V. V., tai galėjo būti kažkur apie 1.00 val. Apie tai, kad A. M. buvo sumuštas, sužinojo kitą dieną, kai buvo atvykęs pas jį į ligoninę. Daugiau apie A. M. sumušimą nieko nežino. Prieš šį įvykį A. M. jokios kojos traumos neturėjo (b. t. 1, b. l. 23).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., buvo pagarsinti ir liudytojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2013 metų spalio mėnesį, tikslios datos nepamena, lyg penktadienį vakare, jis kartu su A. M. ir M. B. buvo kavinėje „S.“. Visą vakarą jie vartojo alkoholį. A. M. tą vakarą buvo ramus, su niekuo nekonfliktavo. Iš tą naktį „S.“ buvusių žmonių jis pažinojo tik A. M. ir M. B.. A. M., nors ir vartojo alkoholį, neatrodė išgėręs. Namo išėjo apie 1.00 val., A. M. liko kartu su M. B. „S.“. Apie tai, kad A. M. buvo sumuštas, sužinojo atėjęs į darbą (b. t. 1, b. l. 24).

S. A. kaltę patvirtina ne tik aptartų asmenų išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, bet ir kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga.

2013 m. gruodžio 27 d. apžiūros metu buvo apžiūrėti marškiniai ilgomis rankovėmis, kuriuos 2013 m. spalio 12 d. daiktų dokumentų pateikimo protokolu pateikė nukentėjusysis A. M.. Ant marškinių kairės rankos rankovės yra įplyšimai (b. t. 1, b. l. 25, 29-31).

Įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, kad 2013 m. spalio 12 d. buvo apžiūrėta vieta prie (duomenys neskelbtini), tačiau pėdsakų, tinkančių identifikacijai, nerasta (b. t. b. l. 7-8 ).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2678/13(02) konstatuota, kad A. M. nustatyti gleivinės nubrozdinimai apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, kurie galėjo būti padaryti vieno smūgio pasėkoje kieto buko daikto poveikyje; dešinės čiurnos išorinio kulkšnelio lūžimas, kuris galėjo gautis griuvimo pasėkoje atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimai padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku – 2013 m. spalio 12 d.. Savigynai būdingų sužalojimų nenustatyta. Gleivinės nubrozdinimai apatinės lūpos vidiniame paviršiuje atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, dešinės čiurnos išorinio kulkšnelio lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (b. t. b. l. 45).

Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. pG1073/14(02), A. M. nustatyta apatinės lūpos vidiniame paviršiuje gleivinės nubrozdinimai, dešinės čiurnos išorinio kulkšnies lūžis. Nubrozdinimai apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, galėjo būti padaryti vieno (ar daugiau) kontakto(-ų) į burnos sritį. Galimi trys dešinės čiurnos išorinio kulkšnies lūžio mechanizmai: 1) daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su dešinės čiurnos išorine dalimi; 2) dešinei čiurnai judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais); 3) dėl dešinės čiurnos sąnario abdukcijos (atitraukimo nuo kūno vidurinės plokštumos) ir/arba išorinės rotacijos. Dešinės čiurnos išorinės kulkšnies lūžio „2“ bei „3“ padarymo mechanizmai gali būti ir griuvimo metu (b. t. 1, b. l. 55).

Paminėti įrodymai aukštesniajam teismui leidžia daryti abejonių nekeliančią bei objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, kad S. A. 2013 m. spalio 12 d. apie 3.00 val., apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju A. M. metu, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu A. M. į veido sritį ir vieną kartą spyrė į dešinę koją - tokiais veiksmais padarė jam gleivinės nubrozdinimus apatinės lūpos vidiniame paviršiuje ir dešinės čiurnos išorinio kulkšnies lūžį, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, nes dėl dešinės čiurnos išorinio kulkšnies lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimties dienų laikotarpiui, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d..

Nors pirmosios instancijos teismas S. A. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad byloje nenustatyti tyčiniai jo veiksmai A. M. atžvilgiu, o nukentėjusiajam į medikus kreipusis tik kitą dieną po analizuojamo įvykio, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo neblaivus, neatmestina galimybė, kad asmuo galėjo susižaloti ir po analizuojamo įvykio eidamas į namus, tačiau aukštesnysis teismas tokias apylinkės teismo išvadas vertina kritiškai. Jos nėra pagrįstos objektyviais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais duomenimis, padarytos tinkamai neįvertinus teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymų, išteisintojo parodymuose esančių prieštaravimų, o į byloje pateiktas specialisto išvadas atsižvelgiant tik fragmentiškai, neįvertinant jų visuma konstatuotų aplinkybių.

Sprendžiant S. A. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padaryme, klausimą, vertinant jo paties ir nukentėjusiojo aukščiau išdėstytų parodymų visumą, akivaizdu, kad tiek išteisintasis, tiek ir nukentėjusysis konflikto pradžią aiškina analogiškai, nurodydami, kad S. A. prisivijo A. M., klausdamas, ką šis padarė jo draugui, tačiau jų aplinkybės dėl A. M. sužalojimo mechanizmo skyrėsi, S. A. aiškinant, kad A. M. jį puolė, o šis tik gindamasis jį atstūmė, o A. M. nurodant, kad smūgius jam sudavė S. A., po ko, jis nugriuvo, buvo spardomas ir atsikėlė tik S. A. pasišalinus iš įvykio vietos. Šiame kontekste analizuojant išteisintojo parodymų visumą bei vertinant jų pagrįstumą ir objektyvumą, pabrėžtina, jog teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi vieningos pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (išteisintojo, nuteistojo) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja kitų byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dėstomą įvykių versiją.

Vertinant nukentėjusiojo A. M. parodymus pažymėtina, kad ir nukentėjusysis gali laikytis jam naudingesnės įvykių versijos, tačiau nagrinėjamu atveju, teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina ne tik dalis liudytojų parodymų, bet ir rašytiniai įrodymai.

Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2014 m. balandžio 8 d. buvo apžiūrėtas A. M. mobiliojo ryšio telefonas „Nokia Lumia 520“ bei jame esančios trumposios SMS žinutės. Remiantis šių duomenų visuma matyti, kad 2013 m. spalio 14 d., 12.37 val. buvo gauta žinutė nuo S. A.: „Neik ten y jokia policija buk pacanas susitiksim pasnekesim apsitarsim viska. Nepasikraunam tom problemom“. Po SMS žinutės matomas įeinantis skambutis Nr. (duomenys neskelbtini), skambinta 2013 m. spalio 14 d. 17.34 val.. 2013 m. spalio 16 d. 10.24 val. gauta SMS žinutė iš S. A.: „reik pasneket, prašau nesugadink man gywenimo“. 2013 m. spalio 21 d. 13.13 val. gautas skambutis iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Iš S. A. 2013 m. spalio 21 d. 13.58 val. gauta SMS žinutė: „Nenori susitikt pasneket? ar man eit pas advvokata?“. 2013 m. spalio 21 d. 15.06 val. iš A. M. telefono buvo išsiųstą SMS žinutė S. A.: ..Neturiu as ka kalbėti Su tawim Kai kalba eina apie 5001t“. 2013 m. spalio 21 d. 15.24 val. gauta S. A. SMS žinutė: „Neina apie tiek susitinkam pasnekesim isspresim wiska. Abu esam suaugę wyrai jomaįo“. 2013 m. spalio 21 d., 15.46 val. iš A. M. išsiųsta SMS žinutė S. A.: „Tj sakyk suma as pasakysiu apie Ka Tu nori kalbėt nesuprantu, man neidomu tavo kiti reikalai“. 2013 m. spalio 21 d., 15.53 val. gauta S. A. SMS žinutė: „2000“. Tą pačią dieną 15.55 val. gauta S. A. SMS žinutė: „O susitikt norėjau ne dėl to kad apkraut sawo reikalais, pas vvisus ju pilna! O atsiprasyt uz durnystes.“ 2013 m. spalio 22 d., 07.50 gauta S. A. SMS žinutė: „Tai šnekam kazka ar tu čia wisom uz kad ne?“. Tą pačią dieną 12.07 val. iš A. M. telefono išsiųsta SMS žinutė S. A.: „Neateina išvados ir Kauno, snekesim“. 2013 m. spalio 28 d., 11.28 val. iš A. M. telefono išsiųsta SMS žinutė S. A.: „Kaip supratau pasirinkai teismą, nu nznau kas tau geriau...“. 2013 m. spalio 28 d., 13.53 val. iš S. A. gauta SMS žinutė: „Kas ka pasirinko pats su manim nešneki. Pirma diena ysiaiskin galėjom viską“. Tą pačią dieną 14.01 val. iš A. M. telefono S. A. išsiųsta SMS žinutė: „As tau pirma diena ir pasakiau suma“. 2013 m. spalio 28 d., 14. 04 val. iš S. A. buvo gauta SMS žinutė: „Tu nejuokink su tokiom sumom dantys tau iškrito ar kas kad tiek lt reikes susistatyti. Dirbam vienoj sistemoi ir negalim žmoniškai issprest visko juokinam aplink visus. Tu cia is manes uždirbt nori ar kas tau yra kaip nežmogus elgies“. 2013 m. spalio 28 d., 14.05 yra iš A. M. telefono S. A. išsiųsta SMS žinutė: „Ne nu o tu mane užmušt is lempos nori ar ka gerai lad taxistai nuvijo, tuolabiau kad vienoi dėlto nesuprantu tavęs ko tu norėjai“. Tą pačią dieną, 14.07 val. gauta S. A. SMS žinutė: „Susitinkam pasnekesim kaip žmones“ (b. t. 1, b. l. 34).

Abejonių dėl pateikto susirašinėjimo SMS žinutėmis autentiškumo bei pokalbyje dalyvavusių asmenų identifikavimo, aukštesniajam teismui nekyla. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. A. jokių pastabų dėl minėtų SMS apylinkės teismui nepateikė, neneigė, jog tai jo SMS žinutės, po nagrinėjamo įvykio rašytos nukentėjusiajam A. M.. Tuo tarpu analizuojant aptarto pokalbio detales, aiškiai matyti, kad S. A. savo kaltės dėl A. M. padarytų sužalojimų neneigia, bando su nukentėjusiuoju susitarti dėl nesikreipimo į policiją, nurodydamas, kad tai gali jam sugadinti gyvenimą, o atsižvelgiant į S. A. darbinę veiklą – dirba (duomenys neskelbtini), tokie išteisintojo argumentai yra pakankamai logiški. Be to, akivaizdu, kad pats S. A. SMS žinučių pagalba prašo nukentėjusiojo įvardinti pinigų sumą, kuri užtikrintų jam padarytos žalos atlyginimą ir padėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, neabejotinai paneigia S. A. teisiamojo posėdžio metu išdėstytą poziciją, jog A. M. jokių sužalojimų nepadarė, kadangi abejotina, jog išteisintasis, visiškai nekaltas (kaip jis teigė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu) dėl A. M. konstatuotų sužalojimų, bandytų susisiekti su nukentėjusiuoju ir be teismo susitarti dėl žalos atlyginimo. Juo labiau įvertinus tokių S. A. veiksmų nuoseklumą bei pakartotinumą – A. M. net ir neatsakinėjant S. A. į jo parašytas SMS žinutes, išteisintasis toliau atkakliai bando su juo susisiekti tiek SMS žinučių, tiek ir telefoninių skambučių pagalba.

Akivaizdu, kad minėtos aplinkybės paneigia ir S. A. poziciją, jog jis tik gynėsi nuo A. M. smūgių, t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012 ir kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. A. A. M. jau išėjusį iš kavinės „S.“ pasivijo be jokios aiškios priežasties – kaip pretekstą nurodydamas, jog norėjo pasiteirauti, ką šis padarė jo draugui (D. M.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad išteisintasis aiškintis santykių su nukentėjusiuoju dėl pastarojo elgesio ėjo jau pasibaigus galimai nukentėjusiojo ir D. M. konfliktinei situacijai, nors ją kategoriškai neigia tiek pats nukentėjusysis, tiek kartu su juo buvę V. V. ir M. B., jos nepatvirtino ir D. M.. Be to, kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo prokurorė, tariamam pokalbiui S. A. pasirinko tokį laiką, kai nukentėjusysis nakties metu lauke ėjo vienas, nes tuo metu, kai A. M. vis dar buvo su savo draugais, išteisintasis santykių aiškintis nesiėmė, laukė momento, kai neblaivus A. M. turėjo mažesnę galimybę apsiginti. Šių duomenų kontekste atmetant S. A. teiginius dėl galimos būtinosios ginties jo veiksmuose buvimo, pažymėtina ir tai, jog jokie sužalojimai S. A. nustatyti nebuvo, tuo tarpu nukentėjusiajam nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas ne tik kojos lūžis, bet ir nubrozdinimai apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, kas vėlgi patvirtina A. M. versiją, jog pirmąjį smūgį jam sudavė S. A.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, remiantis išteisintojo parodymais, po A. M. ketinimų jam suduoti pirmąjį kartą ir po to, kai šis nukentėjusįjį atstūmė, pavojingas nukentėjusiojo ketinimas (jei toks ir buvo) jau buvo pasibaigęs, tačiau S. A. nuo nukentėjusiojo nesitraukė, o jam ketinant suduoti antrąjį smūgį, vėl jį pastūmė, nors, pasak paties išteisintojo, A. M. buvo visiškai girtas ir sunkiai stovėjo. Vien jau tokie išteisintojo veiksmai, t. y. nepasitraukimas nuo, jo teigimu, girto ir agresyvaus žmogaus, neleidžia daryti išvados apie jo veiksmų atlikimą esant būtinosios ginties sąlygoms.

Abejoti S. A. kalte jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padaryme teisėjų kolegijai neleidžia ir liudytojais teisiamojo posėdžio metu apklaustų D. M. ir J. K. parodymai, kad A. M. įvykio vakarą buvęs kavinėje „S.“ jau šlubavo. Vertinant šių asmenų išdėstytas aplinkybes, jų pagrįstumą ir patikimumą, akcentuotina, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, įvykio vakarą S. A. buvo kartu su D. M., kas suponuoja išvadą, kad juos sieja draugiški santykiai, todėl neatmestina galimo D. M. suinteresuotumo bylos baigtimi galimybė, siekiant padėti savo draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad D. M., nors ir kategoriškai tvirtino matęs šlubuojantį nukentėjusįjį dar iki jo konflikto su S. A., tačiau nei teisiamojo posėdžio, nei akistatos su A. M. metu, nesugebėjo įvardinti, kuri A. M. koja (dešinė ar kairė) buvo pažeista, tiesiog nurodydamas, kad jis keistai vaikščiojo – šlubčiojo. Be to, kaip seka iš šio liudytojų parodymų, būdamas kavinėje A. M. šoko (nurodė, kad šokdamas užkliūdavo), o tai iš esmės paneigia keliamą versiją apie tai, jog nukentėjusiojo koja galėjo būti sužaloti anksčiau ir patvirtina, paties nukentėjusiojo parodymus apie tai, jog sužalotas jis buvo būtent aptariamo įvykio metu. Įvertinus tai, kad įvykio dieną A. M. kavinėje vartojo alkoholinius gėrimus, ko neneigė pats nukentėjusysis, ką patvirtino ir kartu su juo kavinėje buvę M. B. bei V. V., galima pagrįstai manyti, jog nukentėjusiojo eiseną galėjo įtakoti jo suvartoto alkoholio kiekis, bet ne buvę pažeidimai vienoje iš A. M. kojų. Juo labiau, jog šią versiją paneigė ir M. B., nurodęs, jog A. M. jokios kojos traumos iki analizuojamo įvykio neturėjo. Tuo tarpu įvertinus liudytojo J. K. parodymų visumą, konstatuotina, jog juose įžvelgtini esminiai prieštaravimai faktinėms analizuojamo įvykio aplinkybėms, kas leidžia atmesti šio liudytojo išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad J. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog įvykio vakarą A. M. šlubavo, tačiau, remiantis jo paaiškinimais, tą vakarą toje pačioje kavinėje jis matė ir S. A., tačiau jau tuo metu, kai A. M. kavinėje jau nebuvo, kas neabejotinai prieštarauja paties išteisintojo išdėstytoms aplinkybėms, jog iš kavinės išėjus A. M., jis išėjo paskui nukentėjusįjį.

S. A. kaltės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiojo A. M. veiksmų po analizuojamo įvykio. Nors jis po konflikto su S. A. ir sugebėjo grįžti į namus, nesikreipė dėl pagalbos nei į medikus, nei policijos pareigūnus, nei į šalia buvusius taksistus, tačiau tai nepaneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadose Nr. G2678/13(02) ir pG1073/14(02) konstatuotų aplinkybių dėl A. M. nustatyto kojos lūžio. Šiame kontekste akcentuotina, kad nukentėjusysis į medikus kreipėsi ryte, t. y. 2013 m. spalio 12 d., 12.55 val., vos tik pastebėjęs, jog skausmas kojoje neatlėgo ir koja patino, kas leidžia pagrįstai manyti, jog iki to laiko asmuo manė esant smulkų kojos pažeidimą, kurio gydymas nebuvo būtinas, tačiau pastebėjęs, jog jam pablogėjo, į medikus jis kreipėsi nedelsiant, todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai negali būti pakankamu pagrindu išteisinamojo nuosprendžio S. A. atžvilgiu priėmimui – specialisto išvadose nurodyti duomenys tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jam konstatuoto sužalojimo padarymo aplinkybes bei mechanizmą.

Tokiu būdu, aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad S. A. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. M. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d..

Analizuojant skundžiamo Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžio turinį, vertinant jo pagrįstumą ir teisėtumą, matyti, kad S. A. nagrinėjamu atveju buvo kaltinamas ir BK 187 str. 3 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu, tačiau, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje S. A. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant aprašytą nusikalstamą veiką. Tokia apylinkės teismo išvada nepagrįsta.

Aukščiau aptartų įrodymų visuma leidžia nustatyti, kad S. A. 2013 m. spalio 12 d. apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini) sugadino svetimą turtą, t. y. panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. M., suplėšė nukentėjusiojo marškinius 200 litų (57,92 eurų) vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam 200 litų (57,92 eurų) turtinę žalą. Abejonių tuo, jog nagrinėjamu atveju būtent S. A. suplėšė nukentėjusiajam priklausiusius marškinius, dėl ko A. M. buvo padaryta 57,92 eurų turtinė žala, atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, aukštesniajam teismui nekyla.

Nukentėjusysis A. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad įvykio dieną jo vilkėti marškiniai buvo suplėšyti analizuojamo incidento metu. Kaip matyti iš 2013 m. spalio 12 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, A. M. savo iniciatyva pateikė juodos spalvos su mėlynomis vertikaliomis juostomis marškinius, kurie 2013 m. gruodžio 27 d. buvo apžiūrėti. Nustatyta, kad ant marškinių kairės rankovės, prie pečių, yra įplyšimas (b. t. 1, b. l. 29), kuris vizualiai matomas ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančiose fotonuotraukose (b. t. 1, b. l. 30-31). Nukentėjusysis suplėšytus marškinius įvertino 200 litų, kadangi jie yra vardiniai. Tai, jog marškiniai yra vardiniai patvirtina ir jų apžiūros protokolas (b. l. 29, t1), todėl jų verte, teismas neturi pagrindo abejoti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kuriomis nustatytas A. M. analizuojamo įvykio metu padarytų sužalojimų mechanizmas, nekyla abejonių ir tuo, kad aptariami marškiniai buvo suplėšyti kaltais S. A. veiksmais. Tai iš esmės patvirtina ir paties S. A. parodymai, remiantis kuriais, jis keletą kartų atstūminėjo nuo savęs A. M., papildomai paaiškindamas, kad tuo metu galėjo jam ir suduoti. Ir nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu S. A. paaiškino, jog nesupranta, kaip analizuojamo įvykio metu galėjo suplyšti A. M. dėvėti marškiniai, nes už jų pastarasis nebuvo sugriebęs, tačiau šie S. A. teiginiai neabejotinai patvirtina, jog įvykio dieną nukentėjusysis dėvėjo būtent tuos marškinius, juos vilkint jam ir buvo padaryti aukščiau aptartomis specialisto išvadomis nustatyti sužalojimai. Be to, kaip seka iš liudytojo J. K. parodymų, kavinėje jis nepastebėjo, kad A. M. drabužiai būtų purvini ar suplyšę, kas vėlgi patvirtina nukentėjusiojo parodymus.

Vertinant šias aplinkybes S. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 187 str. 3 d., kontekste, pažymėtina, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajai BK 190 str. 1 d. redakcijai, pasikeitė turto vertės išaiškinimas - turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos (2014-12-18 įstatymo Nr. XII-1481 redakcija, galiojanti nuo 2015-01-01). Palyginus ankstesnę BK 190 str. 1 d. redakciją su 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująją nuostatą turtas, kurio vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, nebelaikomas nedidelės vertės turtu baudžiamąja teisine prasme, t. y. nesudaro nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK XXVIII skyriuje, dalyko, tuo tarpu turtas, kurio vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL – priskiriamas nedidelės vertės turtui. Naujos komentuojamo straipsnio redakcijos taikymas yra susijęs su BK 3 str. 2 d., reglamentuojančia nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančių įstatymo nuostatų taikymą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo marškinių, sugadintų analizuojamo įvykio metu, vertė neviršija 3 MGL, t. y. 112,98 eurų, ir atitinka 57,92 eurus, akivaizdu, jog S. A. neteisėti veiksmai neatitinka sąlygų, būtinų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 str. 3 d. taikymui, todėl nagrinėjamu atveju S. A. dėl kaltinimo pagal BK 187 str. 3 d. išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl bausmės

Sprendžiant klausimą dėl S. A. skirtinos bausmės, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 str.. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d. ir 2 d.). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Bylos duomenimis nustatyta, kad S. A. administracine tvarka baustas tik vieną kartą (b. t. 1, b. l. 92), tačiau administracinė nuobauda jam buvo paskirta po jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, praeityje neteistas (b. t. 1, b. l. 93), kas leidžia pagrįstai manyti, jog S. A. inkriminuotas nusikaltimas padarytas atsitiktinai, o ne dėl susiformavusios neigiamos jo vertybių orientacijos. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, S. A. nuo 2009 m. vasario 23 d. atlieka profesinę karo tarnybą (duomenys neskelbtini), savo vadovybės charakterizuojamas itin teigiamai (b. t. 1, b. l. 91), VšĮ Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centre negydytas, priežiūroje dėl priklausomybės ligų neįrašytas (b. t. 1, b. l. 88), todėl abejonių dėl jo pakaltinamumo nekyla. Sprendžiant S. A. skirtinos bausmės klausimą, atsižvelgtina ir į tai, jog jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, tuo tarpu jo atsakomybę sunkina tai, kad jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką jis įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Tai, kad visą vakarą S. A. būnant kavinėje „S.“ jis vartojo alkoholinius gėrimus patvirtino iš esmės visi teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai bei nukentėjusysis, to neneigė ir pats S. A., todėl vien tai, kad nagrinėjamu atveju įvykio metu nebuvo nustatytas S. A. neblaivumo laipsnis, neturi reikšmės šios aplinkybės pripažinimui jo atsakomybę sunkinančia.

Akcentuotina ir tai, kad S. A. inkriminuotas nusikaltimas, sutinkamai su BK 11 str. nuostatomis, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, už jo padarymą asmeniui gresia ne tik laisvės atėmimo, bet ir švelnesnės - laisvės apribojimo arba arešto bausmės. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visumą, įvertinus S. A. asmenybę, jam inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą bei padarymo aplinkybes, S. A. kaltės formą ir rūšį (tiesioginė neapibrėžta tyčia), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.), konstatuotina, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. nuostatose, geriausiai bus pasiekti S. A. paskyrus švelniausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, kurio dydis, įvertinus visumą jau paminėtų aplinkybių, nustatytinas artimas bausmės vidurkiui, t. y. 1 (vieneri) metai, šios bausmės vykdymo metu nustatant S. A. BK 48 str. 6 d. įtvirtintus įpareigojimus. Tokia bausmė analizuojamu atveju visiškai atitinka jos skyrimo paskirtį ir pagrindus, nėra per daug švelni ar griežta, neabejotinai leidžianti pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus.

Dėl nukentėjusiojo A. M. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis A. M. pateikė civilinį ieškinį, prašydamas iš S. A. jo atžvilgiu priteisti 854,12 litų (247,37 eurų) turtinės žalos atlyginimui, 10000 litų (2896,20 eurų) neturtinės žalos atlyginimui ir 550 litų (159,29 eurų) advokato išlaidoms apmokėti.

Remiantis BPK nuostatomis, atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys, o tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, padarytos kaltu pripažinto asmens, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys.

A. M., grįsdamas savo pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, pažymėjo, jog šią žalą sudaro jo išlaidos, patirtos dėl vaistų nuo skausmo įsigijimo, įvykio metu suplėšytų marškinių praradimo, kelionių nuosavu transportu iš Jonavos į Kauną pas teismo medicinos specialistą (2013 m. spalio 14 d. specialisto išvada Nr. G2678/13(02) (b. t. 1, b. l. 45)), kelionės iš Ruklos miestelio Jonavos rajone pas tyrėją Jonavoje (bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. atlieka profesinę karo tarnybą Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis vilkas“, esančioje Rukloje, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu Jonavos rajono policijos komisariate apie analizuojamo įvykio aplinkybes jis buvo apklaustas ne vieną kartą, įskaitant ir akistatų bei parodymų patikrinimo vietoje veiksmus), kelionės pas advokatą į Jonavos miestą išlaidos bei netektas darbo užmokestis dėl ligos (ką patvirtina pateiktos A. M. darbo užmokesčio kortelės (b. t. 1, b. l. 72-74)). Abejonių šių išlaidų pagrįstumu, teisėjų kolegijai nekyla, jų dydis nėra neprotingai didelis, atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, todėl nukentėjusiojo A. M. pareikštas 244,76 eurų (845,12 litų) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, tenkinamas visiškai, iš S. A. nukentėjusiojo naudai priteisiant 244,76 eurus.

Sprendžiant A. M. priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma pažymėtina, kad sutinkamai su CK 6.250 str. nuostatomis, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 3K-3-103/2009). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. atžvilgiu buvo įvykdytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Dėl S. A. nusikalstamų veiksmų A. M. patyrė fizinį skausmą, jam padarytus sužalojimus (kojos lūžimą) A. M. gydėsi pakankamai ilgą laiką, dėl ko buvo nedarbingas ir negalėjo atlikti savo darbinių funkcijų, taip pat patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus – buvo apribota jo judėjimo laisvė. Akivaizdu ir neginčytina, kad šios aplinkybės, sprendžiant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, yra reikšmingos, tačiau jų nederėtų suabsoliutinti. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir tai, kad A. M. nustatyti sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei, jokie liekamieji reiškiniai dėl A. M. įvykio metu patirtos traumos, byloje nenustatyti, juo labiau įvertinus ir tai, kad jis ir toliau atlieka profesinę karo tarnybą, kurioje fizinis asmens pasirengimas yra itin svarbus. Tokiu būdu, atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, vertinant jas A. M. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos kontekste, nukentėjusiojo A. M. byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pripažįstamas pagrįstu iš dalies, nukentėjusiajam A. M. priteisiant 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje yra pateiktas ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašoma iš S. A. priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondui padarytą 153,71 litų (44,52 eurų) žalą (b. t. 1, b. l. 59). Vadovaujantis BPK 115 str. 1 d. ir atsižvelgiant į A. M. gydymo išlaidas patvirtinančius duomenis (b. t. 1, b. l. 61), Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkinamas visiškai, iš S. A. priteisiant 44,52 eurų žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

Kaip numato BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Remiantis byloje esančiais pinigų priėmimo kvitais, patvirtinančiais, kad 2013 m. spalio 22 d. už advokato konsultaciją buvo sumokėta 50 litų (14,48 eurų), o 2014 m. kovo 14 d. už atstovavimą 500 litų (144,81 eurų) (b. t. 1, b. l. 71), šios nukentėjusiojo išlaidos (viso – 159,29 eurų), vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., pripažintinos procesinėmis išlaidomis ir A. M. priteisiamos iš S. A..

S. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktina nepakeista, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, panaikintina (BPK 139 str. 3 d.).

Daiktų, turinčių reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti likimas sprendžiamas sutinkamai su BPK 94 str. nuostatomis. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis A. M. atsisakė atsiimti ikiteisminio tyrimo metu paimtus marškinius, konstatuodamas, kad jie yra sugadinti ir nebetinkami naudojimui, o jų vertė (teisiamojo posėdžio metu įvardinta paties A. M.) šiuo nuosprendžiu priteista iš S. A., marškiniai, saugomi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Organizaciniame poskyryje (kvito serija BBB, kvito Nr. 036753) (b. t. 1, b. l. 27, 28), sunaikintini (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

- pripažinti S. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. ir paskirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 1, 2 p., įpareigoti jį per visą paskirtosios bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu ir per 4 (keturis) mėnesius, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nukentėjusiajam A. M. nusikalstama veika padarytą 244,76 eurų turtinę žalą.

S. A. pagal BK 187 str. 3 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo A. M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti pilnai:

- Priteisti iš S. A. 244,76 (du šimtus keturiasdešimt keturis eurus septyniasdešimt šešis centus) turtinės ir 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. M..

- Priteisti iš S. A. 44,52 (keturiasdešimt keturis eurus penkiasdešimt du centus) turtinės žalos atlyginimo Kauno teritorinei ligonių kasai (įstaigos kodas 188783839, buveinės adresas Aukštaičių g. 10, Kaunas) pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą LT217300010002484333.

Priteisti iš S. A. 159,29 (vieną šimtą penkiasdešimt devynis eurus dvidešimt devynis centus) proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajam A. M..

S. A. 2013 m. spalio 21 d. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikti nepakeistą, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – nukentėjusiojo A. M. marškinius, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.