Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. vasario 27 d. laikas.

Iš V. A. paimti pinigai (991,08 Lt) konfiskuotini valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 26 d., nuo 17 iki 20 val., (duomenys neskelbtini), kelyje (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, pavartodamas psichinę prievartą ir fizinį smurtą prievartavo turtą, o būtent: T. S. važiuojant savo automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), V. A. automobiliu „Rover 420“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užtverdamas kelią ir T. S. išlipus iš automobilio, grasindamas, kad sumuš bei kelis kartus pastumdamas ir kumščiu suduodamas ne mažiau kaip du kartus T. S. į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, vertė perduoti nukentėjusiajam T. S. priklausantį turtą – automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (8500 Lt vertės) arba pinigus – 1000 eurų, dėl ko nukentėjusysis T. S. V. A. perdavė savo turtą – keturis lengvojo automobilio „Audi“ ratus (800 Lt bendros vertės) ir T. S. pasiskolintus pinigus – 2300 Lt, ir tokiu būdu užvaldė T. S. priklausantį turtą – keturis lengvojo automobilio „Audi“ ratus (800 Lt bendros vertės) ir 2300 Lt.

Aptardamas savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, bei įvykio aplinkybes, apeliantas nurodo priežastį, dėl kurios konflikto metu prieš nukentėjusįjį vartojo fizinį smurtą („pastūmė į petį“) ir reikalavo pinigų (1000 eurų). Apeliantas savo elgesį vertina blogai, dėl to labai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo ir pilnai atlygino jam padarytą žalą. Tačiau mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 2 d., požymių, nes jo tyčia buvo nukreipta „išbarti nukentėjusįjį už netinkamą elgesį kelyje“ ir kad šis taip daugiau nesielgtų.

Skundo autorius, aptardamas nukentėjusiojo, liudytojų L. V., A. A. ir D. V. parodymus, teigia, kad apeliantas pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį tikslu išreikšti nepasitenkinimą ir nubausti jį (T. S.) už neatsargų automobilio vairavimą kelyje. Gauti atlyginimą už apeliantui padarytą moralinę žalą, jam kilo mintis po pradinio konflikto momento. Pažymi, kad siekdamas minėto tikslo, fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo.

Skundo autoriaus nuomone, teismas privalėjo atriboti apelianto veiksmus, susijusius su pavartotu fiziniu smurtu, siekiant sudrausminti nukentėjusįjį dėl neatsargaus vairavimo kelyje, nuo veiksmų, kurie pasireiškė tik psichologinio pobūdžio poveikiu, siekiant moralinės žalos atlyginimo už sukeltą išgąstį. Apeliantas, reikalaudamas iš nukentėjusiojo moralinės žalos atlyginimo, buvo įsitikinęs, kad turi tam teisę, nors suprato, kad daro tai neteisėtu būdu.

Vadovaudamasis BPK 94 str., 1 d. 5 p., 108 str., BK 72 str. 2 d. 3 p., 5 d. reikalavimais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 str.) apžvalgos“ nuostatomis, teigia, kad teismas nepagrįstai konfiskavo iš jo pinigus, kaip gautus iš nusikalstamos veikos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas dėl, apelianto nuomone, netinkamai kvalifikuotos jo padarytos nusikalstamos veikos, paskirtos per griežtos bausmės ir netinkamo BK 72 str. nuostatų taikymo.

Su šiais apelianto teiginiais sutikti galima tik iš dalies.

Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra neginčijamai įrodyta skundžiamame nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais, kurių gavimo teisėtumas bei patikimumas nekelia abejonių.

Baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą kyla tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą (BK 181 str. 1 d.).

BK 181 str. 2 d. nustatyta kvalifikuota turto prievartavimo sudėtis, kada darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos.

Aptariamos nusikalstamos veikos esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė - perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą.

Pagrindiniai momentai, lemiantys veikos kvalifikavimą pagal BK 181 str. kaip turto prievartavimą yra šie: 1) reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti, 2) grasinimas, t. y. psichinės prievartos prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudojimas, 3) grasinimo pobūdis – grasinama panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, 4) reikalaujama turtą perduoti dabar ar ateityje, 5) grasinama pavartoti smurtą ateityje, jei nebus įvykdytas reikalavimas.

Tačiau kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą, neturi reikšmės ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ir reikalavimo perduoti turtą priežastis.

Ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose nuteistasis paaiškino, kad jam T. S. buvo skolingas apie 3000 Lt, todėl įvykio metu susitikęs su juo, šis grąžino minėtą skolą - 2000 Lt, o už likusią dalį davė automobilio ratus. Jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo ir jam negrasino (1 t. 112, 113, 115, 118 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme sprendžiant kardomosios priemonės-suėmimo paskyrimo V. A. klausimą, nuteistasis paaiškino, kad T. S. jam buvo skolingas už, neva, iš jo (V. A.) draugo pavogtą „<...vieną dalyką...>“, 2000 Lt vertės. Už tai, kad dėl tokių T. S. veiksmų V. A. nesikreiptų į policiją, nukentėjusysis įvykio metu savanoriškai jam davė automobilio ratus ir 2000 Lt (1 t. 87-89 b. l.).

Akistatos su nukentėjusiuoju metu, V. A. taip pat aiškino, kad nukentėjusysis jam buvo skolingas, ir įvykio metu T. S. jam grąžino skolą - 2000 Lt bei automobilio ratus. Šio procesinio veiksmo metu V. A. pripažino, kad įvykio metu jis pastūmė nukentėjusįjį „<...per pečius...>“ (1 t. 119-120 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė naują priežastį, dėl ko iš nukentėjusiojo reikalavo duoti pinigų – 1000 eurų, t. y. kaip moralinės žalos atlyginimą už sukeltą, V. A. nuomone, avarinę situaciją, dėl kurios jis labai išsigando. Savo automobiliu pasivijęs nukentėjusįjį, tuo metu važiavusį automobiliu „Audi A4“, užblokavęs jam kelią ir tokiu būdu sustabdęs nukentėjusįjį, ant pastarojo pradėjo „rėkti“ dėl, jo nuomone, neatsargaus vairavimo kelyje, pastūmė į petį ir liepė atlyginti jam padarytą moralinę žalą – 1000 eurų. Jis sutiko su nukentėjusiojo pasiūlymu paimti automobilio ratus, 800 Lt vertės, ir 2300 Lt. Panašiai po valandos nukentėjusiojo draugai atvežė minėtą sumą pinigų, kurią T. S. jam perdavė, o dar po trijų valandų jis pats nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir iš nukentėjusiojo draugo R. N. pasiėmė automobilio „Audi“ keturis ratus (1 t. 192 b. l.).

Iš esmės analogiškas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nuteistasis nurodė ir apeliacinės instancijos teisme.

Iš aptartų nuteistojo V. A. paaiškinimų seka, kad šie jo parodymai yra nenuoseklūs, juose nurodytos reikalavimo perduoti turtą, panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, aplinkybės prieštarauja nukentėjusiojo T. S. bei liudytojų D. V. ir L. V. parodymams. Todėl V. A. parodymus kolegija vertina tik kaip siekimą sušvelninti savo atsakomybę, ką, beje, jis ir pats pripažino apeliacinės instancijos teisme.

Nukentėjusysis T. S. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku V. A., suduodamas ne mažiau dviejų smūgių kumščiu į veidą, dėl ko jam (T. S.) pradėjo bėgti kraujas iš nosies, bei keletą kartų pastumdamas, reikalavo perrašyti V. A. vardu jo (T.S.) automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiajam atsisakius tai padaryti, nuteistasis pradėjo grasinti, sakydamas, kad „<...bus blogai...>“, „<...pakvies draugus...>“, „<...užmuš-išveš...>“, bei pradėjo reikalauti duoti 1000 eurų. Jam atsakius, kad neturi tokių pinigų, V. A. nusileido iki 2300 Lt ir automobilio „Audi“ keturių ratų su ratlankiais. Nukentėjusysis pasiskolino iš L. V. ir D. V. minėtą sumą pinigų bei ją perdavė V. A.. Paskambinęs savo draugui R.N. (1 t. 56, 194 b. l.), pas kurį tuo metu buvo minėti ratai, liepė juos perduoti V. A. (1 t. 1-2, 38-39, 40, 41, 42, 192-193 b. l.).

Kolegija neturi jokio pagrindo netikėti minėtais nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtina byloje surinktų kitų duomenų visetas.

Iš pirmosios instancijos teisme pagarsintų liudytojo L. V. parodymų matyti, kad įvykio metu jam važiuojant kartu su nukentėjusiuoju, juos automobiliu pasivijo nuteistasis, užblokavo jiems kelią ir taip sustabdė, bei pribėgęs prie T. S., pastarajam sudavė rankos kumščiu du ar tris kartus į veidą, šaukdamas dėl, neva, neatsargaus važiavimo kelyje ir sukeltos avarinės situacijos.Taip pat, nuteistasis pradėjo reikalauti, kaip atlyginimo už sukeltą išgąstį, jam (V. A.) perrašyti T. S. automobilį, o šiam atsisakius tai padaryti, liepė sumokėti 1000 eurų. Jis T. S. paskolino 300 Lt, o D. V. – 2000 Lt. Be to, V. A. nukentėjusiajam ir liudytojui „pagrasino niekam nesiskųsti“, nes, priešingu atveju, sakė, jog „<...mus suras ir mes turėsime problemų...>“ (1 t. 50-51, 52, 195 b. l.).

Liudytojas D. V. patvirtino, kad nukentėjusysis prašė paskolinti pinigų ir pasakojo, jog įvykio metu iš jo (T. S.) V. A. reikalavo, už, neva, kelyje sukeltą kokią tai situaciją, perrašyti automobilį, o po to ir pinigų. D. V. paskolino 2000 Lt T. S., kuris tuo metu „<...atrodė išsigandęs...>“ (1 t. 53, 193 b. l.).

Apie tai, kad V. A. T. S. liepė duoti pinigų, po ko pastarasis nuteistajam perdavė pinigus – apie 2000 Lt, patvirtino ir tiesiogiai įvykyje dalyvavęs nuteistojo draugas A. A. (1 t. 54-55, 193-194 b. l.).

Iš aptartų duomenų seka, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje V. A. prieš T. S. pavartojo fizinį (sudavė keletą smūgių rankos kumščiu nukentėjusiajam į veidą) ir psichinį (šaukė ant nukentėjusiojo bei grasino susidorojimu) smurtą bei pareiškė aiškų ir apibrėžtą turtinį reikalavimą – perrašyti jam (V. A.) automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), arba duoti atitinkamą sumą pinigų – 1000 eurų, už nukentėjusiojo neatsargų vairavimą ir sukeltą avarinę situaciją kelyje. Be to, nukentėjusiajam atsisakius perrašyti automobilį, V. A. ir toliau grasino panaudoti fizinį smurtą prieš T. S., kuris, išsigandęs tokių grasinimų, įvykdė nuteistojo reikalavimą ir šiam perdavė reikalaujamą turtą.

Priešingai nei mano apeliantas, anksčiau nurodytuose jo atliktuose nusikalstamuose veiksmuose, nėra savavaldžiavimo požymių. Kolegija pažymi, kad pastarosios nusikalstamos veikos išskirtinis požymis yra tai, kad jos metu yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama ar pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė. Turto prievartavimo atveju nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Be to, savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Turto prievartavimo atveju, kaltininkas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-432/2009).

Kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje dėl savavaldžiavimo laikomais nuostatos, kad pripažįstant teisės (šiuo atveju - tariamos) egzistavimo ir įgyvendinimo faktą, negalima vertinti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad jis negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009).

Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu V. A. nebuvo juridinio pagrindo, t. y. tariamos teisės dėl, apelianto nuomone, nukentėjusiojo netinkamo vairavimo kelyje ir neva sukeltos avarinės situacijos, reikalauti perduoti anksčiau minėtą turtą už tariamai patirtą moralinę žalą. Byloje yra duomenų, kad pats nuteistasis už kelių eismo taisyklių pažeidimus vien tik nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2011 m. spalio mėn. administracine tvarka baustas septynis kartus. Nusikalstamos veikos padarymo metu jis taip pat viršijo leistiną greitį ir neleistinai blokavo nukentėjusiojo automobilį. Taigi, apeliantas, būdamas piktybiniu kelių eismo taisyklių pažeidėju, be jokios abejonės suvokė, kad neturi jokios tariamos, o juo labiau tikros, teisės reikalauti piniginės satisfakcijos už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Iš to seka, kad neva nukentėjusiojo padarytas pažeidimas, šiuo atveju, buvo tik pretekstas prievartauti jo (T. S.) turtą. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi byloje surinktų ir šioje nutartyje aptartų duomenų visetu. Nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę seką, o nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 181 str. 2 d. kaip turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą.

Kartu kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Be to, apeliantas skunde nenurodė, kad jo kaltė pagrįsta ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, o teismas įrodymais būtų pripažinęs duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi, teigti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. A. laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė sunkų nusikaltimą), kaltininko asmenybę (anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus tik aštuoniems mėnesiams po paleidimo (2011 m. vasario 11 d.) iš Pravieniškių PN-AK (1 t. 126-127 b. l.), nuo minėtos paleidimo datos net septynis kartus baustas administracine tvarka (1 t. 128-130 b. l.) dėl įvairių kelių eismo taisyklių pažeidimų, nedirbantis, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas nevienareikšmiškai (1 t. 134 b. l.)), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (visiškai atlyginta padaryta žala) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bausmės dydžiui aplinkybes. Nuteistajam už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, dydžiu mažesnė nei nusikaltimo sankcijos vidurkis. Tokia bausmė nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl netinkamo BK 72 str. nuostatų taikymo. Todėl nuosprendžio dalis dėl pinigų, paimtų V. A. asmens kratos metu (1 t. 16 b. l.), konfiskavimo keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1 p.).

BK 72 str. numatyta baudžiamoji poveikio priemonė – turto konfiskavimas savo esme yra artimas civilinio poveikio priemonėms, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta. Kita vertus, turto konfiskavimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuojant turtą jis atitenka valstybei, kai tuo tarpu taikant civilinės atsakomybės priemones – nukentėjusiajam. Taigi, BK 72 str. nuostatų aiškinimas siejamas ir su būtinybe užtikrinti nukentėjusiųjų teisę į žalos atlyginimą.

BK 72 str. 2 d. 3 p. nuostata konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus ekonominę vertę turinčius daiktus yra imperatyvi, o būtinumas atlyginti padarytą žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), kurį detalizuoja bei įgyvendinimo būdus nustato BPK, CK bei kiti teisės aktai.

Pagal BK 72 str. 2 d. 3 p. konfiskuojamas bet kokio pavidalo turtas, kurį kaltininkas gavo padaręs nusikalstamą veiką (pvz., pinigai, vertybiniai popieriai, meno kūriniai, kitoks kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas). Tačiau iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti. Dėl to atvejai, kai sudaromos prielaidos išieškoti iš kaltininko daugiau turto, nei jis gavo iš nusikalstamos veikos, laikytini neatitinkančiais šios baudžiamojo poveikio priemonės esmės ir paskirties, nes paverčia ją bausme. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiamas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, susijusios su tokio turto praradimu, atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos. Laikytina, kad turtinę naudą kaltininkas gavo tik tuo atveju, kai iš nusikalstamos veikos gautą turtą pardavė ar kitaip realizavo didesne kaina nei jo vertė. Tokiais atvejais, vadovaujantis BK 72 str. 5 d., iš kaltininko papildomai išieškoma tokią naudą atitinkanti pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teismų praktikos biuletenis Nr. 32“).

Skundžiamu nuosprendžiu V. A. pripažintas kaltu pagal BK 181 str. 2 d. dėl svetimo T. S. priklausančio turto – automobilio keturių ratų, bendros 800 Lt vertės, ir pinigų 2300 Lt sumoje, prievartavimo. Šiuo nusikaltimu nukentėjusiajam buvo padaryta 3100 Lt turtinė žala. Taigi, nukentėjusiajam priklausantis turtas (automobilio ratai ir pinigai) yra kaltininko nusikalstamos veikos rezultatas ir atitinka BK 72 str. 2 d. 3 p. įtvirtintą vieną iš konfiskuotino turto rūšių. Tačiau, kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, nusikalstamu būdu gautą turtą, bendros 3100 Lt vertės, nuteistojo V. A. motina N. A. (1 t. 194-195 b. l.) grąžino nukentėjusiajam T. S. (1 t. 40, 41, 193 b. l.) ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad minėtas turtas buvo realizuotas gaunant iš to papildomos turtinės naudos.

Kadangi V. A. nusikalstamu būdu gautas turtas – pinigai ir automobilio ratai, nukentėjusiajam sugražinti ir jis šioje byloje nereiškia civilinio ieškinio, tai konfiskuojant dalį minėtų pinigų (991,08 Lt) valstybės naudai, nuteistasis V. A. būtų nubaustas du kartus, o nukentėjusysis (tuo atveju, jei jam nebūtų grąžintas minėtas turtas) prarastų galimybę gauti žalos atlyginimą. Tokia situacija neatitiktų BK 72 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės esmės ir paskirties, ir aiškiai prieštarautų nukentėjusiojo, civilinio ieškovo interesams. Taigi, šiuo atveju, nuteistajam V. A. BK 72 str. nuostatos negali būti taikomos. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo konfiskuoti pinigai (991,08 Lt) valstybės naudai, naikintina.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo V. A. konfiskuoti pinigai – 991,08 Lt, valstybės naudai, panaikinti ir minėtus pinigus, pagal 2011 m. lapkričio 24 d. kvitą (duomenys neskelbtini) perduotus į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus kasą, grąžinti nuteistajam V. A..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.