- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-09
- Bylos Nr.
- 2A-2270-275/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27078-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- V. S., L. S., Vilniaus miesto savivaldybei, A. L., A. Č., G. G., VĮ Registrų centrui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams V. S., L. S., Vilniaus miesto savivaldybei, A. L., A. Č., G. G., VĮ Registrų centrui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl nuosavybės teisių pripažinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisinės registracijos panaikinimo, išvadą teikiančios institucijos – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. S. 2013-08-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi 2013-11-11 ieškiniu ( t. I, b.l.124-130 ), prašė teismo: 1) pripažinti ieškovei A. S. nuosavybės teisę į prie rekonstruojamo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), prijungiamą 39,49 kv. m ploto patalpą, esančią pastate lA2p, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), UAB „KM Centras“ 2013-06-26 parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtą Nr. 5-6; 2) pripažinti ieškovei A. S. nuosavybės teisę į prie rekonstruojamo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), prijungiamą 14,30 kv. m ploto patalpą, UAB „KM Centras“ 2013-06-26 parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtą Nr. 5-9, 2,74 kv. m ploto patalpos Nr. 5-10 (3,34 kv. m) dalį ir 2,33 kv. m ploto patalpos Nr. 5-8 (10,26 kv. m) dalį, esančias pastate lA2p, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančia tarp A. Č. ir V. S. sudarytą 2012-05-25 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. RJ-1574; 4) pripažinti negaliojančia tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir V. S. sudarytą 2012-11-08 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8-5807; 5) pripažinti negaliojančia tarp G. G. ir A. L. sudarytą 2013-02-11 dovanojimo sutartį Nr. RJ-627; 6) panaikinti nekilnojamojo daikto: negyvenamosios patalpos - neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir V. S. ir L. S. nuosavybės teisių į 99/1000 jos dalis; Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių į 178/1000 jos dalis; A. Č. nuosavybės teisių į 152/1000 jos dalis; V. S. ir L. S. nuosavybės teisių į 251/1000 jos dalis; A. L. nuosavybės teisių į 103/1000 jos dalis; G. G. nuosavybės teisių į 39/1000 jos dalis; V. S. nuosavybės teisių į 300/1000 jos dalis teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; 7) panaikinti 1999-07-12 priėmimo - perdavimo aktą Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn; 8) panaikinti nekilnojamojo daikto: buto/patalpos - buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių į jį teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; 9) priteisti iš atsakovų, nesutinkančiu su ieškiniu, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Butas), kurį jį paveldėjo iš 1996 m. mirusios motinos. Tuo metu virš Buto buvo neįrengta apie 53,4 kv. m ploto pastogė, o po Butu 67,23 kv. m ploto rūsys, dėl kurių įrengimo dar 1994 - 1995 metais tuometės Buto savininkės užsakymu buvo parengti techniniai projektai. Tuo metu namo (duomenys neskelbtini) neįrengta pastogė bei rūsys, kaip bendrojo naudojimo patalpos, priklausė name esančių butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kuri pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK buvo įgyvendinama laikantis jo 122 str. 1 d. nuostatų, todėl ieškovės motina gavo visų namo patalpų savininkų sutikimus dėl gyvenamojo ploto virš Buto ir rūsyje po Butu įsirengimo. Vilniaus miesto valdyba 1996-05-30 sprendimu leido ieškovės motinai pagal suderintą projektą įsirengti patalpas pastogėje ir rūsyje. Mirus ieškovės motinai, buvo pakartotinai sudaryti notaro patvirtinti sutikimai dėl pastogės ir rūsio patalpų įsirengimo bei registravimo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ (VĮ Registrų centras) bei kitose įstaigose ir organizacijose privačios nuosavybės teise ieškovės vardu. Sutikimus jai įsirengti patalpas pastogėje suteikė visi tuomečiai namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkai. Vilniaus miesto valdyba 2000-09-21 sprendimu pakartotinai leido ieškovei įsirengti gyvenamąsias patalpas virš Buto esančioje 39,5 kv. m ploto pastogėje ir 68,4 kv. m ploto patalpas rūsyje po Butu. Be to, 2000-09-29 buvo priimtas ir Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno potvarkis, kuriuo ieškovei leista įsirengti ginčo patalpas pagal nustatyta tvarka suderintą projektą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus miesto statinių statybos inspekcija ir Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus TP 2000-11-02 išdavė Leidimą, kuriuo ieškovei buvo leista vykdyti kapitalinio remonto darbus ir įrengti gyvenamąsias patalpas palėpėje virš Buto bei rūsyje po šiuo butu. Gavusi minėtą leidimą, ieškovė pradėjo vykdyti pastogės ir rūsio įrengimo darbus. Ieškovė 2013-07-03 kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre į rekonstruotą (prijungiant rūsio ir pastogės patalpas) nekilnojamąjį daiktą - 155,24 kv. m butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti nuosavybės teises, nes rekonstruojant ieškovei priklausantį butą, prie jo buvo prijungta neva kitiems asmenims nuosavybės teise priklausanti 39,49 kv. m ploto pastogės dalis, esanti 75,14 kv. m ploto neva neįrengtoje pastogėje. Paaiškėjo, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkai, ieškovei nieko nežinant, įsiregistravo bendrosios dalinės nuosavybės teises į 65,45 kv. m plotą iš 75,14 kv. m ploto neva neįrengtos pastogės, t. y. tame tarpe ir į ieškovės įrenginėjamą 39,49 kv. m ploto patalpą, savo vardu ir vėliau dalis savininkų šias teises perleido kitiems asmenims. Tokiu būdu pirminiai butų ir patalpų savininkai arba vėlesni jų įgijėjai, neatsižvelgdami į tai, kad sutikimais jau buvo perleidę ieškovei atitinkamas dalis neįrengtos pastogės ir kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnas buvo suteikę leidimus ieškovei įsirengti 39,5 kv. m ploto palėpės patalpas virš jai priklausančio Buto, antrą kartą perleido pastogės nuosavybės teises, todėl visos neva neįrengtos pastogės dalių teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre yra neteisėtos ir turi būti panaikintos, o jos perleidimo sandoriai, t. y. 2012-05-25 pirkimo - pardavimo sutartis, 2012-11-08 pirkimo - pardavimo sutartis ir 2013-02-11 dovanojimo sutartis, vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d., yra niekiniai ir negaliojantys.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, o ieškinio reikalavimams panaikinti nekilnojamojo daikto – buto/patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją ir 1999-07-12 priėmimo – perdavimo aktą Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu ieškovės motinai buvo suteikta teisė tik įsirengti ginčo patalpas ir naudoti jas kaip pagalbines, o ne atsisakyta savivaldybės turėtų teisių į šias patalpas. Šių teisių savivaldybė neatsisakė ir 2000-09-21 sprendimu, nes juo Vilniaus miesto valdyba neprieštaravo, kad ieškovė atliktų pastogės rekonstrukciją bei įrengtą pastogę įregistruotų kaip savarankišką nuosavybės teisės objektą, išlaikant ją bendrosios nuosavybės objektu. Gyventojų sutikimų davimo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustatė pareigą nuosavybės ir kitas daiktines teises registruoti Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, todėl ieškovė nuosavybės teisę į ginčo patalpas galėjo įgyti tik teisiškai įregistravusi minėtus atsisakymus, o to nepadariusi nuosavybės teisės į ginčo patalpas neįgijo. Ginčo pastogė kaip atskiras nuosavybės teisės objektas buvo suformuota ir įregistruota tik 2012-03-29 vieno iš bendraturčių, t. y. V. S., iniciatyva. Iki tol pastogė ar jos dalis, priklausanti Vilniaus miesto savivaldybei, nebuvo suformuota kaip atskiras turtinis vienetas, todėl nebuvo ir nuosavybės teisės objektas bei negalėjo būti perleista. 2012-04-03 Vilniaus miesto savivaldybėje buvo gautas V. S. prašymas leisti įsigyti Vilniaus miesto savivaldybės palėpės dalį, esančią (duomenys neskelbtini), kurį apsvarsčius buvo nutarta organizuoti Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini) dalių (178/1000) perleidimo bendraturčiams uždarą konkursą. Konkurso nugalėtoju pripažinus V. S., 2012 m. lapkričio 8 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir V. S. buvo sudaryta 178/1000 Negyvenamosios patalpos - Neįrengtos pastogės dalių pirkimo - pardavimo sutartis, kuri yra teisėta, todėl nėra jokio pagrindo ją pripažinti negaliojančia bei naikinti jos pagrindu atliktą teisinę registraciją.
Atsakovai V. S. ir L. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė neįrengė pastogė patalpų ir jų neįregistravo iki 2001-07-01 (naujo CK įsigaliojimo), todėl ji pagal dabar galiojantį CK privalėjo išsipirkti iš savininkų jiems priklausančias pastogės dalis, ko ji nepadarė, todėl VĮ Registrų centras pagrįstai atsisakė registruoti ieškovės nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė taip pat praleido ieškinio senatį reikalavimams dėl teisinės registracijos panaikinimo.
Atsakovė A. Č. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nesutikimo motyvų nenurodė.
Atsakovas VĮ Registrų centras ieškinio reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašė taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimui dėl 1999-07-12 priėmimo-perdavimo akto Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei panaikinimo ir šioje dalyje ieškinį atmesti, dėl kitų ieškinio reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
Atsakovė G. G. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.
Atsakovas A. L. su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui išvadą byloje, kurioje nurodė, jog atlikus buto, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą buvo nustatyta, kad jokie statybos ar remonto darbai pastogės patalpose nevykdomi. Akcentavo, jog inspekcija neturi duomenų apie savavališkos statybos faktą (duomenys neskelbtini) esančiame name, civilinę bylą prašė nagrinėti teismo nuožiūra.
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė teismui išvadą byloje, kurioje nurodė, kad ginčo statinys, esantis (duomenys neskelbtini), nėra registruotas Kultūros vertybių registre, tačiau patenka į Kultūros vertybių registre registruotas nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijas. Pažymėjo, jog statybos leidimas (registruotas departamente 2000-10-30 Nr. 458) buvo išduotas Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos kartu su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, todėl pratęsti leidimą turėjo teisę kartu abi šios institucijos, dėl to, atsižvelgiant į tai, jog minėtą leidimą pratęsė tik departamento Vilniaus teritorinis padalinys ir nėra žymos apie Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos pritarimą, nurodė, kad minėtas leidimas negaliojo. Atsižvelgiant į tai, departamentas 2013-10-11 raštu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl savavališkos statybos fiksavimo, taip pat 2013-10-13 surašė reikalavimą dėl minėtų statybos darbų sustabdymo. Bylą prašė nagrinėti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, tačiau šį sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 11 d. nutartimi panaikino ir bylą grąžino naujam nagrinėjimui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog iš naujo nagrinėdamas bylą, turi aiškintis Vilniaus apygardos teismo 2016-01-11 nutartyje nurodytas aplinkybes, neanalizuojant tų, kurios apygardos teismo buvo konstatuotos (dėl bendraturčių sutikimų laikymo sandoriais; ieškinio senaties nepraleidimo).
Dėl pripažinimo nuosavybės teisių į palėpę ir rūsį teismas nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) namo gyventojų ieškovei duotų sutikimų yra aišku, kurioje vietoje leidžiama įsirengti palėpę ir rūsį, t. y. virš ir po (duomenys neskelbtini) butu, tačiau kokią konkrečiai savo turimą nuosavybės dalį šie asmenys perleido ieškovei, duomenų byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė ir ieškovė. Byloje esant tų pačių patalpų savininkų sutikimams ir kitiems patalpų savininkams įsirengti patalpas virš jiems priklausančių patalpų esančiose palėpėse bei įsirengti negyvenamąsias patalpas, taip pat esant ir pačios ieškovės, kaip buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės bei šio buto ankstesnių savininkų duotiems sutikimams kitiems bendraturčiams įsirengti palėpę, ir nesant duomenų, kokios konkrečiai savo turimos dalies namo patalpų savininkai, tarp jų ir buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai, atsisakė kitų naudai, teismui nebuvo galimybės nustatyti, ar ieškovei iš tikrųjų priklausytų jos prašoma pripažinti nuosavybės dalis į virš buto esančią palėpę ir rūsį. Pagal namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų sutikimų davimo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymą ieškovė privalėjo įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo patalpas, tačiau byloje duomenų apie tokios ieškovės pareigos įvykdymą nėra. Ieškovė į VĮ Registrų centrą dėl ginčo patalpų registracijos kreipėsi tik 2013 metais, t. y. po daugiau nei 13 metų nuo sutikimų bei leidimų gavimo. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba bei Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnas, išdavę ieškovės motinai bei ieškovei leidimus vykdyti ginčo patalpų įrengimo darbus, nustatė tam tikras pareigas, o būtent atlikti ginčo patalpų įrengimo darbus, priduoti atliktus darbus valstybinei komisijai ir įregistruoti ginčo patalpas atitinkamame registre, tačiau ieškovė per daugiau kaip 13 metų neatliko ginčo patalpų įrengimo darbų, jų nepridavė atitinkamai komisijai, ginčo patalpų neįregistravo savo vardu, todėl teismas, remdamasis CK 4.49 str. 3 d., konstatavo, jog nuosavybės teisės į ginčo patalpas ieškovei neperėjo.
Dėl rūsio paskirties ir 1999 m. perdavimo akto panaikinimo teismas nurodė, jog aplinkybė, jog šiuo metu butas (duomenys neskelbtini) nėra suremontuotas, negali paneigti Nekilnojamojo turto registre įregistruotos gyvenamosios (butų) pagrindinės naudojimo paskirties. Atsižvelgiant į šių patalpų buvimo vietą, plotą ir galimybę jas naudoti kaip visiškai atskirą objektą, teismui nebuvo pakankamo pagrindo nustatyti bendrą jų ir ieškovei priklausančio buto ūkinę paskirtį bei funkcinį ryšį. Ieškovė tokiam ryšiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, t. y. neįrodė, kad ginčo patalpos skirtos tarnauti jos butui kaip priklausinys (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčo objektas – pastato pusrūsyje esančios patalpos (duomenys neskelbtini), kvalifikuotinos kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos, tuo pačiu konstatavo, kad tai yra gyvenamosios patalpos, kurios Vilniaus miesto savivaldybei iš valstybės nuosavybės 1999 m. buvo perduotas teisėtai. Ieškovė nenurodė motyvų, dėl kurių 1999-07-12 priėmimo - perdavimo aktas dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn turėtų būti panaikintas. Aplinkybė, jog šiuo metu ieškovė savavališkai šiose patalpose atlikinėja remontą, nėra pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į taip vadinamą rūsį.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į prie jos rekonstruojamo buto prijungiamas ieškinyje nurodytas patalpas.
Dėl sandorių negaliojimo teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškinyje nurodytus sandorius negaliojančiais, kadangi ieškovė neįrodė, kad ji įgijo nuosavybės teisę į ginčo palėpę ir rūsį, be to, sandoriais parduoto ar dovanoto turto savininkų nuosavybės teisių turėjimas į neįrengtos pastogės dalis yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o CK 1.75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo.
Dėl teisinės registracijos panaikinimo teismas nurodė, kad šie išvestiniai reikalavimai, atmetus pagrindinius reikalavimus, taip pat atmestini.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė A. S. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
Šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016-01-11 nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-342-619/2015) konstatavo, kad ieškovės ieškinio pagrindu nurodomi dokumentai yra sandoriai ir jų pagrindu atsirado ieškovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas, o nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme reikia tirti tokios įgytos nuosavybės apimtį, tačiau pirmosios instancijos teismas, pats papildomai surinkęs tokios ieškovės įgytos nuosavybės apimtis patvirtinančius įrodymus (kad ieškovei sutikimais leisti įsirengti palėpę būtent virš 5 buto ir konkretų rūsį, nurodytą techniniame projekte, ir kad daugiau niekas tokios teisės neįgijo) ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė nuosavybės neįgijo, kas prieštarauja prieš tai minėtoms apeliacinės instancijos teismo nustatytoms reikšmingoms aplinkybėms.Teismo argumentas, kad jis negali nustatyti, kokią tiksliai dalį sutikimais įgijo ieškovė, yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes 1) Ieškovė turi visų butų savininkų sutikimus ir savivaldybės įstatymų nustatyta tvarka priimtus administracinius aktus, kas reiškia, jog jos įgyta nuosavybės dalis yra visa (sudaro 1, t. y. apima 100 proc. kitų savininkų jai perleistų dalių kartu su jos pačios pagal įstatymą turėta dalimi); 2) Sutikimuose aiškiai nurodyta, kad leidžiama įsirengti ir privačios nuosavybės teise įsiregistruoti tik palėpę virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) (tokia formuluotė yra visiškai korektiška ir suprantama, aiškiau nelabai turbūt ir galima apibrėžti – plotas virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) leidžiamas įrengti, plotas ne virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) – neleidžiamas įrengti); 3) Yra parengtas techninis projektas, išduotas statybos leidimas, plotas virš buto (duomenys neskelbtini) įrenginėjamas ir išduota tokio įrengimo teisėtumą patvirtinanti VTPSI pažyma; 4) Palėpė yra įrenginėjama ir suformuota kaip nekilnojamojo turto objektas tik virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) (nei daugiau, nei mažiau). Analogiškai yra ir su rūsio patalpomis. Iš butų savininkų duotų kitokių sutikimų dėl palėpės patalpų įrengimo matyti, kad ieškovės duotame sutikime kitam buto savininkui yra taip pat labai aiškiai nurodyta - kitam savininkui leidžiama įsirengti pastogės patalpas virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) arba virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. ne virš buto Nr. (duomenys neskelbtini)). Nei viename iš į bylą teismo išsireikalautų įrodymų nenurodyta, kad kuriam nors iš butų savininkų, išskyrus ieškovę, leidžiama įrengti pastogės patalpas virš buto Nr. (duomenys neskelbtini). Dar daugiau, teismui kartu buvo pateikti ir įrodymai, kad tie kiti du savininkai (buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir buto Nr. (duomenys neskelbtini)) tokias pastogės patalpas atitinkamai virš savo butų įsirengė ir įregistravo tokių pačių dokumentų, kaip ir turi ieškovė, pagrindu nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000, nes priešingai nei nurodė teismas, nagrinėjamos bylos ir pirmiau nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos sutampa tiek ieškinio pagrindas (nuosavybės įgijimas įrodinėjamas sutikimų bei statybos normatyvinių techninių dokumentų pagrindu), tiek ginčo pobūdis (abejose bylose ginčas kilo dėl nuosavybės atsiradimo į namo pastogės patalpas). Ši kasacinio teismo praktika nėra pasikeitusi. Teismo motyvai, jog ieškovė sutikimų davimo metu neįregistravo nuosavybės teisių į įrenginėjamas patalpas savo vardu, todėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas jai neperėjo, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią registracija yra tik išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas, ir yra nepagrįsti, nes ne registracija, o butų savininkų sutikimai ieškovei savo lėšomis įsirengti ginčo patalpas yra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Pastogės ir rūsio patalpas ieškovė pradėjo įsirenginėti galiojant 1964 m. CK, todėl ir jos nuosavybės teisių atsiradimui taikomas tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Sprendime minimas ilgas delsimas įrengiant ginčo patalpas CK ketvirtoje knygoje nėra nurodytas kaip nors vienas iš galimų nuosavybės teisių pasibaigimo pagrindų. Statybos darbų vykdymo terminas yra siejamas su statybos leidimu, kurio pagrindu jie atliekami, ir šio leidimo galiojimu. Ieškovei išduotas statybos leidimas buvo galiojantis visą statybų laikotarpį. Nei CK, nei kitame teisės akte nėra numatytas terminas, per kurį įgytas turtas privalo būti registruojamas atitinkamame registre. Paties atsakovo VĮ Registrų centras atstovė teismo posėdžio metu (pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) patvirtino, jog VĮ Registrų centras iki šiol priima iki CK įsigaliojimo (2001-07-01) sudarytus ir notariškai patvirtintus namo savininkų susitarimus dėl palėpių įrengimo bei registruoja nuosavybės teises į jas. Teismas, spręsdamas dėl rūsio statuso, padarė klaidingą išvadą, jog pusrūsyje esančios patalpos (duomenys neskelbtini) kvalifikuotinos kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos, t. y. kaip gyvenamosios paskirties, o ne rūsio patalpos. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad rūsio patalpos, priešingai nei nurodė teismas, yra visiškai suremontuotos. Be to, atlikus rūsio remonto ir įrengimo darbus, tapo nebeįmanoma atskirti šių patalpų be žalos objektui. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 20016-01-11 nutartyje nurodė, kad reikia įvertinti ieškovės atliktus darbus, kadangi į bylą pateikti įrodymai yra prieštaringi. Tačiau tai padaryta nebuvo ir į bylą pateikti įrodymai taip ir liko neįvertinti. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl rūsio ir jos buto funkcinio ryšio, tačiau aplinkybės, kad rūsio patalpos funkciniu ryšiu susijusios su kitomis ieškovei priklausančio buto patalpomis, atlikus statybos darbus jos tapo neatsiejamos nuo paties buto, buvo nustatytos šią bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo 2016-01-11 nutartyje, į kurias apylinkės teismas neatsižvelgė. Be to, nėra aišku, apie kokius funkcinio ryšio įrodymus teismas kalba, kai iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ginčo rūsio patalpa yra suprojektuota kaip buto kambarys, į ją patekti, nepatekus į butą, net nėra kitos galimybės, visos rūsyje įrengtos inžinerinės sistemos yra bendros su butu Nr. (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateikto pastato kadastro bylos taip pat matyti, kad ginčo rūsio patalpa yra būtent tame pačiame pastate, kur yra ir butas Nr. (duomenys neskelbtini), o ne kuriame nors kitame statinyje. Priešingai nei sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė tiek patikslintame ieškinyje, tiek teismo posėdžių metu, tiek 2014-04-25 apeliaciniame skunde, tiek 2014-08-18 paaiškinimuose nurodė motyvus, dėl kurių turi būti panaikintas 1999-07-12 priėmimo - perdavimo aktas Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Taigi teismas, spręsdamas dėl rūsio paskirties bei 1999 m. perdavimo akto, nepagrįstai rėmėsi netiksliais Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenimis, atsakovo atstovo Aplinkos ministerijos argumentais, laikėsi prieštaringos pozicijos ir visiškai nevertino ieškovės pateiktų faktinių įrodymų, išdėstytų motyvų bei argumentų.Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus pripažinti ginčo patalpų perleidimo sandorius negaliojančiais, remiantis CK 1.75 str. 3 d. norma, neįvertino esminių faktų, kad dalis atsakovų ginčo patalpas 2000 m. sutikimais ir administraciniais aktais, t. y. sandoriais, jau buvo perleidę ieškovei, o vėliau (2012 m.) vienašališkai patalpas susigrąžino ir perleido jas antrą kartą. Tokie atsakovų veiksmai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, nes nuosavybės teisę gali perleisti tik ją turintis asmuo (CK 4.37 str., 6.305 str.). Teismas visiškai ignoravo ir nevertino ieškovės 2015-02-16 paaiškinime ir teismo posėdžio metu nurodytą faktą, kad 2012 m. atsakovas V. S. suformavo ir pateikė registracijai neva neįrengtą pastogę neturėdamas nei vieno namo bendrasavininko rašytinio sutikimo dėl bendro naudojimo patalpų (pastogės) suformavimo ir įregistravimo atskiru daiktiniu vienetu ir tokiu būdu buvo pažeistas CK 4.75 straipsnis bei formuojama teismų praktika (LAT 2014-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014). Reikalavimas dėl palėpės teisinės registracijos panaikinimo ieškinyje ir nebuvo formaliai įrodinėjamas kaip išvestinis iš kitų reikalavimų, nes ieškovė šią palėpės teisinę registraciją ginčijo savarankišku pagrindu, t. y. kad tokia teisinė registracija negalėjo būti atlikta be visų pastogės bendraturčių rašytinio susitarimo dėl dalių nustatymo ir teisinės registracijos.
Atsiliepimas
Atsakovas A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu sutinka, prašo jį patenkinti ir nepriteisti iš jo bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovė G. G. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu sutinka, prašo jį patenkinti ir nepriteisti iš jos bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad priešingai nei teigia apeliantė, Vilniaus apygardos teismas 2016-01-11 nutartyje nepripažino nuosavybės teisių apeliantei, o nurodė, kad būtina sąlyga tinkamai išspręsti ieškovės nuosavybės teisės į bendro naudojimo objektą yra bendraturčių nuosavybės teisių apimties nustatymas. Todėl apeliantė turėjo įrodyti, kad jai įvairiais laikotarpiais duoti bendrasavininkių sutikimai turėjo faktinį pagrindą (bendrasavininkiai atsisakė nuo jų turimo tam tikros konkrečiai apibrėžtos (kv. m) dalies nuosavybės teisių į palėpę, esančią virš apeliantės buto). Tačiau apeliantės atstovas 2016-02-22 teismo posėdžio metu, teismui paklausius, ar ieškovė ketina įrodinėti Vilniaus apygardos teismo 2016-01-11 nutartyje nurodytas aplinkybes, atsisakė tai daryti, teigdamas, jog to nereikia, todėl teismas visiškai pagrįstai tuo pagrindu, jog apeliantė neįrodė, kokia apimtimi jai buvo perleistos (atsisakyta jos naudai) nuosavybės teisės į palėpę ir rūsį, atmetė ieškinį dalyje dėl ieškovės nuosavybės teisių į 39,49 kv. m palėpės ir 19,37 kv. m rūsio patalpas. Vilniaus apygardos teismo 2016-01-11 nutarties apeliantė kasacine tvarka neskundė ir ji yra galiojanti bei privaloma pačiai apeliantei, todėl visi kiti apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai šiuo klausimu yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti. Kadangi apeliantė galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui gavo tik sutikimus, tačiau palėpės ir rūsio įrengimo darbus atliko (2013 m., po ieškinio pateikimo), atitinkamą statybos valstybinę priežiūrą vykdančios institucijos administracinį aktą apie tokios statybos teisėtumą gavo (2013-07-03) ir nuosavybės teises į šias patalpas bandė įregistruoti galiojant naujajam Civiliniam kodeksui (2013-07-05), akivaizdu, jog ginčo byloje turėjo būti ir teismo buvo pagrįstai taikomos Civilinio kodekso normos. Todėl apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl 1964 m. CK teisės normų taikymo yra visiškai nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 12 d. nutartyje Nr. 3K- 3-674/2000 praktika buvo suformuota galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, tuo tarpu šioje byloje turėjo būti ir buvo taikomos naujojo Civilinio kodekso normos. Taigi jau vien dėl to, negalėjo būti taikoma 2000 m. birželio 12 d. nutartyje Nr. 3K-3-674/2000 suformuota praktika. Be to, nagrinėjamoje byloje ir paminėtoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos. apeliantė nurodė, kad neva joks teisės aktas nenurodo, kad turi būti skaičiuojamos konkrečios bendrosios nuosavybės dalys. Tai netiesa. Tiek 2000 m. galiojusi Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcija, tiek CK 4.85 str. 7 d., numatė, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Taigi, siekiant nustatyti (kilus byloje ginčui dėl apeliantės turimos dalies dydžio), apeliantės turimą nuosavybės teisės dydį, turėjo būti išsiaiškinta, ar iš tiesų bendrasavininkiai atsisakę nuo savo bendrosios nuosavybės teisės, tuo metu turėjo tam tikro dydžio teisę. Taip pat nuo kokios dalies bendrosios nuosavybės teisės jie atsisakė, nes ši dalis nebuvo nurodyta sutikimuose. Taigi, būtent šie teisės aktai ir numatė pareigą paskaičiuoti konkrečios bendrosios nuosavybės dalis. Teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškinį, nes apeliantė rėmėsi dar ir niekiniais ir negaliojančiais 2000 m. sutikimais. Apeliantei sutikimai buvo duoti tiek 1996-1999 m. laikotarpiu, tiek ir tų pačių bendrasavininkių sutikimais duotais 2000 m. Kadangi sutikimai yra sandoriai, tai 2000 m. duotais sutikimais jie negalėjo atsisakyti bendrosios nuosavybės teisių, nes tai jau buvo padarę 1996-1999 m. laikotarpiu sudarytais sandoriais, kurie nebuvo panaikinti ar pripažinti negaliojančiais. Kadangi 2000 m. sutikimuose nėra aptartas 1996-1999 m. sutikimų negaliojimas, o apeliantės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog remiasi būtent 2000 m. sutikimais, pagrįstai darytina išvada, jog apeliantė savo išvadas grindė niekiniais ir negaliojančiais sandoriais (CK 1.80 str. 1 d.). Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo ne aiškintis kokios konkrečia trupmena išreikštos dalies kiekvienas buto savininkas atsisakė, kadangi ta dalis, nors ir neišreikšta konkrečiu skaičiumi, yra visiškai aiški ir nustatyta įstatymu, o aiškintis, ar ieškovės prašomos priteisti patalpos atitinka sutikimuose nurodytas patalpas ir ar tikrai visi tą nuosavybę turintys asmenys ją perleido ieškovei. Kaip matyti iš butų Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro ir registro duomenų, pateiktų į bylą, nėra jokių įrodymų, jog šių butų savininkai, nuosavybės teises į palėpę esančias virš šių butų įregistravo esant tuo metu savivaldybės kaip dalies butų bendrasavininkės sutikimui. Kas reiškia, jog trūkstamą dalį virš savo butų šių butų savininkai dengė savo bendrosios nuosavybės teisėmis turėtomis kitose namo palėpės dalyse, tarp jų ir esančiose virš apeliantės buto Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl šių butų sutikimai, t. y. atsisakymai nuo jiems priklausančios bendrosios nuosavybės teisės dalies į palėpės patalpas, esančias virš apeliantės buto Nr. (duomenys neskelbtini), yra niekinės, nes tuo metu minėtų butų savininkai ja nebeturėjo nuosavybės teisių į palėpės patalpas, esančias virš apeliantės buto Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantei išduotas statybos leidimas nustojo galioti jau 2004 m., nes teisės aktų pakeitimas, kuriuo remiantis statybos galiojimo laikas tapo neribotas buvo priimtas tik 2010 m., t. y. jau gerokai po to, kai jis buvo pasibaigęs. Pagal byloje esančius namo registro ir kadastro duomenis, Vilniaus miesto savivaldybė davė sutikimus tik apeliantei, tuo tarpu kitiems palėpių savininkas jų nedavė (nėra pateikta apie tai įrodymų), todėl savivaldybė turėjo teisę įregistruoti nuosavybės teises ir jas perleisti atsakovui. Kadangi apeliantė savo teisių neįgyvendino, t. y. nesukūrė naujo nuosavybės teisės objekto (palėpės virš buto Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo neįsiregistravo savo vardu, todėl ginčo palėpė, esanti virš buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuri iki tol nebuvo suformuota kaip nekilnojamo turto vienetas, ją suformavus kaip tokią, teisėtai ir pagrįstai remiantis bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo įgyta atsakovų. Nesutiktina su apeliante, jog teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014, išaiškinimu.
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškinio reikalavimus dėl neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos panaikinimo spręsti kaip išvestinio pobūdžio reikalavimus, o kitus ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra; o ieškovės apeliacinio skundo tenkinimo atveju, prašo, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo jų nepriteisti. Ieškovės apeliacinės instancijos teismui pareikšti nauji pagrindiniai reikalavimai dėl ginčo nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos panaikinimo, t. y. dėl Vilniaus filialo priimtų sprendimų panaikinimo, kildinami iš administracinių teisinių santykių, todėl kreipimuisi į teismą taikomas vieno mėnesio terminas (remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d.), kurį ieškovė yra praleidusi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-03 nutartyje suformuota praktika neturėtų būti taikoma atgal, t. y. žymiai anksčiau įregistruotai ginčo palėpei, nes tai prieštarautų teisės principui lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) bei bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Priešingu atveju, ta pati Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 suformuota teismo praktika turėtų būti taikoma ir ieškovei, registruojant jos nuosavybės teises į ginčo pastogę, o taip pat ir į ginčo rūsį. Tokiu atveju nagrinėjamoje byloje pateikti 1994 m. ieškovės motinai ir 2000 m. ieškovei duoti sutikimai taip pat negalėtų būti pakankamas teisinis pagrindas įregistruoti ieškovės nuosavybės teises į ginčo patalpas, nes minėtuose sutikimuose neišreikšta nei vieno bendraturčio valia dėl kiekvienam bendraturčiui priklausančios nuosavybės dalies. A. S. tokio bendraturčių susitarimo, kuriame būtų nurodytos bendraturčių turimos dalys, neturi. Taip pat pažymėtina, jog visi bendraturčiai, išskyrus ieškovę, yra įsiregistravę savo nuosavybės teises į jiems pagal CK 4.82 str. 7 d. nuostatas 2012-04-02 ginčo neįrengtos pastogės dalių paskaičiavimo projekte nustatytas dalis pastogės. Taigi bendraturčiai savo valią dėl ginčo pastogės ir jiems priklausančios nuosavybės dalies registravimo yra jau išreiškę, Registro tvarkytojui teikdami prašymą įregistruoti jų nuosavybės teisę į ginčo pastogę.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad Vilniaus miesto valdyba bei Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnas, išdavę ieškovės motinai bei ieškovei leidimus vykdyti ginčo patalpų įrengimo darbus, nustatė tam tikras pareigas, o būtent atlikti ginčo patalpų įrengimo darbus, priduoti atliktus darbus valstybinei komisijai ir įregistruoti ginčo patalpas atitinkamame registre, taip pat suremontuoti stogą. Ieškovė per daugiau kaip 13 metų pastarųjų sąlygų neįvykdė. Be to, 2000-09-29 Senamiesčio seniūno potvarkyje atkreiptas dėmesys, jog ieškovei būtina darbus pradėti gavus Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos leidimus vykdyti statybos darbus, tuo tarpu ieškovės turimą statybos leidimą pratęsė tik Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinis padalinys, tačiau nėra žymos, kad Vilniaus miesto statinių statybos inspekcija taip pat pratęsė minėtą leidimą, dėl ko darytina išvada, kad leidimas, pratęstas tik vienos jį išdavusių institucijų, negaliojo. Remiantis šiomis aplinkybėmis bei CK 4.49 str. 3 d., nustatančiu, kad sutartyje gali būti numatyta, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą, pirmosios teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės į ginčo patalpas ieškovei neperėjo. Ieškovė tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikia savo nuomonę, kad nuosavybė ginčo patalpoms ieškovei perėjo jau nuo minėtų susitarimų sudarymo momento. Tačiau pažymėtina, kad Vilniaus miesto valdybos ir Senamiesčio seniūno priimtuose sprendimuose numatytos sąlygos turėtų būti aiškinamos ir vertinamos jau nurodyto Nekilnojamojo turto registro įstatymo kontekste, pagal kurį nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamą į turtą atsiranda tik jas įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Nurodytų subjektų sprendimuose įtvirtintos sąlygos, kurias ieškovė turėjo įvykdyti dar iki patalpų įregistravime, žymi, kad jos apibrėžia nuosavybės perėjimo momentą - neįvykdžiusi susitarimuose numatytų sąlygų, ieškovė pagal šiuos sprendinius neįgijo teisės įregistruoti nuosavybės teisių į ginčo patalpas, o tuo pačiu, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymu, neįgijo ir pačių nuosavybės teisių. Šalys turi teisę nusistatyti nuosavybės teisės perėjimo įgijėjui momentą, tas šiuo atveju ir buvo padaryta. Aptariamus sutikimus vertinant priešingai, būtų paneigiama sprendimus priėmusių subjektų valia, kad iki nuosavybės teisių įgijimo ieškovė įgyvendintų jai numatytas pareigas. Nėra visai aišku, kokiu pagrindu ieškovė kildina savo nuosavybės teises į rūsio patalpas - ar iš butų savininkų sutikimų įsirengti bendrojo naudojimo patalpas, ar iš jos, kaip buto savininkės, teisių į buto priklausinius. Ieškovė neįrodo nei vienos iš šių aplinkybių, bet priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo patalpos - butas (duomenys neskelbtini), nėra laikytinas nei bendrojo naudojimo, nei ieškovės buto priklausiniu, bet savarankišku butu. Ginčo patalpos, kadangi yra butas, nagrinėjamu atveju negali būti laikomos bendrojo naudojimo patalpomis. Taip pat ieškovė neįrodo, kad ginčo patalpos yra jos buto priklausinys. (duomenys neskelbtini) patalpose, remiantis nekilnojamojo turto išrašu, yra krosnims šildymas, komunalinis vandentiekis, komunalinis nuotekų šalinimas. Namo techninėje byloje fiksuota, jog šios patalpos susideda iš dviejų atskirų patalpų: sandėlio ir kambario- virtuvės, jose yra langas. Vien ta aplinkybė, jog šiuo metu butas (duomenys neskelbtini) nėra suremontuotas, ar savavališkai suremontuotas ieškovės, negali paneigti Nekilnojamojo turto registre įregistruotos gyvenamosios (butų) pagrindinės naudojimo paskirties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į šių patalpų buvimo vietą plotą ir galimybę jas naudoti kaip visiškai atskirą objektą nėra pagrindo nustatyti bendrą jų ir ieškovei priklausančio buto ūkinę paskirtį bei funkcinį ryšį. Ieškovė tokiam ryšiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, t.y. neįrodė, kad ginčo patalpos skirtos tarnauti jos butui kaip priklausinys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad ginčo objektas - pastato pusrūsyje esančios patalpos (duomenys neskelbtini) kvalifikuotinos kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos. Tuo pačiu konstatuotiną kad tai yra gyvenamosios patalpos, kurios Vilniaus miesto savivaldybei iš valstybės nuosavybės 1999 m. buvo perduotos teisėtai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ginčo rūsys nėra tiesiai po ieškovės butu. Nors ieškovei buvo leista patalpas įsirengti, kaip ji nurodo, virš ir po butu, tačiau ginčo pusrūsio patalpos (duomenys neskelbtini) nėra tiesiai po ieškovės butu, todėl remiantis pačios ieškovės paaiškinimais (nevertinant jų pagrįstumo palėpės patalpų atžvilgiu) galima konstatuoti, jog į šias patalpas ieškovė teisių neįgijo. Tuo tarpu ieškovės teiginys, jog Vilniaus miesto savivaldybė ginčo patalpų nenaudojo, nepaneigia savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo patalpas. Taip pat nepagrįsti ir ieškovės teiginiai, kad ginčo patalpos nėra laikytinos gyvenamosiomis. Remiantis jau nurodyto STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 p. gyvenamosiomis patalpomis laikomi butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose. Šiuo atveju, kaip minėta, ginčo patalpos pagal namo dokumentus yra laikytinos butu, todėl ir gyvenamosiomis patalpomis.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą dalyje dėl 1999-07-12 priėmimo-perdavimo akto Nr. 1551-01 dalies panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 1999-07-12 priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1551-01 buvo sudarytas vadovaujantis jo sudarymo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki šio priėmimo - perdavimo akto sudarymo priklausė valstybei nuosavybės teise ir atitiko teisės aktuose nurodytą turtą, priskirtą savivaldybių nuosavybėn, kuris pagal įstatymus perduotinas atitinkamos savivaldybės nuosavybėn. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pusrūsyje esančios patalpos nėra gyvenamosios paskirties, kad jos yra negyvenamos patalpos ir bendro naudojimo patalpos, jos buto priklausinys ir kad tarp jos buto ir šių patalpų yra funkcinis ryšys. Ginčo patalpos yra butas, kuris kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas buvo suformuotas 1970 m. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą VĮ Registro centro pateikti duomenys. Teismas sprendime pagrįstai rėmėsi Nekilnojamoje turto registro išraše nurodytais duomenimis, jog (duomenys neskelbtini), esančiose patalpose yra krosnims šildymas, komunalinis vandentiekis, komunalinis nuotekų šalinimas, taip pat namo techninės bylos duomenimis, kuriuose nurodyta, kad šios patalpos susideda iš dviejų atskirų patalpų: sandėlio ir kambario virtuves, jose yra langas. Ginčo butas iki ginčijamo priėmimo - perdavimo akto sudarymo priklausė valstybei nuosavybės teise ir kaip atskiras nuosavybės teisinių santykių objektas butų privatizavimo laikotarpiu nebuvo perleistas namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų nuosavybėn. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog patalpos (butas, esantis (duomenys neskelbtini)) yra visiškai įrengtos ieškovės. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovė šiuo metu savavališkai šiose patalpose atlikinėja remontą. Aplinkybę dėl savavalinio remonto darbų atlikimo patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rašte pateikta nuomonė, taip pat ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2013-10-28 raštu pateikta nuomonė dėl statybos leidimo 2000-10-30 negaliojimo, tinkamai jo nepratęsus. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad vien aplinkybė, jog šiuo metu ieškovė savavališkai šiose patalpose atlikinėja remontą, nėra pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į taip vadinamą rūsį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas dalinai tenkintinas.
Dėl ieškovės nuosavybės teisių į palėpės dalį ir reikalavimo panaikinti palėpės dalių teisinę registraciją
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m sausio 11 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-342-619/2015) panaikinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m kovo 27 d. sprendimą ir gražinęs bylą naujam nagrinėjimui nurodė, kad būtina sąlyga tinkamai išspręsti ieškovės nuosavybės teisės į bendro naudojimo objektą yra bendraturčių nuosavybės teisių apimties nustatymas, t. y. jų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje identifikavimas. Nutartyje nurodyta, jog byloje nėra duomenų, į kokią bendrosios nuosavybės dalį ir plotą bendrojo naudojimo patalpų savininkai sutikimais atsisakė savo nuosavybės teisių ieškovės naudai, taip pat kokia šių patalpų dalis priklauso ieškovei kaip bendrojo naudojimo patalpų bendraturtei. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, dėl šių aplinkybių padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, ar ieškovei iš tikrųjų priklausytų jos prašoma pripažinti nuosavybės dalis į virš buto esančią palėpę ir rūsį. Sprendime nurodyta, kad namo patalpų gyventojams vieni kitiems dalijant sutikimus arba atsisakant savo turimų nuosavybės dalių į name esančias palėpes ir rūsius, ir nesant duomenų, kokios konkrečiai savo turimos dalies namo patalpų savininkai, tame tarpe ir buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai atsisakė kitų naudai, ieškinys netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nesant duomenų, į kokią bendrosios nuosavybės dalį ir plotą bendrojo naudojimo patalpų savininkai sutikimais atsisakė savo nuosavybės teisių ieškovės naudai, galima padaryti išvadą, ar butų savininkai, atsisakę nuosavybės teisių, tokias teises turėjo į plotą, į kurį nustatyti nuosavybės teises jai palėpėje prašo ieškovė. Šios aplinkybės nustatymas, t. y. išvada, jog kitų butų savininkai yra atsisakę savo turėtų nuosavybės teisių į palėpės dalis ir kartu su ieškovei priskirtinu palėpės plotu tai sudaro 39,49 kv. m., būtų pakankamu pagrindu daryti išvadai, kad ieškovė turi teisę įsiregistruoti dalies palėpės patalpas, kurių remontui yra gavusi leidimą. Kolegija daro išvadą, kad buvo galimybė nustatyti, kokia namo palėpės dalis priklausė kiekvienam iš bendrasavininkių pagal bendrą palėpės plotą ir jų valdomų nuosavybės teisėmis butų ar kitų patalpų plotą, tačiau atsakovas VĮ Registrų centras, registruodamas palėpės dalis bendrasavininkiams, šias dalis nustatė netinkamai. Kolegija sutinka, kad anksčiau bylą nagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo kolegijos išvados, nurodytos 2016 m. sausio 11 d. nutartyje, kad savininkų sutikimai, duoti ieškovės motinai ir ieškovei vertintini kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį, yra pagrįstos, nutartis yra įsiteisėjusi, todėl teismas ja turėjo vadovautis. Tai, kad byloje nepateikti duomenys apie perleistos bendrasavininkių palėpės dalį ieškovei, nereiškia, kad ieškovei nebuvo perleistos teisės į jos nurodytą plotą - 39,49 kv. m. Atsižvelgiant į tai, VĮ Registrų centro veiksmai, registruojant bendrasavininkiams palėpės dalis neįvertinus, jog dalis bendrasavininkių yra atsisakę savo teisių į palėpės dalį, vertinti kaip neteisėti veiksmai. Remiantis Registro duomenimis palėpės patalpos yra vadinamos negyvenama patalpa - neįrengta pastoge, pripažintina, kad patalpų įvardijamas „palėpe“ yra sinonimas žodžiui „pastogė‘.
Byloje turi būti padaryta išvada, ar bendrasavininkio sutikimų įsirengti palėpės patalpas gavimas laikotarpiu iki 2001-07-01, t. y. naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo ir neįregistravimas įrengtos palėpės pagal gautus sutikimus iki šio termino, bei neužbaigimas remonto yra pagrindu atmesti ieškovės reikalavimus dėl nuosavybės teisės pripažinimo į patalpas palėpėje, nes atsakovai atsiliepime nurodo šias aplinkybes. Pripažinus, kad bendrasavininkiai yra atsisakę savo teisių į dalį palėpės, ir nesant nuginčytiems šiems atsisakymams, atsisakymų neįregistravimas nedaro atsisakymų negaliojančiais. Ankstesnių patalpų savininkų atsisakymas sukelia teisines pasekmes naujai įsigijusiems patalpas asmenims, jei atsisakymai nėra nuginčyti. Ieškinio pagrindu nurodomi dokumentai yra sandoriai ir jų pagrindu atsirado ieškovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas.
Nustatyta, kad palėpės patalpos atsakovų vardu buvo įregistruotos jiems pateikus prašymus VĮ Registrų centrui, jų įregistravimo neteisėtumą ieškovė grindžia tuo, kad turimų patalpų savininkai arba buvę savininkai jau buvo perleidę ieškovei ar jos motinai savo teises į palėpės dalį. Atsakovai G. G. (butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė) ir Vilniaus miesto savivaldybė nurodytos kaip savininkės, kurios buvo perleidusios nuosavybės teises į palėpės patalpas, tačiau kreipėsi dėl įregistravimo joms nuosavybės teisių į patalpas. Byloje pateikti patalpų savininkų sutikimai, jog G. G. įsirengtų palėpėje gyvenamąsias patalpas ir jas įregistruotų (b. l. 64-71, t. IV), leidžia daryti išvadą, kad patalpų bendrasavininkiai, parašę tokius sutikimus, yra perleidę savo nuosavybės teises kitiems bendrasavininkiams. Iš pateiktų sutikimų matyti, kad teisės į palėpės patalpas buvo perleistos ir UAB „A“, kurios nuosavybėje yra butas Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad buvusi buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė G. G. perleido savo nuosavybės teises į palėpę ne tik ieškovei, bet ir G. G., bei UAB „A“, leidžia daryti išvadą, kad butui Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiusi palėpės dalis galimai visa buvo perleista kitiems bendrasavininkiams. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės argumentas, kad ji leido tik įsirengti patalpas, tačiau neperleido į jas nuosavybės teisių, dalyje dėl palėpės atmestinas, nes vertinant kitų namo bendrasavininkių sutikimus kaip atsisakymą nuo nuosavybės dalies, analogiškai vertintinas ir viešojo juridinio asmens duotas sutikimas. Be to, atmesti ieškovės reikalavimus dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė neišreiškė valios, jog ieškovė įsiregistruotų kaip nuosavybę patalpas palėpėje, būtų pagrindas tuo atveju, jei byloje būtų pateikti įrodymai, kad kitų bendrasavininkių, perleidusių ieškovei nuosavybės teisės dalis, perleistų patalpų nepakako jai įgyti nuosavybės teises į 39,49 kv. m palėpės. Nesant tokių duomenų, nebuvo pagrindo atmesti ieškovės reikalavimo šioje dalyje.
Nustatyta, kad virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) palėpė užima yra 39,49 kv. m plotą, bendros šios palėpės patalpos sudaro 75,14 kv. m ( b.l.74-76, t. I), name yra kita palėpė-pastogė , unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas 38,66 kv. m. Virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) yra 119,52 kv. m mansarda (b.l.144, t. IV), virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) – 49,73 kv. m mansarda. Šios patalpos taip pat turėjo būti įvertintos, skaičiuojant kiekvienam iš bendrasavininkių priklausančią bendrų palėpės patalpų dalį. Dalies bendrasavininkių palėpės patalpų įregistravimas nuosavybėmis teisėmis VĮ Registrų centre buvo atliktas remiantis matininkės L. Z. sudarytu 2012-04-01 projektu ( b. l. 92, t. I). Byloje turėjo būti įvertinta, ar apskaičiuojant kiekvienai atskirą unikalų numerį turinčiai patalpai priklausantį palėpės plotą buvo įtrauktos visos palėpės patalpos bei visos patalpos, esančios name (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad name (duomenys neskelbtini) yra mišrios paskirties patalpos, įregistruotos atskirais unikaliais numeriais, t. y. gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties. Remiantis 2013-07-31 VĮ Registrų centro svetainės duomenimis (t. I, b.l.38), gyvenamųjų patalpų yra 10, negyvenamųjų – 6. Iš jų kaip negyvenamosios patalpos yra įregistruotos dvi palėpės unikaliais numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ( b.l.72-74, t. I). Bendras palėpių plotas yra 113,80 kv. m ( 38.66 +75.14 ). Į palėpėje esančias patalpas unik. Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotos nuosavybės teisės N. M. nuo 2010-10-11, nuo 2006-05-24 iki 2010-10-11 šios patalpos buvo įregistruotos savininkei L. M.. Vertinant, kokia palėpės patalpų dalis priklauso kiekvienam iš pastato bendrasavininkių, turėjo būti įvertina ir ta aplinkybė, kad name yra ir kitos, neįrengtos pastogės patalpos, į kurias galimai turėjo teises patalpų bendrasavininkiai, tačiau jų atsisakė kitų naudai. L. Z. sudarytame 2012-04-01 projekte dėl vienos iš namo palėpių nėra įtraukta patalpų, kurių butų numeriai 2 ir 3, 7 ir 8. Dėl šios aplinkybės daryti išvadą, kad palėpės patalpų dalies nustatymas ir nuosavybės teisių įregistravimas name esančių 10 patalpų savininkams pagal L. Z. 2012-04-02 dalių paskaičiavimo projektą atliktas nepagrįstai, nes palėpės patalpos nebuvo dalijamos visiems nuosavybės teise name valdantiems atskiras patalpas savininkams. Tai, kad name yra daugiau atskirų patalpų, kurioms proporcingai jų plotui turėjo būti nustatyta tenkanti palėpės dalis, leidžia vertinti matininkės L. Z. sudarytą projektą kaip neatitinkantį faktiniai padėčiai, todėl VĮ Registrų centras turėjo atmesti prašymus registruoti palėpės dalis pagal šį projektą.
Ieškovė reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teises į patalpas palėpėje ir rūsyje grindžia namo bendrasavininkių duotais sutikimais, nurodydama, kad sutikimų suteikimo momentu name buvo butai nuo 1 iki 8, bei nuo 10 iki 14, t. y. viso 13 butų ir negyvenamoji patalpa, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir visų patalpų savininkai sutiko, kad ieškovė įsirengtų patalpas palėpėje. Atsakovas V. S. įsigijęs iš sutikimus įsirengti palėpę davusios 1-ojo buto buvusios savininkės G. G. 75,92 kv. m butą, neįgijo teisės į dalį palėpės, atitinkančios turimo buto Nr. (duomenys neskelbtini) daliai, nes nenustatyta, kad šio buto savininkė būtų atšaukusi sutikimą, duotą ieškovei, ar sutikimus, duotus G. G. ar UAB „A“. Tai leidžia daryti išvadą, kad nuosavybės teisės įregistravimas į palėpės dalį V. S., kaip buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui, yra nepagrįstas. Negyvenamosios patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui UAB „ A“ ( kuris nuosavybės teisėmis valdo 231,39 kv. m ploto negyvenamas patalpas) davusiam ieškovei sutikimą įsirengti palėpę, palėpės dalis nebuvo priskirta pateiktu projektu, kuriuo remiantis atliktas įregistravimas, byloje nepateikti įrodymai, kad šis teisių perleidimas, įvykdytas 2000-03-15 pasirašytu sutikimu ( b.l.32, t. I), būtų panaikintas ar nesukėlė teisinių pasekmių ieškovei. Nepateikti įrodymai, kad šis bendrasavininkis sutikimo pasirašymo metu nevaldė palėpės kaip pastato bendrasavininkis, todėl darytina išvada, kad ir jis perleido savo turimą dalį palėpėje ieškovei. Butų Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai taip pat perleido savo dalis palėpėje ieškovei, sutikdami, kad ji įsirengtų patalpas palėpėje ir jos būtų įregistruotos ieškovei privačios nuosavybės teise ( b. l. 34, 36, 37, t. I ), todėl šiems butams tenkančios dalys palėpėje taip pat pripažintina kad buvo perleistos ieškovei. Tai, kad šių patalpų savininkai perleido ir kitiems bendrasavininkiams - UAB „A“ ( b.l.75,77, t. IV, ), G. G. ( b.l.66, 69-70, t. IV) ) savo dalis palėpėje, sutikimai buvo duoti 1998-2000 metais, nereiškia, kad kitiems duotais sutikimais bendrasavininkiai atšaukė anksčiau duotus sutikimus ieškovei, nes perleidus savo teises į nuosavybę ieškovei, bendrasavininkiams galėjo likti teisė į dalį patalpų, dėl kurių perleidimo jie turėjo teisę teikti sutikimus. Nepateikus ieškovės atstovui įrodymų, kokioje dalyje bendraturčiai atsisakė savo nuosavybės teisių ieškovės naudai, nurodant, kad iki Naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo tokios dalys nebuvo skaičiuojamos, teismas turi padaryti išvadą, ar šių įrodymų pateikimas buvo ieškovės pareiga. Ieškovei reiškiant reikalavimą panaikinti nekilnojamojo daikto – negyvenamos neįrengtos pastogės nuosavybės teisių dalių įregistravimą atsakovų V. S., L. S., A. L., G. G. ir A. Č. vardu, atsakovo, įregistravusio šias teises – VĮ Registrų centro pareiga buvo pateikti įrodymus, kad šių savininkų dalys palėpėje buvo nustatytos ir įregistruotos tinkamai apskaičiavus dalis. Kolegijai padarius išvadą, kad nurodytomis dalimis nebuvo pagrindo įregistruoti šių savininkų nuosavybės teises, reikalavimai šioje dalyje turi būti tenkinami. Tai, kad dalis savininkų – G. G., A. J., G. G., UAB „A“ bei kiti savininkai neginčija perleidę savo teises į palėpę ieškovei, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė įgijo teisę į jiems priklausančią palėpės dalį. Tai, kad jos prašoma įregistruoti nuosavybės teisėmis palėpės dalis - 39,49 kv. m nebuvo jai perleista bendrasavininkių būtent tokioje apimtyje, pareiga įrodyti tenka atsakovui VĮ Registrų centrui, nes būtent jo žinioje yra duomenys apie namo patalpų savininkus, jiems priklausančias nuosavybės teisėmis patalpų dalis, jo pareiga buvo teikti šiuos duomenis byloje. Tokių duomenų nepateikimas neleidžia daryti išvados, kad bendrasavininkiai, kurie parašė sutikimus, negalėjo perleisti nuosavybės teisių ieškovei į 39,49 kv. m palėpės patalpas, kurios sudaro palėpės, įregistruotos unik. Nr. (duomenys neskelbtini), 525/1000 dalis, todėl reikalavimas tenkintinas dalinai, pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į 525/1000 palėpės patalpų. Ieškovei pateikus šiam atsakovui prašymą įregistruoti jos vardu palėpę ir pateikus bendrasavininkių sutikimus, būtent šiam atsakovui teko pareiga patikrinti, į kokią dalį palėpės turėjo teisę perleisti nuosavybės teises bendrasavininkiai, patikrinti, ar kitiems atsakovams palėpės dalys buvo įregistruotos pagrįstai, ir tik esant įrodymams, kad tokia palėpės dalis negalėjo būti perleista ieškovei, nes tokios teisės bendrasavininkiai neturėjo arba ją buvo praradę, pateikdami sutikimus perleisti palėpę kitiems asmenims, atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises ieškovei. VĮ Registrų centrui pateikiant byloje įrodymų dėl aplinkybės, kad bendrasavininkiai neturėjo teisės perleisti ieškovei savo patalpų dalies, byloje darytina išvada, kad atsisakymas įregistruoti ieškovei palėpės patalpas yra nepagrįstas, todėl jos reikalavimai šioje dalyje tenkintini. Atsakovas VĮ Registrų centras prašo spręsti bylą teismo nuožiūra, todėl darytina išvada, kad jis neprieštarauja, jog ieškinys būtų iš esmės tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus byloje, sprendimas naikintinas dalyje dėl nuosavybės teisių registravimo į palėpės patalpas ieškovei CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad kai registruojama bendroji dalinė nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, nekilnojamojo turto registre nurodomi visi bendraturčiai ir jų nuosavybės teisės dalys. Padarius išvadą, kad įregistruojant atsakovams-fiziniams asmenims nuosavybės teises į dalį palėpės nebuvo nurodyti visi bendraturčiai ir jų nuosavybės teisės dalys, t. y. nenurodžius namo, esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčių, kuriems priklauso patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) pagal jų turimą plotą, įregistravimas palėpės patalpų atliktas pažeidžiant Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimus. Vertinant, ar bendrasavininkių duotų sutikimų neįregistravimas Registrų centre leidžia atmesti juos kaip nuosavybės teisių perleidimą tvirtinančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad jų davimo metu galiojančios teisės normos nenumatė tokios registracijos, jų pagrindu statybos leidimą išduodančios institucijos turėjo teisę vertinti sutikimus kaip pagrindą leidimui išduoti, todėl nuosavybės teisės perleidimo neįregistravimas, nenuginčijus šių sutikimų, nesukelia teisinių pasekmių.
Atsakovas V. S., gyvenantis (duomenys neskelbtini), patalpas įsigijo iš buvusios šio buto savininkės G. G. pagal 2010-08-19 pirkimo pardavimo sutartį ( t. I, b.l.39), G. G. sutikimą buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei A. S. įsirengti palėpę virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) davė 2000-03-08, sutikimą patvirtino notarė R. R. (t. I, b.l.31). G. G. priklausė 75,92 kv. m butas Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas V. S. 2011-01-14 pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini) ( t. I, b.l. 66) 35,61 kv m. ploto. Vilniaus miesto valdyba 1996-05-30 buvo priėmusi sprendimą Nr. 828V leisti E. J. ( ieškovės motinai) įsirengti 53,4 kv m pagalbines patalpas namo (duomenys neskelbtini) pastogėje ( t. I, b.l.77), o Vilniaus miesto valdybos 2000-09-21 sprendimu Nr. 1768V ( t. I, b.l.78 ) nusprendė neprieštarauti, kad A. S. įsirengtų 39,5 kv. m gyvenamąsias patalpas namo pastogėje. Šie sprendimai vertinami sutikimais, duotais bendrasavininkiui dėl palėpės patalpų įsirengimo.
Atsakovai V. S. ir L. S. 2012-10-27 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo šiame name butą Nr. (duomenys neskelbtini), 36,78 kv m bendro ploto iš E. S. ir V. S., kurie butą buvo įsigiję iš 2008-10-24 iš D. S. ir M. G., o šios paveldėjo butą iš savininko A. J., kuris kartu su J. J. buvo buto savininkais laikotarpiu nuo 1992-07-16 iki 2004-11-08. Ieškovė pateikė pareiškimą, patvirtintą notaro 1994-11-18, kuriais J. J. sutiko, kad E. J. palėpėje ir pusrūsyje įsirengtų gyvenamąją patalpą, o A. J. sutikime nurodė, jog sutinka kad būtų įrengta pastogė virš bendro koridoriaus ir pagalbinės patalpos rūsio dalyje po butu Nr. (duomenys neskelbtini) ( b. l. 28-29, t. I). Tai leidžia daryti išvadą, kad visi ankstesni patalpų, kurias įsigijo atsakovai V. S. ir L. S., savininkai, buvo perleidę savo teises į palėpės dalį, tik vienas iš savininkų – Vilniaus miesto savivaldybė dar turėjo ir kitų patalpų name nuosavybės teisėmis.
Ieškovės teisės buvo pažeistos dėl atsisakymo įregistruoti jai nuosavybės dalį palėpėje bei tokioje dalyje palėpės įregistravimu kitiems asmenims, nes ji turėjo buvusių arba esamų savininkų sutikimas įsirengti palėpę ir ją įregistruoti. Prašoma įregistruoti 39,49 kv m palėpės dalis gali būti įrengta virš ieškovės buto. Tai, kad bendras buto plotas yra 48 kv m., tai leidžia daryti išvadą, kad bendrasavininkiai, duodami sutikimą jai įsirengti palėpę virš buto, išreiškė valią, kad perleidžia jai savo palėpės dalį, kad būtų įrengta palėpė tik virš ieškovės buto. Ieškovė siekia, jog jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į palėpės dalį, kuri sudarys 39,49 kv m. Kadangi palėpė šiuo metu nėra įrengta, nustatytina tik palėpės dalis, kuri įregistruotina ieškovei nuosavybės teisėmis, nes nebegaliojant išduotam statybos leidimui, nesant įrengtai palėpei, registruoti palėpę tiksliai nurodant jos išsidėstymo vietą, plotą, nėra pagrindo. Statybos leidimo išdavimas A. S. patvirtina ieškovei gavus buto bendrasavininkių sutikimą remontui atlikti, todėl dalyje, kurioje gali būti atliktas palėpės remontas įregistravimas kitų bendraturčių nuosavybės teisių į šią palėpės dalį pripažintinas neteisėtu ir naikintinu. Kita dalis palėpės patalpų gali būti įregistruota kitų bendrasavininkių vardu, tačiau nesant pagrindo daryti išvadai, kuriems iš bendrasavininkių kokia dalis įregistruotų patalpų turėtų likti įregistruota, prašymas tenkintinas toje dalyje, kurioje prašoma panaikinti nekilnojamojo daikto –neįrengtos palėpės įregistravimą asmenų, kuriems įregistravimo įrašas galioja šiuo metu. Anksčiau padaryti įrašai, jau yra negaliojantys dėl to, kad pasibaigęs jų galiojimo terminas, todėl reikalavimas pripažinti negaliojančiais tokius įrašus, atmestini. Remiantis šiomis išvadomis pripažintina negaliojančiais patalpų įregistravimas A. L. - 142/1000 dalių, V. S. ir L. S. - 429/1000 dalių ir V. S. - 300/1000 dalių.
Ieškovė reikalauja pripažinti jai nuosavybės teisę į rekonstruojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini) prijungiamą 39,49 kv m patalpą, tačiau patalpų sujungimo klausimas gali būti sprendžiamas tik įregistravus dalį patalpų nuosavybės teisėmis ieškovei. Spręsti klausimą dėl turimų patalpų sujungimo turi VĮ Registrų centras. Pripažinus, kad šis atsakovas nėra atsisakęs tenkinti prašymo dėl patalpų sujungimo, o 2013-07-03 sprendimu ( b.l.95, t. I) išnagrinėjo ieškovės prašymą tik dėl nuosavybės teisių į prijungtą palėpės dalį įregistravimo, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurių jis nėra atsisakęs atlikti. Šioje reikalavimų dalyje ieškinys tenkintinas dalinai, pripažįstant ieškovei A. S. nuosavybės teisę į 525/1000 palėpės, esančios pastate (duomenys neskelbtini), pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Dėl reikalavimų naikinti sandorius, sudarytus dėl patalpų perleidimo tarp atsakovų
Pripažinus kad palėpės patalpos savininkams buvo įregistruotos nepagrįstai, naikintini sandoriai, sudaryti tarp atsakovų šio įregistravimo pagrindu.
Atsakovė G. G. 2013-02-11 sudaryta dovanojimo sutartimi yra perleidusi dalį palėpės - 39/1000 dalis A. L. ( b.l.96-99, t. I). Padarius išvadą, kad ši dalis palėpės G. G. buvo įregistruota nepagrįstai, naikintina ir dovanojimo sutartis. Tai, kad atsakovė G. G. buvo atsisakiusi savo turtinių teisių į palėpę ar jos dalį, pasirašydama sutikimą, jog leidžia įsirengti palėpę ieškovei ir ją teisiškai įregistruoti privačios nuosavybės teise, tuo pagrindu sandoris pripažintinas negaliojančiu, nes dovanotoja perleido turtą, kuriuo pilnai ar dalyje neturėjo teisių disponuoti. Atsakovai G. G. ir A. L. sutiko su ieškinio patenkinimu, ieškinys šioje dalyje tenkintinas.
2012-05-25 pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp A. Č. ir V. S. ( b.l.157-164, t. II), atsakovė A. Č. pardavė atsakovui V. S. 152/1000 dalis palėpės, V. S. jai apmokėjo pagal sutartį 8500 Lt ( 2461,77 Eur ). Nuosavybės teisės į šią palėpės dalį A. Č. buvo įregistruotos pagal pateiktą 2012-05-22 prašymą VĮ Registrų centrui. A. Č. pastate priklauso negyvenamosios patalpos 56,77 kv m bendro ploto, kurios iki nuo 1998-12-29 iki 2002-01-04 priklausė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, iki 2002-01-04 M. S., iki 2006-02-27 S. T., o nuo 2006-02-27 iki šiol priklauso A. Č.. Tai, kad 2000-09-29 Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnas, remdamasis Vilniaus miesto valdybos 1998-02-12 ir 1998-06-04 sprendimais leido ieškovei įsirengti 39,5 gyvenamąsias patalpas virš 5-ojo buto, darytina išvada, kad šį sutikimą jis davė kaip patalpų, kurios tuo metu name priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, įgaliotas atstovas ( b.l.81, t. I). Tai, kad Vilniaus miesto valdyba 2000-09-21 sprendimu ( b.l.80, t. I) nusprendė neprieštarauti, kad ieškovė įsirengtų patalpas ir jas savo vardu teisiškai įregistruotų, reiškia, kad patalpas, kurios priklausė bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, Vilniaus miesto valdyba perleido ieškovei. Tai, kad valdybos sprendime nurodyta, kad ji neprieštarauja, jog įrengtas patalpas ieškovė teisiškai įregistruotų Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale, leidžia atmesti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad buvo leista tik įsirengti patalpas, neperleidžiant nuosavybės teisių į patalpas. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad teisės į palėpės dalį, kuri priskirtina savininkui nuo patalpų, šiuo metu priklausančių A. Č., dalinai arba pilnai buvo perleistos ieškovei, todėl A. Č. nuosavybės teisės į palėpę buvo įregistruotos nepagrįstai. Tai, kad dovanojimo sutartimi, sudaryta 2006-02-10 tarp S. T. ir A. Č. atsakovė būtų įgijusi teises ir į bendrosios dalinės nuosavybės dalį palėpėje, tokie duomenys byloje nepateikti. Atsakovės A. Č. nuosavybės teises į šią dalį palėpės ieškovė prašė panaikinti tuo pagrindu, kad teisės buvo perleistos ieškovei, pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybė jau buvo perleidusi savo teises ieškovei, nenurodydama, kokią dalį perleido. Atsakovės A. Č. nuosavybės teisės pagal pateiktą prašymą į palėpės dalį buvo įregistruotos taip pat nepagrįstai, nes prašymą įregistruoti patalpas atsakovė pateikė po to, kai ankstesnis patalpos savininkas jau buvo perleidęs teises į nuosavybę ar jos dalį palėpėje ieškovei. Panaikinus 2012-05-25 pirkimo pardavimo sutartį, įpareigotina grąžinti A. Č. atsakovui V. S. 2461,77 Eur.
Ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir V. S. sudarytą 2012-11-08 pirkimo-pardavimo sutartį grindžiamas tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė jau buvo perleidusi savo turimą dalį ieškovei. Šia sutartimi ( b.l.166-168, t. II) atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė perleido bendrojon jungtinėn V. S. ir L. S. nuosavybėn 178/1000 dalis palėpės, kurios buvo įregistruotos Savivaldybės nuosavybėn pagal 2012-05-04 prašymą VĮ Registrų centrui. Patalpų įregistravimo Vilniaus miesto savivaldybei metu jai priklausė name butai Nr. (duomenys neskelbtini), todėl proporcingai šių butų plotui jai priklausė dalis patalpų palėpėje, tačiau kokia tai dalis, byloje nenustatyta, todėl daryti išvadą, kad atsakovams perleidžiama palėpės dalis dar buvo likusi Savivaldybės nuosavybėje, nėra pagrindo. Pagal matininkės 2012-04-02 pažymą savivaldybei priklausė atitinkama dalis palėpės patalpų, tačiau šią pažymą įvertinus aukščiau nurodytais motyvais kaip nepagrįstą, įvykdyti pagal ją patalpų registracijos nebuvo galima. Tai, kad savivaldybė jau buvo perleidusi dalį palėpės patalpų ieškovei, pripažintina, kad nuosavybės teisių įregistravimas savivaldybei šioje dalyje neturėjo būti atliktas. Kadangi byloje nepateikti duomenys, kokia dalimi palėpės patalpų Savivaldybė dar galėjo disponuoti, pripažintina, kad byloje nebuvo įrodyta, kad Savivaldybė perleido jai priklausančią nuosavybės dalį. Sudarytas sandoris naikintinas, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti atsakovui V. S. jo sumokėtą pagal sutartį sumą, t.y. 12 800 Lt ( 3707,14 Eur).
Ieškovės teisė įregistruoti nurodyto ploto - 39,49 kv m patalpas pastogėje įrodyta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus miesto statinių statybos skyriaus leidimu vykdyti gyvenamųjų patalpų palėpėje įrengimo darbus ( b.l.12, t. I), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2013-07-03 pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto ( b.l.14, t. I). Tai, kad Vilniaus miesto valdyba 1996-05-30 sprendimu leido ieškovės motinai įsirengti pagalbines patalpas pastogėje ir rūsyje ( b.l.77,80, t. I), leidžia daryti išvadą, kad palėpės ir rūsio įrengimas buvo vykdomas teisėtai. Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą tuo pagrindu, kad Senamiesčio seniūnas, išdavęs leidimus vykdyti statybas, nustatė tam tikras pareigas, t. y. atlikti patalpų įrengimo darbus, priduoti valstybinei komisijai ir įregistruoti ginčo patalpas. Taikė CK 4.49 straipsnio 3 d., darydamas išvadą, kad nuosavybės teisės įgijimas galėjo atsirasti tik įvykdžius šias sutarties sąlygas. Pareigų atlikti visas statytojui kylančias numatymas Seniūno potvarkyje nėra susitarimu dėl nuosavybės teisių atsiradimo, todėl ši materialinės teisės norma buvo taikyta nepagrįstai. Byloje esanti Valstybinės teritorijų ir planavimo ir statybos inspekcijos prie LR Aplinkos apsaugos ministerijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėją pavaduojančios D. V. 2013-10-22 pažymoje ( b.l.18, t. III) , išduotoje V. S., nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, jog jokie statybos ar remonto darbai pastogės patalpose nevykdomi. Pateiktame įrodyme - 2014-03-03 atliktų drabų patikrinimo akte, pasirašytame techninio prižiūrėtojo G. L. ( b.l.24-25, t. III), nurodyta, kad įrengti mediniai laiptai į palėpės patalpą, palėpės patalpose įrengta nauja pertvara, pradėti montuoti unitazas ir praustuvė, pavieniai elektros laidai. Tai, kad Statybos priežiūros skyriaus pažymoje nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad jokie statybos ar remonto darbai nevykdomi, yra tik informacija, kad patikrinimo metu nebuvo vykdomi drabai. Duomenų, kad jokie palėpės remonto darbai iki patikrinimo 2013-10-22 nebuvo vykdyti, nepateikta, todėl daroma išvada, kad atskiri palėpės remonto darbai buvo vykdyti iki 2013 m., todėl atmesti ieškovės reikalavimą dėl to, kad remonto darbai pagal išduotą leidimą nebuvo pradėti iki 2013 m., nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad leidime nustatytu terminu palėpės įrengimas nebuvo užbaigtas, nėra pagrindu atsisakyti įregistruoti ieškovės vardu palėpės patalpas, jų įrengimo laipsnis nėra kliūtimi įregistruoti šias patalpas, reikalavimas šioje dalyje tenkintinas.
Ieškininės senaties terminų taikymo vertinimai yra nurodyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 16 d. nutartyje, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą nustatė, padarė pagrįstą išvadą, kad senaties terminas byloje netaikytinas, šioje dalyje teismo sprendimas nebuvo skundžiamas.
Dėl reikalavimo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į prijungiamas patalpas, UAB „KM Centras“ 2013-06-26 matavimų byloje pažymėtas indeksais 5-9, 5-10 ir 5-8
Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ta aplinkybė, kad šiuo metu butas (duomenys neskelbtini) nėra suremontuotas, negali paneigti Nekilnojamojo turto registre įregistruotos gyvenamosios (butų) pagrindinės naudojimo paskirties, yra pagrįsta. Tai, kad pagal patalpų buvimo vietą, plotą ir galimybę jas naudoti kaip visiškai atskirą objektą patalpos nepriskirtinos bendro naudojimo patalpoms, leidžia daryti išvadą, kad namo bendrasavininkių duoti sutikimui įsirengti šias patalpas ieškovei yra niekiniai ir negaliojantys. Vilniaus miesto valdybos 2000-09-21 sprendimas leisti ieškovei įsirengti ir įregistruoti 68,4 kv m pagalbines patalpas rūsyje po jos butu Nr. (duomenys neskelbtini), prieštaravo LR Butų privatizavimo įstatymui, galiojusiam iki 2001-01-01, nes savivaldybės butų fondui priklausančios patalpos turėjo būti parduodamos tik įstatyme nustatyta tvarka, butų fondo patalpų perleidimo nuosavybėn, neapmokant už šias patalpas, įstatymas nenumatė, todėl valdybos mero pavaduotojo įsipareigojimas sprendime jas perleisti pripažintinas niekiniu ir nesukeliančiu teisinių pasekmių. Ieškovė prašė įpareigoti pripažinti jos nuosavybe dalį patalpų, kurioms buvo išduotas leidimas jas įsirengti, reikalavimas atmestas pagrįstai, nes pati ieškovė nurodė, kad šios patalpos kaip butai Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažintos netinkamos gyventi, avarinės būklės. Šios aplinkybės neleidžia jų vertinti kaip bendro naudojimo patalpų, į kurias dalinės nuosavybės teises turėjo namo bendrasavininkiai. Namo patalpų savininkų duoti sutikimai įsirengti šias patalpas, kaip niekiniai sandoriai šioje dalyje pripažinti negaliojančiais ex officio ( CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Pripažinus, kad ginčijamu 1999-07-12 priėmimo perdavimo aktu atsakovui buvo perduotas nuosavybėn butas Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai, nes tai buvo butas, o ne bendro naudojimo patalpos, ieškovės kiti reikalavimai, susiję su buto įregistravimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn atmesti pagrįstai.
Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl rūsio ir jos buto funkcinio ryšio, tačiau aplinkybės, kad rūsio patalpos funkciniu ryšiu susijusios su kitomis ieškovei priklausančio buto patalpomis, atlikus statybos darbus jos tapo neatsiejamos nuo paties buto, nėra reikšmingos, pripažinus, kad butas Nr. (duomenys neskelbtini) negalėjo būti perduotas ieškovei patalpų įsirengimui ir įsiregistravimui nuosavybėn, kad Savivaldybės sprendimo dalis yra negaliojanti. Tai, kad po atlikto remonto atsirado buto Nr. (duomenys neskelbtini) funkcinis ryšys su butu Nr. (duomenys neskelbtini), kad, nepatekus į butą Nr. (duomenys neskelbtini) nėra kitos galimybės patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini), nėra reikšmingos, nes buto funkcinis ryšys buvo įrengtas nepagrįstai. Ginčo objektas – pastato pusrūsyje esančios patalpos (duomenys neskelbtini), kvalifikuotinos kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių butų funkcionuojančios patalpos, tai yra gyvenamosios patalpos, kurios Vilniaus miesto savivaldybei iš valstybės nuosavybės 1999 m. buvo perduotas teisėtai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovės reikalavimus dalyje, kurioje jie buvo reiškiami atsakovams patenkinus, iš jos priteistos atstovavimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi didesnė dalis reikalavimų buvo patenkinta. Išlaidas byloje valstybei turi atlyginti atsakovai, kurie nesutiko su ieškiniu ir kurių atžvilgiu reikalavimai dėl pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo, dėl pastogės dalies įregistravimo jų vardu buvo panaikinti, t. y. atsakovai V. S., L. S., A. Č. ir Vilniaus miesto savivaldybė. Atsakovas VĮ Registrų centras, kurio atžvilgiu reikalavimai yra išvestiniai, kuris neturi turtinių interesų byloje, bylinėjimosi išlaidų neatlygina. Atsakovai turi atlyginti valstybei pašto išlaidas, turėtas teismų byloje, kurios sudaro 35,11 Eur. Kadangi reikalavimai atsakovo V. S. atžvilgiu buvo patenkinti pilnai, ieškovė neturi jam atlyginti atstovavimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą dalyje panaikinti.
Ieškinį dalinai patenkinti.
Pripažinti ieškovei A. S. ( a/k (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisę į 525/1000 dalis pastogės, įregistruotos unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančios pastate (duomenys neskelbtini), Vilniuje ( pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pripažinti negaliojančia 2012-05-25 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RJ -1574, sudarytą tarp atsakovės A. Č. ir atsakovo V. S., kuria atsakovui buvo parduota 152/1000 dalys neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją, įpareigojant A. Č. grąžinti atsakovui V. S. 2461,77 Eur.
Pripažinti negaliojančia 2012-11-08 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.8-5807, sudarytą tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo V. S., kuria atsakovui buvo parduota 178/1000 dalys neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti atsakovui V. S. 3707,14 Eur.
Pripažinti negaliojančia 2013-02-11 sudarytą tarp atsakovės G. G. ir atsakovo A. L. dovanojimo sutartį Nr. RJ-1574, kuria atsakovė padovanojo 39/1000 dalis neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, A. L..
Panaikinti nekilnojamojo daikto: negyvenamosios patalpos - neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre atsakovams : A. L. į 142/1000 dalis, V. S. ir L. S. į 429/1000 dalis ir V. S. į 300/1000 dalių.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės A. S. priteista į valstybės biudžetą 269,27 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės A. S. priteista atsakovui V. S. 158,33 Eur bylinėjimosi išlaidų ir prašymą šioje dalyje atmesti. 35,11 Eur pašto išlaidų priteisti valstybei iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, V. S., L. S. ir A. Č. lygiomis dalimis, t.y. po 8,78 Eur. Priteista valstybei suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.