Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 261 straipsnį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Ž. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. gegužės 14 d., ir nuo 2015 m. liepos 23 d.

Ž. K. pagal BK 159 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, Ž. K. taikoma baudžiamojo poveikio priemonė ir konfiskuoti 22 Eur.

Iš nuteistojo Ž. K. priteista valstybei 8,40 Eur proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti M. K., L. K., S. G., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo negauti.

Iš Ž. K. paimti daiktai, t. y. SIM kortelės dėklas, mobilaus ryšio telefonas NOKIA 105, IMEI Nr. 358610066870530 su SIM kortele, mobilaus ryšio telefonas NOKIA 1110, IMEI Nr. 356638006171646 be SIM kortelės, mobilaus ryšio telefonas SAMSUNG SM-G530FZ, IMEI Nr. 351705070359657, su SIM kortele, kurie saugomi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje, konfiskuoti ir nuosprendžiui įsiteisėjus turi būti sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė, gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir jas pardavė ar kitaip platino, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: Ž. K. 2015 m. gegužės mėnesio pradžioje, T., tyrimo metu tikslus laikas ir vieta nenustatyti, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo daugiau kaip 7,202 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurias atsigabeno į savo gyvenamąją vietą, daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), į jam priklausantį XXX butą, kuriame šias medžiagas supakavo į apie 20 vienetų folijos lankstinukų po maždaug 0,5 g į kiekvieną folijos lankstinuką ir narkotines medžiagas toliau neteisėtai laikė šio namo laiptinėje, užrakintoje pašto dėžutėje Nr. XXX.

Ž. K. tęsdamas pradėtą nusikalstamą veiką, 2015 m. gegužės 12 d. apie 21 val. 40 min., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), iš minėtos pašto dėžutės paėmė vieną folijos lankstinuką su joje esančiomis 0,486 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) – ir šio namo pirmo aukšto laiptinės aikštelėje, už 12 Eur pardavė M. K. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 23 val. 00 min., tikslus laikas nenustatytas, iš minėtos pašto dėžutės paėmė tris folijos lankstinukus, kuriuose buvo daugiau kaip 1,392 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), šias medžiagas su savimi neteisėtai laikė bei nugabeno į O. mišką, esantį prie (duomenys neskelbtini), kur nenustatytą dalį šios medžiagos surūkė suktinėse pats bei davė surūkyti R. M., ir tokiu būdu ją kitaip platino R. M., o likutį, t. y. 1,392 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), toliau laikė ir gabeno su savimi iki 2015 m. gegužės 12 d. 23 val. 45 min., kai prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), tris folijos lankstinukus su narkotine medžiaga jo asmens kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai. Likusius vienuolika vienetų lankstinukų su juose esančiomis 5,324 g kanapių (antžeminių dalių), toliau neteisėtai laikė jam priklausančioje užrakintoje pašto dėžutėje Nr. XXX, esančioje (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, iki 2015 m. gegužės 13 d. 00 val. 20 min., kol jas policijos pareigūnai kratos metu surado ir paėmė.

Ž. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad platino narkotines medžiagas nepilnamečiui, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: Ž. K. iki 2015 m. liepos 23 d., neteisėtai su savimi laikė narkotines medžiagas – 0,43 g kanapių (antžeminių dalių), turėdamas tikslą jas parduoti. 2015 m. liepos 23 d. 16 val. 31 min., mobiliojo ryšio telefonu paskambinus nepilnamečiui S. G. (gim. XXX m. birželio XXX d.) ir paprašius jam parduoti narkotinių medžiagų per jo atsiųstą L. K., apie 16 val. 40 min. Ž. K. atgabeno šias narkotines medžiagas į daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės aikštelę pirmame aukšte, ir jas už 10 Eur perdavė L. K., kuris tuoj pat prie minėto namo, automobilyje „O“, valst. Nr. XXX, perdavė šias narkotines medžiagas nepilnamečiam S. G.

Tokiu būdu, Ž. K. per L. K. šias narkotines medžiagas platino, t. y. perdavė nepilnamečiam S. G.

Nuteistasis Ž. K. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 261 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 261 straipsnį. Nuteistasis skunde tvirtina, kad mobilaus ryšio telefonu S. G. pranešė, kad atvažiuos jo draugas L. K., su kuriuo susitiko namo laiptinės pirmame aukšte. Vykusio pokalbio metu L. K. paprašė parduoti jam kanapių. Nuteistasis tvirtina, kad L. K. pokalbio metu teigė, jog kanapės reikalingos būtent jam (L. K.), todėl už 10 Eur pardavė vieną lankstinuką su kanapėmis (t. y. 0,43 g).

Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad nežinojo, jog parduotos L. K. kanapės buvo skirtos būtent nepilnamečiui S. G. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad S. G. niekada nėra prašęs parduoti kanapių, o jis (apeliantas) niekada nesitarė ir nesiūlė parduoti S. G. kanapių. Šias aplinkybes patvirtino pats S. G. Tai, kad liudytojai E. Š. ir M. M. parodė, jog ankščiau, t. y. 2014 m. – 2015 m. vasarą ir rudenį, yra pirkę iš jo (apelianto) kanapių, nepatvirtina jo kaltės. Be to, šių liudytojų parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Taip pat apeliantas skunde nurodo ir tai, kad 2014 m. vasarą negalėjo parduoti kanapių, nes 2014 m. birželio 6 d. gydėsi ligoninėje.

Skunde apeliantas prašo grąžinti konfiskuotus mobilaus ryšio telefonus, t. y. SAMSUNG SM-G530FZ, IMEI Nr. 351705070359657 bei NOKIA 1110, IMEI Nr. 356638006171646, nes šie telefonai nebuvo naudojami nusikalstamai veikai vykdyti.

Ž. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Ž. K. neginčija veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau Ž. K. nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 261 straipsnį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Taigi įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismų praktikoje tvirtinama, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir, ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas ir teismui kyla abejonių dėl duomenų patikimumo ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, jog Ž. K. 2015 m. liepos 23 d. 16 val. 31 min., mobiliojo ryšio telefonu paskambinus nepilnamečiui S. G. (gim. XXX m. birželio XXX d.) ir paprašius jam parduoti narkotinių medžiagų per jo atsiųstą L. K., apie 16 val. 40 min. Ž. K. atgabeno šias narkotines medžiagas į daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės aikštelę pirmame aukšte, ir jas už 10 Eur perdavė L. K., kuris tuoj pat prie minėto namo, automobilyje „O“ valst. Nr. XXX, perdavė šias narkotines medžiagas nepilnamečiam S. G., ir šią Ž. K. veiką kvalifikavo pagal BK 261 straipsnį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu laikomas šių medžiagų perdavimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką kitam asmeniui už piniginį atlyginimą. Kitokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką narkotinių ar psichotropinių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis, išskyrus pardavimą, perdavimas kitam asmeniui. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kitas asmuo ima realiai disponuoti tomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

Nors nuteistasis Ž. K. apeliaciniame skunde nesutinka su nustatyta aplinkybe, t. y. kad narkotines medžiagas – kanapes pardavė S. G. per jo atsiųstą L. K., tačiau pažymėtina, kad šią aplinkybę įrodo iš esmės paties nuteistojo, kitų nuteistųjų S. G., L. K. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo kaupimo protokolas, specialisto išvada ir kt.

Iš byloje esančio Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2015 m. spalio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad 2015 m. liepos 23 d. 16 val. 31 min., S. G. paskambino Ž. K. ir pokalbio metu konkrečiai neįvardijęs (užslėptai) pasakė, jog atvažiuos jo draugas, kuris važinėja su automobiliu „O“, nes pats šiuo metu dirba, o Ž. K. akivaizdžiai supratęs pokalbio turinį, sutiko, kad atvažiuotų (1 t., 173-174 b. l.). Tai, kad Ž. K. nedviprasmiškai suvokė, jog atvažiuos vaikinas, vairuojantis automobilį „O“ pirkti narkotinių medžiagų – kanapių, skirtų S. G., patvirtina ir paties nuteistojo Ž. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo vykusių apklausų metu. Šių apklausų metu Ž. K. patvirtino aplinkybę, kad 2015 m. liepos 23 d. jam paskambino S. G. ir pasakė, jog atvažiuos jo draugas L. K., kuris vairuoja automobilį „O“. Nors su S. G. telefonu konkrečiai dėl kanapių pardavimo nekalbėjo, tačiau suprato, kad atvažiuos pirkti kanapių, kurias už 10 Eur pardavė L. K. Taip pat nurodė ir tai, kad iš pokalbio turinio suprato, jog S. G. reikia kanapių, tačiau pats atvykti ir jų nusipirkti negali (4 t., 15-16, 18-19 b. l.).

Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtina ir nuteistojo S. G. parodymai. Ikiteisminio tyrimo vykusių apklausų metu S. G. parodė, kad nutarė įsigyti kanapių, todėl mobilaus ryšio telefonu paskambino Ž. K. (pravarde „Ž“) ir neįvardijęs nei kanapių kiekio, nei kainos, pasakė, jog atvažiuos draugas, kuris važinėja automobiliu „O“. Pats narkotinių medžiagų pirkti nėjo, nes Ž. K. iš esmės nepažinojo, ankščiau iš jo narkotinių medžiagų nepirko, todėl L. K. davė 10 Eur, kuris ir nupirko jam kanapių iš Ž. K. (5 t., 8-9 b. l.). Papildomos apklausos, vykusios 2015 m. lapkričio 11 d., taip pat nurodė, kad telefonu susitarė su Ž. K., jog jam parduos kanapių per jo draugą L. K., nes pats eiti pirkti kanapių nenorėjo, nes galvojo, kad už 10 Eur gali neparduoti. Pažymėjo ir tai, kad kanapes įsigijo tik savo reikmėms ir su L. K. nesitarė bendrai įsigyti kanapių (5 t., 14-16 b. l.). Tai, kad 2015 m. liepos 23 d. norėjo parūkyti „žolės“, todėl pasikvietė L. K., jog narkotinių medžiagų – kanapių jam nupirktų iš Ž. K., patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (5 t., 180-181 b. l.). Nuteistasis L. K. ikiteisminio tyrimo metu taip pat tvirtino, kad jo nupirktos narkotinės medžiagos – kanapės iš Ž. K. priklausė S. G., nes buvo pirktos už jo pinigus (4 t., 165-166 b. l.). Pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad žinojo kiek S. G. metų, todėl ėjo už jo pinigus pirkti narkotinių medžiagų – kanapių (5 t., 180 b. l.).

Tai, kad šias narkotines medžiagas – kanapes S. G. per tarpininką L. K. pirko sau iš Ž. K., iš esmės patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2015 m. liepos 29 d. specialisto išvada Nr. T-N 1958/15(01), kurioje nurodoma, kad S. G. šlapime buvo rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties (3 t., 133 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors Ž. K. ikiteisminio tyrimo vėlesnių apklausų metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tvirtino, jog 2015 m. liepos 23 d. narkotines medžiagas – kanapes pardavė būtent L. K., o ne S. G., tačiau pirmosios instancijos teismas šia nuteistojo nurodyta aplinkybe pagrįstai nesirėmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuteistojo pateikta aplinkybė, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, laikytina kaip gynybinė pozicija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį.

Pažymėtina, kad įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją reikšmę, o kurie neturi, ir ar jų pakanka nustatyti įrodinėtinas aplinkybes. Be to, ar įrodymai patikimi, nustatomi išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamajame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad nuteistasis Ž. K. žinojo ir suprato, kad narkotines medžiagas – kanapes, pardavė būtent S. G. per tarpininką L. K.

Tačiau Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad Ž. K. parduodamas per tarpininką narkotines medžiagas – kanapes S. G., žinojo ir suprato, jog jis yra nepilnametis.

Pažymėtina, kad BK 261 straipsnyje reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimu, dovanojimu, davimu kaip atlygio už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas ir kt. Dėl tokių veiksmų kitas asmuo tampa narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijėju. Tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai kaltininkas žino arba turi ir gali suvokti, kad asmuo, kuriam jis platina narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį Ž. K. pagal BK 261 straipsnį, grindė paties apelianto, nuteistųjų S. G., L. K. parodymais, slapto sekimo, kratų protokolais, specialisto išvada, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Nuteistasis Ž. K. ikiteisminio tyrimo 2015 m. lapkričio 11 d. vykusios papildomos apklausos metu parodė, kad L. K. (t. y. apie XX metų amžiaus, važinėjo pilkos spalvos automobiliu „O“) pažįsta nuo 2015 metų pradžios, kaip asmenį, kuris ne kartą iš jo pirko narkotines medžiagas. Nurodė, kad L. K. supažindino ir su savo draugu S. G., kuris atrodė 16 – 17 metų, mažo ūgio ir smulkaus sudėjimo (4 t., 18-19 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu Ž. K. teigė, kad nežinojo kiek tiksliai S. G. metų, nes jo asmeniškai nepažinojo (t. y. yra matęs mieste, galimai kalbėjosi, bendravo telefonu), tačiau manė, jog pilnametis. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, jog S. G. vaikas, nepatvirtina tos aplinkybės, jog jis (apeliantas) žinojo S. G. amžių. Nuteistasis teisiamojo posėdžio tvirtino, kad daug ką vadina vaikais, o tai, jog ikiteisminio tyrimo apklausos protokole nurodyta, kad S. G. apie 16 – 17 metų, galimai šį amžių nurodė protokolą surašęs ikiteisminio tyrimo tyrėjas, nes jis (nuteistasis) S. G. amžiaus nežinojo (5 t., 178-179 b. l.).

Nuteistasis S. G. ikiteisminio tyrimo 2015 m. liepos 23 d. vykusios apklausos metu parodė, kad pats narkotinių medžiagų pirkti nėjo, nes Ž. K. iš esmės nepažinojo, ankščiau iš jo narkotinių medžiagų nepirko, todėl L. K. davė 10 Eur, kuris ir nupirko kanapių iš Ž. K. (5 t., 8-9 b. l.). Papildomos apklausos, vykusios 2015 m. lapkričio 11 d. tvirtino, kad su Ž. K. (pravarde „Ž“) dažnai susitikdavo mieste, bendraudavo kaip pažįstami, todėl Ž. K. turėjo gerai žinoti kiek jam metų, t. y. jog buvo nepilnametis. Tvirtino, kad telefonu susitarė su Ž. K., jog jam parduos kanapių per jo draugą L. K., nes pats eiti pirkti kanapių nenorėjo, nes galvojo, kad už 10 Eur gali neparduoti (5 t., 14-16 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu S. G. parodė, kad norėjo parūkyti kanapių „žolės“, todėl pasikvietė L. K., jog jis kanapių nupirktų iš Ž. K. Tvirtino, kad Ž. K. nepažinojo, o telefono numerį seniai turėjo. Ar Ž. K. žinojo jo tikslų amžių, nežino, tačiau galvojo, kad jam (S. G.) tikrai neparduos, nes pamatęs supras, jog atrodo jaunai, t. y. kaip vaikas, todėl ir prašė L. K. (5 t., 180-181 b. l.). Tuo tarpu, nuteistasis L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 165-166 b. l.), tiek pirmosios instancijos teisme (5 t., 180 b. l.) parodė, kad žinojo, jog S. G. yra nepilnametis, todėl ir ėjo už jo pinigus pirkti narkotinių medžiagų – kanapių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis aukščiau aptartais nuteistųjų parodymais, negalima kategoriškai konstatuoti, kad Ž. K. 2015 m. liepos 23 d. parduodamas S. G. narkotines medžiagas – kanapes per tarpininką L. K., žinojo, jog S. G. yra nepilnametis. Be to, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuteistųjų parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (suinteresuotumas bylos baigtimi; nevaržomas priesaikos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; teisės turėjimas laisvai rinktis gynybos taktiką), BPK 20 straipsnio prasme taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau norint tokius parodymus patvirtinti, būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai patvirtina nuteistųjų nurodytas aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš aukščiau aptartų nuteistųjų parodymų, akivaizdu, jog S. G. visais įmanomais būdais bandė slėpti savo amžių nuo Ž. K. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir 2015 m. spalio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo (1 t., 173-174 b. l.) bei 2015 m. liepos 24 d. slapto sekimo (2 t., 44-45 b. l.) protokoluose užfiksuota informacija. Iš užfiksuoto telefoninio pokalbio turinio matyti, kad S. G. pokalbio metu (vykusio 2015 m. liepos 23 d. 16 val. 31 min.) su Ž. K., teigia, jog atvažiuos jo draugas, kuris vairuoja automobilį „O“, nes jis (S. G.) dirba ir grįš tik vakare. Tačiau iš slapto sekimo protokolo matyti, kad po įvykusio telefoninio pokalbio, automobilis „O“ (vairuojamas L. K.) privažiavo prie Ž. K. namų 16 val. 36 min., kuriame ant priekinės keleivio sėdynės sėdėjo ir pats S. G. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad S. G. sąmoningai nėjo pats pirkti narkotinių medžiagų – kanapių iš Ž. K., nes žinojo, jog dėl smulkaus kūno sudėjimo ir jaunos išvaizdos, jam Ž. K. tiesiog būtų nepardavęs. Be to, remiantis ir paties S. G. parodymais matyti, kad jis su Ž. K. pabendraudavo tik atsitiktinai susitikę gatvėje, o ankščiau narkotinių medžiagų iš Ž. K. nėra pirkęs.

Nors S. G. papildomos apklausos, vykusios 2015 m. lapkričio 11 d. tvirtino, kad su Ž. K. (pravarde „Ž“) dažnai susitikdavo mieste, bendraudavo kaip pažįstami, todėl Ž. K. turėjo gerai žinoti kiek jam metų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši S. G. nurodyta aplinkybė, negali būti laikoma neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu, jog Ž. K. žinojo, kad S. G. yra nepilnametis. Tuo tarpu, kitų faktinių ir patikimų duomenų, neabejotinai pagrindžiančių šią aplinkybę (t. y. kad Ž. K. žinojo, jog S. G. yra nepilnametis), nagrinėjamojoje byloje nėra surinkta. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis L. K. neabejotinai žinojo, jog S. G. yra nepilnametis (XX metų amžiaus) (4 t., 165-166 b. l.; 5 t., 180 b. l.). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu L. K. buvo pareikštas įtarimas ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, o ne pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 261 straipsnį (kaip padėjimas nepilnamečiui įsigyti narkotines medžiagas – kanapes) arba BK 264 straipsnį. Apeliacinio proceso metu šio prieštaravimo pašalinti nėra galimybės, nes skundų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiais pagrindais nepaduota. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, o iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Be to, šis principas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant būtino nusikaltimo, numatyto BK 261 straipsnyje, požymio – asmens, kuriam platinama narkotinė medžiaga – kanapės, nepilnametystės, Ž. K. negali būti pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad BK 261 straipsnis yra specialioji norma BK 260 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą. Todėl esant šioms aplinkybėms, Ž. K. inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 261 straipsnį, perkvalifikuojama į BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės ir daiktinių įrodymų

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę Ž. K. pagal 260 straipsnio 1 dalį, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmių skyrimo principų nepažeidė.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę Ž. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. liepos 23 d. padarytos nusikalstamos veikos) atsižvelgia ne tik į nuteistojo asmenybę (jauną amžių, anksčiau teistas, teistumai neišnykę, nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu), bet ir į savanaudiškas paskatas, kurias nulėmė sunki materialinė padėtis.

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu Ž. K. savo kaltę dėl 2015 m. liepos 23 d. padarytos nusikalstamos veikos pripažino ir parodė, jog kanapes pardavė, tačiau ne S. G., o L. K. (4 t., 13-16 b. l.). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad Ž. K. narkotines medžiagas – kanapes per tarpininką L. K. platino S. G. Tačiau Klaipėdos apygardos teisme nuteistasis Ž. K. šią aplinkybę neigė. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo Ž. K. parodymai dėl 2015 m. liepos 23 d. nusikalstamos veikos padarymo negali būti pripažinta kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors Ž. K. platino pačias lengviausias narkotines medžiagas – kanapes, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, susijusios su narkotinių medžiagų platinimu, kas kelia ypatingai didelį pavojų ir daro didelę žalą visuomenei, ir tokiu būdu padeda plisti narkomanijai.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei į padaryto nusikaltimo sunkumą (BK 11 straipsnio 5 dalis), atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 3, 13 punktai), konstatuoja, kad Ž. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. liepos 23 d. nusikalstamos veikos padarymo) skiriama laisvės atėmimo bausmė artima sankcijos minimumui.

Nuteistasis Ž. K. pripažįsta, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu naudojo mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 105“, kuris pagrįstai konfiskuotas. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad mobilaus ryšio telefonai „NOKIA 1110“ ir „SAMSUNG SM-G530FZ“, kurie buvo rasti jo bute, kratos metu, nusikalstamų veikų padaryme nebuvo naudojami, todėl prašo juos grąžinti.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad kratos metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo paimti mobilaus ryšio telefonai „NOKIA 1110“ IMEI Nr. 356638006171646, be SIM kortelės ir „SAMSUNG SM-G530FZ“, IMEI Nr. 351705070359657, su SIM kortele (3 t., 15-17, 40-46 b. l.). Tačiau bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis Ž. K. šiais mobilaus ryšio telefonais naudojosi platindamas narkotines medžiagas, todėl jie turi būti grąžinti nuteistajam.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendį pakeisti:

Ž. K. nusikalstamą veiką iš BK 261 straipsnio perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą dvejiem metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir Ž. K. paskirti subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš Ž. K. buvo konfiskuoti mobilaus ryšio telefonai „NOKIA 1110“, IMEI Nr. 356638006171646 be SIM kortelės ir „SAMSUNG SM-G530FZ“, IMEI Nr. 351705070359657, su SIM kortele, ir juos grąžinti Ž. K.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.