Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Aleno Piesliako ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laivės atėmimu 8 mėnesiams;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 10 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui, įpareigojant A. Š. per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei visą bausmės vykdymo atlikimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2015-12-20, apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,47 prom.), gyvenamojoje vietoje, Vilniaus r., Avižienių sen., Bukiškių k., (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš sutuoktinę V. S. ir sūnų D. Š., t. y. namo virtuvėje, žodinio konflikto metu keikdamasis necenzūriniais žodžiais, rankomis pastūmė V. S., po to vieną kartą rankos kumščiu sudavė V. S. į veido sritį, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, dešinės rankos kumščiu vieną kartą sudavė į apatinę lūpą sūnui D. Š., tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiesiems V. S. ir D. Š. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs skunde nenurodytų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį tikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas ginčija įrodymų vertinimą, jų pakankamumą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, teigia, kad bylos aplinkybės tirtos neišsamiai, neobjektyviai ir netinkamai, vertintos pažeidžiant BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė įvykio faktines aplinkybes, tinkamai jas nustatė, A. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog tam, kad kiltų atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pakanka padaryti bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų, todėl apelianto argumentai, kad policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nėra nurodyta apie nukentėjusiųjų patirtus sužalojimus, kad patys nukentėjusieji nesikreipė į gydymo įstaigą, kad šie sužalojimai būtų užfiksuoti, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pakanka, kad kaltininkas šeimos nariui ar artimam giminaičiui tyčiniais veiksmais sukeltų tik fizinį skausmą, nebūtinai pasireiškiantį per sužalojimus su akivaizdžiais liekamaisiais padariniais.

Apeliacinio skundo argumentus, kad tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų yra prieštaravimų, tad jie nėra patikimi, kad nukentėjusieji ir liudytojai apkalba A. Š., nes yra suinteresuoti, yra pateiktas ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl A. Š. kaltės, siekiama užvaldyti jo turtą, kurio dalybos šiuo metu vyksta, kolegija vertina kaip nepagrįstus. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiųjų parodymai iš esmės buvo nuoseklūs ir išsamūs viso proceso metu, jie buvo patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje byloje jie nesinaudojo teise reikšti civilinį ieškinį A. Š., nors tokią teisę turėjo. Be to, byloje buvo tirti ir detaliai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti ne tik nuteistojo sūnaus D. Š. bei sutuoktinės V. S. parodymai, bet kiti duomenys, o būtent liudytojos K. G., į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai. Liudytoja K. G. buvo tiesioginė nagrinėjamų įvykių liudytoja ir savo parodymais patvirtino A. Š. smurtinius veiksmus abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai yra išvestiniai įrodymai, nes apie įvykio aplinkybes jie žino iš kitų liudytojų parodymų, tačiau situacija jiems buvo papasakota iš karto po įvykių, jie nustatė A. Š. smurtinius veiksmus, ką patvirtina po to sekę atitinkami procesiniai veiksmai jo atžvilgiu. Kaip nurodė liudytojas policijos pareigūnas Lech Juškevič, abejonių, kad liudytojai A. Š. apkalba, nekilo. Liudytojos K. G. ir apklaustų policijos pareigūnų su nuteistuoju nesieja jokie turtiniai ar asmeniniai santykiai, liudytoja K. G. net nurodė, kad nenorėjo kištis į šeimyninius santykius, dėl ko neužilgo po incidento išėjo iš Švelnikų namų. Tiek šių liudytojų parodymai, tiek nuteistojo šeimos narių parodymai, vertinant juos kaip visumą, sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, tad pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti kaip patikimi įrodymai, kurių pagrindu grįstos apkaltinamojo nuosprendžio išvadas.

Kad A. Š. padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis ir jis yra linkęs smurtauti, kolegijos vertinimu, patvirtina ir byloje esantys duomenys apie jo patraukimą administracinėn atsakomybėn dėl psichologinio ir fizinio smurto prieš sutuoktinę V. S. ir sūnų; dėl žinomai melagingo specialiųjų tarnybų iškvietimo, kad, neva, jo atžvilgiu panaudotas smurtas artimoje aplinkoje; dėl to, kad būdamas neblaivus, šaukė, rėkė, trukdė savo šeimos nariams ilsėtis (t. 1, b. l. 111-114), taip pat teismo sprendimas dėl jo smurto artimoje aplinkoje (t. 1, b. l. 104-105).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kaltinamojo parodymai atmesti motyvuotai, nuteistasis A. Š. pagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.