Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

3. Nuteistasis T. V. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria jam paskirtos bausmės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam švelnesnę bausmę. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Spręsdamas bausmės individualizavimo klausimą, teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika bei deklaratyviai nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog sankcijos ribose T. V. paskirta bausmė prieštarautų teisingumo principui. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybių visumą, tinkamai įvertinti nusikalstamų veikų pavojingumą ir nuteistojo asmenybę.

3.2. Nusikaltimo pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Esminę reikšmę turi objektyvūs požymiai, t. y. padarytos veikos pobūdis, padariniai, vieta, laikas ir kitos aplinkybės, tačiau taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. T. V. sutinka, kad jo įvykdytu nusikaltimu buvo pažeista viena iš svarbiausių įstatymo saugomų vertybių – žmogaus gyvybė. Taip pat ir dėl jam nustatytos jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

3.3. Visgi, skiriant bausmę turėjo būti įvertinta tai, kad pagal nustatytas aplinkybes T. V. nukentėjusiajam sudavė du stiprius smūgius į krūtinės sritį, kurie, pagal specialisto išvadą, sukėlė nukentėjusiajam sunkų kūno sužalojimą. Išvadą pateikęs specialistas nurodė, kad toks vertinimas labai abstraktus. Teismas turėjo tinkamai įvertinti, kad būtent dėl šių dviejų smūgių ir dėl jų kilusių sužalojimų D. J. negalėjo mirti, o pasekmes sukėlė bendri veiksmai. Kaip nurodė specialistas, jei nukentėjusiajam būtų laiku suteikta pagalba, jis būtų išgyvenęs. Nuteistasis mano, kad jo veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais itin pavojingais nusikalstamos veikos padariniais, nes nukentėjusysis mirė nuo krūtinėje padarytų sužalojimų visumos. Nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, t. y. nors nuteistasis ir suvokė atliekamų veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

3.4. Teismas taip pat deklaratyviai nurodė, kad skirdamas bausmę įvertino T. V. asmenybę. Vertinant nuteistojo asmenybės pavojingumą, charakterizuojančias aplinkybes, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad byloje yra nustatytos trys jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuteistasis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą ir savo aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių. Prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailėjosi, padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmens, taip pat savo noru visiškai atlygino žalą nukentėjusiesiems (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai). Teismas neįvertino aplinkybių, kad T. V. bandė gaivinti D. J., iškvietė greitąją medicininę pagalbą.

3.5. Nuteistasis administracine tvarka nebaustas, teistas už vairavimą neblaiviam, tačiau tai yra prevencinio pobūdžio nusikalstama veika. Nuo nusikaltimo padarymo T. V. naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neatsižvelgė į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis ėmėsi veiksmų, kuriais siekė sušvelninti kilusius padarinius – nužudytojo artimiesiems pilnai atlygino žalą.

3.6. Nuteistasis yra jauno amžiaus, susituokęs, su sutuoktine augina keturis mažamečius ir nepilnamečius vaikus, tarnauja (duomenys neskelbtini). T. V. charakterizuojamas kaip sąžiningas, sumanus, daug dėmesio skiriantis savo profesiniam tobulėjimui, pavyzdingai vykdantis savo pareigas (duomenys neskelbtini). T. V. aktyviai dalyvauja (duomenys neskelbtini), buvo skatinamas (duomenys neskelbtini) padėkomis bei apdovanotas (duomenys neskelbtini) apdovanojimais. Drausminių nuobaudų neturėjęs. Teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojas A. O. (A. O.) teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog T. V. pažįsta nuo vaikystės, kad jis yra dirbantis, šeimos žmogus. T. V. nukentėjusiajam ne kartą yra padėjęs finansiškai. Nuteistasis suprato savo nusikalstamo elgesio pagrindines priežastis, ėmėsi veiksmų jas pašalinti, atsiprašė nukentėjusiųjų, o mirusiojo brolis neprieštaravo, kad T. V. būtų paskirta švelnesnė nei įstatymo numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad skyrus trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis turėtų daugiau galimybių greičiau grįžti į tarnybą, padėti išgyventi šeimai.

4. Nuteistojo V. J. gynėja advokatė Asta Kakoškina prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Netenkinus šio prašymo, skundžiamą nuosprendį pakeisti dalyje dėl V. J. paskirtos bausmės ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Nuosprendis grindžiamas šiais esminiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus, veikdami bendrininkų grupėje, įvykdė nuteistieji T. V. ir V. J., kadangi V. J. nukentėjusiojo D. J. nužudymo metu jokių smūgių pastarajam nesudavė ir byloje nėra jokių objektyvių nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Skundžiamas nuosprendis priimtas paneigiant nekaltumo prezumpcijos principą, vadovaujantis tik nuteistojo T. V. parodymais.

4.2. Teismas, vertindamas įrodymus bei pripažindamas V. J. kaltu dėl D. J. nužudymo, nepagrįstai prioritetą suteikė nuteistojo T. V. parodymams, kuriuos jis davė siekdamas į nusikalstamos veikos padarymą įtraukti kitą asmenį ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

4.3. Nagrinėjamu atveju abiejų nuteistųjų parodymai apie įvykio aplinkybes yra prieštaringi (nurodo skirtingas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes), tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė nuteistojo T. V. parodymams, kuriais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. J.. Skundžiamame nuosprendyje pripažinta, kad nuteistojo T. V. parodymai dėl jam, kaip nužudymo bendrininkui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pareikšto kaltinimo, kito, tačiau teismas, nevertindamas nuteistojo siekio perkelti atsakomybę nuo savęs kitam nuteistajam, minėtų parodymų atidžiau nepatikrino, tinkamai jų neįvertino su kitais proceso metu surinktais bylai išspręsti reikšmingais įrodymais, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

4.4. Įvertinus T. V. parodymus ir jų pokytį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, kad nuteistasis buvo nenuoseklus, jo parodymai dėl smūgių skaičiaus ir pobūdžio prieštaringi, iš jo procesinio elgesio matyti, kad nuteistasis (T. V.) siekė sumenkinti savo vaidmenį įvykyje, tikėdamasis, jog kaltu bus pripažintas tik V. J.. Nors T. V. formaliai prisipažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau jo prisipažinimas nebuvo nuoširdus dėl kelių aplinkybių: pirma, nuteistasis savo kaltę nurodė pripažįstantis iš dalies, teigdamas, jog jo du smūgiai rankomis buvo silpnesni nei V. J. du smūgiai su kėde ir negalėjo sąlygoti nukentėjusiojo mirties; antra, apklausiamas teisiamajame posėdyje minėtus du smūgius, kuriuos pripažino, siekė sumenkinti, teigdamas, kad šie smūgiai buvo nelabai stiprūs, skirti tik pagąsdinti; trečia, ikiteisminiame tyrime, 2022 m. gegužės 5 d. apklausos metu T. V. apkalbėjo nuteistąjį V. J., teigdamas, kad V. J. po to, kai T. V. grįžo iš taksisto nusipirkęs alkoholio, sudavė kelis smūgius rankos kumščiu D. J. į krūtinės ar pilvo sritį, po kurių D. (nukentėjusysis) aukštielninkas nugriuvo su kėde, ant kurios sėdėjo. Vėliau pats T. V. šių parodymų nebepalaikė, tačiau nepaaiškino, kodėl apkalbėjo nuteistąjį V. J.. T. V. gynėjo baigiamoji kalba tik patvirtino minėtą nuteistojo poziciją, esą nors jis ir smūgiavo nukentėjusiajam, tačiau gynėjas akcentavo, kad sunku patikėti, jog dėl dviejų smūgių į krūtinės sritį D. J. galėjo mirti, taip pat pažymėjo, kad dviejų suduotų smūgių padariniai galėjo būti ženkliai mažesni. Akivaizdu, kad T. V. baudžiamajame procese pasirinko gynybinę poziciją, kuria suvokdamas, jog negali neigti smūgiavęs nukentėjusiajam, menkino savo indėlį konflikte ir, siekdamas perkelti atsakomybę V. J., jį apkalbėjo ir melagingai nurodė, jog būtent V. J. nukentėjusiajam sudavė du smūgius kėde.

4.5. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo T. V. parodymų neatitikimo Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. M 540/2022 (01) (toliau – Specialisto išvada) (t. 2, b. l. 6–12) ir papildomos specialisto išvados pm 14/2022 (01)-M540/2022 (01) (toliau – Papildoma specialisto išvada) (t. 2, b. l. 18–20) duomenims. Baudžiamosios bylos medžiaga, kuria rėmėsi teismas (garso įrašai, mobilaus ryšio telefono skambučių išklotinės, Greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) bendrosios praktikos slaugytojos, policijos pareigūnų, V. J. sesers parodymai, specialistų išvados ir parodymai), analogiškai galėjo būti vertinami ir kaip papildantys V. J., o ne T. V. parodymus.

4.6. Nuteistasis T. V. pripažino pats sudavęs nukentėjusiajam vos du smūgius (į šonkaulių ar į krūtinės sritį), taip pat parodė, jog V. J. sudavė nukentėjusiajam du smūgius kėde (į šoną ar į krūtinės-pilvo sritį), tačiau Specialisto išvadoje yra nurodyta, kad be sužalojimų juosmens ir šonkaulių srityse, nukentėjusiajam taip pat buvo padaryti abipusiai menčių lūžiai, krūtininių slankstelių keterinių ataugų lūžiai, minkštųjų audinių kraujosruva pakaušio srityje, odos nubrozdinimas kairiame petyje, poodinė kraujosruva dešiniame petyje, poodinės kraujosruvos rankose, kraujosruva skersinės žarnos pasaite, muštinė žaizda kairės ausies kaušelyje. Papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, jog D. J. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 13 trauminių poveikių. Papildomoje specialisto išvadoje patikslinta, kad nukentėjusiojo kūne esantys sužalojimai yra skirtingose kūno plokštumose, griuvimui nėra būdingi, todėl tikėtina, kad susidarė suduodant smūgius. Akivaizdu, kad šios išvados paneigia nuteistojo T. V. parodymus apie suduotus du smūgius, kuriais jis siekė sumenkinti savo smurtinį elgesį nukentėjusiojo atžvilgiu.

4.7. Specialisto išvada paneigia ir nuteistojo T. V. parodymus apie tai, kad grįžęs iš susitikimo su taksistu, jis rado kambaryje ant grindų, ant nugaros gulintį D., o tuo metu V. J. savo kairę koją buvo uždėjęs D. ant kaklo iš priekio, jį spaudė, smaugė. Specialisto išvadoje neužfiksuota jokių D. J. sužalojimų kaklo srityje. Akivaizdu, kad jeigu V. J. su batu apauta koja būtų spaudęs/smaugęs nukentėjusįjį, tai kaklo srityje turėjo susiformuoti odos nubrozdinimas ar poodinė kraujosruva. Kadangi jų nėra, tai patvirtina faktą, kad T. V. davė melagingus parodymus, siekdamas nurodyti, jog V. J. pirmas pradėjo konfliktuoti su nukentėjusiuoju D. J..

4.8. T. V. parodymus apie nuteistojo V. J. smurtinį elgesį (tiek kaklo prispaudimą koja, tiek du smūgius kėde) iš dalies paneigia ir liudytojo (policijos pareigūno) S. V. parodymai teisme, kuris paaiškino, kad jam atvykus į įvykio vietą V. J. sėdėjo ant lovos, nerišliai kalbėjo, jo judesiai buvo nekoordinuoti, ėjo už sienų ramstydamasis. Tai patvirtina nešiojamų vaizdo registratorių vaizdo įrašai bei alkotesterio parodymai, kuriuose užfiksuota, kad 2022 m. gegužės 4 d. 20.48 val. V. J. nustatytas 2,18 promilės girtumas. Abejotina, kad tokio apsvaigimo lygio žmogus būtų sugebėjęs koja smaugti nukentėjusįjį ar koordinuotai du kartus stipriai smūgiuoti kėde jam į krūtinę. Tuo tarpu nuteistasis T. V. įvykio metu buvo blaivesnis, 2022 m. gegužės 4 d. 20.51 val. jam nustatytas 1,00 promilės girtumas, negana to, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją T. V. pripažino, jog turi smurtinių įgūdžių – jis yra tris metus lankęs karate, be to, dirba (duomenys neskelbtini).

4.9. T. V. parodymus apie tai, kad po to, kai V. J. du kartus smūgiavo su kėde nukentėjusiajam, jis (nukentėjusysis) netrukus pasijuto blogai ir sukniubo, paneigia ir Papildomos specialisto išvados 9 punktas, kuriame nurodyta, jog nukentėjusysis galėjo atlikti savarankiškus veiksmus apie 2–6 val. po patirtų sužalojimų, kol neišsivystė kvėpavimo nepakankamumas. Pirmosios instancijos teismas į šiuos reikšmingus nuteistojo T. V. parodymų neatitikimus Papildomos specialisto išvados turiniui neatkreipė dėmesio ir, nepaisant to, vadovavosi išimtinai tik T. V. parodymais.

4.10. Nuteistojo V. J. parodymai ne tik atskleidė tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau ir atitiko tiek Specialisto išvados, tiek Papildomos specialisto išvados turinį. Dviejose apklausose ikiteisminio tyrimo metu V. J. nurodė tas pačias aplinkybes apie smurto D. J. atžvilgiu pobūdį.

4.11. Nors skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusiajam smūgiai medine kėde suduoti nebuvo, nes jam smūgiuota metaliniu kėdės rėmu, tačiau šis parodymų neatitikimas yra pateisinamas tuo, kad nuo įvykio iki apklausos yra praėję daugiau nei vieneri metai, be to, apklausiamas teisme V. J. davė parodymus apie tai, jog su taburete nukentėjusįjį stūmė dieną iki įvykio (nors po akistatos 2023 m. balandžio 25 d. vykusioje apklausoje minėtą stūmimo epizodą nurodė įvykus nukentėjusiojo nužudymo vakarą) – šiuo aspektu atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios metu nurodyta, jog V. J. yra orientuotas laike su minimalia (1 dienos) paklaida, fiksuota mąstymo nuoseklumo stoka. V. J. 2022 m. gegužės 5 d. ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybę, jog T. V. smūgių kėde metu nuo jos nukrito sėdima dalis. Nuteistasis praėjus vos parai po įvykio negalėjo tiksliai apibūdinti kėdės, jos detaliai neįsidėmėjo, tad akivaizdu, kad po metų teisme teikdamas paaiškinimus ir nurodydamas, jog kėdė buvo medinė, V. J. nebuvo tikslus.

4.12. Būtent nuteistojo V. J. parodymai apie smūgių mechanizmą atitiko Specialisto išvados ir Papildomos specialisto išvados turinį bei specialisto K. Z. parodymus teisme, t. y. jis nurodė, kad nukentėjusiajam buvo smūgiuota ne tik į krūtinę, bet ir į galvą, nugarą, spardyti šonai, smūgiuota su kėde į nugarą. Papildomos specialisto išvados 3 punkte nurodyta, kad nugaros srityje buvę sužalojimai – abipusiai menčių lūžiai ir VIII, IX krūtininių slankstelių keterinių ataugų lūžiai išsidėstę vienoje skersinėje linijoje, todėl galėjo būti padaryti vienmomentiškai sudavus smūgį taburetės rėmu. Taigi, Papildomoje specialisto išvadoje nustatyti duomenys sutampa su V. J. parodymais dėl T. V. suduotų smūgių gausaus kiekio bei fakto, kad T. V. su kėde smūgiavo nukentėjusiajam į nugarą. Taip pat specialistas K. Z. teisme paaiškino, kad šonkaulių lūžių masyvumas, nes jų yra nuo III iki XII, tai yra pakankamai didelė plokštuma, leidžia daryti prielaidą, jog šie sužalojimai galėjo būti daryti kojomis, kas vėlgi atitinka nuteistojo V. J. parodymus, jog T. V. nukentėjusįjį spardė kojomis.

4.13. Galiausiai, būtent nuteistojo V. J. parodymai atitinka ir Papildomos specialisto išvados 9 punktą, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis galėjo atlikti savarankiškus veiksmus apie 2–6 val. po patirtų sužalojimų, kol neišsivystė kvėpavimo nepakankamumas. Nors V. J. netiksliai nurodė savo atėjimo pas nukentėjusįjį į kambarį laiką (iškart po įvykio apklausiamas nurodė 18 val., teisme nurodė 19–19.30 val.), nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad V. J. pas nukentėjusįjį atėjo po nuteistojo T. V. telefono skambučio, kuris buvo užfiksuotas 2022 m. gegužės 3 d. 22.01 val., tačiau V. J. buvo nuoseklus teigdamas, kad iš nukentėjusiojo kambario buvo ne kartą išėjęs į savo butą bei į bendro naudojimo patalpose esantį tualetą, taip pat buvo išėjęs į koridorių parūkyti, o nukentėjusiojo gaivinimas buvo pradėtas tik po kurio laiko, kai T. V. jo atžvilgiu smurtavo. Kadangi bendruoju pagalbos telefonu greitoji pagalba buvo kviečiama 1.35 val., tai T. V. ne mažiau trylika smūgių kumščiais ir metaliniu taburetės rėmu nukentėjusiajam D. J. į galvą, pečius, rankas bei krūtinę turėjo suduoti ne vėliau nei 23.35 val. Būtent V. J., o ne T. V. parodymai atitiko minėtą įvykių eigą, kad nuteistajam bloga pasidarė ne iš karto po smūgių, o po kurio laiko.

4.14. Nagrinėjamu atveju V. J. ikiteisminio tyrimo metu aktyviai siekė paneigti jam inkriminuojamus įtarimus. Visų pirma, akcentavo, jog ir pirmosios apklausos 2022 m. gegužės 5 d. metu vilkėjo tais pačiais drabužiais ir batais, kuriais buvo apsivilkęs ir apsiavęs nukentėjusiojo D. J. nužudymo naktį, deja, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepasirodė aktualu iš įtariamojo paimti minėtus drabužius ir batus. Antra, nuteistasis, siekdamas įrodyti, kad sako tiesą, o nuteistasis T. V. jį apkalba, kreipėsi į prokurorą, prašė būti patikrinamas poligrafu, deja, prokuroras tokio nuteistojo prašymo netenkino.

4.15. V. J. iki šiol turi supakavęs šviesiai mėlynos spalvos džinsines kelnes ir rudos spalvos odinius batus. Šių daiktinių įrodymų paėmimas ir ištyrimas – pvz. jokių mikrodalelių ar pluoštų nebuvimas ant nuteistojo batų padų, patvirtintų, jog nuteistasis T. V. melavo, parodydamas, jog jam grįžus iš susitikimo su taksistu neva V. J. buvo uždėjęs koją, apautą batu, ant nukentėjusiojo kaklo ir jį smaugė. Šie daiktiniai įrodymai patvirtintų nuteistojo T. V. parodymų melagingumą ir nepatikimumą, t. y. esant esminiams prieštaravimams tarp dviejų nuteistųjų parodymų, teisėjų kolegija turėtų vadovautis nuteistojo V. J. parodymais. Ištyrus nuteistojo batus ir džinsines kelnes bei ant jų neradus nukentėjusiojo drabužių mikrodalelių ar pluoštų bei ištyrus nuteistojo T. V. batus ir sportines kelnes ir ant jų radus nukentėjusiojo drabužių mikrodalelių ar pluoštų, pasitvirtintų V. J. parodymai, kad T. V. spardė nukentėjusįjį kojomis. V. J. drabužiai ir batai paimti nebuvo, tačiau T. V. drabužiai (pilkos spalvos sportinės kelnės, pilkos spalvos marškinėliai trumpomis rankovėmis, juodos spalvos medžiaginė striukė, juodos spalvos kojinės) ir juodos spalvos sportiniai bateliai buvo paimti ir iki šiol yra saugomi Alytaus apskrities VPK Aptarnavimo skyriuje.

4.16. V. J. po akistatos su T. V. vykusioje 2023 m. balandžio 25 d. apklausoje papildė savo teiktus parodymus, nurodė, kad su D. J. konfliktavo ir jį du kartus nestipriai pastūmė minkštąja taburetės dalimi. Tuo tarpu nuteistasis T. V. teigė, jog V. J. smogė nukentėjusiajam taburete (iki apklausų, bendraudamas su pareigūnais nuteistasis paminėjo vieną smūgį į nugaros sritį, vėliau pakeitė parodymus, teigė, jog V. J. su taburete smūgiavo du kartus į krūtinės sritį). Šiuo aspektu Papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, jog tik nugaros srityje buvę sužalojimai – abipusiai menčių lūžiai ir VIII, IX krūtininių slankstelių keterinių ataugų lūžiai išsidėstę vienoje skersinėje linijoje, todėl galėjo būti padaryti vienmomentiškai sudavus smūgį taburetės rėmu. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apklausus specialistą (ekspertą) K. Zinevič, šis nurodė, jog nukentėjusiojo mirtį sukėlė krūtinės ląstos sužalojimų visuma, t. y. neatsakė, kuris smūgis buvo lemtingas, sąlygojęs nukentėjusiojo mirtį. Vis dėlto, jeigu teisėjų kolegija padarytų išvadą, kad V. J. vieną kartą smūgiavo nukentėjusiajam kėde į nugaros sritį, tuomet yra būtina išsiaiškinti, ar šis vienas smūgis į nugaros sritį yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nestabilios krūtinės ląstos sienos komplikacija ir progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu.

4.17. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta liudytoja (VšĮ Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centro Greitosios pagalbos skyriaus skubios pagalbos specialistė) I. Š., kuri paliudijo, kad ji vyko į pagalbą brigadai Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo to paties skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja A. V. ir vairuotojas D. V.. Liudytojai atvykus į nukentėjusiojo butą, bendrosios praktikos slaugytoja A. V. jau buvo įvertinusi gyvybinius parametrus ir pradėjusi gaivinimą. Be to, byloje yra pateiktas nešiojamo vaizdo registratoriaus vaizdo įrašas pavadinimu „2022_0504_023308_002.MP4“, kuriame užfiksuotas nuteistojo T. V. teiginys: „..po to pizdy gavau nuo greitosios dar, kad aš jį palikau, iki galo negaivinau“. Iš šių duomenų yra akivaizdu, kad nuteistasis T. V. bendravo su bendrosios praktikos slaugytoja A. V., kuri pirmoji pradėjo gaivinti nukentėjusįjį. Byloje nepagrįstai šis asmuo nebuvo apklaustas kaip liudytojas, nes galimai turėtų reikšmingų bylai paaiškinimų apie tai, kaip elgėsi gaivinimo metu nuteistieji, ką teigė nuteistasis T. V. apie įvykio aplinkybes.

4.18. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. J., mažesnę, tačiau artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam vidurkiui, įvertino ne visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.

4.19. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas nenustatė V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę V. J. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – tiesiogine tyčia padaryta viena labai sunki baigta nusikalstama veika žmogaus gyvybei, kurios pasekmės yra negrįžtamos ir nepataisomos. Akivaizdu, kad teismas netinkamai įvertino nuteistojo kaltės rūšį, kadangi nuosprendyje analizuojant veikos subjektyviąją pusę pripažinta, jog nusikalstama veika padaryta nuteistiesiems veikiant netiesiogine tyčia, t. y. nurodoma, kad tiek T. V., pirmas pradėjęs mušti D. J. ir suduodamas jam smūgius rankomis į krūtinės sritį, tiek po šių suduotų smūgių prisidėjęs V. J., metaline taburete suduodamas į krūtinės sritį, suprato savo veiksmų pavojingumą, ir nors konkrečių pasekmių nesiekė, juos tenkino bet koks tokios veikos rezultatas, t. y. nuo atitinkamo masto sveikatos sutrikdymo iki nukentėjusiojo mirties, sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti, taigi veikė netiesiogine tyčia pasekmių atžvilgiu (nuosprendžio 38 psl.).

4.20. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Nors V. J. yra teistas, teistumas neišnykęs, tačiau jis teistas dėl neblaivaus asmens transporto priemonės vairavimo, t. y. dėl nusikaltimo transporto eismo saugumui. Be to, iš Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus rašto dėl informacijos pateikimo matyti, kad V. J. baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimų nuo įtraukimo dienos į Probacijos tarnybos registrą, neužfiksuota, trejų metų bėgyje jis yra vos vieną kartą baustas administracine tvarka, baudą sumokėjęs, iš UAB „M.“ darbuotojo rašto (charakteristikos) matyti, kad jis nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. sausio 9 d. dirbo UAB „M.“ parduotuvėje sandėlininku, kaip darbuotojas charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu dirba UAB „K.“. V. J. nuo 2003 m. balandžio 14 d. yra registruotas (duomenys neskelbtini), jam diagnozuota (duomenys neskelbtini).

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.