Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kaltinamojo R. C. 2017 m. rugpjūčio 22 d. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-784/2017, kuria 3 (trims) mėnesiams pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į R. C. ir jo sutuoktinei I. C. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-55-784/2017, kurioje R. C. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamojo atžvilgiu yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam ir jo sutuoktinei I. C. priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1) I. C. vardu registruotą, R. C. ir I. C., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Rokiškio r. sav., (duomenys neskelbtini), 2) I. C. vardu registruotą, R. C. ir I. C. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Rokiškio r. sav., (duomenys neskelbtini), 3) I. C. vardu registruotą, R. C. ir I. C. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Rokiškio r. sav., (duomenys neskelbtini), 4) I. C. vardu registruotą, ir kaip jos asmeninė nuosavybė VĮ „Registrų centras“ nurodytą, tačiau faktiškai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su R. C. priklausantį (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A2-401-494/2011) nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkininko sodybą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą -uždraudžiant disponuoti nurodytu turtu.

2017 m. rugpjūčio 14 d. minėtą baudžiamąją bylą nagrinėjantis Vilniaus miesto apylinkės teismas laikino nuosavybės teisės apribojimo į minėtą turtą terminą pratęsė 3 (trims) mėnesiams, iki 2017 m. lapkričio 25 d.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

Kaltinamasis R. C. skundu prašo: jo skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartį.

Kaltinamasis, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad nepaisant to, jog įstatymas teismui suteikia teisę tam tikrais atvejais (BPK 151 straipsnio 7 dalis) neribotai pratęsinėti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, tokia nutartis visgi turi būti motyvuota, ko šiuo atveju nebuvo padaryta. Kaltinamojo įsitikinimu, pernelyg ilgai ne tik jam, bet ir jo sutuoktinei priklausantis turtas yra areštuotas – tokia situacija sukuria neužtikrintumo ir nežinomybės būseną, turtu negalima laisvai naudotis ir disponuoti. Skunde keliamas klausimas ar tokiu būdu nėra pažeidžiamos byloje liudytoja apklaustos I. C. konstitucinės teisės.

R. C. įsitikinimu, pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, teismas pažeidžia proporcingumo principą – siekiant įvertinti ar skiriama procesinės prievartos priemonė yra proporcinga, būtina išanalizuoti ir įvertinti bylos duomenis bent jau tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų veikų padarymu ir ar yra pagrindas teigti, kad byloje būtina užtikrinti civilinį ieškinį.

Kaltinamasis darkart pažymi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu UAB „Č“ bankroto administratorius pareiškė, kad atsisako nuo 24 714,78 eurų dydžio civilinio ieškinio – taigi, baudžiamojoje byloje pareikštų ieškinių apimtis iš esmės sumažėjo, tačiau teismas tokia pat apimtimi - neproporcingai, taiko laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Skunde taip pat analizuojamas R. C. pareikšto kaltinimo turinys – jog jis nėra aiškus, jame vartojamos buitinės sąvokos – ir nepaisant tokio kaltinimo, be jokio pagrindo, jo ir jo žmonos turtui taikomas nuosavybės teisės apribojimas. R. C. teigia, kad apygardos teismas, siekdamas išnagrinėti skundą, turi išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 1-55-784/2017 ir įvertinti ar kaltinimai jam yra aiškūs ir ar jų pagrindu galima taikyti aptariamą procesinę prievartos priemonę.

Taip pat R. C. akcentuoja, kad teisminio nagrinėjimo metu valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė nurodė, kad greitu metu tikslins kaltinimo formuluotes, po ko gali keistis ir laikino nuosavybės teisės apribojimo tikslingumo klausimas.

Atsiliepimų į skundą negauta.

III. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai

Kaltinamojo R. C. skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teises apribojimas į sutuoktiniams C. bendrąja jungtine nuosavybes teise priklausantį turtą, yra pagrįsta ir teisėta.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš baudžiamojo proceso įstatymo numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. BPK 151 straipsnyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybes teisės apribojimas. Taigi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas, esant bent vienam iš šių pagrindų: kai baudžiamajame procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Ši procesinė prievartos priemonė susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių - teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, kad nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai. Be to, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų užtikrintas galimas civilinis ieškinys ar galimas turto konfiskavimas, bet ir į tai, ar laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus pažeisti proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje šios principinės nuostatos, skiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą į sutuoktiniams C. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą, nebuvo pažeistos.

Susipažinus su teismui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, kaltinamojo skunde išdėstytais argumentais, aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje yra pakankamas faktinis pagrindas taikyti ginčijamą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Pirmiausia visiškai sutiktina su žemesniojo teismo argumentu, kad R. C. yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu – t. y. būtent kaltinamojo (įtariamojo) atžvilgiu gali būti taikoma BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė. Pažymėtina, kad R. C. kaltinamas ir vieno tyčinio sunkaus turtinio nusikaltimo padarymu – didelės vertės turtinės prievolės išvengimu apgaule (BK 182 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors skunde R. C. pasisako dėl kaltinimo jam netikslumo, dviprasmiškumo, aukštesnysis teismas šių aspektų nevertina, nes asmens kaltumo klausimą (kaltinimo pagrįstumą) kompetentingas spręsti baudžiamąją bylą nagrinėjantis Vilniaus miesto apylinkės teismas. Šiuo atveju, aukštesnysis teismas akcentuoja tik tai, kad kaltinamajam yra inkriminuojama turtinio pobūdžio nusikalstama veika, kurios galimas padarymas yra grindžiamas kaltinamajame akte nurodytais duomenimis (t. 15, b. l. 119-141), taigi, nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog gynyba baudžiamosios bylos Nr. 1-55-784/2017 nagrinėjimo metu ne kartą teikė prašymus teismui dėl kaltinamojo akto su baudžiamąja byla grąžinimo prokurorui papildyti (tai tvirtinama ir skunde), šis klausimas buvo spręstas bylą nagrinėjančio pirmos instancijos teismo, o šiuo atveju sprendžiamas išskirtinai laikino nuosavybės teisės apribojimo tęsimo teisėtumo klausimas.

Pažymėtina, jog R. C. kaltinamas tuo, kad jis atliko nusikalstamus veiksmus, siekdamas išvengti didelės vertės prievolės UAB „M“ kreditoriams įvykdymo – įmonei esant skolingai juridiniams asmenims, būdamas UAB „M“ direktoriumi, jis atliko veiksmus, dėl kurių pastarieji prarado galimybę išieškoti skolas iš UAB „M“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis (t. 15, b. l. 119-121), dėl to šiame baudžiamajame procese egzistuoja galimybė, jog patenkinus 3 juridinių asmenų pareikštus civilinius ieškinius (pažymėtina, jog vienas juridinis asmuo atsisakė nuo civilinio ieškinio (t. 15, b. l. 211), o kitas juridinis asmuo ieškinio nepareiškė) baudžiamojoje byloje, lėšos galimai bus priteistos ir iš R. C., jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Taigi, objektyvus pagrindas taikyti BPK 151 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę yra.

Aukštesnysis teismas sutinka su kaltinamojo pozicija, jog šiuo atveju teisių suvaržymus dėl taikomos procesinės prievartos priemonės patiria ir jo sutuoktinė. Visgi, turtui, kuris yra bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, gali būti taikoma aptariama procesinė prievartos priemonė, atsižvelgus į tai, kad pagrindas šiai procesinei prievartos priemonei taikyti yra konstatuotas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad visgi I. C., kaip turto savininkės, nuosavybės teisė nėra ribojama tokiu mastu, kokį nurodo kaltinamasis – ji išties gali šį turtą naudoti, jai uždrausta tik juo disponuoti – t. y. realizuoti, perleisti ir pan. Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad R. C. pateikus alternatyvų atitinkamos vertės turtą, į kurį jo atžvilgiu galimai priėmus apkaltinamąjį nuosprendį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal civilinius ieškinius, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti taikomas pateiktam alternatyviam turtui ir tuo pačiu panaikinamas šiuo metu apribotų turto objektų atžvilgiu.

Visgi, skundą nagrinėjantis teismas taip pat pažymi, jog kaltinamojo nurodoma aplinkybė dėl to, jog vienas iš civilinių ieškovų UAB „Č“ (buvusi A IĮ) nuo ieškinio atsisakė –atitinka tikrovę (t. 15, b. l. 211). Pažymėtina ir tai, kad dar vienas juridinis asmuo UAB „T“, kuriam, remiantis kaltinamojo akto turiniu, R. C. savo nusikalstamais veiksmais taip pat padarė turtinę žalą, civilinio ieškinio iki šiol nepareiškė. Atsižvelgiant į tai, kad BPK 112 straipsnio 1 dalis numato, jog civilinis ieškinys gali būti pareikštas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios bei turint omenyje, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-784/2017 jau yra pradėtas įrodymų tyrimas, išties tikslinga vertinti, ar lyginant su 2014 m. lapkričio 20 d. prokurorės nutarimu (t. 14, b. l. 57-59), kuriuo buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į šioje nutartyje aptariamą nekilnojamąjį turtą, šioje byloje šiuo metu realiai nėra sumažėjusios laikino nuosavybės teisės apribojimo apimtys siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius.

Teismas, konstatuoja, jog civilinis ieškovas S byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį 19 488,94 eurų piniginei sumai; UAB „Č“ bankroto administratorius buvo pareiškęs civilinį ieškinį 27 714,79 eurų piniginei sumai, tačiau nuo jo atsisakė; „E“ pareiškė civilinį ieškinį 7 634,24 eurų piniginei sumai, „S“ pareiškė civilinį ieškinį 13 307,20 eurų piniginei sumai; UAB „T“ civilinio ieškinio byloje nepareiškė. Taigi, šiuo metu baudžiamojoje byloje pareikštų civilinių ieškinių dydis yra 40 340,38 euro (139 598,02 Lt).

Šiame kontekste, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog baudžiamosios bylos medžiagoje yra pateikti 2014 m spalio 10 d. - 2014 m. lapkričio 5 d. nekilnojamo turto registro duomenų banko išrašai apie šioje nutartyje aptariamus nekilnojamojo turto objektus. Išrašuose nurodoma tokia tuometinė šių objektų vidutinė rinkos vertė: 1) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Rokiškio r. sav., (duomenys neskelbtini) – 300 Lt (86,89 EUR) (t. 14, b. l. 12); 2) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Rokiškio r. sav., (duomenys neskelbtini) – 7800 Lt (2 259,04 EUR) (t. 14, b. l. 22); 3) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Rokiškio r. sav., (duomenys neskelbtini) – 5300 Lt (1 534,99 EUR) (t. 14, b. l. 30); 4) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 127 000 Lt (36 781,74 EUR)), ūkininko sodybos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 357 000 Lt (103 394,35 EUR)), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 4 820 Lt (1 395,97 EUR)) ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 4 730 Lt (1 369,90 EUR) (t. 14, b. l. 42-43), esančių Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini).

Taigi, lyginant šiuo metu baudžiamajame procese pareikštų civilinių ieškinių dydį su nekilnojamojo turto objektų, į kuriuos apribota sutuoktinių C. nuosavybės teisė, verte, apygardos teismas įžvelgia potencialią galimybę, jog laikino nuosavybės teisės apribojimo apimtys baudžiamojoje byloje gali būti siaurinamos (vien ūkininko sodybos, unikalus Nr. 4400-1225-6160, vidutinė rinkos vertė galimai daugiau nei dukart viršytų civiliniais ieškiniais pareikštų reikalavimų dydį). Visgi, aukštesnysis teismas kartu atkreipia dėmesį, kad vidutinė minėtų objektų rinkos vertė buvo nustatyta laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d., todėl ja kliautis apygardos teismas negali.

Atsižvelgdamas į tai, apygardos teismas konstatuoja, jog pagrindas pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į R. ir I. C. priklausantį nekilnojamąjį turtą yra išlikęs, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-784/2017, šioje baudžiamosios bylos stadijoje nėra pagrindo.

Teismas taip pat pastebi, jog nors pagrindas tęsti aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymą šiuo atveju vis dar nėra išnykęs, proceso dalyviai gali teikti duomenis dėl jiems nuosavybės teise priklausančio turto vertės, nurodyti kitą turtą, kuris galėtų neginčijamai užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius ir pan. Kita vertus, teismas, spręsdamas dėl tolesnio nuosavybės teisių apribojimo į minėtą turtą klausimą, taip pat privalo būti aktyvus ir, vadovaudamasis BPK 11 straipsnio nuostatomis, įvertinti taikomos procesinės prievartos proporcingumą. Taigi, baudžiamąją bylą Nr. 1-55-784/2017 nagrinėjantis teismas, siekdamas užtikrinti tai, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. ir I. C. turto atžvilgiu būtų taikomas proporcinga apimtimi, iki skundžiama nutartimi pratęsto laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pabaigos, turi atidžiai įvertinti – kokiu mastu būtina riboti nuosavybės teisę į turtą ir netaikyti nuosavybės teisių apribojimo per didele apimtimi.

Atsižvelgdamas į visa tai, teismas, vadovaudamasis BPK 151 straipsnio 8 dalimi, 440 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo R. C. skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-784/2017 palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.