Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023 m. liepos 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos 10 000,00 Eur atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2023 m. kovo 17 d. raštu (b. l. 3) atsakyta į pareiškėjo 2023 m. sausio 12 d. ir 2023 m. kovo 14 d. prašymus. Nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka BVK 88 straipsnio 1 dalies reikalavimo, nes jis dar neatliko dvidešimties metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Bausmės pradžia, atsižvelgiant į 2006 m. lapkričio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį, skaičiuojama nuo 2006 m. lapkričio 9 d..

Nurodytą atsakymą pareiškėjas apskundė LKT, kuri 2023 m. balandžio 5 d. raštu Administracijos raštą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuota laisvės atėmimo bausme.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad LKT 2023 m. balandžio 5 d. raštas (sprendimas) teisme nebuvo nagrinėjamas. Teismas pažymi, kad minėtame rašte (sprendime) pareiškėjui buvo išaiškinta teisė apskųsti jį teismui BVK 100 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, tačiau šia savo teise pareiškėjas nepasinaudojo. LKT 2023 m. balandžio 5 d. raštas (sprendimas) yra nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, LKT Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2023 m. kovo 17 d. ir LKT 2023 m. balandžio 5 d. raštai (sprendimai) nekvestionuojami.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas argumentuoja, jog dėl atsakovės atstovo teisės aktų taikymo atgaline data nuo 2019 m. negalėjo kreiptis į teismą, tačiau jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų teismui neteikia.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 5 d.) 88 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikęs nuteistasis gali pateikti laisvės atėmimo vietų įstaigai prašymą dėl kreipimosi į teismą, kad jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 15 d.) 51 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytas dvidešimties metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės terminas skaičiuojamas nuo kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo arba paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo pradžios. Jeigu nuteistasis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo metu padaro naują tyčinį nusikaltimą, šio straipsnio 2 dalyje nurodyto dvidešimties metų termino skaičiavimo eiga nutrūksta ir terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo tyčinio nusikaltimo padarymo dienos.

Pažymėtina, jog pareiškėjas atsakydamas į LKT Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2023 m. kovo 17 d. ir LKT 2023 m. balandžio 5 d. raštų (sprendimų) argumentą dėl BVK 88 straipsnio 1 dalies reikalavimų, teigia, jog nurodytą teisės normą atitinka, nes bausmę atlieka nuo 1994 m.. Tačiau toliau pažymi, kad jo atžvilgiu BVK 88 straipsnio ir BK 51 straipsnio nuostatos taikomos atgaline data, nes minėtos teisės normos atsirado 2019 m., o nusikaltimą jis padarė 2005 m.. Matyti, kad pareiškėjas, vertindamas bausmės atliko pradžią, teikia prieštaringus argumentus.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-167-383/2006) nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1995 balandžio 14 d. nuosprendžiu paskirta mirties bausme, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 1995 rugpjūčio 7 d. nutartimi pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju dvidešimties metų terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo tyčinio nusikaltimo padarymo dienos, t. y. nuo 2005 m., kaip ir nurodė pats pareiškėjas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo bei paskyrimo jam švelnesnę bausmę Lietuvos apeliacinio teismo galutine ir neskundžiama 2021 m. birželio 23 d. nutartimi atmestas.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą.

Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo laikomas nepagrįstu, todėl atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.