Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Diena Media News“ atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Diena Media News“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 47–51) prašydama:

1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. (SK-87) SPR-125 „Dėl publikacijoje „Pagalių kaišiotojams smagu, kai darbai stringa?“ („Kauno diena“, 2017 m. birželio 19 d., Nr. 139 (21201), www.kaunodiena.lt) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje trečiojo suinteresuoto asmens L. T. skundas dėl publikacijoje paskelbtos informacijos pripažintas iš dalies pagrįstu, ir panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus;

2) priteisti iš atsakovės žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad pareiškėjos leidžiamame dienraštyje „Kauno diena“ ir internetiniame portale kauno.diena.lt 2016 m. birželio 19 d. buvo publikuotas žurnalistės A. G. publikacija „Pagalių kaišiotojams smagu, kai darbai stringa?“ (toliau – ir Publikacija). Trečiasis suinteresuotas asmuo L. T. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl Publikacijoje nurodytų teiginių. Tarnyba pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus dėl ginčo Publikacijos, kuriuose pareiškėja pateikė 2017 m. liepos 11 d. ir 2017 m. rugsėjo 12 d. Šiuo konkrečiu atveju L. T. nurodė 13 pažeidimų, kuriuos jis įžvelgė ginčo Publikacijoje. Atsakovė nustatė vieną pažeidimą, jog pareiškėja paskleisdama L. T. garbę ir orumą žeminančią informaciją, peržengė saviraiškos laisvės ribas ir pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus. Pripažinęs pažeidimą, atsakovė pripažino L. T. skundą iš dalies pagrįstu ir priėmė susijusius sprendimus, nurodytus Sprendimo 2 ir 3 punkte. Nurodo, jog būtent su šia Sprendimo dalimi ir nesutinka, todėl nepasisako dėl kitų Sprendimo argumentų, kadangi jais vadovaujantis trečiojo suinteresuoto asmens skundas likusioje dalyje pripažintas nepagrįstu.

Paaiškino, kas nurodyta Publikacijoje ir teigia, jog analizuojant visą pastraipą, bet ne jos dalį, matyti, kad tai yra ne pareiškėjos informacija, o pareiškėjos pašnekovo, kuris pageidavo neatskleisti savo vardo ir pavardės, žodžiai. Pareiškėja straipsnyje šiuos žodžius pateikė kaip citatą. Teigia, kad iš Tarnybos argumentacijos matyti, kad ginčo informacija yra pripažįstama dezinformacija ir šmeižiančia vien dėl to, kad yra neatskleistas informacijos šaltinis. Atkreipia dėmesį, kad nėra pagrįsta tikėtis, jog trečiasis suinteresuotas asmuo tokio pobūdžio pasisakymą būtų padaręs raštu ar sutikęs užfiksuoti kitomis priemonėmis. Atitinkamai, esant tokioms aplinkybėms, pasisakymą girdėjusio asmens pasakojimas turi būti pakankamas šios informacijos šaltinis. Atsižvelgiant į ginčo pasisakymo pobūdį, trečiojo suinteresuoto asmens užimamas reikšmingas pareigas architektų bendruomenėje, informacijos šaltinio padėtį, yra natūralu ir suprantama, kad informacijos šaltinis pageidauja neatskleisti savo tapatybės, o pareiškėja turi pareigą vykdyti tokį informacijos šaltinio norą.

Teigia, jog civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio ėst (lot. iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma). Susidariusioje situacijoje reikalavimas pareiškėjai pateikti kokius nors įrodymus yra praktiškai neįgyvendinamas, t. y. esant tokiam traktavimui pareiškėja nebetenka realios galimybės apsiginti, iš pareiškėjos prašoma neįgyvendinamų dalykų. Pareiškėjos įsitikinimu, šiuo atveju turi būti nagrinėjama, ar pareiškėja turėjo pakankamą pagrindą tikėti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo pasakyti tokius teiginius, kuriuos perteikė anoniminis šaltinis. Pareiškėja analizavo trečiojo suinteresuoto asmens išsakomą kritiką Kauno miesto savivaldybės ir jos rengiamų konkursų atžvilgiu, viešus komentarus ir darė išvadą, kad pareiškėja galėjo išsakyti žodžius, kuriuos persakė informacijos šaltinis, nepanoręs viešai atskleisti savo tapatybės. Tokioje situacijoje reikalaujant iš pareiškėjos kokių nors kitokių įrodymų, būtų suvaržyta informacijos laisvė, kadangi negalėdama pateikti reikalaujamų įrodymų, pareiškėja turėtų rinktis neskleisti informacijos, nepriklausomai nuo to, kad ji atitinka tikrovę.

Taip pat pažymėjo, kad skaitytojai nėra klaidinami, kadangi ginčo teiginiai yra pateikiami kabutėse. Taigi, yra aišku, kad tai ne pareiškėjos informacija, o kito asmens pasakytų žodžių citata. Nurodoma, kad informacijos šaltinis – anonimas, taip pat nurodoma užimama šio asmens padėtis, ryšys su architektais.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 64–67).

Paaiškino, kad atliko skundo tyrimą Įstatymo nustatytose kompetencijose ribose ir laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų, todėl priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, atsižvelgta į skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, imperatyvias teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką. Nurodo, kad pareiškėja skunde iš esmės ginčija Sprendime aiškiai aptartus motyvus, kuriais vadovaudamasi Tarnyba nustatė, jog Publikacijoje pareiškėjos paskelbtas trečiojo suinteresuoto asmens ginčijamas teiginys: „Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos nariams L. T. yra sakęs, kad stengsis iš visų jėgų agituoti Lietuvos architektus, kad šie boikotuotų visus Kauno miesto skelbiamus konkursus. Negana to, L. T. yra akcentavęs, kad yra pasiryžęs išnaudoti Lietuvos architektų rūmų svertus, t. y. visomis įmanomomis priemonės keršyti architektams, kurie išdrįs dalyvauti savivaldybės organizuojamuose konkursuose“ (toliau – ir Teiginys) peržengė saviraiškos laisvės ribas ir pažeidė Įstatymo reikalavimus.

Nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog buvo analizuota tik pastraipos, kurią sudaro Teiginys, dalis, neatsižvelgiant į pilną pastraipą, kurioje pateikta informacija, jog tai Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos vadovybei artimo šaltinio, nenorėjusio atskleisti savo tapatybės (toliau – ir Anoniminis šaltinis), žodžiai pateikiami kaip citata, kadangi Sprendime nurodyta, jog atsakovė vertino šią pareiškėjos paaiškinimuose nurodytą informaciją, pripažino Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareiškėjos teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, tačiau pažymėjo, kad, nepaisant informacijos šaltinio apsaugos, pareiškėja turi pareigą užtikrinti skleidžiamos viešosios informacijos teisėtumą, nes priešingu atveju gali būti pripažįstama, jog buvo vadovaujamasi gandais bei siekiu paskleisti sensacingą informaciją.

Pareiškėja skunde teisingai pažymėjo, kad Teiginio teisėtumo įvertinimui turėjo būti nagrinėjama, ar pareiškėja turėjo pakankamą pagrindą tikėti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo pasakyti tokius teiginius, kuriuos perteikė Anoniminis šaltinis.

Tarnyba nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog ji analizavo trečiojo suinteresuoto asmens išsakomą kritiką, viešus komentarus, dėl ko padarė išvadą, jog L. T. galėjo išsakyti Teiginyje nurodytus žodžius, bei kad reikalavimas pateikti įrodymus, kurių pareiškėja negalėtų gauti, varžytų informacijos laisvę, kadangi: 1) Teiginyje pateikiama informacija, jog Anoniminio šaltinio suteikta informacija buvo pasakyta viešai, t. y. ją girdėjo Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos nariai, kurie būtų galėję šią informaciją patvirtinti arba paneigti; 2) trečiasis suinteresuotas asmuo skunde taip pat nurodė, kad ne kartą yra viešai pasisakęs su raginimais architektams dalyvauti architektūriniuose konkursuose, nes jie yra geriausias ir bene vienintelis kelias parinkti kokybiškiausią sprendimą, todėl Tarnyba neturėjo pagrindo neatsižvelgti į tokius argumentus; 3) pareiškėjos nurodyta analizė, apimanti tik trečiojo suinteresuoto asmens viešus komentarus, skleidžiamą kritiką Kauno miesto savivaldybės ir jos rengiamų konkursų atžvilgiu, nepateikiant įrodymų, jog buvo įsitikinta žinių, kurioms taikomas tiesos kriterijus, tikrumu, negalėjo būti pakankamu pagrindu teigti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo išsakyti Teiginyje nurodytus žodžius; 4) vadovaujantis tik anoniminių šaltinių suteikta ir nepatvirtinta informacija galima sukompromituoti bet kurį asmenį ir taip suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę jo atžvilgiu. Anonimais panorusių išlikti asmenų tariamai suteikta informacija ir dangstymasis informacijos šaltinio paslapties teise neatleidžia viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nuo atsakomybės už viešai skelbiamą tikrovės neatitinkančią informaciją. Priešingai – viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) prisiima visą tokios informacijos skleidimo riziką su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pareiškėja Publikacijoje paskelbdamas Teiginį vadovavosi vieninteliu informacijos šaltiniu – Anoniminiu šaltiniu, o negalėdama pateikti jokių įrodymų, jog buvo įsitikinta žinių, žeminančių trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą, tikrumu, turi prisiimti atsakomybę už kritiškai neįvertinto, nepatikrinto dėl patikimumo Anoniminio šaltinio galimų apkalbų paskleidimo.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog skaitytojai nebuvo klaidinami, kadangi šiuo konkrečiu atveju pareiškėja vadovaujasi vien tik informacijos pateikimo visuomenės informavimo priemonėje forma, tačiau jos turinys, kuriuo skleidžiama trečiojo suinteresuoto asmens teises pažeidžianti informacija, visuomenėje suformuoja klaidingą nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, nepaisant to, kokiu būdu informacija pateikta, kas yra informacijos šaltinis. Skleidžiamos informacijos teisėtumo neužtikrinimas, kuomet visuomenės informavimo priemonėje pateikiamoje Anoniminio šaltinio informacijoje buvo skleidžiamos naujos žinios, žeminančios trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą, dėl ko buvo pagrindas atsakovei pripažinti pareiškėją peržengusią saviraiškos laisvės ribas. Tokiu vertinimu atsakovė nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, teigdama, jog pareiškėja turėjo tinkamai įvertinti šaltinio, kurio suteiktoje informacijoje buvo paskelbtos naujos žinios apie teisei ir gerai moralei priešingus trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus, patikimumą ir pasitikėjimo juo atitikimą viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) profesionalumo standartams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. T. atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 122–123).

Nurodo, kad kreipėsi į Tarnybą bei į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, kadangi Publikacija klaidina skaitytojus. Nors iš Publikacijos turinio nematyti, jog tai yra dideli nusižengimai ir didelis melas, iš tam tikrų netikslumų, nutylėjimų yra kuriamas neigiamas jo atvaizdas, kas žeidžia jį bei jo reputaciją. Dėl to jis galimai patyrė sveikatos sutrikimų. Sutinka su Sprendimo išvadomis. Mano, kad pareiškėja nepagrįstai gina Publikaciją, kuriame pateikė tariamai kito žmogaus pasakytus žodžius, kurie neatitinka tikrovės ir šmeižia jo asmenį. Įstatyme nustatyta pareiškėjos pareiga patikrinti informacijos šaltinio tikrumą, taip pat pasekmės už pareigos neatlikimą. Pareiškėja skundu iš esmės prašo atleisti ją nuo Įstatyme įtvirtintos pareigos. Pareiškėja skunde bando nukreipti dėmesį nuo ginčo esmės, be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad patikrino informaciją. Nurodo, kad iš Publikacijos galima suprasti, jog jo mintys buvo išsakytos kolektyve, todėl pareiškėja galėjo pasiteirauti, ar Publikacijoje nurodyta informacija yra teisinga. Todėl susidaro įspūdis, kad pareiškėja nesiekė pateikti objektyvios informacijos, bet norėjo pateikti kažkam naudingą informaciją. Prie tokios išvados veda paskutinių metų „Kauno dienos“ straipsniai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo L. T. kreipėsi į Tarnybą bei į Visuomenės informavimo etikos inspektorių dėl pareiškėjos 2017 m. birželio 19 d. paskelbtos Publikacijos „Pagalių kaišiotojams smagu, kai darbai stringa?“ (b. l. 87–89, 90).

Atsakovė 2017 m. birželio 27 d. kreipėsi į pareiškėją dėl paaiškinimų pateikimo (b. l. 85).

Pareiškėja 2017 m. liepos 11 d. ir 2017 m. rugsėjo 12 d. pateikė Tarnybai paaiškinimus dėl pareiškėjos skundo (b. l. 24–27, 38–40).

Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. (SK87)SPR-125 nusprendė pareiškėjos skundą dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu (1 punktas); įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir reikalauti jį pašalinti (2 punktas); reikalauti, kad pareiškėja nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią L. T. garbę ir orumą, arba sudarytų jam galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (3 punktas) (b. l. 9–21).

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą dėl Sprendimo dalies, kurioje trečiojo suinteresuoto asmens skundas iš dalies pripažintas pagrįstu, bei dėl Sprendimo 2 ir 3 punktų panaikinimo. Taigi, byloje ginčas kilo dėl Sprendimo dalies, kurioje Tarnyba padarė išvadas, jog pareiškėja, paskleisdama garbę ir orumą žeminančią informaciją, peržengė saviraiškos laisvės ribas ir pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, teisėtumo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja neskundžia Sprendimo dalies, kuria trečiojo suinteresuoto asmens L. T. skundas pripažintas nepagrįstu bei Sprendime padarytų išvadų, jog paskelbtos žinios apie L. T. yra įžeidžiančios bei žeminančios jo garbę ir orumą. Pareiškėja skundą iš esmės grindžia tuo, kad ji turi teisę neatskleisti informacijos šaltinio, o Teiginyje pateikiami Anoniminio šaltinio, bet ne pačios pareiškėjos argumentai. Be to, pareiškėjos vertinimu, pareiga pareiškėjai pateikti kokius nors įrodymus, susijusius su Teiginio pagrįstumu, yra neįgyvendinama, todėl ji, išanalizavusi L. T. išsakomą kritiką Kauno miesto savivaldybės ir jos rengiamų konkursų atžvilgiu ir viešus komentarus, pagrįstai konstatavo, jog L. T. galėjo pasakyti Teiginyje nurodytus argumentus.

Vadinasi, sprendžiant ginčą administracinėje byloje būtina atsakyti į klausimą, ar pareiškėja turėjo patikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą, bei ar ji turėjo pakankamą pagrindą tikėti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo pasakyti Teiginyje nurodytus teiginius, kuriuos perteikė Anoniminis šaltinis. Nuo to priklausys atsakovės priimto administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.) 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai: viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi inter alia (lot. be kita ko) pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys. Minėto straipsnio 36 dalyje nuomonė apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr.1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 7 punkte pažymėta, kad atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis tomis sampratomis, jog faktas – tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įstatyme numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt. Kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt., paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės yra ginamos.

Taigi, atribojant žinią nuo nuomonės, analizuotinas pačios paskleistos informacijos būdas –publikacijos turinys, jos tekstas, kontekstas, iliustracinė medžiaga.

Teiginio turinys patvirtina, kad šiuo atveju Teiginyje buvo paskelbtos naujos žinios apie trečiąjį suinteresuotą asmenį: 1) „L. T. yra sakęs, kad stengsis <...> agituoti Lietuvos architektus, kad šie boikotuotų <...>“; 2) „L. T. yra akcentavęs, kad yra pasiryžęs <...> keršyti architektams <...>“. Tai yra naujo pobūdžio informacija apie asmenį, bet ne kito asmens nuomonė. Taigi, Teiginyje yra paskelbtas faktas, kuris, vertinant publikacijos antraštę „Pagalių kaišiotojams smagu, kai darbai stringa?“ bei Teiginio turinį yra panaudotas skelbti teisei ir gerai moralei priešingus trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus, t. y. pažymima, kad: 1) L. T. skatins Lietuvos architektus nedalyvauti Kauno miesto skelbiamuose konkursuose: 2) L. T., būdamas atestuotu Lietuvos architektų rūmų nariu, Tarybos nariu, yra pasirengęs pasinaudoti savo padėtimi ir keršyti architektams, kurie išdrįs dalyvauti minėtuose konkursuose. Kaip teisingai pažymėjo Tarnyba Sprendime, Teiginyje paskelbtos žinios (bet ne nuomonė) apie L. T. yra žeminančio pobūdžio.

Įstatyme nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą (19 straipsnio 2 dalis); viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus; viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus; privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais; neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (22 straipsnio 11 dalies 1, 2, 4 punktai); žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (41 straipsnio 2 dalies 1 punkte).

Sistemiškai įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje Nr. A-858-1304/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1250/2013; 2016 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016 ir kt.). Be to, LVAT yra pažymėjęs, jog apibūdinant tam tikrą reiškinį faktais būtina vadovautis fakto tikrumu ir jis negali būti pramanytas (LVAT 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1293-09).

Minėta, jog teiginyje buvo paskelbtos naujos žinios apie L. T., kurios yra žeminančio pobūdžio. Tokių žinių konstatavimas kildinamas tik iš Anoniminio šaltinio, t. y. Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos vadovybei artimo šaltinio, teiginių. Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad nors pareiškėja ir pasinaudojo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiškėjos teise išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį ir ginčo dėl tokios pareiškėjos teisės nėra, ši aplinkybė negali atleisti pareiškėjos nuo Įstatyme nustatytos pareigos užtikrinti skleidžiamos viešosios informacijos teisėtumą. Teismo vertinimu, tik anoniminių šaltinių suteikta ir nepatvirtinta informacija gali sukompromituoti bet kurį asmenį, dėl ko prisidengimas anoniminių šaltinių neoficialia nuomone laikytinas nesąžiningu teisės skleisti informaciją įgyvendinimu bei piktnaudžiavimu viešosios informacijos rengėjo galimybėmis. Todėl akcentuotina, jog visuomenės informavimo priemonė turi įstatyme įtvirtintą pareigą skleisti tik patikrintą informaciją, nepaisant to, kokiu būdu informacija skaitytojams pateikiama (naudojant citavimo priemones ar ne), ir net jeigu tokią informaciją pateikė anoniminis šaltinis. Priešingu atveju būtų klaidinami Publikacijos skaitytojai.

Iš Teiginio turinio matyti, jog Anoniminio šaltinio suteikta informacija buvo pasakyta viešai, t. y. ją girdėjo Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos nariai, kurie būtų galėję šią informaciją patvirtinti. Pareiškėja nei teismui, nei Tarnybai teiktuose paaiškinimuose nepateikė jokių įrodymų, kad Anoniminio šaltinio suteikta informacija buvo patikrinta dėl jos patikimumo bei įsitikinta ketinamų skelbti faktų tikrumu (pvz. apklausus kitus Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narius dėl Teiginyje nurodytų argumentų, suteikus galimybę L. T. pateikti savo argumentus ir paaiškinimus apie Teiginyje nurodytus teiginius ir pan.). Teismas sutinka su Tarnybos atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, kad pareiškėjos nurodyta analizė, apimanti trečiojo suinteresuoto asmens viešus komentarus, skleidžiamą kritiką Kauno miesto savivaldybės ir jos rengiamų konkursų atžvilgiu, nepateikiant įrodymų, jog buvo įsitikinta žinių, kurioms taikomas tiesos kriterijus, negalėjo būti pakankamų pagrindu daryti išvadą, jog trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo išsakyti Teiginyje nurodytus žodžius.

Dėl pareiškėjos teiginių, jog Anoniminio šaltinio argumentai yra patikimi Teiginyje nurodytų žodžių atžvilgiu, pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju yra aktuali Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 bei LVAT 2016 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016 pateikti išaiškinimai, jog sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės būtina įvertinti aplinkybę, kad žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik patikrintą, tikrą informaciją, todėl visuomenės informavimo priemonės turi pareigą padaryti viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą. Tačiau yra atvejų, kai visuomenės informavimo priemonė turi teisę pasitikėti kitais informacijos šaltiniais ir neprivalo tikrinti informacijos tikrumo, pavyzdžiui, kai skelbiama oficialių valstybės institucijų pateikiama informacija. Taigi, sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės, kiekvienu atveju turi būti nustatomos faktinės aplinkybės, susijusios su informacijos šaltinio, kurio pateiktus duomenis citavo visuomenės informavimo priemonė, patikimumu, autoritetu ir, vadovaujantis protingumo principu, turi būti vertinama visuomenės informavimo priemonės pasitikėjimo tokiu šaltiniu atitiktis keliamiems žurnalistų profesionalumo standartams.

Nagrinėjamu atveju Anoniminio šaltinio pateikta informacija nelaikytina oficialia valstybės institucijų skelbiama informacija, ipso (lot. pats savaime) Anoniminis šaltinis, kaip galima suprasti iš Teiginio turinio, nėra Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys, o tik tarybos vadovybei žinomas asmuo, dėl ko pareiškėja negalėjo vien tik pasitikėti Anoniminio šaltinio teiginiais ir laikyti jais teisėtais. Be to, net jei ir Teiginyje nurodytą informaciją būtų pateikęs ne anoniminis šaltinis ir ji tam tikru aspektu būtų pasirodžiusi viešojo informavimo priemonėse, tokia informacija vis tiek turėtų būti patikrinta (LVAT 2016 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėja negalėjo vien tik vadovautis Anoniminio šaltinio pateikiama informacija, juolab, kad ji yra įžeidžiančio turinio, ir nepatikrinusi tokios informacijos teisėtumo, paskelbti ją Publikacijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo tinkamai įvertinti Anoniminio šaltinio, kurio suteiktoje informacijoje buvo paskelbtos naujos žinios apie teisei ir gerai moralei priešingas trečiojo suinteresuoto asmens veikas, patikimumą ir pasitikėjimo juo atitikimą viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) profesionalumo standartams.

LVAT 2016 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016 išaiškino, jog saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Vadinasi, skleidžiant informaciją turi būti nepažeidžiamos ir kitos gintinos vertybės, inter alia asmens garbė ir orumas.

Kadangi nustatyta, jog pareiškėjos Teiginyje paskleistos naujos žinios apie trečiąjį suinteresuotą asmenį yra žeminančio pobūdžio, t. y. žeidžiančios L. T. garbę ir orumą, laikytina, jog pareiškėja, nepatikrinusi skleidžiamos informacijos teisėtumo bei neįvertinusi Anoniminio šaltinio patikimumo, peržengė saviraiškos laisvės ribas ir pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Tarnyba skundžiamame sprendime nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, tinkamai įvertino ir išanalizavo nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos nurodytais argumentais ar kitais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas panaikinti Sprendimą dalyje, kurioje trečiojo suinteresuoto asmens L. T. skundas dėl publikacijoje paskelbtos informacijos pripažintas iš dalies pagrįstu, ir panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus, atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundo reikalavimai netenkinami, pareiškėja neįgyja teisės reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Diena Media News“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.