- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- A-442-1319-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01236-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Balsas.lt“
- Trečiasis asmuo
- A. J.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Balsas.lt“ skundą atsakovui žurnalistų etikos inspektoriui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui A. J., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Žurnalistų etikos inspektorius 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. SPR-47 „Dėl publikacijoje „Policija prašo pagalbos“ (tinklapis www.balsas.lt/naujiena/404417/policija-praso-pagalbos, 2003-03-31) paskelbtos informacijos“ nusprendė pripažinti A. J. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Balsas.lt“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Balsas.lt“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. SPR-47.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas priėmė nepagrįstą sprendimą įspėti pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimo, padaryto svetainės www.balsas.lt 2003 m. kovo 31 d. publikacijoje „Policija prašo pagalbos“ paskelbiant apie A. J. dingimą, nurodant gyvenvietę, kurioje jis gyveno, gimimo metus ir amžių, mokyklos, kurioje mokėsi, pavadinimą ir klasę, išvaizdą apibūdinančius požymius bei pomėgius. Pareiškėjas nurodė, kad privataus pobūdžio informacijos paskelbimas minėtoje publikacijoje apie A. J. be jo leidimo, nepažeidė teisės į privatų asmens gyvenimą, nes informacija paskleista esant teisėtam visuomenės interesui, t. y. siekiant surasti A. J. ir apsaugoti jo teises bei laisves. Su tuo sutiko ir atsakovas, tačiau, atsakovo manymu, pažeidimu laikytinas tolesnis minėtos informacijos buvimas interneto tinklalapyje. Su tokia pozicija sutikti negalima, nes tuomet visais atvejais teisėtai paskelbta informacija, jai tapus nebeaktualia, turėtų būti panaikinta, t. y. ji turėtų būti šalinama iš televizijos laidų archyvų, seni laikraščiai turėtų būti sunaikinti, turėtų būti pašalinta tūkstančiai interneto straipsnių ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad
Atsiliepimas
atsakovas, laikydamas, jog pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, turėjo nurodyti, kada jis prasidėjo ir kiek tęsėsi, t. y. turėjo būti išnagrinėta, ar informacija tikrai nebeatitiko visuomenes intereso ir nuo kada taip buvo. Atsakovas to nepadarė, o jo sprendimas paremtas prielaidomis. Pareiškėjas nurodė, kad apie tai, jog A. J. surastas, sužinojo tik 2011 m. vasario 24 d. gavęs atsakovą pranešimą apie A. J. skundą, todėl nėra jo kaltės dėl pažeidimo.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog, pripažinus, kad pirminis privataus pobūdžio informacijos paskelbimas buvo teisėtas, tolimesnis tokios informacijos buvimas negalėjo būti pripažintas pažeidžiančiu asmens teisę į privatų gyvenimą. Informacijos paskelbimas interneto tinklalapyje, kitaip nei jos paskelbimas bet kurioje kitoje visuomenės informavimo priemonėje, pasižymi tuo, kad paprastai interneto tinklalapyje paskelbta informacija saugoma neribotą laiką, ji yra visuomenei lengvai prieinama, o interneto tinklalapio valdytojas turi nuolatinę prieigą prie paskelbtos informacijos ir būtent jis, bet ne koks nors kitas subjektas, turi teisę disponuoti jos turiniu. Tai reiškia, kad interneto tinklalapio valdytojas turi galimybę redaguoti anksčiau paskelbtą informaciją, pašalindamas netikslią ar nebeaktualią informaciją ar ją papildydamas, todėl darytina išvada, kad interneto tinklalapio valdytojas privalo nuolat kontroliuoti skelbiamos informacijos turinį, ypač tais atvejais, kai informacija yra susijusi su asmens duomenimis, o pareiškėjas ginčo atveju to nepadarė. Atsakovas nurodė, kad pirmą kartą, esant teisėtam visuomenės interesui, informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą interneto tinklalapyje www.balsas.lt buvo paskelbta 2003 m. kovo 31 d. ir buvo prieinama visuomenei beveik aštuonerius metus, t. y. iki 2011 m. vasario mėnesio. Per šį laikotarpį, net ir išnykus teisėtam visuomenės interesui žinoti privačią informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, visuomenė galėjo lengvai sužinoti duomenis apie jo buvusią gyvenamąją vietą, gimimo metus, mokyklą, kurioje mokėsi, išvaizdą ir pomėgius. Akivaizdu, kad pareiškėjas 2003 m. kovo 31 d. paskelbė publikacijoje „Policija prašo pagalbos“ esančią informaciją ir daugiau nebesidomėjo jos turiniu ir aktualumu, nors tai turėjo būti atlikta. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, pateikęs 2011 m. kovo 7 d. paaiškinimus, pripažino, jog ginčo objektu esanti publikacija yra nebeaktuali ir ją pašalino iš interneto tinklalapio www.balsas.lt. Atsakovas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad, atlikdamas šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, atsakovas gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti, tačiau tai nėra ekonominė sankcija. Minėti įspėjimai yra etinio, auklėjamo pobūdžio priemonės, kuriomis siekiama prevencinių tikslų visuomenės informavimo srityje; jais nenustatomi jokie finansiniai įpareigojimai, tam tikros veiklos vykdymo ar laisvės apribojimai ir pan., todėl atsakovas neprivalo įrodinėti pareiškėjo kaltės. Konstatuojant Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimą, pakanka nustatyti šių faktų visumą: 1) informacijos paskleidimo faktą; 2) faktą, jog paskleista informacija yra apie atitinkamą asmenį; 3) faktą, jog paskleista informacija yra apie privatų žmogaus gyvenimą; 4) faktą, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktą, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso. Nagrinėjamu atveju minėta faktų visuma buvo nustatyta ir šiuo pagrindu pareiškėjui skirtas įspėjimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. SPR-47.
Teismas nurodė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra individualus administracinis aktas, todėl, vertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, būtina nustatyti, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamas atsakovo sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės (įspėjimas) nėra motyvuotos. Sprendime tik išdėstyta įvykių, susijusių su informacijos apie A. J. dingimą patalpinimu tinklalapyje www.balsas.lt, seka bei nurodytos Visuomenės informavimo įstatymo bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo normos, tačiau tinkamų motyvų nėra pateikta. Teismas nurodė, kad iš Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų, Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 21 ir 45 dalių bei 14 straipsnio nuostatų analizės matyti, jog asmens teisė į privatų gyvenimą yra ginama, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) informacijos paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleista informacija yra apie atitinkamą asmenį; 3) faktas, jog paskleista informacija yra apie privatų žmogaus gyvenimą; 4) faktas, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso. Publikacija apie A. J. dingimą tinklalapyje www.balsas.lt buvo paskelbta 2003 m. kovo 31 d. ir buvo skelbiama tol, kol pareiškėjui tapo žinoma (2011 m. vasario 24 d.) apie A. J. skundą, kurį jis pateikė atsakovui. Ji buvo paskelbta teisėsaugos institucijų prašymu, siekiant gauti informacijos, kuri galėtų padėti surasti ieškomą asmenį – A. J.. Ši publikacija atitiko Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytus asmens duomenų tvarkymo kriterijus ir buvo paskelbta dėl teisėto intereso. Visuomenės informavimo įstatymas ir kiti visuomenės informavimą bei duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai imperatyviai nenumato informacijos skleidėjui prievolės nuolat kontroliuoti, ar su visuomenės interesais susijusi informacija yra tebeaktuali. Šiuo atveju policijos pareigūnai neinformavo pareiškėjo apie tai, kada ir kaip A. J. atsirado, o atsakovas, vertindamas ginčo aplinkybes, to neįvertino. Teismas nurodė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tik pirminį privačios informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbimo teisėtumą, dėl kurio nebuvo kilęs ginčas, bet visiškai nevertino tęstinio minėtos informacijos skelbimo teisėtumo. Tuo tarpu, nutraukus trečiojo suinteresuoto asmens paiešką, teisėtas visuomenės interesas sužinoti paskelbtą ginčo informaciją išnyko ir pareiškėjas nebeturėjo teisės jos internete skelbti. Atsakovas nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas 2011 m. vasario 3 d. gavo trečiojo suinteresuoto asmens prašymą pašalinti publikaciją „Policija prašo pagalbos“, tačiau neatliko jokių veiksmų iki atsakovo 2011 m. vasario 24 d. rašto Nr. SK-38/S-173 gavimo. Be to, pareiškėjas netgi anksčiau žinojo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atsirado ir nepageidauja, jog privataus pobūdžio informacija, susijusi su jo paieška, būtų skelbiama, kadangi 2011 m. sausio 17 d. trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė skundą pareiškėjui, kuriame prašė pašalinti analogiško turinio publikaciją „Kur pradingo dvyliktokas“, kurią pareiškėjas sąžiningai pašalino. Atsakovas nurodo, kad teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog pareiškėjas neprivalėjo kontroliuoti, ar informacija yra nebeaktuali. Pareiškėjo valdomas tinklalapis yra visuomenės informavimo priemonė. Informacijos paskelbimas interneto tinklalapyje, kitaip nei jos paskelbimas bet kurioje kitoje visuomenės informavimo priemonėje, pasižymi tuo, kad paprastai interneto tinklalapyje paskelbta informacija saugoma neribotą laiką, ji yra visuomenei lengvai prieinama, o interneto tinklalapio valdytojas turi nuolatinę prieigą prie paskelbtos informacijos ir būtent jis turi teisę disponuoti jos turiniu ir gali bet kuriuo metu redaguoti anksčiau paskelbtą informaciją, pašalindamas netikslius ar nebeaktualius duomenis arba juos papildydamas. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes ir sistemiškai aiškinant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio bei Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad interneto tinklalapių valdytojai privalo nuolat užtikrinti asmens duomenų apsaugą interneto tinklalapiuose skelbiamoje informacijoje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2003 m. kovo 31 d. paskelbė ir nuo to laiko viešai skleidė informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens paiešką, bet nuo minėtos dienos daugiau nebesidomėjo paieškos rezultatais, nesikreipė į trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl jo sutikimo gavimo, nepaisė ir neįvertino trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų prašymų ir neatliko jokių kitų veiksmų, pašalinančių trečiojo suinteresuoto asmens teisių pažeidimą. Teismo išvada, jog policijos pareigūnai neinformavo pareiškėjo apie tai, kada ir kaip atsirado trečiasis suinteresuotas asmuo, yra nepagrįsta, nes pareiškėjas privalėjo savarankiškai domėtis paieškos rezultatais arba bent jau atsižvelgti į trečiojo suinteresuoto asmens 2011 m. sausio 17 d. ir 2011 m. sausio 31 d. prašymuose nurodytas aplinkybes ir pašalinti jo teisių pažeidimus. Atsakovas nurodo, kad jo sprendime buvo nurodyti ir aptarti visi ginčo situacijai reikšmingi faktai, išsamiai aptartos taikytos teisės normos ir skirtos poveikio priemonės. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra visiškai nepagrįsta.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad paskleistomis laikomos žinios, paskelbtos per visuomenės informavimo priemones (knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, informacijos agentūros pranešimus, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus), praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, per atvirlaiškius, telegramas, dokumentus, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita materialia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės mėn. 15 d. nutarimas Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“). Iš to galima daryti išvadą, kad žinios (informacija) laikomos paskleistomis nuo paskelbimo fakto ir tolesnis, pavyzdžiui, to paties straipsnio egzistavimas nebėra laikytinas paskleidimu. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tolesnį informacijos buvimo tinklalapio www.balsas.lt archyve teisėtumą ir pažymėjo, jog teisės aktai imperatyviai nenumato informacijos skleidėjui prievolės nuolat kontroliuoti, ar informacija yra aktuali. Toks teismo argumentas atitinka protingumo principą, nes būtų fiziškai neįmanoma tikrinti daugybės ginčo interneto tinklalapyje skelbiamų straipsnių (pareiškėjas paskelbia apie 180 000 straipsnių per metus). Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas daro klaidingą išvadą, jog informacijos paskelbimas yra tęstinis veiksmas. Laikraščiai, žurnalai yra privalomai perduodami bibliotekoms, kuriose juose paskelbta informacija vėliau, taip pat kaip ir internete, gali būti prieinama. Todėl, sutikus su atsakovo pozicija, būtų sukurtas precedentas, kai ne tik internetinių tinklalapių prižiūrėtojai, tačiau ir laikraščių, žurnalų savininkai turėtų pareigą sekti, ar laikraščiuose paskelbta informacija vis dar atitinka visuomenės interesą, o tai būtų absurdiška. Be to, informacijos paskleidimo laikyti tęstiniu veiksmu negalima ir dėl to, jog, paskelbus informaciją dėl teisėto visuomenės intereso, o vėliau tam interesui išnykus, visuomet praeis tam tikras laiko tarpas, kol informacijos skleidėjas sužinos apie visuomenės intereso išnykimą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, laikydamas, jog pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, turėjo nurodyti, kada jis atsirado ir kiek tęsėsi, t. y. turėjo būti išnagrinėta, ar informacija tikrai nebeatitiko visuomenes intereso ir nuo kada taip buvo, tačiau atsakovas to nepadarė. Atsakovo sprendimas yra paremtas prielaidomis ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendimu jam buvo paskirta nuobauda – įspėjimas, sukelianti teisines pasekmes. Reklamos įstatyme, Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytos nuobaudos teismų praktikoje pripažįstamos administracinėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A(15)-1056-04, 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1)-931-05). Taikant analogiją, žurnalistų etikos inspektoriaus skirtas įspėjimas taip pat laikytinas administracine nuobauda. Tuo tarpu Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnyje įtvirtinta, jog administracinis teisės pažeidimas yra kalta veika. Iš to akivaizdu, jog atsakovas, skirdamas įspėjimą, turėjo įrodyti pareiškėjo kaltę. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 3 d. gavo A. J. prašymą pašalinti publikaciją (pareiškėjas tokią aplinkybę ginčija). Teismas šią aplinkybę vertino ir nenustatė, jog pareiškėjas gavo minėtą prašymą pašalinti publikaciją, bei konstatavo, jog pareiškėjui apie A. J. pageidavimą, kad publikacija būtų pašalinta, tapo žinoma tik 2011 m. vasario 24 d. atsakovui pranešus apie priimtą A. J. skundą. Taigi šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės, kurios nustatymas būtinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žurnalistų etikos inspektorius 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu įspėjo pareiškėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pažeidimo.
Įspėjimas pareiškėjui buvo skirtas už tai, kad 2003 m. kovo 31 d. tinklalapyje www.balsas.lt buvo paskelbta iš Policijos departamento gauta informacija apie A. J. paiešką, kurioje buvo paskelbta informacija apie A. J. privatų gyvenimą, kuri buvo skelbiama iki 2011 m. vasario mėnesio ir po to, kai A. J. buvo surastas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistų etikos inspektorius priėjo išvadą, kad pareiškėjas, viešai skelbdamas visuomenei nebeaktualią informaciją, kuri po A. J. suradimo prarado savo tikslą ir visuomeninę reikšmę, nebeįgyvendino tikslo padėti surasti A. J. ir apsaugoti jo teises ir laisves, be A. J. sutikimo skleidė privačią informaciją, kuri atitiko tik skaitytojų smalsumo tenkinimo funkciją, ir tuo pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio nuostatas.
Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1905 redakcija, galiojusi informacijos paskelbimo metu) nustatė, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik to žmogaus sutikimu ir jeigu informacijos paskelbimas nedaro jam žalos. Šio straipsnio 3 dalis nustatė, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat kai informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Be to, informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Tačiau Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Be to, Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra nurodęs, kad Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui. Šioje Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoje atsispindi viena iš žiniasklaidos priedermių ir veiklos principų – skelbti objektyvią ir teisingą informaciją. Taigi pagal Visuomenės informavimo įstatymą kiekvienu atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo, privalu pasverti visas aplinkybes, įvertinti, ar informacijos apie asmens privatų gyvenimą skelbimas be asmens sutikimo nepadarys jam žalos. Pažymėtina, kad nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti be asmens sutikimo skelbti bet kokią informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui, intymus gyvenimas), apie kurias informacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent (ir tik tuo mastu, kuriuo) tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą.
Atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad, be žinios dingus A. J., jo paieškos metu buvo teisėtas visuomenės interesas skelbti privačią informaciją apie jį ir tokios informacijos paskelbimas negalėjo jam padaryti jokios žalos, todėl, atsakovo nuomone, 2003 m. kovo 31 d. paskelbus nagrinėjamą publikaciją, nebuvo pažeista A. J. teisė į privataus gyvenimo apsaugą, taip pat nebuvo pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1905 redakcija) 14 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1905 redakcija) 14 straipsnio aiškinimas ir taikymas nagrinėjamai situacijai atitinka oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluotam minėto straipsnio nuostatų aiškinimui.
Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.) nustato, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Atsakovas, skundžiamame sprendime konstatuodamas, jog pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) nuostatas, nurodė, kad pareiškėjas, viešai tebeskelbdamas visuomenei neaktualią informaciją, nebeįgyvendino tikslo padėti surasti A. J. ir apsaugoti jo teises, tačiau be jo sutikimo skleidė privačią informaciją, kuri atitiko tik skaitytojų smalsumo funkciją, ir pažeidė jo teisę į privataus gyvenimo apsaugą, t. y. peržengė teisės skleisti privačią informaciją ribas. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymėjo, kad paprastai interneto tinklalapyje paskelbta informacija saugoma neribotą laiką, ji yra visuomenei lengvai prieinama, o interneto tinklalapio valdytojas turi nuolatinę prieigą prie paskelbtos informacijos ir būtent jis turi teisę disponuoti jos turiniu ir gali bet kuriuo metu redaguoti anksčiau paskelbtą informaciją, pašalindamas netikslius ar nebeaktualius duomenis arba juos papildydamas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio bei Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, interneto tinklalapių valdytojai privalo nuolat užtikrinti asmens duomenų apsaugą interneto tinklalapiuose skelbiamoje informacijoje.
Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.
Teisėjų kolegijos nuomone, žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 23 straipsnyje, įtvirtinančiame, jog įspėjimas kaip administracinė nuobauda pareiškiamas raštu arba įstatymų nustatytais atvejais įforminamas kitokiu nustatytu būdu.
Įspėjimą viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą skiria žurnalistų etikos inspektorius, t. y. valstybės pareigūnas (Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis), už teisės aktų pažeidimus, jo skyrimą įformindamas rašytiniu sprendimu. Tai reiškia, kad viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo veika, kuria pažeidžiamos Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų normos, yra teisiškai įvertinama valstybės vardu. Nors dėl įspėjimo paskyrimo viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nepatiria finansinių netekimų ar kokių nors jo veikos apribojimų, tačiau įspėjimo paskyrimas sukelia viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui tam tikras neigiamas pasekmes, nes Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 16 dalis numato, kad žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai, išskyrus šio straipsnio 17 dalyje nustatytus atvejus, neatlygintinai skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (svetainėje), o rezoliucinė inspektoriaus sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta toje visuomenės informavimo priemonėje, kurioje inspektorius nustatė pažeidimą. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalis 1 punkte numatyto įspėjimo paskyrimu yra siekiama ir prevencinių tikslų, t. y. tokio įspėjimo paskyrimo tikslas yra ne tik nubausti teisės aktų reikalavimus pažeidusį viešosios informacijos rengėją ar skleidėją, bet ir siekti, jog viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas laikytųsi įstatymų, tiek jis, tiek kiti asmenys, susiję su viešosios informacijos rengimu ar skleidimu, nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Todėl, skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymas detaliai ir aiškiai nereglamentuoja, kaip viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas, teisėtai ir pagrįstai paskelbęs informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą, privalėtų elgtis tais atvejais, kai ta informacija tampa neaktuali visuomenei, o tolesnis jos viešas skelbimas dėl tam tikrų aplinkybių pasikeitimo gali būti pripažintas prieštaraujančiu Visuomenės informavimo įstatyme suformuluotiems tokios informacijos skelbimo imperatyvams.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paskelbė Policijos departamento pranešimą apie A. J. paiešką, kuriame buvo informacijos apie jo privatų gyvenimą. Kaip matyti iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. spalio 10 d. rašto Nr.64-1-S-20584, nustačius A. J. buvimo vietą, jo paieška buvo nutraukta 2003 m. rugsėjo 22 d. Vertinant šioje situacijoje pareiškėjo pareigą domėtis minėtos informacijos paskelbimo pagrįstumu, t. y. pareiškėjo pareigą tikrinti duomenis apie asmens paieškos tęsimą ar nutraukimą, Visuomenės informavimo įstatymo kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pareiškėjo pareiga tiesiogiai minėtame įstatyme nėra įtvirtinta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byla Nr. N6-1313/2006).
Todėl šiuo atveju skirti pareiškėjui įspėjimą nebuvo teisinio pagrindo, nes teisiniai įpareigojimai (pareiga domėtis, ar nėra aplinkybių, kurioms atsiradus teisėtai paskelbta informacija apie žmogaus privatų gyvenimą prieštarautų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms), už kurių nesilaikymą gali būti taikoma administracinė sankcija, nėra aiškiai suformuluoti teisės aktuose taip, kad juos nedviprasmiškai galėtų suvokti visi teisinių santykių subjektai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino byloje skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.