Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. P., D. P., Ž. S. ir B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P., D. P., Ž. S., B. B. ieškinį atsakovams J. K., VĮ Registrų centras, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, tretieji asmenys R. V., E. V., dėl įpareigojimo nugriauti statinius ir įregistruoti servitutą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami panaikinti 2008-10-15 statinio pripažinimo naudoti tinkamu aktą dalyje dėl pripažinimo naudoti tinkamu ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2I1/m; įpareigoti J. K. nugriauti neteisėtai pastatytus statinius – ūkinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), medinę pavėsinę ir tvorą stovinčius kelio servitute nustatytame 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), ir visiškai atlaisvinti šį kelio servitutą bei netrukdyti juo naudotis ieškovams; panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015-01-16 sprendimą Nr. VILRS-123 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015-03-17 sprendimą Nr. csprl-59 bei įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti kelio servitutą nustatytą 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad 2003-06-11 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-158 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“ buvo nuspręsta patvirtinti 2,1223 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirties pakeitimo į kitą paskirtį (privačioms namų valdoms išdėstyti) ir padalijimo į 10 sklypų detalųjį planą bendrąja tvarka. 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 „Dėl J. K., J. J., V. Š. ir R. U. privačios žemės sklypo ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ buvo patvirtintas privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio Antežerių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, 21231 kv. m. ploto, padalijimo projektas, pagal kurį šis sklypas buvo padalintas į dešimt sklypų (sklypai Nr. 536-1 – 536-10). Po šio žemės sklypo padalijimo, ieškovai ir atsakovė J. K. nuosavybėn įsigijo atitinkamus žemės sklypus. Ieškovai A. P. ir D. P. įsigijo žemės sklypą, Nr. 536-6, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Ž. S. ir B. B. žemės sklypą, Nr. 536-7, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovė, J. K., žemės sklypą, Nr 536-5, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).Pažymėjo, jog 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 atsakovei J. K. priklausančiam žemės sklypui Nr. 536-5 (300 kv. m. plote), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas kelio servitutas, tačiau dėl VĮ Registrų centro aplaidumo, įsakymu nustatytas servitutas buvo įregistruotas ieškovams D. P. ir A. P. priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).Dėl šios įsivėlusios klaidos ieškovai A. P. ir D. P. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, šis 2013-07-30 sprendimu VILIN(12.5.13)-20186 nurodė, jog išregistravo nekilnojamojo daikto – žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio D. ir A. P., įregistruotą daiktinę teisę – kelio servitutą, o vėlesniu 2013-08-05 sprendimu Nr. (12.5.13.)-20858 nusprendė prašymo dalį dėl servituto įregistravimo atsakovės žemės sklype, t. y. žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), netenkinti, nes J. K. išreiškė savo nesutikimą dėl servituto įregistravimo jai priklausančiame žemės sklype. Šis Vilniaus filialo sprendimas buvo apskųstas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, tačiau ir ši tais pačiais motyvais 2013-09-25 sprendimu Nr. 254 nusprendė, jog įregistruoti servitutą nėra teisinio pagrindo.Po tokių sprendimų buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014-05-15 sprendimu, administracinėje byloje Nr. 1-5709-208/2014, A. P. ir D. P. skundą tenkino visa apimtimi, tačiau šis sprendimas buvo apskųstas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2014-12-31 nutartimi, administracinėje byloje Nr. A502-1828/2014 panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013-08-05 sprendimą Nr. (12.5.13.)-20858 ir įpareigojo iš esmės išnagrinėti 2013-07-18 prašymą, kuriuo buvo prašyta įregistruoti kelio servitutą žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs prašymą, 2015-01-16 sprendimu Nr. VILRS-123 ir vėl atsisakė įregistruoti kelio servitutą žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas buvo apskųstas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2015-03-17 sprendimu Nr. csprl-59 paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą. Tiek teritorinio registratoriaus, tiek centrinio registratoriaus atsisakymo įregistruoti servitutą motyvai – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 8 p., t. y. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą. Šios institucijos laikėsi pozicijos, jog LR CK 4.124 str. 2 d. iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai, atsiranda tik įregistravus servitutą, t. y. servitutas įsigalioja tik nuo jo, kaip daiktinės teisės, įregistravimo, tuo tarpu šiuo atveju nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad pradiniams žemės sklypo savininkams – bendraturčiams V. Š., R. U., J. K. ir E. J. įsakymu nustatytos iš servituto kylančios pareigos perėjo esamai žemės sklypo savininkei J. K.. Taip pat nurodė, jog pagal 2008-10-09 atliktų kadastrinių matavimų metu užfiksuotus duomenis toje žemės sklypo dalyje, kuri žemės sklypo plane pažymėta raide „S“ yra pastatytas pagalbinio ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).J. K. žemės sklype nustatytas servitutas yra užstatytas statiniu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 2Il/m, medine pavėsine, aptvertas tvora, dėl ko ieškovai negali patekti į jiems priklausančius sklypus, bei tinkamai jais naudotis, vykdyti būsimus statybos darbus ir pan. Prieš pradedant atsakovei savo žemės sklype vykdyti statybos darbus Vilniaus rajono savivaldybės administracijos buvo išduotos 2004-02-23 specialiosios projektavimo sąlygos statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti Nr. Sa-106, kuriose yra nurodyta, jog statybos objektas: „gyvenamasis namas“. Taip pat šių sąlygų 9 p. yra nurodytas reikalavimas leisti kitiems naudotis 300 kv. m. keliu. Taigi, pastatydama statinius ant šio kelio ieškovė pažeidė minėtas sąlygas, dėl ko šie statiniai pripažintini pastatytais neteisėtai ir griautini. Be to, projektavimo sąlygos, o taip pat prie 2005-10-17 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pridėtas atsakovės žemės sklypo planas (jame nurodytas 300 kv. m. servitutinis kelias), patvirtina, kad atsakovei J. K. jau žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu, kai jokie statiniai jos žemės sklype dar nebuvo pastatyti, buvo žinoma, kad jos žemės sklype nustatytas kelio servitutas. Taigi, buvo žinoma ir apie negalimumą statyti statinius ar tverti tvorą minėtame kelio servitute. Tai pat, statant atsakovės žemės sklype statinius nebuvo laikytasi tuo metu galiojusio Statybos įstatymo reikalavimų.Iš statybos leidimo, kuris buvo pradžioje išduotas R. V. ir E. V., vėliau Eugenijui ir J. K. (jie 2005-10-17 nupirko žemės sklypą), ginčo žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)buvo numatyta statyti individualų gyvenamąjį namą ir pirtį. Tačiau leidime statybai yra nurodyti tik gyvenamojo namo techniniai rodikliai, o tai reiškia, jog leidimas statyti buvo išduotas tik jam. LR Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ patvirtinimo“ patvirtinto techninio reglamento STR1.07.01:2002 14 p. nurodoma, jog „Visiems statiniams, suprojektuotiems viename statinio projekte ir esantiems tiek statinio statybos sklype, tiek už jo ribų (pagal statinio projektavimo sąlygas suprojektuotiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms), tarp jų – ir laikiniems statiniams, statomiems statybos reikmėms, taip pat visoms statybos rūšims, numatytoms projekte (naujų statinių statybai, rekonstravimui, kapitaliniam remontui, griovimui, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tvarkymo statybos darbams) išduodamas vienas statybos leidimas [9.2]. Jame privaloma nurodyti Reglamento 2 priede (t. y. Statybos leidime) išvardytus kiekvieno statinio techninius rodiklius bei naudojimo paskirtį. Nesant statybos leidimo ūkiniam pastatui statyti, jis negalėjo, būti statomas, vėliau pripažįstamas tinkamu ir registruojamas VĮ Registrų centre.Įsakymu žemės sklypui Nr. 536-5, kuriam vėliau buvo suteiktas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas servitutas. Šie duomenys buvo pateikti Registrų centrui dar 2003 metais, tačiau, per Vilniaus filialo neatidumą servitutas buvo įregistruotas kitame sklype. Taigi, duomenys apie prašomą įregistruoti servitutą Registrų centre atsirado anksčiau, nei duomenys apie pagalbinio ūkio pastatą, todėl Vilniaus filialas privalėjo įregistruoti prašomą servitutą ir tuo pagrindu panaikinti atsakovės statinio registraciją. Atsakovė J. K. atsiliepime prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad faktiškai kelias privažiavimui prie pareiškėjų sklypo yra, to patvirtinimui pateikė matavimų (situacijos) schemą, iš kurios akivaizdu, jog yra paliktas ir ieškovai juo naudojasi – 5 metrų pločio keliu. Virš dešimt metų ieškovai naudojosi keliu, nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos, servituto įteisinimo klausimas kilo tik dabar. Iš esmės yra esu davusi sutikimą įteisinti servitutinį kelią, bet tik tose ribose ir apimtyje, koks plotas paliktas pravažiavimui ir kokiu naudojamasi po šiai dienai. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 0.1203 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 žemės sklypui kelio servitutas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebuvo. Šis sklypas 2003-12-12 pirkimo pardavimo sutartimi, reg. Nr. 9975, buvo perleistas R. V. ir E. V. nuosavybėn. Žemės sklypo perleidimo sandoryje duomenų apie žemės sklypui nustatytą kelio servitutą nėra. Vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, naujiesiems žemės sklypo savininkams iš 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 nustatyto servituto kylančios pareigos neperėjo, kadangi minėto įstatymo 11 str. 4 d. buvo nustatyta, jog apskrities viršininko sprendimu nustatyti servitutai kartu su žemės sklypo nuosavybės bei naudojimo teisės perleidimu kitiems asmenims pereina tik juos įregistravus. Taigi, R. V. ir E. V. 2005-10-17 pirkimo pardavimo sutartimi, reg. Nr. R8-7668, žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0112-6798, perleidus jai ir jos sutuoktiniui E. K., kaip naujiesiems žemės sklypo savininkams iš 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 nustatyto servituto kylančios pareigos neperėjo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.124 str. 2 d. nustatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai, atsiranda tik įregistravus servitutą, t. y. servitutas įsigalioja tik nuo jo, kaip daiktinės teisės, įregistravimo. Kadangi ieškovai nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pirminiams žemės sklypo savininkams – bendraturčiams J. K., J. J., V. Š. ir R. U. iš 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 nustatyto servituto kylančios teisės ir pareigos perėjo jai – žemės sklypo savininkei, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015-01-16 sprendimu Nr. VILRS-123 bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015-03-17 sprendimu Nr. csprl-59, buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti ieškovų 2013-07-18 prašymą ir įregistruoti daiktinę teisę – kelio servitutą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).Specialiosios sąlygos, dalyje dėl įpareigojimo leisti kitiems naudotis 300 kv. m. keliu, buvo suformuotos nesant Nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės teisės – kelio servituto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).Vėl tenka grįžti prie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.124 str. 2 d., kur nustatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai, atsiranda tik įregistravus servitutą, t.y. servitutas įsigalioja tik nuo jo, kaip daiktinės teisės, įregistravimo. 2004-08-17 Statybos leidimo Nr. 578 grafoje „Statybos objektas“ yra nurodyta – individualus gyvenamasis namas ir pirtis. Taigi, pagalbinis pastatas pirtis statybos leidime nurodytas, o jo pavadinimas pilnai apibūdina ir naudojimo paskirtį, ir kitus duomenis, reikalingus šio statinio projektui Nr. 260404/100, parengtam 2004 metais.2008-10-15 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, todėl sutinkamai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 23 punkte nurodyta, jog statinio pripažinimo tinkamu naudoti data laikoma akto surašymo data, o minėtos tvarkos 24 punkte – pasirašius statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, statytojas privalo statinį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, ginčijamas aktas užregistruotas 2006-02-01. Nuo šios datos ieškovai per mėnesį laiko galėjo apskųsti ginčijamą aktą, bet to nepadarė. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai j į paduoti, išnykimo. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnis įtvirtina teisės naudotis Nekilnojamojo turto registro duomenimis viešumo principą, šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog tais atvejais, kai kyla asmenų ginčas dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi Nekilnojamojo turto registro duomenų. Taigi, Nekilnojamojo turto registre viešai prieinamas aktas užregistruotas 2006-02-01, ieškovai termino akto apskundimui atnaujinti neprašo, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog pagrindų apskundimo termino atnaujinimui nėra, prašysiu teismą šioje dalyje ieškovų ieškinį dėl ieškinio senaties atmesti.Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime prašė taikyti specialųjį ieškinio senaties terminą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui ginčyti ir ieškinį dalyje dėl 2008-10-15 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalies panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, kitose ieškinio dalyse spręsti teismo nuožiūra.Nurodė, kad pastatytas, rekonstruotas ar kapitališkai suremontuotas statinys buvo pripažintas tinkamu naudoti vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-05-14 įsakymu Nr. 242 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“. Šios tvarkos 2 punkte buvo nustatyta, kad statinių pripažinimo tinkamais naudoti tikslas yra įvertinti, kaip jie atitinka projektus, esminius statinio reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį ir gaminti žmonių sveikatai saugią produkciją. Pagal 10 punktą statinius pripažįsta tinkamais naudoti komisijos. Statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai pateikiama statybos techninė ir vykdymo dokumentacija ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto projektas (15 punktas). Komisijos nariai, kiekvienas pagal savo kompetenciją, patikrino statinio atitiktį statinio projektui, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, įvertino statinio tinkamumą naudoti ir 2008-10-15 aktu Nr. (101)11.75-901 pripažino, kad pagalbinis statinys ūkio pastatas, kurio bendras plotas 55 m², yra tinkamas naudoti.Ieškovas, prašydamas ginčijamą aktą panaikinti, nurodo, kad statinys pastatytas servituto, nustatyto administraciniu aktu, vietoje, be to, statybos leidimas buvo išduotas gyvenamajam namui ir pirčiai statyti, tuo tarpu statybos leidimas ūkiniam pastatui nebuvo išduotas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.124 str. 2 d. nuostatomis, iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Šiuo atveju servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu, tačiau Nekilnojamojo turto registre registruotas nebuvo. Tokiu būdu darytina išvada, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams neatsirado. Taip pat pažymi, kad vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.17.4 punkto nuostatomis, pagalbinio ūkio paskirties pastatas yra pirtis (sauna). Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis, ūkinio pastato paskirtis yra pagalbinio ūkio, todėl pagrįstai konstatuotina, kad ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti pirtis. Šį faktą pagrindžia ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota aplinkybė, kad šalia tvoros yra pastatytas medinis pastatas – pirtis su priestatu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad 2008-10-15 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra neteisėtas ir naikintinas. Šiuo atveju statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui ginčyti yra taikytinas vieno mėnesio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas aktas yra įregistruotas viešajame registre, kas laikoma šio akto viešu paskelbimu, ieškovas turėjo apie jį sužinoti registracijos dieną. Dėl šios priežasties laikytina, kad terminas aktui apskųsti yra praleistas.Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškovų A. P. ir D. P. įgaliotas asmuo D. Š. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui pateikė 2013-07-18 prašymą ištaisyti klaidą: panaikinti kelio servitutą šiems ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruotą Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) Vilniaus apskrities viršininko 2003-10-06 įsakymo Nr. 4892-41 (toliau – įsakymas) pagrindu, bei įregistruoti šį servitutą atsakovei J. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Ginčo sklypas). Išnagrinėjęs šį prašymą bei patikrinęs Vilniaus filialo archyve saugomus ieškovams priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei atsakovei J. K. priklausančio Ginčo sklypo dokumentus, taip pat NTR įrašuose Nr. 44/76842 ir Nr. 44/76837 įrašytus duomenis, Vilniaus filialas nustatė, kad 2003-10-19 įregistruojant kelio servitutą ieškovams priklausančio žemės sklypo NTR įraše Nr. 44/76837 padaryta techninė klaida, nes įsakymu nustatytas servitutas tokio pat bendro ploto, tačiau gretimame žemės sklype – būtent šiuo metu J. K. nuosavybės teise priklausančiame Ginčo sklype. Nustatęs šias aplinkybes, Vilniaus filialas 2013-07-23 išregistravo servitutą pareiškėjams priklausančiame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), NTR įraše Nr. 44/76837 ir vadovaudamasis NTR įstatymo 33 straipsniu, leidžiančiu ištaisyti techninę klaidą tik tuo atveju, jeigu nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų teisėtus interesus, bei Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsniu, kuris numato asmenims teisę dalyvauti administracinėje procedūroje, kurios sprendimas gali pakeisti šioje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, 2013-07-24 raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-19782 kreipėsi į J. K., siekdamas sužinoti jos nuomonę dėl kelio servituto įregistravimo jai priklausančiame Ginčo sklype. J. K. 2013-07-30 rašte nurodė, jog jos sudarytose Ginčo sklypo įsigijimo sutartyse nebuvo duomenų apie šiame žemės sklype įregistruotą servitutą, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2013-07-17 rašte nurodė, jog jai priklausančiame žemės sklype kelio servitutas nebuvo nustatytas. J. K. nesutiko su servituto įregistravimu jai priklausančiame žemės sklype laikydama, kad tam nėra teisinio pagrindo. Be to, J. K. pažymėjo, jog įsigydama žemės sklypą be jame nustatyto servituto mokėjo didesnę kainą, tikėdamasi valdyti visą žemės sklypą, o kelio servituto įregistravimas sukeltų jai didelius nuostolius, nes galimai reikėtų griauti ir atstatyti pastatytus statinius. Kadangi J. K. nesutiko, jog jai priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtų įregistruotas Įsakymu nustatytas bei šio žemės sklypo plane, UAB Korporacijos „Matininkai“ 2003-07-07 parengtame žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte ir žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenų formoje pažymėtas kelio servitutas – teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti ir ginti gyvulius keliu 0,0300 ha sklypo plote, Vilniaus filialas skundžiamu 2013-08-05 sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-20858 atsisakė tenkinti ieškovų A. P. ir D. P. prašymą nurodydamas, jog NTR įstatymo 33 straipsnis šiuo atveju neleidžia papildyti neišsamius NTR įrašo Nr. 44/76842 duomenis, nes toks duomenų tvarkymas pažeistų Ginčo sklypo savininkės J. K. interesus. Šį Vilniaus filialo sprendimą ieškovai A. P. ir D. P. skundė valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2013-09-25 sprendimu Nr. 254 paliko jį galioti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-05-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5709-208/2014 pareiškėjų A. P. ir D. P. skundą patenkino, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-31 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2199/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, įpareigodamas Vilniaus filialą iš esmės išnagrinėti ieškovų A. P. ir D. P. 2018-07-18 prašymą įregistruoti kelio servitutą Ginčo sklype. Įvykdęs šį teismo įpareigojimą Vilniaus filialas priėmė šioje byloje ginčijamą 2015-01-16 sprendimą Nr. VILRS-123, kuriuo atsisakė įregistruoti kelio servitutą Ginčo sklype, nes šis servitutas nebuvo įregistruotas registruojant NTR pirminių Ginčo sklypo savininkų (V. Š., R. U., J. K. ir E. J.) nuosavybės teisę, taip pat ir vėlesnių savininkų (R. V. ir E. V.) nuosavybės teisę, todėl iš šio servituto kylančios teisės ir pareigos neperėjo ir dabartinei Ginčo sklypo savininkei J. K.. Be to, 2003-07-09 užfiksuoti Ginčo sklypo kadastro duomenys, apibūdinantys servitutą, neatitiko 2008-10-09 kadastrinių matavimų metu statinių išdėstymo plane užfiksuotų duomenų, rodančių, kad Ginčo sklype servituto nėra. Kartu ginčijamame Vilniaus filialo 2015-01-16 sprendime Nr. VILRS-123 pažymėta, jog vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2012-03-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012 servituto kaip daiktinės teisės registracija yra neįmanoma ir teisiškai nepagrįsta, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis svetimu daiktu. Atsakovė J. K. 2013-07-30 rašte Vilniaus filialui nurodė, jog kelio servituto įregistravimas Ginčo sklype gali sukelti jai didelius nuostolius – statinių nugriovimą ir atstatymą, kas rodo, kad naudojimasis tarnaujančiu daiktu nėra įmanomas dėl atsakovės servituto zonoje pastatytų statinių. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovų į bylą pateikto antstolio G. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys bei ieškovų reiškiamas reikalavimas nugriauti ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pavėsinę ir tvorą, stovinčius servituto zonoje. Ieškovai A. P. ir D. P. Vilniaus filialo 2015-01-16 sprendimą Nr. VILRS-123 skundė valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri ginčijamu 2015-03-17 sprendimu Nr. csprl-59 paliko jį galioti, pažymėdama, kad kelio servitutas, kuris atitiktų pasikeitusias faktines aplinkybes, gali būti naujai nustatytas sutarties arba teismo sprendimo pagrindu.Nesutiko su ieškovų argumentu, kad atsakovei J. K. nuosavybės teise priklausantis ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negalėjo būti registruojamas NTR, nes šis pastatas ir nuosavybės teisė į jį buvo įregistruota Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 punkte numatytų dokumentų – valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimo - Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008-10-15 pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100)11.75-901 (toliau - Aktas) ir nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylos pagrindu, kurie yra nenuginčyti ir galiojantys. Vadovaujantis NTR įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, NTR tvarkytojas atsakingas už tai, kad NTR įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Teismų praktikoje yra vienareikšmiškai suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kad atitinkamų daiktų bei teisių įjuos registracija viešajame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių paviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-399/2010). Darytina išvada, kad ieškovų argumentas dėl negalimumo įregistruoti ūkio pastatą, unikalus Nr. 4400-1687-4596, NTR nepagrįstas materialinės teisės normomis, todėl atmestinas.Taip pat nesutiko su ieškovų argumentu, kad Vilniaus filialas privalėjo įregistruoti kelio servitutą Ginčo sklype ir panaikinti J. K. nuosavybės teise priklausančio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registraciją vien dėl to, kad duomenys apie servitutą NTR tvarkytojui buvo pateikti anksčiau nei duomenys apie ūkio pastatą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.262 straipsnyje, bei NTR įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, visi į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, o vadovaujantis NTR įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi NTR tvarkytojas atsakingas už tai, kad NTR įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Laikytina, kad tik nuginčijus ūkio pastato, unikalus Nr. 4400-1687-4596, įregistravimo NTR pagrindus, atsirastų teisinis pagrindas panaikinti šiuos duomenis NTR. Kadangi ieškovų reikalavimai dalinai nuginčyti Aktą, kuriuo pripažintas tinkamu naudoti ūkio pastatas, unikalus Nr. 4400-1687-4596, bei nugriauti servituto zonoje pastatytus statinius pareikšti tik nagrinėjamoje byloje ir dar nėra teismo išspręsti, negalima sutikti su ieškovų argumentavimu, kad Vilniaus filialas privalėjo keisti (tvarkyti) NTR duomenis nesant išspręstam ginčui dėl teisės į statybą nustatyto kelio servituto zonoje bei kelio servituto įregistravimo. Darytina išvada, jog skundžiami NTR tvarkytojo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o ieškovų reikalavimo įpareigoti įregistruoti Ginčo sklype Įsakymu nustatytą kelio servitutą tenkinimo klausimas spręstinas priklausomai nuo pagrindinių reikalavimų – dėl dalinio Akto panaikinimo, ūkio pastato, unikalus Nr. 4400-1687-4596, ir kitų statinių, pastatytų Įsakymu nustatyto kelio servituto zonoje, tenkinimo. Kaip minėta aukščiau, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, servituto kaip daiktinės teisės registracija yra įmanoma ir teisiškai pagrįsta būtų tik tuo atveju, jei registracijos metu faktiškai egzistuotų galimybė naudotis svetimu daiktu.Ieškovės Ž. S. ir B. B. nėra kreipusis į Vilniaus filialą prašydamos įregistruoti Įsakymu nustatytą kelio servitutą Ginčo sklype, jų atžvilgiu Vilniaus filialas nėra priėmęs jokių sprendimų dėl NTR duomenų tvarkymo (atsisakymo tvarkyti), todėl laikytina, kad šios ieškovės neturi jokio teisinio pagrindo reikšti reikalavimą dėl NTR tvarkytojo sprendimų, priimtų ieškovų A. P. ir D. P. atžvilgiu, panaikinimo ir yra netinkamos ieškovės šiam reikalavimui reikšti. Taip pat ieškinyje nėra jokių paaiškinimų, kuo pasireiškia ieškovių Ž. S. ir B. B. teisių ar teisėtų interesų pažeidimas ir kaip jį pašalintų ieškinio reikalavimų patenkinimas.Nagrinėjamo ginčo išsprendimui svarbu įvertinti ir tas faktines aplinkybes, kad įsakymu suformavus Ginčo sklypą, šiam žemės sklypui buvo nustatytas kelio servitutas, o jo pirmieji savininkai - bendraturčiai V. S., R. U., J. K. ir E. J. buvo įpareigoti patikslinti duomenis valstybės įmonėje Registrų centre, taip pat pakloti inžinerinius tinklus ir rengti kelio techninę infrastruktūrą pagal detalųjį planą, tačiau šių savo pareigų neįvykdę, perleido teises į Ginčo sklypą neįregistravę Įsakymu Ginčo sklypui nustatytos daiktinės teisės – kelio servituto, patvirtindami, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių į minėtą turtą (2003-12-12 pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 9975, 3 punktas). Vėlesni Ginčo sklypo savininkai R. V. ir E. V. užsakė statinių statybos projekto Ginčo sklype parengimą, kurį atliko personalinė įmonė „Archigama“, gavo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotą 2004-08-17 statybos leidimą Nr. 1938 statyti Ginčo sklype suprojektuotus statinius, tačiau atliekant šiuos veiksmus į Ginčo sklypo plane pažymėtas kelio servituto ribas galimai nebuvo atsižvelgta, nors Vilniaus savivaldybės administracijos 2004-02-23 sudarytose specialiosiose projektavimo sąlygose statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti buvo įrašytas Ginčo sklypui nustatytas servitutas – leisti kitiems asmenims naudotis 300 kv. m keliu. Nežiūrint į tai, R. V. ir E. V. 2005-10-17 žemės sklypo-pirkimo pardavimo sutartyje, reg. Nr. R8-7668, kuria perleido Ginčo sklypą E. K. ir J. K., patvirtino, kad trečiųjų asmenų teisių į Ginčo sklypą nėra, Ginčo sklypo valdymas, naudojimas ir disponavimas juo nėra teisiškai apribotas, kitokių teisinių suvaržymų nėra nustatyta, nėra jokių apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į perkamą žemės sklypą. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad tiek buvę Ginčo sklypo savininkai, tiek dabartinė Ginčo sklypo savininkė J. K. nebuvo rūpestingi civilinių teisinių santykių subjektai disponuodami savo turtu – projektuodami ir statydami ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus NTR neįregistruotus statinius Įsakymu nustatyto ir Ginčo sklypo plane pažymėto kelio servituto zonoje. Ieškovai A. P. ir D. P. nepagrįstai ilgai – nuo 2004-2008 m., kuomet buvo statomas ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė savo pažeidžiamų teisių gynimo veiksmų, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad statybos darbų atlikimo faktas yra akivaizdus ir apie jį asmuo sužino šių darbų atlikimo metu. Be to, kadangi ieškovai A. P. ir D. P. 2003-12-19 pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. 6-8270, įsigijo žemės sklypą su klaidingai NTR įregistruota daiktine teise - 0,0300 ha kelio servitutu iš 0,1203 ha viso žemės sklypo ploto, šią klaidą ištaisius – išregistravus servitutą NTR įraše Nr. 44/76837 laikytina, kad pareiškėjai nepagrįstai praturtėjo – jų padėtis be pagrindo pagerėjo. Todėl sprendžiant šį ginčą turėtų būti įvertinta ir ši faktinė aplinkybė.Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, ieškovių Ž. S. ir B. B. reikalavimas dėl NTR tvarkytojo sprendimų panaikinimo nenagrinėtinas ir šioje dalyje byla nutrauktina, ieškovų A. P. ir D. P. reikalavimas dėl NTR tvarkytojo sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas, o reikalavimas dėl valstybės įmonės Registrų centro įpareigojimo įregistruoti Ginčo sklype Įsakymu nustatytą kelio servitutą tenkinimo spręstinas kaip išvestinis priklausomai nuo pagrindinių reikalavimų išsprendimo, kuriuos prašo spręsti teismo nuožiūra.Tretieji asmenys R. V., E. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad CK 4.124 str. 2 d. imperatyviai numato, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. 1995 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 1278 „Dėl Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo“ 10 p. numatė, kad Valstybiniame žemės kadastre registruojami asmenys bei žemės sklypai, kuriems suteikta žemės servituto teisė. Ieškovai nurodo, kad Sklype servitutas nustatytas administraciniu aktu, taigi tam, kad turėtų teisę reikšti reikalavimus dėl servituto (tiek įregistravimo, tiek įgyvendinimo), patys turėtų būti registruoti viešpataujančių daiktų savininkais. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis, ieškovai nėra registruoti viešpataujančių daiktų savininkais, todėl neturi teisės reikšti reikalavimų dėl servituto teisės Sklype. Pažymėtina, kad ieškovės B. B. ir Ž. S. teikia skundą dėl VĮ „Registrų centras" sprendimų, nors VĮ „Registrų centras“ jokio prašymo nebuvo pateikę, nedalyvavo ikiteisminėje administracinėje procedūroje dėl servituto Sklype registravimo. ABTĮ 32 str. 1 d. numato, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Net nevertinant kitų aplinkybių, B. B. ir Ž. S. neturi teisės reikalauti VĮ „Registrų centras" sprendimų panaikinimo.Trečiųjų asmenų žiniomis (šią aplinkybę patvirtina ir ieškovų pateiktos antstolio darytos nuotraukos, ir patys ieškovai patvirtino, kad keliu naudojasi, važinėja), faktiškai per Sklypą einantis kelias yra visiškai pakankamas, o Sklype esantis atsakovės J. K. ūkinis pastatas (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), toliau tekste vadinamas Ūkiniu pastatu) privažiavimui prie individualių namų gyvenvietėje netrukdo. Nesant galimybės registruoti įsakyme nurodyto servituto, tam net nesant objektyvaus poreikio, svarstytina kito (pagal faktinį naudojimą) servituto nustatymo galimybė.Ieškovai reikalauja nugriauti Ūkinį pastatą, medinę pavėsinę ir tvorą, tačiau patys ieškovai pripažįsta, kad Ūkinis pastatas pastatytas su kompetentingų valstybės institucijų žinia ir pritarimu. 2004 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius išdavė statybos leidimą individualaus gyvenamojo namo ir pirties statybai. 2008 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu paskirta komisija aktu gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu pripažino tinkamu naudoti. Nei leidimo išdavimo, nei pripažinimo tinkamu naudoti akto sudarymo metu servitutas Sklype nebuvo registruotas, taigi – neegzistavo, todėl Ūkinio pastato vietos ar kitų sprendinių neįtakojo. Ieškovai nurodo, esą Sklypo savininkai pažeidė servitutą, numatytą 2004 m. vasario 23 d. išduotose specialiosiose projektavimo sąlygose, taip pat pažymėtą Sklypo plane. CK administraciniu aktu nustatyto servituto galiojimą sieja su vienintele aplinkybe – jo registracija. Servituto minėjimas kituose dokumentuose šio reikalavimo nepakeičia ir nepašalina. Atkreiptinas dėmesys, kad su ieškiniu pateiktame Sklypo plane S raide pažymėtas tik „projektuojamas kelias“, galimai būsimas, bet jo neįrengus ir neįregistravus registre, šis žymėjimas nekeitė Sklypo teisinės padėties – galiojančio servituto nebuvimo. Nepagrįsti ir ieškovų svarstymai dėl galimų leidimo statyti pildymo trūkumų. Leidime aiškiai nurodyta, kad leidžiama statyti pirtį, tam tikrų jos duomenų nenurodymas nelemia leidimo negaliojimo, tai pažeistų sąžiningų statytojų teises ir interesus. Pirties teisėtumas (leidimas ją statyti ir jos atitikimas reikalavimams) patvirtintas ir pripažinimo tinkamu naudoti aktu, jokio pagrindo pirtį pripažinti neteisėta (naikinti ją sankcionavusius dokumentus) ar griauti nėra.ABTĮ 33 str. 1 d. numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Ieškovai prašo panaikinti 2008 m. spalio 15 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą dalyje dėl Ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti. Pagal VĮ „Registrų centras“ Sklypo išrašo duomenis, 2008 m. spalio 15 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas viešame registre registruotas dar 2008 m. spalio 22 d., tada vėliausiai apie jį tapo žinoma ieškovams (tariamai ieškovų interesus pažeidusi Ūkinio pastato statyba ieškovams faktiškai tapo žinoma (faktiškai matoma) dar anksčiau), o ieškinys teismui pateiktas tik 2015 m. balandžio 10 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų A. P., D. P., Ž. S., B. B. lygiomis dalimis atsakovui VĮ Registrų centras po 2,25 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovų A. P., D. P., Ž. S., B. B. lygiomis dalimis trečiajam asmeniui E. V. po 624,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad nors servitutas yra nustatytas 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41, t. y. administraciniu aktu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes nėra visų juridinių faktų, pagal įstatymą būtinų iš servituto kylančioms teisėms ir pareigomis atsirasti sudėties, t. y. servituto teisinės registracijos. Ginčo servitutas nepradėjo galioti, o iš jo kylančios teisės ir pareigos neatsirado, nes servitutas nebuvo įregistruotas įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, galiojusią žemės įstatymo redakciją, tai, jog ginčo servitutas nebuvo įregistruotas ir nepradėjo galiojo, su žemės sklypo nuosavybės teisės perleidimu negalėjo pereiti kitiems asmenims, iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsakovei J. K. neatsirado. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai galėjo matyti ginčo pastatą, esantį kaimynystėje, reikšti reikalavimus dėl Statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2008-10-15 akto Nr. (100) 11.75-901 dalies panaikinimo, kuris registruotas registre 2008-10-22, bei į tai, kad pateikė 2014-02-05 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodytas ginčijamas administracinis teisės aktas, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijas aktas ieškovams turėjo būti įteiktas, ginčo pastatą statė atsakovė J. K. savo žemės sklype. Teismas taip pat pažymėjo, jog reikalavimas panaikinti 2008-10-15 statinio pripažinimo naudoti tinkamu aktą dalyje dėl pripažinimo naudoti tinkamu ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reikalavimas nugriauti šį pastatą kildinamas iš reikalavimo atlaisvinti kelio servitutą. Be to, iš pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kitų byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog tik dalis nurodyto pastato patektų ant kelio servituto, tuo atveju jeigu jis galiotų, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, jog įeiti į sklypą bei išmatuoti pastatų ploto nebuvo neįmanoma. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodė, jog komisijos nariai, kiekvienas pagal savo kompetenciją, patikrino statinio atitiktį statinio projektui, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, įvertino statinio tinkamumą naudoti ir 2008-10-15 aktu Nr. (101)11.75-901 pripažino, kad pagalbinis statinys ūkio pastatas, kurio bendras plotas 55 m², yra tinkamas naudoti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, ieškinys šioje dalyje yra atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad jog ginčo servitutas nebuvo įregistruotas ir nepradėjo galiojo, t. y. daiktinė teisė nagrinėjamu atveju nebuvo atsiradusi, reikalavimas atlaisvinti kelio servitutą ir nugriauti ūkinį pastatą, tvorą ir medinę pavėsinę yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo metu atsakovai turi galimybę, nors ir apsunkintą, privažiuoti prie savo žemės sklypų automobiliu, byloje nėra duomenų, kad ginčo tvora ar ūkinis pastatas, ar pavėsinė stovėtų ne atsakovei J. K. priklausančiame žemės sklype. Teismas sutiko su VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015-01-16 sprendime Nr. VILRS-123 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015-03-17 sprendime nurodytomis aplinkybės bei išdėstytais argumentais. Šiuo atveju servitutas nėra galiojantis, kadangi nebuvo įregistruotas, iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsakovei J. K. neatsirado, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo teigti, jog servitutas nagrinėjamu yra atveju yra realus ir įmanomas. Todėl ieškovų prašymas atmestinas. Teismas taip pat sutiko su argumentais, kad ne visi ieškovai, o tik A. P., D. P. galėjo skųsti nurodytus sprendimus. Ieškovės Ž. S. ir B. B. nesikreipė į Vilniaus filialą prašydamos įregistruoti kelio servitutą, jų atžvilgiu nebuvo priimti ginčijami sprendimai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai A. P., D. P., Ž. S. ir B. B. prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė šiuos apeliacinio skundo argumentus: Teismas, spręsdamas reikalavimą dėl įpareigojimo įregistruoti servitutą, supainiojo du skirtingus dalykus – servituto įregistravimą ir teisių bei pareigų iš servituto atsiradimą. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl įpareigojimo įregistruoti servitutą, ieškinio atmetimo argumentus siejo su tuo, kad neįregistravus servituto atsakovams teisės ir pareigos, kylančios iš servituto, neatsirado, tačiau ieškovei to ieškinyje neįrodinėjo. Ginčo sklypui servitutas yra nustatytas administraciniu aktu ir tai, kad jis nebuvo įregistruotas dėl aplaidžių Registrų centras veiksmų, nereiškia, jog pats administracinis aktas negalioja. Teismas turėjo nagrinėti, ar šiuo atveju yra objektyvi galimybė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka įregistruoti galiojančiu administraciniu aktu nustatytą servitutą; Spręsdamas klausimą dėl įpareigojimo įregistruoti servitutą, teismas taip pat turėjo įvertinti atsakovės, t.y. asmens, kurios naudojimosi sklypu teises dalinai gali suvaržyti ieškinio patenkinimas, sąžiningumą. Sutiktina, kad žemės sklypo įsigijimo metu kelio servitutas nebuvo įregistruotas, tačiau atsakovė ir jos vyras, kaip vidutiniškai apdairūs didelės vertės turto įgijėjai, žinojo arba privalėjo žinoti, kad toks servitutas jų sklype nustatytas administraciniu aktu; Teismas, nustatydamas, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, turėjo nustatyti šio termino pradžią, tačiau konkretaus momento, nuo kurio skaičiavo ieškinio senaties terminą, nenurodė, o abstrakčiai pasisakė, kad ieškovai turėjo 2017-02-05 Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodytas ginčijamas administracinis teisės aktas; Priteisdamas trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidas, teismas nukrypo nuo rekomendacijų šiuo klausimu ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Visos teismo išvardintos išlaidos, išskyrus dalyvavimą viename teismo posėdyje, buvo nebūtinos šioje byloje.Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos atsiliepimo argumentus:Teismas skundžiamame sprendime tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika bei pagrįstai konstatavo, kad neįregistravus servituto atsakovams teisės ir pareigos, kylančios iš servituto, neatsirado; Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo teismas, reikalavimas panaikinti aktą dalyje dėl ūkinio pastato ir reikalavimas nugriauti šį pastatą kildinamas iš reikalavimo atlaisvinti kelio servitutą. Be to, teismas nustatė, kad komisijos nariai, kiekvienas pagal savo kompetenciją, patikrino statinio atitiktį statinio projektui, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, įvertino statinio tinkamumą naudoti ir aktu pripažino, kad pagalbinis statinys ūkinis pastatas yra tinkamas naudoti. Pažymėtina, kad teismas nenustatė jokių nei procedūrinių, nei formalių teisės aktų reikalavimų pažeidimų priimant šį ginčijamą aktą. Byloje netinkamo komisijos ar jos narių veikimo taip pat nenustatyta, todėl laikomės pozicijos, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir esančius įrodymus;VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.Nurodė, kad apeliantų skundo argumentai nepaneigia teismo teisingai aiškintos ir taikytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuri nurodo, jog neįregistruotas servitutas nesukelia teisių ir pareigų nei viešpataujančio, nei tarnaujančio daikto savininkams, o servituto teisinė registracija atlieka ne tik paviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją. Teismas padarė teisingą išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko 2003-10-06 įsakymu Nr. 4892-41 nustatyto servituto neįregistravus Ginčo sklype, servituto daiktinė teisė nebuvo sukurta. Sutikti su apeliantų argumentu, kad ginčo servitutui įregistruoti pakanka tik galiojančio administracinio akto ir suinteresuoto asmens prašymo, nėra teisinio pagrindo, nes jis prieštarauja aukščiau minėtam imperatyviam teisiniam reguliavimui dėl teisių ir pareigų perėjimo naujajam daikto savininkui ir aukščiau minėtam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui dėl servituto neįregistravimo teisinių pasekmių.Atsakovė J. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos atsiliepimo argumentus: Atsisakymas įpareigoti atsakovą VI Registrų centrą įregistruoti servitutą teismo sprendime motyvuotai pagrįstas. Sprendime teismas nurodė, kad daiktinės teisės registracija yra neįmanoma ir teisiškai nepagrįsta, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis svetimu daiktu. Faktinis servituto egzistavimas reiškia tai, kad naudojimasis tarnaujančiuoju daiktu yra realus ir įmanomas arba yra pašalintos kliūtys juo naudotis; Ieškovai klaidingai nurodė, jog teismas sprendime padarė vienokio ar kitokio pobūdžio išvadas dėl mano sąžiningumo. Teismas sprendime tik nurodė, jog išanalizavus byloje esančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus su istorijomis, nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registre nėra ir anksčiau nebuvo įregistruota jokių kitų, išskyrus nuosavybės teisę, daiktinių teisių į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pirkdama žemės sklypą buvau pakankamai atidi, įstatymo nuostatos šiuo klausimu man buvo ir yra žinomos. ieškovai visiškai nepagrįstai nurodo, kad jau pirkdama žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)t.y. jau 2005 metais žinojau apie 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 perkamam žemės sklypui nustatytus naudojimo suvaržymus ir statydama statinius servitutui skirtoje vietoje pasielgiau nesąžiningai;Teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo servitutas nebuvo įregistruotas ir nepradėjo galioti, t. y. daiktinė teisė nagrinėjamu atveju nebuvo atsiradusi, reikalavimas atlaisvinti kelio servitutą ir nugriauti ūkinį pastatą, tvorą ir medinę pavėsinę yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad ieškovų teiginiai dėl ūkinio pastato statybos pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, t. y. ieškovų teigimu buvo pakeista nustatyta ir suderinta statinio vieta sklype ir tokia statyba yra laikytina savavališka, neatitinka tikrovės.Tretieji asmenys E. V. ir R. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad servituto neįregistravus pirminiams Sklypo savininkams, jis neperėjo naujiems Sklypo savininkams - R. ir E. V., o vėliau - J. ir E. K.. Pažymėjo, kad tretieji asmenys į bylą trečiųjų asmenų procesine padėtimi buvo įtraukti ne savo iniciatyva. Pats trečiojo asmens statusas, šio procesinio instituto turinys ir esmė pagrindžia, kad bylos baigtis gali turėti įtakos trečiųjų asmenų R ir E. V. teisėms ir pareigoms. Taigi, teisinio išsilavinimo neturintys R ir E. V. buvo priversti kreiptis profesionalių teisinių paslaugų, įsigyti teisinį atstovą, užtikrinantį jų atstovavimą byloje. Trečiojo asmens statusas ne tik įtraukia proceso dalyvį į procesinius bylos veiksmus, tačiau ir suteikia teisę reikalauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kokią turi ir kiti proceso dalyviai. Nepagrįsti apeliantų samprotavimai, esą trečiųjų asmenų procesiniai dokumentai - paaiškinimai, prašymas dėl įrodymų prijungimo, baigiamoji kalba nebuvo reikalingi. Pastebėtina, kad advokatui ar pačiam proceso dalyviui procesinės teisės normos suteikia teisę pasirinkti galimo procesinio elgesio modelį, pakankamai užtikrinantį šio asmens teisių ir pareigų efektyvų įgyvendinimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos esmės neatskleidimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalis). Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami panaikinti 2008-10-15 statinio pripažinimo naudoti tinkamu aktą dalyje dėl pripažinimo naudoti tinkamu ūkio pastatą (2I1/m); įpareigoti J. K. nugriauti neteisėtai pastatytus statinius – ūkinį pastatą, medinę pavėsinę ir tvorą stovinčius kelio servitute nustatytame 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 žemės sklype, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), ir visiškai atlaisvinti šį kelio servitutą bei netrukdyti juo naudotis ieškovams; panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015-01-16 sprendimą Nr. VILRS-123 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015-03-17 sprendimą Nr. csprl-59 bei įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti kelio servitutą nustatytą 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 atsakovei priklausančiame žemės sklype.Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, motyvuodama, kad privažiavimas prie pareiškėjų sklypo yra, ieškovai faktiškai naudojasi 5 m. pločio keliu virš dešimt metu. Iš esmės ji sutinka įteisinti servitutinį kelią, bet tik tokiose ribose ir apimtyje, koks plotas buvo paliktas pravažiavimui ir kokiu faktiškai naudojasi ieškovai. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). Bylos duomenimis ginčas tarp šalių vyksta ne tik dėl administraciniu aktu nustatyto servituto įregistravimo ir 2008-10-15 statinio pripažinimo naudoti tinkamu akto dalies panaikinimo, bet ir dėl civilinių teisinių pasekmių, kylančių iš daiktinių teisių registracijos fakto – dėl ieškovų teisės važiuoti, eiti per atsakovės žemės sklypą įgyvendinimą, šios teisės turinio, galimo pažeidimo ir pan. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šalių ginčą tik dėl administraciniu aktu nustatyto servituto įregistravimo ir statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto panaikinimo, dėl ko šalių ginčas dėl teisės važiuoti, eiti per atsakovės žemės sklypo liko neišnagrinėtas, t.y. nagrinėjamos bylos esmė nebuvo atskleista (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Bylos duomenimis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 41-12117 buvo atkurtos nuosavybės teisės J. K. į nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra 2,1223 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai jos paveldėtojams J. K., Z. U., V. S. ir J. J.. 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 „Dėl J. K., J. J., V. Š. ir R. U. privačios žemės sklypo ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ buvo patvirtintas privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 21231 kv. m. ploto, padalijimo projektas, pagal kurį šis sklypas buvo padalintas į dešimt sklypų (sklypai Nr. 536-1 – 536-10); kartu buvo nustatyti servitutai kitiems asmenims eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu žemės sklype Nr. 356-1 – 200 kv. m. plote, Nr. 536-3 -300 kv. m. plote, Nr. 536-7 – 300 kv. m. plote, Nr. 536 -8 200 kv. m. plote, Nr. 536-9 – 300 kv. m. plote. Po šio žemės sklypo padalijimo, ieškovai ir atsakovė J. K. nuosavybėn įsigijo atitinkamus žemės sklypus. Pažymėtina, kad kelio servitutai (tarp jų - ir ginčo kelio servitutas atsakovės sklypui) 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 buvo nustatyti privatiems žemės sklypams.Žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais (CK 4.124 straipsnis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai išvardyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-458-611/2016 išaiškino, kad privačios žemės sklypams servitutai administraciniu aktu nustatomi dviem atvejais: pirma, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, ir, antra, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Antruoju atveju administracinis aktas dėl servituto gali būti priimamas, kai būtina suteikti teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir jiems naudoti bei juos aptarnauti reikalingus kelius bei takus.Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai administraciniu aktu servitutas nustatytas privačioje žemėje, tai turi būti įvertinta, ar apskrities viršininkas, priėmęs tokį administracinį aktą, turėjo teisę tai daryti kuriuo nors iš Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų. Jeigu servitutas privačios žemės sklypui administraciniu aktu nustatytas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nenumatytu pagrindu, t.y. neteisėtai, jis nesukelia jokių teisinių padarinių - teisių ir pareigų, kylančių iš servituto viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkams.Nagrinėjamoje byloje teismas ex officio turėjo įvertinti 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 buvo nustatyto servituto teisėtumą; tačiau net ir pripažinus kelio servituto nustatymą administraciniu aktu neteisėtu, šalių ginčas dėl teisės naudotis keliu per atsakovės sklypą gali būti išspręstas nagrinėjamoje byloje. Šalys gali reikalauti nustatyti kelio servitutą teismo sprendimu bei reikšti atitinkamus reikalavimus, siūlyti kelio servituto planus, tartis dėl kompensacijos ar neatlygintino servituto nustatymo. Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo teismo sprendimu išplėtota ir nuosekli (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 13 d. nutartį , priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 ir joje nurodyta teismų praktika).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino didžiąją dalį teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių , dėl ko byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais; tokios nustatytos bylos aplinkybes sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.