- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-10
- Bylos Nr.
- 1A-550/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pran.), Rūta Mickevičienė, Laima Garnelienė
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus
- Trečiasis asmuo
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Albertas Kručkauskas
- Kategorijos
- 2.1.15.1Nusikalstama veika padaryta žala
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. atstovo advokato Alberto Kručkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-12-511/2011 pagal ieškovų Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinius ieškinius atsakovui A. K. dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, tretysis asmuo (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Panevėžio skyrius baudžiamojoje byloje pareiškė civilinius ieškinius. Panevėžio apygardos teismas pripažino jų teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimą dėl civilinių ieškinių dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nuosprendyje konstatuota, jog dalis civilinių ieškinių susijusi su A. K. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje. Apygardos teismas atsižvelgdamas į tai, kad pasitvirtino tik dalis šio kaltinimo, sprendė, jog būtina atlikti naujus paskaičiavimus dėl žalos dydžio. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga tokių paskaičiavimų iš esmės neįmanoma padaryti tik apklausiant teismo posėdyje specialistę, taigi būtina atidėti bylos nagrinėjimą, atlikti specialių žinių reikalaujantį naują tyrimą, kurio metu būtų gauti nauji duomenys apie padarytos žalos dydį. Juolab, kad bylos duomenimis civilinio ieškinio išsprendimo klausimas gali būti susijęs ir su bendrovės (duomenys neskelbtini) bankroto byla.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartimis Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.
Šalies argumentai
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius Panevėžio apygardos teismui pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo nuteistojo A. K. priteisti 60775,35 Lt žalos atlyginimo pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2009-08-12 išvados Nr. 5-5/49 duomenis.
Ieškovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Panevėžio apygardos teismui pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo nuteistojo A. K. priteisti 103719 Lt žalos atlyginimo pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2009-08-12 išvados Nr. 5-5/49 duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinius tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo A. K. ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus naudai 5319 Lt ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 85949 Lt nusikaltimais padarytos turtinės žalos atlyginimo. Likusiose Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinių dalyse priėmė ieškovų atsisakymus nuo ieškinių ir šiose dalyse bylą nutraukė.
Teismas nurodė, jog Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu nustatyta, jog A. K. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, neįtraukė į įmonės apskaitą visų turėtų įmonės (duomenys neskelbtini) pajamų, neteisingai deklaravo pelno mokestį, mokėjo įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytus atlyginimus darbuotojams. Šias aplinkybes patvirtino Finansinių nusikaltimo tyrimo tarnybos tyrimo išvados Nr. 5-5/49 duomenys. Minėtu teismo nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinus aplinkybę dėl dalies – 15465 Lt neoficialaus darbo užmokesčio išmokėjimo A. Č., D. B. ir V. D., valstybinio socialinio draudimo įmokos už samdomus darbuotojus mažintinos 7339 Lt suma nuo paskaičiuotų specialisto išvadoje 12658 Lt ir ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui priteistina 5319 Lt suma nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.
Teismas taip pat nurodė, jog tyrimo išvadoje Nr. 5-5/49 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) tiriamuoju laikotarpiu (2007-06-04 – 2008-01-31) neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo valstybės biudžetui ir fondams 103719 Lt mokesčių. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu konstatavus, jog nepasitvirtino minėtoje išvadoje nurodytos aplinkybės, kad neoficialiai dirbusiems darbuotojams A. Č., D. B. ir V. D. buvo išmokėtas darbo užmokestis, kuris nedeklaruotas bei nuo jo nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis, iš kaltinimo pašalino 5486 Lt apimtyje gyventojų pajamų mokesčio sumažinimą pajamų deklaracijoje bei pašalino 12284 Lt dydžio pelno mokesčio sumažinimą dėl nedeklaruotų 91869 Lt pardavimo pajamų. Teismas konstatavo, jog A. K. nusikalstamais veiksmais padarė 85949 Lt žalą valstybei, nes neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 85949 Lt mokesčių (62720 Lt PVM, 13859 Lt pelno mokesčio, 5229 socialinio mokesčio, 4067 Lt GPM, 74 Lt įmokų į Garantinį fondą).
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas konstatavo, jog žalos atlyginimo – atitinkamai dėl 5319 Lt nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir 85949 Lt nesumokėtų mokesčių, išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka nėra galimybės, nes (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto neturi, 2009-04-01 iškelta bankroto byla, o nuo 2010-01-26 laikoma bankrutavusia. Nei B(duomenys neskelbtini), nei A. K. minėtų sumų nėra sumokėję, t. y. žala nėra atlyginta. Teismas nurodė, jog šioje byloje išieškoti dėl įmonės vadovo A. K. nusikalstamų veiksmų padarytos žalos – nesumokėtų (duomenys neskelbtini) mokesčių ne ginčo tvarka ar bankroto byloje nėra galimybių, todėl minėtos sumos priteisiamos iš atsakovo A. K..
Šalies argumentai
Atsakovo A. K. atstovas advokatas Albertas Kručkauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, sudarysiančias bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo atstovas nurodo, jog Panevėžio apygardos teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymus dėl naujos specialisto išvados pateikimo ar teismo ekspertizės skyrimo, rėmėsi žinomai neteisinga išvada ir dėl šios priežasties priėmė aiškiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis ir CPK 330 straipsnis).
Apeliantas teigia, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada Nr. 5-5/49 yra nepagrįsta ir ja negalima remtis apskaičiuojant priteistas sumas iš atsakovo A. K.. Šią aplinkybę patvirtina Panevėžio apygardos teismo nuosprendis bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuriuose konstatuota, jog išvada nėra tiksli ir ja negali būti remiamasi apskaičiuojant A. K. mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas, kadangi yra būtina atlikti naujus paskaičiavimus. Teismai atskirai pabrėžė, kad neužtenka specialistės žodinių paaiškinimų teismo posėdyje, o yra būtina išsami specialisto išvada, kadangi apskaičiuoti A. K. mokesčius būtinos specialios žinios, nauji paskaičiavimai. Atsakovo atstovo nuomone, Panevėžio apygardos teismas į nurodytas teismų konstatuotas aplinkybes neatsižvelgė, neįsigilino į teismo posėdyje pateikto prašymo esmę, atmestinai ir aplaidžiai ištyrė ieškovų pateiktus įrodymus. Be to, teismas neįvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatuoto fakto, kad dalis A. K. Išvadoje apskaičiuotų mokesčių jau yra priteista kaip žalos atlyginimas (duomenys neskelbtini), todėl yra būtina atlikti naują ir išsamų A. K. mokestinių prievolių apskaičiavimą.
Be to, apelianto nuomone, Išvados netikslumą ir nepagrįstumą patvirtina ir kitos abejones keliančios aplinkybės:
iš atsakovo A. K. valstybės naudai priteista 62720 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), tačiau priteisiant šią PVM sumą iš atsakovo, nėra įvertintos aplinkybės, susijusios su PVM atskaita, kas vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais yra laikytina esminiu PVM apmokestinimo elementu (administracinės bylos Nr. A- 556-1310-09, Nr. A1 - 355/2004, ESTT išaiškinimai bylose C-177/99, C-l 10/98 ir kt.). Neįvertinus aspektų, susijusių su PVM atskaita, iš atsakovo A. K. nepagrįstai atimta galimybė pasinaudoti teise į PVM atskaitą ir susimažinti mokėtinas PVM sumas į PVM atskaitą įtraukiant už prekių ir paslaugų įsigijimus sumokėtas valstybei PVM sumas;iš atsakovo A. K. valstybės naudai priteistas 13859 Lt Pelno mokesčio, tačiau vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 3 straipsniu, pelno mokesčio mokėtojais Lietuvos Respublikoje gali būti tik juridiniai asmenys;iš atsakovo A. K. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu priteisus (duomenys neskelbtini) naudai A. K. pasisavintas pinigų sumas, kartu buvo priteistos ir visos (duomenys neskelbtini) pajamos, kurias (duomenys neskelbtini) turėjo gauti už atliktus darbus. Iš šios pinigų sumos ir turėjo būti mokamas pelno mokestis ir PVM. Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatavo, kad pakartotinai priteisus (duomenys neskelbtini) mokėtinas mokesčių sumas į valstybės biudžetą iš A. K., iš A. K. žala būtų priteista du kartus, t. y. A. K. privalėtų sumokėti negautų pajamų kompensaciją (duomenys neskelbtini) ir už (duomenys neskelbtini) papildomai sumokėti mokesčių sumas, kurias (duomenys neskelbtini) privalėtų sumokėti gavusi iš A. K. priteistas negautas pajamas į valstybės biudžetą;mokestine (ne baudžiamąja) prasme neįvertintos A. K. ir (duomenys neskelbtini) patirtos išlaidos pajamoms uždirbti, kas be jokios abejonės mažintų (duomenys neskelbtini) ir A. K. mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas;neįvertinta, kokią dalį (duomenys neskelbtini) mokestinių prievolių gali įvykdyti savarankiškai, (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo A. K. priteisus nustatyto dydžio žalos atlyginimą.
Atsakovo atstovas pažymi, jog vadovaujantis Mokesčių įstatymų nuostatomis, kad pareigą tinkamai ir tiksliai apskaičiuoti mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas Lietuvos Respublikoje turi Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir jos teritoriniai padaliniai – teritorinės mokesčių inspekcijos. Apskaičiuoti mokesčius pagal kitų institucijų parengtus dokumentus (išvadas), leidžiama tik griežtai įstatymų nustatytais atvejais, kai yra neabejotina, kad kitos valstybės institucijos tinkamai ir kompetentingai apskaičiavo mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Priešingu atveju, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos privalo atlikti savo, kaip mokesčių administratoriaus pareigas ir atlikusi specialią mokesčių apskaičiavimo procedūrą (mokestinį patikrinimą) pateikti tikslų mokėtinų mokesčių paskaičiavimą.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo įpareigoti ieškovą (Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos) imtis mokesčių administratoriaus funkcijos ir remiantis specialia procedūra – mokestinių patikrinimu (Mokesčių administravimo įstatymo VI skyriaus nuostatos) arba išvados pateikimo procedūra (Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 8 punktas) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos pateikti arba naują išvadą dėl A. K. mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, arba pavesti atlikti mokestinį patikrinimą ir jo pagrindu A. K. apskaičiuoti mokesčių ir su jais mokėtinas pinigų sumas.
Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neatsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo civiline tvarka nagrinėti ieškinius, susijusius su mokesčių ir su jais susijusių sumų priteisimu. Skundžiamame sprendime teisingai nurodyta, jog civiline tvarka mokesčių ir su jais susijusios sumos kaip žala valstybės biudžetui gali būti išieškotos tik tada, kai yra akivaizdu, kad šių sumų neįmanoma išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kadangi būtent Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos turi pirmenybę Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų atžvilgiu (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra privalomos ir būtinos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos galėtų būti išieškotos iš atsakovo A. K., t. y. nėra negalimumo šias sumas išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad iš atsakovo A. K. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu priteisus (duomenys neskelbtini) naudai A. K. pasisavintas pinigų sumas, (duomenys neskelbtini) mokėtinos mokesčių sumos gali būti išieškotos tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini) neatsižvelgiant į įmonės statusą ((duomenys neskelbtini) yra bankrutavusi), kadangi patenkinus (duomenys neskelbtini) reikalavimus iš A. K. turto, (duomenys neskelbtini) turi pakankamai turto, kad galėtų atsiskaityti su valstybės biudžetu, Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka sumokėdama mokesčius ir su jais susijusias sumas. Remiantis išdėstytu, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis spręsdamas ginčą, susijusį su mokestiniais teisiniais santykiais (CK 1.1 straipsnio 2 dalis) ir padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, sąlygojusį nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą (CPK 330 straipsnis).
Atsiliepimas
Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovė atsiliepime į atsakovo A. K. atstovo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovė teigia, jog teismas tinkamai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes, civilinių ieškinių teisinis ir faktinis pagrindas buvo įvertintas 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, kuriuo nuspręsta civilinius ieškinius tenkinti, tik dydžio klausimą spręsti civiline tvarka. Atstovė atkreipia dėmesį, jog nuteistąjį A. K. atstovavo advokatas, be to, paaiškinimus dėl civilinių ieškinių nuteistasis jau yra davęs, civilinių ieškinių teisiniai ir faktiniai pagrindai įvertinti teismo nuosprendyje.
Ieškovo atstovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog apskaičiuojant civilinius ieškinius negalima remtis specialisto išvada Nr. 5-5/49. 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinta aplinkybė dėl dalies – 15465 Lt išmokėto darbo užmokesčio A. C., D. B. ir V. D.. Pašalinus šią aplinkybę valstybinio socialinio draudimo įmokos už samdomus darbuotojus sumažintos 7339 Lt, todėl ieškovo civilinis ieškinys sumažėjo iki 5319 Lt.
Be to, ieškovo atstovė pažymi, jog tokio juridinio vieneto kaip (duomenys neskelbtini) nėra. Bendrovė bankrutavo ir nuo 2009-04-01 suteiktas bankrutuojančios įmonės statusas, o nuo 2010-01-14 – bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto statusas. Nuteistojo veiksmais buvo padaryta žala (duomenys neskelbtini), todėl pasikeitus įmonės statusui civiliniu ieškovų buvo pripažinta (duomenys neskelbtini) ir patenkintas civilinis ieškinys iš A. K. priteisiant 264 772,38 Lt. Šis civilinis ieškinys nesusijęs su ieškovo pareikštu ir priteistu civiliniu ieškiniu 5319 Lt. (duomenys neskelbtini) bankroto procese priteista iš A. K. civilinio ieškinio suma yra priskiriama prie gautinų pajamų bankroto procese, todėl vadovaujantis 2001-03-20 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 nuostatoms iš gautų pajamų bankroto procese visų pirma bus dengiama administravimo išlaidų sąmata, po to tenkinami kreditoriniai reikalavimai (ĮBĮ 34, 35 straipsniai). Civilinio ieškinio suma 5319 Lt, išieškotina iš nuteistojo A. K., į ieškovo kreditorinį reikalavimą 53414,35 Lt sumai, patvirtintą Panevėžio apygardos teismo 2010-01-14 nutartimi, (duomenys neskelbtini) neįtraukta, nes nebuvo ir nėra pagrindo.
Ieškovo atstovė atsikirtime į apeliacinį skundą taip pat atkreipia dėmesį, jog įmonė ir fizinis asmuo yra du atskiri civilinės teisės subjektai. Kreditorinius reikalavimus (duomenys neskelbtini) bankroto procese ieškovas gali pareikšti dėl įmonės – juridinio asmens socialinio draudimo įmokų, baudų bei delspinigių nesumokėjimo, bet ne dėl fizinio asmens padarytos žalos dėl nusikalstamos veikos. Reikia įvertinti tai, kad baudžiamoji, mokestinė ir privatinė atsakomybė yra atskiros teisinės atsakomybės rūšys. Civilinės atsakomybės taikymas bankroto procese negali pakeisti baudžiamajame kodekse numatytų sankcijų už neteisėtą veiką ir atvirkščiai. Kalbant apie ieškinius, galima pasakyti, kad jų tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Kreditorius, gindamas savo interesus, pasinaudoja savo teise, pareikšdamas kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kurioje priimamas procesinis teismo sprendimas dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo. Šis sprendimas priimamas dėl kreditoriaus ir įmonės, kuri bankroto procese yra atsakovas. Todėl baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio sumos priteistos iš nuteistojo A. K. (duomenys neskelbtini) bankroto procese ieškovas išieškoti negali, kadangi tai yra žala padaryta fizinio asmens valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
Atsiliepimas
Ieškovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė atsiliepime į atsakovo A. K. atstovo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovė teigia, jog ieškovas – valstybinė mokesčių inspekcija šioje baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi atsakovui A. K. civilinį ieškinį dėl 103 719 litų žalos atlyginimo remiantis specialisto išvada Nr. 5-5/49. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, išdėstytas 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendyje, ieškovas patikslino savo civilinį ieškinį atsisakydama dalies sumų, kadangi iš kaltinimo A. K. buvo pašalintos veikos dėl kurių padarymo atsirado žala valstybei, t. y. buvo nesumokėtos tam tikros mokesčių sumos. Tokiu būdu atsakovui buvo pareikštas patikslintas civilinis ieškinys 85949 Lt sumai. Šią sumą sudarė atsakovo nusikalstamais veiksmais padaryta žala valstybei, t. y. į valstybės biudžetą nesumokėti mokesčiai – 62720 Lt PVM, 13859 Lt pelno mokesčio, 5229 Lt socialinio mokesčio, 4067 Lt GPM ir 74 Lt įmokų į Garantinį fondą. Likusioje dalyje ieškinio buvo atsisakyta.
Ieškovo atstovė nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) atstovas paaiškino, kad pagal (duomenys neskelbtini) bankroto byloje patvirtintus kreditorinius reikalavimus bei įmonių bankroto įstatymo nuostatas, ieškovų palaikomoje dalyje ieškininiai reikalavimai bankroto byloje nėra patvirtinti kaip kreditoriniai reikalavimai ir išieškojimo požiūriu nesidubliuotų, o bankroto administratorius iš (duomenys neskelbtini) naudai išieškotinų sumų išskaičiuoti mokesčius neturi pagrindo.
Ieškovo atstovės nuomone, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog specialisto išvadoje Nr. 5-5/49 pateikti skaičiavimai bei ieškovo patikslintas ieškinys, atsisakius dalies sumų atsižvelgiant į teismo priimtą nuosprendį, yra pagrįsti ir teisingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakoma, kad kai turtinė žala valstybei buvo padaryta BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis nesumokėjus mokesčių ir, kai tokia žala negali būti išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, tai valstybei atstovaujanti institucija, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį, kas ir buvo konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, pripažįstant ieškovui teisę į civilinio ieškinio tenkinimą. Vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Ieškovo atstovės nuomone ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išieškoti dėl A. K. nusikalstamų veiksmų padarytos žalos – valstybei nesumokėtų (duomenys neskelbtini) Mokesčių administravimo įstatymo tvarka ar bankroto byloje nėra galimybės, nes (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto neturi, jai 2009-04-01 iškelta bankroto byla, o nuo 2010-01-26 laikoma bankrutavusia. Nei (duomenys neskelbtini), nei atsakovas A. K. šių sumų nėra sumokėję, t. y. žala nėra atlyginta. Be to, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, bankroto administratorius priteisto (duomenys neskelbtini) civilinio ieškinio reikalavimo teisę pardavė fiziniam asmeniui už dešimteriopai mažesnę sumą nei priteistasis civilinis ieškinys, todėl netgi esamų kreditorių pareikštų reikalavimų įvykdymas yra mažai tikėtinas.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo A. K. atstovo advokato A. Kručkausko apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu padaręs BK 220 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Tuo pačiu nuosprendžiu civiliniams ieškovams Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (t. 13, b. l. 172-207).
Apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi Nr. 1A-393/2011 nuteistojo A. K. ir civilinių ieškovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliaciniais skundai atmesti (t. 14, b. l. 67-91).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi Nr. 2K-213/2012 nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestas (t. 15, b. l. 16-28).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šioje byloje apkaltinamuoju nuosprendžiu Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas pagal CPK taisykles. Nagrinėdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, teismas jau nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas. Be to, jis negali ieškinio atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teismų praktikos biuletenis“ Nr. 29, 490 psl.).
Pažymėtina ir tai, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, tačiau tik tiek, kiek jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).
Taigi, Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl to paties teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimu neturi būti keičiamas ir iš naujo nagrinėjamas ieškinio pagrįstumas, o turi būti nagrinėjamas tik civilinio ieškinio dydis.
Įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad A. K. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, neįtraukė į įmonės apskaitą visų turėtų (duomenys neskelbtini) pajamų, neteisingai deklaravo pelno mokestį, mokėjo įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytus atlyginimus darbuotojams. Šias aplinkybes patvirtino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada Nr. 5-5/49, tačiau minėtu nuosprendžiu, nepasitvirtinus išvadoje nurodytoms aplinkybėms, iš kaltinimo pašalintos aplinkybės dėl dalies – 15465 Lt neoficialaus darbo užmokesčio išmokėjimo A. Č., D. B., V. D., 5486 Lt apimtyje gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas pajamų deklaracijoje bei 12284 Lt dydžio pelno mokesčio sumažinimas dėl nedeklaruotų 91869 Lt pardavimo pajamų.
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškovų pareikštus patikslintus civilinius ieškinius patenkino. Teismas konstatavo, kad civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui yra padaryta 5319 Lt turtinė žala, civiliniam ieškovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai yra padaryta 85949 Lt turtinė žala, ir šias sumas priteisė iš atsakovo A. K. turtinei žalai, padarytai nusikalstamais veiksmais, atlyginti.
Atsakovo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada Nr. 5-5/49, apeliantas remiasi teismų sprendimais, kuriuose pabrėžta, jog apskaičiuoti A. K. mokesčius reikalingos specialios žinios, nauji paskaičiavimai, todėl būtina išsami specialisto išvada, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją pateikti naują išvadą dėl A. K. mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio arba pavesti atlikti mokestinį patikrinimą ir jo pagrindu apskaičiuoti mokesčius ir su jais mokėtinas pinigų sumas. Be to, apelianto nuomone, teismo priteistas sumas galima išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrimo išvados Nr. 5-5/49 duomenimis, kurios teisėtumas ir pagrįstumas įvertintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tiek apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgę į tai, kad dalis civilinių ieškinių, susijusių su A. K. inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepasitvirtino, sprendė, jog būtina atlikti naujus paskaičiavimus dėl žalos dydžio, kas ir buvo padaryta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, civiliniai ieškovai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija, atsižvelgę į tai, jog apygardos teismo nuosprendžiu pašalintos aplinkybės dėl dalies – 15465 Lt neoficialaus darbo užmokesčio išmokėjimo, 5486 Lt apimtyje gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas pajamų deklaracijoje bei 12284 Lt dydžio pelno mokesčio sumažinimas dėl nedeklaruotų 91869 Lt pardavimo pajamų, pateikė patikslintus civilinius ieškinius, kurių pagrindu apygardos teismas priteisė iš atsakovo A. K. ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus naudai 5319 Lt ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 85949 Lt nusikaltimais padarytos turtinės žalos atlyginimo. Nepagrįstas atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neįvertino Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuoto fakto, kad dalis A. K. išvadoje apskaičiuotų mokesčių jau yra priteista kaip žalos atlyginimas (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatavo, jog civilinio ieškinio išsprendimo klausimas gali būti susijęs ir su bendrovės (duomenys neskelbtini) bankroto byla. Iš byloje pateiktų nutarčių (t. 15, b. l. 68-70) bei remiantis (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus V. P. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, matyti, jog Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. ir 2010 m. sausio 14 d. nutarčių pagrindu buvo patvirtinti bankrutuojančios (duomenys neskelbtini) kreditoriai ir jų kreditoriniai reikalavimai, tačiau ieškovų patikslintos sumos dėl žalos atlyginimo valstybės biudžetui į (duomenys neskelbtini) kreditorinių reikalavimų sumas nėra įtrauktos.
Be to, atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismo sprendimu priteistas sumas galima išieškoti ne ginčo tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) 33 punktu, baudžiamosiose bylose, kuriose kaltininkas yra mokesčių administravimo teisinio santykio subjektas, t. y. mokesčių mokėtojas, ir turtinė žala valstybei buvo padaryta BK 219, 220, 221, 222 ir 223 straipsniuose numatytomis nusikalstamomis veikomis nesumokėjus mokesčių, tokios žalos atlyginimas išsprendžiamas ne ginčo tvarka, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu. Tais atvejais, kai tokia žala negali būti išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, tai valstybei atstovaujanti institucija, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Bylos duomenimis nustatyta, jog išieškoti ne ginčo tvarka nėra galimybės, nes (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto neturi, 2009-04-01 (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla ir nuo 2010-01-26 (duomenys neskelbtini) laikoma bankrutavusia. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Šios aplinkybės rodo, kad tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus, tiek Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniai ieškiniai buvo pareikšti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir jie patenkinti pagrįstai.
Apeliantas papildomai pateikė rašytinius įrodymus – 2012 m. spalio 5 d. specialisto išvadą, kuri, pasak apelianto, patvirtina aplinkybę, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2009 m. rugpjūčio 12 d. išvada Nr. 5-5/49 duomenimis yra netiksli ir nepatikima.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinius dėl nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo, patenkino iš dalies. Žalos dydžio nustatymas tėra fakto klausimas, kurį nustatant teismas pagrįstai vadovavosi byloje surinktais įrodymais, tame tarpe Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2009 m. rugpjūčio 12 d. išvada Nr. 5-5/49, kurios, kaip jau buvo minėta, teisėtumas ir pagrįstumas yra įvertintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, minėta išvada iš naujo negali būti vertinama. Be to, atsakovo atstovo pateikta specialisto išvada, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip turinti teisinės reikšmės bylai, nes nėra susijusi su nagrinėjama byla. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju yra nustatinėjamas nusikalstamais veiksmais valstybei padarytos žalos, kuri konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, dydis, tuo tarpu pateiktoje specialisto išvadoje duota išvada dėl specialistui pateikto klausimo dėl (duomenys neskelbtini) patirtos žalos bei mokesčių nesumokėjimo į biudžetą.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą.
Atsisakyti priimti atsakovo A. K. atstovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus (2012 m. spalio 5 d. specialisto išvadą) ir juos grąžinti atsakovo atstovui – advokatui Albertui Kručkauskui.