- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-31
- Bylos Nr.
- P-146-216-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romano Klišausko
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-3642-142/2008 pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo 2006 m. liepos 28 d. raštą Nr. 22-593 ir leisti gydytojui J. F. lankytis tardymo izoliatoriuje ir teikti jai sveikatos priežiūros paslaugas; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 2S-1456; 3) priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo 5 000 Lt piniginę kompensaciją už patirtą moralinę žalą.
Pareiškėja skunde paaiškino, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartimi jai buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Dar iki paskiriant suėmimą jai buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, kuriems reikalingas kvalifikuotas gydymas. Tokį gydymą, t. y. mokamas sveikatos priežiūros paslaugas, jai teikė gydytojas specialistas J. F., Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas. Pareiškėja pateikė prašymą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) administracijai, kad jai būtų leista susitikti su gydytoju J. F. dėl mokamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Lukiškių TI-K administracija 2006 m. liepos 28 d. raštu Nr. 22-593 jai pranešė, kad prašymas negali būti tenkinamas. Rašte nurodyta, kad šiuo atveju yra būtinas ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno ar prokuroro leidimas, nurodytas Kardomojo kalinimo vietų vidaus taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 (toliau – ir Taisyklės), 270 punkte. Teigė, kad toks atsakymas nepagrįstas, o nurodytas teisinis pagrindas nesusijęs su keltu klausimu. Paaiškino, kad ji kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorą, kontroliuojantį ikiteisminį tyrimą, tačiau gavo atsakymą, kad tokius klausimus sprendžia būtent Lukiškių TI-K administracija. Pareiškėja teigė, kad dėl tokių veiksmų buvo nepagrįstai suvaržyta jos teisė į sveikatos priežiūros paslaugas. Paaiškino, kad paciento teisę pasirinkti gydytoją tiesiogiai užtikrina įstatymas – Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių įstatymas) 5 straipsnis. Atsakovo atsisakymas leisti pasinaudoti šia teise yra neteisėtas.
Pareiškėja paaiškino, kad minėtą Lukiškių TI-K 2006 m. liepos 28 d. raštą skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Kalėjimų departamentas 2008 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 2S-1456 jos skundo netenkino. Pateiktas atsakymas motyvuotas netinkamai, neatsakyta į jos keltus klausimus. Manė, kad atsakovų atsakymai pareiškėjai prieštarauja Pacientų teisių įstatymo 5 straipsniui, todėl naikintini. Nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovai rėmėsi netinkamu Taisyklių punktu, laikytina vilkinimu atlikti institucijų kompetencijai priskirtus veiksmus. Teigė, jog neveikimu buvo pažeistos jos subjektinės teisės į sveikatos priežiūros prieinamumą, teisė pasirinkti gydytoją. Pažymėjo, kad dėl tokių pažeistų teisių ji labai išgyveno, šie veiksniai turėjo tiesioginę įtaką jos sveikatos pablogėjimui, dėl to pareiškėja prašė neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių TI-K prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjos skundžiamu 2006 m. liepos 28 d. raštu nebuvo atsisakyta leisti jai susitikti su gydytoju, o tik buvo išaiškinta bendra tvarka, kaip tai turi būti daroma. Pažymėjo, kad ta pati tvarka D. M. buvo išaiškinta ir Lukiškių TI-K 2006 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 22-329 bei Vilniaus apygardos prokuratūros 2006 m. birželio 12 d. atsakyme į pareiškėjos prašymą Nr. 5.10.-1110. Pasimatymų leidimo kalinamiesiems tvarką reglamentuoja Lietuvos respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) 16 straipsnis bei Teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių XV skyriaus 123 punktas. Paaiškino, kad pareiškėja turėjo teisę ir galimybę kreiptis į ikiteisminį tyrimą organizavusį ir kontroliavusį Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorą R. M. dėl leidimo susitikti su gydytoju ir toks leidimas būtų suteiktas. Atstovaudamas valstybę skundo dalyje dėl moralinės žalos atlyginimo Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nebuvo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo ir žalos atlyginimui.
Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kardomojo kalinimo vietose laikomi asmenys turi teises, laisves ir pareigas, įstatymų nustatytas Lietuvos Respublikos piliečiams, su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Kardomojo kalinimo įstatymas ir kalinimo režimas. Rėmėsi Kardomojo kalinimo įstatymo 14 ir 16 straipsniais, kurie reglamentuoja pasimatymų tvarką. Paaiškino, kad vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymu, Taisyklių 270 punktu, pasimatyti su pareiškėjos nurodytu gydytoju arba kitu asmeniu bus leista tik gavus bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Dėl sutikimo pareiškėja turi kreiptis asmeniškai įstatymų nustatyta tvarka. Gavus sutikimą, gydytojui bus sudarytos sąlygos apsilankyti ir konsultuoti pareiškėją Lukiškių TI-K. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K informavo, jog pareiškėjai buvo teikiamos antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir nurodyta, kad dėl pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugų ji turi teisę kreiptis į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybą. Teigė, kad Kalėjimų departamento atsisakymas pripažinti 2006 m. liepos 28 d. raštą Nr. 22-593 neteisėtu yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą remiasi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi ir teigė, kad žala galėtų būti atlyginta tik nustačius neteisėtus veiksmus. Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas į pareiškėjos skundą atsakė laiku ir tinkamai, todėl jai jokios žalos nepadarė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino bei nutraukė administracinės bylos dalį dėl D. M. reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento 2008 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 2S-1456 (administracinė byla Nr.I-3642-142/2008).
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad šalys neneigia, jog D. M. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydama leisti jai susitikti su gydytoju J. F. dėl mokamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. 2006 m. gegužės 5 d. prašyme pareiškėja nurodo savo susirgimus ir prašo atlikti tyrimus. Taip pat šiame prašyme ji nurodo, kad prašė Vilniaus apygardos prokurorą leisti konsultuoti ją gydžiusiam gydytojui. Pareiškėja gavo 2006 m. balandžio 7 d. nutarimą, kuriame nurodyta, kad ji turi kreiptis į įstaigos administraciją, dėl to šiuo prašymu ji prašė skubiai suteikti galimybę susitikti su ją gydžiusiu gydytoju medicininei konsultacijai. 2006 m. gegužės 16 d. prašyme pareiškėja prašė suteikti informaciją dėl jos medicininės kortelės duomenų, dėl to, ar jai bus suteikta medicininė pagalba, ir tuo pačiu pareiškėja klausė, kada jai bus atlikti tyrimai pagal jos 2006 m. gegužės 5 d. prašymą. 2006 m. liepos 14 d. prašyme pareiškėja remiasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu, t. y. jos kaip paciento teise pasirinkti gydytoją. Šiame prašyme vėl buvo reikalavimas atlikti tyrimus. Į šiuos prašymus Lukiškių TI-K pateikė atsakymą – tai 2006 m. liepos 28 d. raštas Nr. 22-593. Rašte yra suteikiama informacija, jog pagal Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 270 punkto nuostatas leidimą apsilankyti pareiškėjos pasirinktam gydytojui Lukiškių TI-K direktorius duoda tik esant bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Sutikimo pareiškėja turi kreiptis asmeniškai. Gavus bylą tiriančio pareigūno arba teismo rašytinį sutikimą, gydytojui bus sudarytos sąlygos apsilankyti ir konsultuoti pareiškėją Lukiškių TI-K. Šį atsakymą (teisė skųsti buvo nurodyta pačiame atsakyme) pareiškėja tik 2008 m. kovo 31 d. skundu, gautu Kalėjimų departamente 2008 m. balandžio 2 d., skundė Kalėjimų departamentui. Skunde pareiškėja nurodė, kad Lukiškių TI-K atsakyme buvo remiamasi Taisyklių 270 punktu netinkamai, nes būtent šiame punkte nurodyta, kad teisę leisti lankytis tardymo izoliatoriuje ir bendrauti klausimais, nesusijusiais su parengtiniu tyrimu baudžiamosiose bylose, turi tardymo izoliatoriaus direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Pažymėjo, kad akivaizdu, jog sveikatos priežiūros paslaugos yra klausimas, nesusijęs su ikiteisminiu tyrimu. Šiame skunde pareiškėja nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K administracijos nurodytų priežasčių buvo nepagrįstai suvaržyta jos teisė į sveikatos priežiūros paslaugas. Aiškina, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės nei prokurorui, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui spręsti leidimo gauti sveikatos priežiūros paslaugas kaltinamajam klausimų. Tokią teisę gali apriboti tik teismas įstatymo nustatytu pagrindu. Skunde pareiškėja pažymėjo, kad paciento teisę pasirinkti gydytoją tiesiogiai užtikrina įstatymas. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnis numato, kad tokia teisė gali būti ribojama tik įstatymuose numatytais pagrindais ir teisės aktų nustatyta tvarka. Mano, kad jos skundžiamas Lukiškių TI-K atsisakymas leisti gydytojui lankytis tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir teikti jai sveikatos priežiūros paslaugas prieštarauja nurodytai teisės normai, todėl yra neteisėtas. Skundo Kalėjimų departamentui reikalavimas buvo toks – pripažinti Lukiškių TI-K 2006 m. liepos 28 d. raštu Nr. 22-593 įformintą atsisakymą leisti gydytojui lankytis tardymo izoliatoriuje ir teikti D. M. sveikatos priežiūros paslaugas neteisėtu. KD sprendė dėl D. M. skundo ir 2008 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 2S-1456 pranešė, kad skundas netenkinamas. Rašte nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Pareiškėja teismui skundžia šį atsakymą į pareiškėjos 2008 m. kovo 31 d. skundą. Pareiškėja aiškina, kad ji, skųsdama Lukiškių TI-K 2006 m. liepos 28 d. raštą, pasinaudojo privaloma neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kuri nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, jog faktinės ginčo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja skundžiasi tik ta apimtimi, kad jai būnant Lukiškių TI-K, kur ji buvo kalinama, šios įstaigos administracija neleido pareiškėjai pasinaudoti ją gydančio gydytojo mokamomis medicinos paslaugomis. Pažymėjo, kad pareiškėja neteikia teismui skundo dėl kitų jos prašymuose įstaigos administracijai išdėstytų reikalavimų tenkinimo, todėl ginčo ribos apibrėžiamos tik pareiškėjos teise kardomojo kalinimo įstaigoje gauti jos pageidaujamo gydytojo mokamą konsultaciją. Žalos atlyginimą pareiškėja sieja tik su tuo, kad jai nebuvo leista pasinaudoti šia teise, kurią, jos manymu, jai suteikia Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo nuostatos.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad 2008 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 2S-1456 iš Kalėjimų departamento pareiškėja gavo 2008 m. gegužės 3 d., skundą teismui išsiuntė 2008 m. gegužės 30 d. Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad ji pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, nustatyta BVK 183 straipsnyje. Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies nuostatas ši tvarka yra privaloma, nes įtvirtinta įstatyme. Pagal šios tvarkos nuostatas (BVK 183 straipsnio 3 dalis) skundą teismui pareiškėja turėjo išsiųsti ar įteikti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Kalėjimų departamento rašto įteikimo jai dienos. Todėl paskutinė skundo išsiuntimo teismui diena buvo 2008 m. gegužės 23 d. (penktadienis). Įvertinus pačios pareiškėjos pateiktus vokus galima daryti išvadą, kad pareiškėja 20 dienų terminą praleido 7 dienomis ir jo atnaujinti neprašo, nenurodo termino praleidimo svarbių priežasčių. Atsakymą pareiškėja gavo jau būdama laisvėje, todėl jo gavimo data skaičiuojama pagal pašto antspaudą, juo labiau, kad tą patį savo gyvenamosios vietos adresą pareiškėja nurodė ir teismui. Be to, skunde teismui pareiškėja nenurodo, kad raštą iš Kalėjimų departamento dėl kokių nors svarbių priežasčių ji gavo vėliau, priešingai, kartu su skundu teismui pareiškėja pateikia voką, įrodantį, kada ji gavo skundžiamą raštą, ir pati pareiškėja remiasi BVK 183 straipsnio nuostatomis, taigi apie 20 dienų apskundimo terminą jai žinoma. Taip pat ir pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas gali būti skundžiamas teismui tik per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Teismas pažymėjo, kad nors šio ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne BVK nuostatos, bet specialios teisės normos, t. y. Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos, tačiau Kardomojo kalinimo įstatyme nenustatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka. Tik šio įstatymo 36 straipsnyje yra suformuluota bendro pobūdžio norma, kad kardomojo kalinimo vietos administracijos veiklos kontrolę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka vykdo Seimo kontrolieriai, prokurorai bei teismai, tirdami kalinamųjų skundus. Taigi tokių skundų nagrinėjimo tvarkai šiuo atveju gali būti taikomos BVK 183 straipsnio nuostatos. Lukiškių TI-K kartu yra ir terminuoto laisvės atėmimo institucija, kuriai taikytina BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad Kalėjimų departamento 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo apskundimo terminas buvo praleistas, kartu su skundu nepateiktas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą. Tokių prašymų padavimo tvarka numatyta ABTĮ 34 straipsnyje. Teismas konstatavo, kad dėl šių aplinkybių bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. Kalėjimų departamento sprendimą nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad ginčui dėl Lukiškių TI-K administracijos sprendimų, kaip minėta pirmiau, taikoma privaloma ginčo išankstinio sprendimo neteisminė tvarka (BVK 183 straipsnis). Todėl nutraukus bylą dėl Kalėjimų departamento 2008 m. balandžio 30 d. rašto, kuriuo buvo išspręstas klausimas dėl Lukiškių TI-K 2006 m. liepos 28 d. rašto teisėtumo, reikalavimas dėl 2006 m. liepos 28 d. rašto Nr. 22-593 panaikinimo netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ginčą dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų teisėtumo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo yra svarbios Kardomojo kalinimo įstatymo, galiojusio ginčo kilimo bei jo sprendimo laikotarpiu, nuostatos. Nustatė, kad iš pareiškėjos skundo turinio galima daryti išvadą, kad neturtinė žala jai buvo padaryta ne tik skundžiamais raštais, bet ir Lukiškių TI-K neveikimu, kuris pasireiškė tuo, kad kardomojo kalinimo vietos administracija nesudarė sąlygų pareiškėjai pasinaudoti mokama medicinos pagalba, t. y. neleido, kad pareiškėją konsultuotų jos nurodomas gydytojas, pas kurį ji konsultavosi būdama laisvėje ir kurio paslaugos yra mokamos. Teismas pabrėžė, kad, visų pirma, Lukiškių TI-K administracija nedraudė pareiškėjai pasinaudoti mokama medicinos pagalba, tik nurodė, kokia tvarka tai būtų galima įgyvendinti. Antra, teismas daro išvadą, kad kardomojo kalinimo vietos administracija neprivalėjo sudaryti sąlygų teikti kalinamiesiems mokamą medicinos pagalbą, todėl administracija nepažeidė Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Tokią išvadą teismas padarė atsisžvelgdamas į Kardomojo kalinimo ir Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymų nuostatų aiškinimą. Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokias teises, laisves ir pareigas išsaugoja piliečiai, laikomi kardomojo kalinimo vietose, bei, kokie apribojimai šioms teisėms, laisvėms ir pareigoms galioja – tai apribojimai, kuriuos numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK), Kardomojo kalinimo įstatymas ir kalinimo režimas. Tirtina, ar pareiškėjos teisės, kurią jai numato Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, neriboja BPK ir kiti norminiai aktai, apie kuriuos pasakyta Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. BPK iš viso nereglamentuoja medicinos pagalbos teikimo kalinamiesiems klausimų, tačiau šiuos klausimus reglamentuoja Kardomojo kalinimo įstatymas, kuris šiam atvejui ir taikytinas, nes jame nagrinėjamu klausimu yra nustatytos specialios teisės normos. Kalinamųjų teisių baigtinis sąrašas yra pateikiama Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnyje. Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę gauti nemokamą medicininę pagalbą. Kalinamųjų teisės yra detalizuojamos kituose šio įstatymo straipsniuose (15, 16, 17, 18, 19, 20 straipsniuose). Apie medicinos aptarnavimą kalbama 19 straipsnyje. Kardomojo kalinimo įstatymo 19 straipsnio loginis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ne visais atvejais, kai to pageidauja kalinamasis, jam gali būti suteikiama jo pageidaujama specializuota ar kita medicinos pagalba. Pareiškėja pageidavo, kad jai būtų suteikta mokama medicinos pagalba. Mokama medicinos pagalba galėtų būti priskirta specializuotai medicinos pagalbai. Tokios pagalbos teikimui kalinimo įstaigoje numatytos specialios sąlygos. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2006 m. kovo 17 d. rašto Nr. 11ATS/9-14-7 (b. l. 8) matyti, kad pareiškėjai buvo teikiama nemokama medicinos pagalba, ji buvo gydoma šioje ligoninėje nuo 2006 m. sausio 9 d. iki 2006 m. vasario 13 d., jai buvo padaryti tyrimai ir paskirtas ambulatorinis gydymas. Taip pat šiame rašte pareiškėjai buvo nurodyta, kad jos asmens sveikatos priežiūrą užtikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba. Taigi, pareiškėjai buvo užtikrinta teisė į nemokamą medicinos pagalbą, šią teisę užtikrina Kardomojo kalinimo įstatymo 13 ir 19 straipsnių nuostatos. Teismas nustatė, kad nei iš bylos duomenų, nei iš pareiškėjos skundo teismui, o taip pat ir prašymų administracijai bei skundo Kalėjimų departamentui turinio nėra galimybės teigti, kad pareiškėjai buvo būtina specializuota neatidėliotina medicinos pagalba, kurią suteikti kardomojo kalinimo vietos sveikatos priežiūros tarnyba arba laisvės atėmimo vietos gydymo įstaiga neturėjo galimybių. Tokių įrodymų nėra, priešingai, yra raštas, patvirtinantis, kad nemokama medicinos pagalba pareiškėjai 2006 metų pradžioje buvo teikiama ir ji dėl šios medicinos pagalbos kokybės nesiskundė. Tik Kardomojo kalinimo įstatymo 19 straipsnyje numatytu atveju pareiškėja galėtų reikalauti, kad specializuota medicinos pagalba jai būtų suteikta, ir tai atliekama Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijų nustatyta tvarka. Tokia tvarka patvirtinta Teisingumo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 117/V-233 „Dėl specializuotos būtinosios medicininės pagalbos nuteistiesiems laisvės atėmimu arba areštu suteikimo valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose tvarkos patvirtinimo“. Čia taip pat akcentuojama, kad tai yra būtinoji medicinos pagalba ir skubi medicinos pagalba, kurią teikia viešos asmens sveikatos priežiūros įstaigos šiame įsakyme numatytais atvejais. Šio ginčo atveju būtinybės teikti tokią pagalbą nebuvo, to neteigia ir pareiškėja.
Šalies argumentai
Teismas atkreipė dėmesį, kad Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos užtikrina kalinamajam tik teisę į nemokamą medicinos pagalbą, nurodytas jos kokybės lygis. Pareiškėja gi ir savo skunde nurodo, kad ji norėjo pasinaudoti mokama medicinos pagalba. Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos nei tokios teisės, todėl nei tvarkos kaip ta teise pasinaudoti, nenumato. Tai ir yra tam tikras paciento teisių ribojimas, apie kurį pasisakyta Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pacientas turi teisę pasirinkti gydytoją, slaugos specialistą ir sveikatos priežiūros įstaigą bei tokia teisė gali būti ribojama tik Lietuvos Respublikos įstatymuose nurodytais pagrindais ir teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, kardomojo kalinimo įstatymas nenumato kalinamiesiems galimybės pasinaudoti mokama medicinos pagalba, tačiau užtikrina tokios pačios kokybės ir lygio nemokamą gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims. Tai ir yra įstatyme numatyta tvarka, kaip užtikrinamos paciento teisės kardomojo kalinimo įstaigoje, o Kardomojo kalinimo įstatymas susiaurina paciento teises, numatytas Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnyje. Minėta, kad pareiškėja dėl suteikto medicinos pagalbos lygio nesiskundė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad esant tokiai situacijai negali būti pripažinta, kad Lukiškių TI-K administracija neteisėtai apribojo pareiškėjos galimybę pasinaudoti teise, kuri numatyta Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnyje. Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos, kuriose pilnai aptarta kalinamųjų teisė į nemokamą medicinos pagalbą, nebuvo pažeistos. Šio įstatymo nuostatos nenumato kalinamųjų absoliučios teisės į mokamą medicinos pagalbą. Tik tam tikrais, šiame įstatyme numatytais atvejais, kalinamieji turi teisę į specializuotą neatidėliotiną medicinos pagalbą (neatmetama galimybė, kad tokia pagalba gali būti ir mokama), tačiau šio ginčo apimtyje nenustatyta, kad pareiškėjai 2006 metais buvo būtina tokia specializuota neatidėliotina medicinos pagalba, o ji nebuvo suteikta. Teismas padarė išvadą, kad kadangi nenustatyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas) ar neteisėti aktai – sprendimai, taisyklės ar pan., dėl kurių nebuvo tenkinamas pareiškėjos prašymas suteikti jai mokamą medicinos pagalbą, negalimas ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas. Žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, jeigu yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 – 6.250 straipsniuose. Šiuo atveju nėra vieno iš būtinų elementų – neteisėtų veiksmų (aktų). Taip pat pastebėtina, kad pareiškėja neįrodė ir to fakto, kad jai padaryta neturtinė žala. Tokia išvada daroma ir dėl to, kad pareiškėja neįrodė, jog jos aprašytu atveju jai buvo būtina mokama medicinos pagalba. Taigi tos pagalbos nesuteikimas negalėjo sukelti jokių padarinių, apie kuriuos kalbama CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas negalimas. Šio straipsnio 4 dalyje pasakyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, atsisakė priimti apeliacinį skundą ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
IV.
2009 m. balandžio 9 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos D. M. prašymas (2009 m.balandžio 6 d. išsiųstas paštu) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-3642-142/2008 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliacinės instancijos teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą.
1.1. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarties motyvai, kuriais atsisakyta priimti apeliacinį skundą prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai, taip pat proceso šalies teisės į apeliaciją užtikrinimą bei teisės į tinkamą teismo procesą ir teisingą bylos nagrinėjimą principams. Nepaisant aplinkybės, jog byloje nėra jokių duomenų, ar teismas tinkamai įgyvendino ABTĮ 93 straipsnyje numatytą teismo pareigą išsiųsti proceso šaliai teismo sprendimo nuorašą, teismas konstatavo, kad pati pareiškėja nerūpestingai įgyvendino procesines teises ir apeliacinį skundą uždelsė paduoti del savo nerūpestingumo. Pareiškėja teigia, kad pažeidžiant ABTĮ 93 straipsnio nuostatas jai skundžiamas sprendimas nebuvo atsiųstas, todėl ji kreipėsi į savo atstovą, kuris 2008 m. lapkričio 17 d. nuvykęs į Vilniaus apygardos administracinį teismą gavo 2008 m. spalio 23 d. sprendimo nuorašą. Teigia, jog nurodytos aplinkybes patvirtina, kad pareiškėja sprendimo apskundimo terminą praleido dėl objektyvios priežasties, t. y. jai nebuvo atsiųstas skundžiamo sprendimo nuorašas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartyje konstatavo, kad byloje jokių įrodymų nėra, jog pareiškėjai buvo įteiktas teismo siųstas sprendimas. Todėl mano, kad teismas šiuo atveju privalėjo konstatuoti ne pareiškėjos netinkamą procesinių teisių įgyvendinimą, bet ABTĮ 93 straipsnio reglamentuotos pirmosios instancijos teismo procesines pareigos neįvykdymą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių esminę reikšmę turinčią aplinkybę, kad pareiškėja ar jos atstovas nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ar jomis piktnaudžiavo.
ABTĮ 93 straipsnio paskirtis ir tikslas yra užtikrinti minimalias ir įstatymų leidėjo garantuojamas proceso šalies teises į apeliaciją įgyvendinimo sąlygas. Tai, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad teismo siųstas procesinis sprendimas buvo įteiktas pareiškėjai, patvirtina, kad ABTĮ 93 straipsniu reglamentuota teismo procesinė pareiga nebuvo įgyvendinta, todėl pareiškėjos teisė į apeliaciją buvo nepagrįstai suvaržyta. Pareiškėja net ir negavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo ėmėsi savo teisių įgyvendinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pabrėžė, kad teismas svarstydamas termino praleidimo priežasčių svarbumo klausimą, turėtų atsižvelgti ir į tai, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingai laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai pasinaudoti procesine teise, išnykimo Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neįgyvendino ABTĮ 93 straipsnyje numatytos įstatymų leidėjo pareigos ir tinkamai neišsiuntė procesinio sprendimo pareiškėjai, bei atsižvelgiant į bonus pater familias (apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens) etaloną šis procesinis veiksmas (apeliacinio skundo pateikimas) atliktas per protingą laiką, t.y. per 4 dienas nuo dienos, kai pareiškėjos atstovas pasirašytinai gavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimą ir pareiškėjos prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo turėjo būti tenkinamas. Taigi, apeliacinio skundo pateikimo terminas patvirtina, kad pareiškėja sąžiningai ir protingai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, apeliacinis skundas paduotas per protingus terminus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2009 m. sausio 9 d. nutartį, į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Teismo procesinis sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai taikė ir aiškino procesines teisės normas reglamentuojančias vieną esminių proceso šalies teisių, t.y. teisę į apeliaciją, ir šie pažeidimai turėjo esminės reikšmės neteisėtos nutarties priėmimui bei vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, viena iš teismo paskirčių yra užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje, nes egzistuoja viešasis interesas - formuoti vieningą teismų praktiką.
1.2. Asmens teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam terminui, tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo apskritai prarado galimybę tą procesinį veiksmą atlikti. Praleidęs įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą asmuo turi teisę kreiptis į teismą prašydamas atnaujinti praleistą terminą (ABTĮ 127 str. 2 d.), nurodydamas priežastis, dėl kurių jis praleido procesinį terminą. Praleistų procesinių terminų atnaujinimo institutas skirtas užtikrinti teises į tinkamą teismo proceso principo (Europos žmogaus teisių ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis) įgyvendinimą kai dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo dalyvaujančių asmenų valios, jiems buvo užkirstas kelias laiku ir tinkamai įgyvendinti procesines teises, kurių įgyvendinimui nustatytas procesinis terminas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta asmens teisminės gynybos garantija apima ir asmens teisę apskųsti teismo procesinį sprendimą aukštesniajai teisminei instancijai. Kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad jo bylą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija (Europos žmogaus teisių ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 skirsnis).
Pažymėjo, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrindinis motyvas ir tikslas asmens teisės į tinkamą teismo procesą, o taip pat teisės į apeliaciją užtikrinimas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja paaiškino, kad jos prašyme išdėstytos proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės jai tapo žinomos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2009 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakius priikmti jos apeliacinį skundą. Todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas nepraleistas.
3. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimo neteisėtumo, neteisingo materialinių bei procesinių normų taikymo ir aiškinimo pareiškėja pažymėjo, jog atsižvelgus į tai, kad jos apeliacinis skundas del Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimo neteisėtai nebuvo priimtas nagrinėti, o patenkinus jos prašymą dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 2 dalimi būtų sprendžiamas šio teismo sprendimo teisėtumo klausimas, todėl pateikia argumentus, kuriais remdamasi teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimas neteisėtas.
3.1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendime nurodyta, kad vadovaujantis ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi šioje byloje yra privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje. Teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir bylą šioje dalyje nutraukė.
Mano, kad šios teismo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos. Teigia, kad kiekvienu atveju bylą nagrinėjantis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl skundo padavimo termino ir nustatęs, kad šis terminas yra praleistas, taip pat turi spręsti ar nėra pagrindų šį terminą atnaujinti. Pareiškėjos skundas teismui šioje byloje buvo pateiktas 2008 m. gegužės 30 d. Teismas pagrįstai nustatė, kad skundžiamą Kalėjimų departamento 2008 m. balandžio 30 d. raštą Nr.2S-1456 pareiškėja gavo 2008 m. gegužės 3 d. Teismo nuomone, paskutinė skundo pateikimo diena buvo 2008 m. gegužės 23 d. ir pareiškėja septyniomis dienomis praleido šį terminą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartimi nustatydamas terminą skundo trūkumams pašalinti nurodė vienintelį trūkumą - nesumokėtas žyminis mokestis. Pašalinus šį skundo trūkumą, teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjos skundas buvo priimtas nagrinėti. Kadangi pareiškėjos skundas buvo priimtas, buvo preziumuota, kad skundas atitinka jam keliamus įstatymų leidėjo reikalavimus ir paduotas laiku. Todėl mano, kad termino praleidimo motyvas negalėjo būti nurodomas skundžiamame teismo sprendime kaip bylos dalies nutraukimo pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11d. nutartimi buvo nutarta atnaujinti šios bylos nagrinėjimą siekiant išsiaiškinti bylos teisingam išnagrinėjimui būtinas aplinkybes. Šioje nutartyje apie tai, kad praleistas skundo padavimo terminas taip pat neužsimenama.Viso bylos žodinio nagrinėjimo metu visiškai nebuvo aiškinamasi skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastys, ar jo atnaujinimo klausimas.
3.2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendime nurodoma, kad Kardomojo kalinimo įstatymo 19 straipsnio loginis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ne visais atvejais, kai to pageidauja kalinamasis, jam gali būti suteikiama jo pageidaujama specializuota ar kita medicinos pagalba. Remdamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2006 m. kovo 17 d. raštu Nr. 1 1 ATS/9-14-7, teismas konstatavo, kad pareiškėja buvo gydoma ligoninėje nuo 2006 m. sausio 9 d. iki 2006 m. vasario 13 d. ir jai paskirtas ambulatorinis gydymas, todėl, teismo nuomone, buvo užtikrinta pareiškėjos teisė į nemokamą medicininę pagalbą. Pabrėžė, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas ir pareiškėjos reiškiami reikalavimai nėra kildinami iš teismo nurodomos teisės į nemokamą medicininę pagalbą, nes pareiškėja siekė susitikti su ją gydžiusiu privačiu gydytoju konsultacijai. Teismo išvada, kad nei iš bylos duomenų, nei iš pareiškėjos skundo teismui nėra galimybes teigti, kad pareiškėjai buvo būtina specializuota neatidėliotina medicinos pagalba, kurią suteikti kardomojo kalinimo vietos sveikatos priežiūros tarnyba arba laisvės atėmimo vietos gydymo įstaiga neturėjo galimybių, neturi jokio faktinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ar nebuvo apribota pareiškėjos pasimatymo teisė numatyta Kardomojo kalinimo įstatymo 16 straipsnyje. Būtent dėl susitikimo su ją gydžiusiu privačiu gydytoju pareiškėja ir kreipėsi su 2006 m. liepos 14 d. prašymu į Lukiškių TI-K direktorių. Teismas sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytos jos teisės į sveikatos priežiūros paslaugas suvaržymą.Dėl to buvo iš esmės neteisingai išspręsta administracinės byla.
3.3. Teigia, kad pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs bylą ir priėmęs 2008 m. spalio 23 d. sprendimą, bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjos apeliacinį skundą neteisingai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą, apribojo pareiškėjos teises į teisminę gynybą, pažeidė teisingo teismo proceso ir teisėto teismo sprendimo principus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius bei naudojamos tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų įstatymo numatytais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos draudimo kompanija „DA-Deutshe Allgemeine Versicherung Akliengesellschaft“ v. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Švenčionių skyrius, bylos Nr. 3K-3-739/2000. kat. 37). Proceso atnaujinimo institutas padeda užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine tvarka. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Dėl nurodytų priežasčių teismas privalo pareiškėjos nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą analizuoti visų bylos aplinkybių kontekste ir esant abejonių dėl priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atnaujinti procesą byloje.
Šalies argumentai
Teigia, kad teisiškai kvalifikuoti prašyme nurodomus faktus, kuriais remiantis pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, yra teismo prerogatyva, todėl klausimą, ar prašyme pateiktos aplinkybės gali būti kvalifikuojamos kaip kuris nors iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose įvardintų proceso atnaujinimo pagrindų, turi spręsti pats teismas. Teismų praktikoje proceso atnaujinimo instituto aiškinimas neapsiriboja vien įstatymo prasme, o atsižvelgiant į proceso atnaujinimo tikslus ir uždavinius laikoma, kad procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų sprendimai ar nutartys gali būti neteisėti ar nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje l.Martinauskas v. 1 .Dobrovolskis ir kt., bylos Nr. 3K-3-I83/2001). Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Lietuvos Respublikos Seimui ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją (toliau – ir Konvencija), ji tapo sudėtine Lietuvos teises sistemos dalimi, todėl šiuo atveju privalu taikyti šios Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio nuostatas, pagal kurias atnaujinti procesą leidžiama ne tik tuo atveju, kai iškyla naujų faktų ar paaiškėja naujos aplinkybės, bet ir tada, kai išryškėja esmines ankstesnių procesų klaidos. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis įpareigoja teismus, nagrinėjančius prašymus del proceso atnaujinimo, tikrinti, ar ankstesniajame procese nebuvo padarytos aiškios teisės normų taikymo klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstine teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 10 d. nutartyje, priimtoje Civ. byloje Nr. 3K-7-1126/2002 m. konstatavo, kad Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis įpareigoja teismus, nagrinėjančius prašymus dėl proceso atnaujinimo, tikrinti, ar ankstesniajame procese nebuvo padarytos aiškios teisės normų taikymo klaidos. Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjos apeliacinį skundą tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2008 m. spalio 23 d. sprendimą padarė esminių proceso klaidų, kurios privalo būti pašalintos. Nurodytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas netenkinamas.
Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, atnaujinimą reglamentuoja Administarcinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyrius. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai nustatyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.
Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjos prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr.I-3642-154/2008 atnaujinimo pateiktas 2009 m. balandžio 9 d. (2009 m. balandžio 6 d. išsiųstas paštu), t.y. neviršijant ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, kuris šiuo atveju gali būti skaičiuojamas nuo pareišėjos nurodytos aplinkybės – 2009 m. sausio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.
ABTĮ 157 straipsnio 1 dalis nustato prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio reikalavimus. Prašyme, be kita ko, turi būti nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas ir proceso atnaujinimo motyvai (ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 4,5 punktai). Taigi įstatymu nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai bei prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Nors pareiškėja prašyme nurodo šį proceso atnaujinimo pagrindą, tačiau teisės normos, kurių galimai netinkamu taikymu ar pažeidimu yra iš esmės grindžimas prašymas (ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis dėl bylos šalių teisės gauti sprendimo nuorašą, ABTĮ 93 straipsnio dėl teismo sprendimo kopijos išsiuntimo bylos šalims; neteisingu ABTĮ normų taikymu sprendžiant skundo priėmimo klausimą ir nutraukiant bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento 2008 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 2S-1456; nepagrįstu atsisakymu atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą) yra procesinio pobūdžio. Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato atskirus ir konkrečiai įvardintus proceso atnaujinimo pagrindus dėl procesinės teisės normų pažeidimo: 1) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą; 2) jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; 3) sprendimas ar nutartis yra be motyvų; 4) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 6,7,8,9 punktai). Netinkamas procesinės teisės normų taikymas savarankišku pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nenumatytas. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr.I-3642-154/2008 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos minimos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 ir 4 straipsnių nuostatos sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr.I-3642-154/2008 negali būti taikomos. Konvencijos 7 protokolo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad “Kiekvienas asmuo, teismo apkaltintas padaręs nusikaltimą, turi teisę reikalauti, kad jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija. Šios teisės įgyvendinimą, taip pat šio įgyvendinimo pagrindus nustato įstatymas”. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad “Niekas neturi būti antrą kartą persekiojamas ir baudžiamas tos pačios valstybės už nusikaltimą, už kurį jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą”, o 2 dalis reglamentuoja, kad “Anksčiau išdėstyto punkto nuostatos nedraudžia atnaujinti proceso pagal tos valstybės įstatymą ar baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla naujų faktų ar naujai išryškėja aplinkybės bei esminės ankstesnių procesų klaidos, galėjusios tureįi reikšmės priimant nuosprendį”. Iš minėtų Konvencijos 7 protokolo nuostatų akivaizdu, kad jos skirtos ginti žmogaus teises nuo nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo ir baudimo už kriminalinį nusikaltimą, o administracinėje byloje Nr.I-3642-154/2008 buvo iškeltas administracinis ginčas dėl teisės į sveikatos priežiūros paslaugas.
Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad administracinių teismų praktika dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo yra išsiskyrusi. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama jo norma), atsižvelgiant į įstatymų ir atitinkamų jų normų pasikeitimus. Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu pareiškėja nurodo tris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų (2000, 2001, 2002 m.) nutartis, kuriose buvo sprendžiami proceso atnaujinimo klausimai remiantis senosios redakcijos Civilinio proceso kodeksu. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimą civiliniame procese ir administracinių bylų teisenos procese regulioja skirtingi įstatymai ir teisinis reguliavimas nėra visiškai vienodas. Pagrindo atnaujinti procesą 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.I-3642-142/2008 jos prašomais pagrindais nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjos D. M. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-3642-142/2008 pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui - kalėjimui ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.