Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Deividui Gagiui, Lietuvos valstybės ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovei Verai Konopliovai, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. skundą dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2006 07 28 raštą Nr. 22-593 ir leisti gydytojui J. F. lankytis tardymo izoliatoriuje ir teikti D. M. sveikatos priežiūros paslaugas;panaikinti 2008 04 30 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos raštą Nr. 2S-1456;priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 5000 Lt piniginę kompensaciją už patirtą moralinę žalą.

Skunde pareiškėja paaiškina, kad 2005 11 30 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi pareiškėjai buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas.

Dar iki paskiriant suėmimą pareiškėjai buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, kuriems reikalingas kvalifikuotas gydymas. Tokį gydymą, t.y. mokamas sveikatos priežiūros paslaugas pareiškėjai teikė gydytojas specialistas J. F., Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas.

Pareiškėja skundė 2006 07 28 raštą Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamentas 2008 04 30 raštu Nr. 2S-1456 pareiškėjos skundo netenkino. Kalėjimų departamento atsakymas taip pat motyvuotas netinkamai, neatsakyta į pareiškėjos keltus klausimus.

Mano, kad atsakovų atsakymai pareiškėjai prieštarauja Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsniui, todėl naikintini. Nurodo, kad ta aplinkybė, jog atsakovai rėmėsi netinkamu Taisyklių punktu, laikytina vilkinimu atlikti institucijų kompetencijai priskirtus veiksmus. Neveikimu buvo pažeistos pareiškėjos subjektinės teisės į sveikatos priežiūros prieinamumą, teisė pasirinkti gydytoją. Pažymi, kad dėl tokių pareiškėjos teisių pažeidimo ji labai išgyveno, šie veiksniai turėjo tiesioginę įtaką jos sveikatos pablogėjimui, dėl to pareiškėja prašo neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje pareiškėja D. M. nedalyvavo. Pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Paaiškina, kad pareiškėjos skundžiamu 2006 07 28 raštu nebuvo atsisakyta leisti jai susitikti su gydytoju, o tik buvo išaiškinta bendra tvarka, kaip tai turi būti daroma.

Ta pati tvarka D. M. buvo išaiškinta ir 2006 05 22 Lukiškių TI-K rašte Nr. 22-329 bei 2006 06 12 Vilniaus apygardos prokuratūros atsakyme į pareiškėjos prašymą Nr. 5.10.-1110.

Paaiškina, kad pasimatymų leidimo kalinamiesiems tvarką reglamentuoja Kardomojo kalinimo įstatymo 16 str. bei Teisingumo ministro 2001 09 07 įsakymu Nr. 178 patvirtintų Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių XV skyriaus 123 punktas. Paaiškina, kad pareiškėja turėjo pilną teisę ir galimybę kreiptis į ikiteisminį tyrimą organizavusį ir kontroliavusį Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorą Remigijų Matevičių dėl leidimo susitikti su gydytoju ir toks leidimas būtų suteiktas.

Nagrinėjant bylą teisme Lukiškių TI-K atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti. Atstovaudama valstybę skundo dalyje dėl moralinės žalos atlyginimo Lukiškių TI-K atstovė, pasisakė, kad šiuo atveju nebuvo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo ir žalos atlyginimui.

Paaiškina, kad vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kardomojo kalinimo vietose laikomi asmenys turi teises, laisves ir pareigas, įstatymų nustatytas Lietuvos Respublikos piliečiams, su apribojimais, kuriuos numato Baudžiamojo proceso kodeksas, Kardomojo kalinimo įstatymas ir kalinimo režimas. Remiasi Įstatymo 14 ir 16 straipsniais, reglamentuojančiais pasimatymų tvarką. Paaiškina, kad vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymu, Taisyklių 270 punktu, pasimatyti su pareiškėjos nurodytu gydytoju arba kitu asmeniu bus leista tik gavus bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Dėl sutikimo pareiškėja turi kreiptis asmeniškai įstatymų nustatyta tvarka. Gavus sutikimą, gydytojui bus sudarytos sąlygos apsilankyti ir konsultuoti pareiškėją Lukiškių TI-K. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K informavo, jog pareiškėjai buvo teikiamos antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir nurodyta, kad dėl pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugų ji turi teisę kreiptis į Lukiškių TI-K SPT.

Mano, kad KD atsisakymas pripažinti 2006 07 28 raštą Nr. 22-593 neteisėtu yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą remiasi Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. ir teigia, kad žala galėtų būti atlyginta tik nustačius neteisėtus veiksmus. Aiškina, kad KD į pareiškėjos skundą atsakė laiku ir tinkamai, todėl jokios žalos D. M. nepadarė.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad skundas netenkintinas, bylos dalis nutrauktina.

1. Faktinės aplinkybės.

Šalys neneigia, kad D. M. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydama leisti jai susitikti su gydytoju J. F. dėl mokamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo (prašymas b. l. 65, kitas prašymas b. l. 66, dar vienas prašymas b. l. 67-68). 2006 05 05 prašyme pareiškėja nurodo savo susirgimus ir prašo atlikti tyrimus. Taip pat šiame prašyme ji nurodo, kad prašė Vilniaus apygardos prokurorą leisti konsultuoti ją gydžiusiam gydytojui. Pareiškėja gavo 2006 04 07 nutarimą, kuriame nurodyta, kad ji turi kreiptis į įstaigos administraciją, dėl to šiuo prašymu ji prašė skubiai suteikti galimybę susitikti su ją gydžiusiu gydytoju medicininei konsultacijai. 2006 05 16 prašyme pareiškėja prašė suteikti informaciją dėl jos medicininės kortelės duomenų, dėl to, ar jai bus suteikta medicininė pagalba, ir tuo pačiu pareiškėja klausė, kada jai bus atlikti tyrimai pagal jos 2006 05 05 prašymą. 2006 07 14 prašyme pareiškėja remiasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu, t. y. jos kaip paciento teise pasirinkti gydytoją. Šiame prašyme vėl buvo reikalavimas atlikti tyrimus. Į šiuos prašymus Lukiškių TI-K pateikė atsakymą – tai 2006 07 28 raštas Nr. 22-593 (b. l. 7). Rašte yra suteikiama informacija, jog pagal Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2001 09 07 įsakymu Nr. 178 (toliau – Taisyklės), 270 punkto nuostatas leidimą apsilankyti pareiškėjos pasirinktam gydytojui TI-K direktorius duoda tik esant bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Sutikimo pareiškėja turi kreiptis asmeniškai. Gavus bylą tiriančio pareigūno arba teismo rašytinį sutikimą, gydytojui bus sudarytos sąlygos apsilankyti ir konsultuoti pareiškėją Lukiškių TI-K. Šį atsakymą (teisė skųsti buvo nurodyta pačiame atsakyme) pareiškėja tik 2008 03 31 skundu, gautu Kalėjimų departamente 2008 04 02, skundė Kalėjimų departamentui (toliau – ir KD, b. l. 28-29). Skunde pareiškėja nurodė, kad Lukiškių TI-K atsakyme buvo remiamasi Taisyklių 270 punktu netinkamai, nes būtent šiame punkte nurodyta, kad teisę leisti lankytis tardymo izoliatoriuje ir bendrauti klausimais, nesusijusiais su parengtiniu tyrimu baudžiamosiose bylose, turi tardymo izoliatoriaus direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Pažymi, kad akivaizdu, jog sveikatos priežiūros paslaugos yra klausimas, nesusijęs su ikiteisminiu tyrimu. Šiame skunde pareiškėja nurodė, kad dėl TI-K administracijos nurodytų priežasčių buvo nepagrįstai suvaržyta jos teisė į sveikatos priežiūros paslaugas. Aiškina, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės nei prokurorui, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui spręsti leidimo gauti sveikatos priežiūros paslaugas kaltinamajam klausimų. Tokią teisę gali apriboti tik teismas įstatymo nustatytu pagrindu. Skunde pareiškėja pažymėjo, kad paciento teisę pasirinkti gydytoją tiesiogiai užtikrina įstatymas. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnis numato, kad tokia teisė gali būti ribojama tik įstatymuose numatytais pagrindais ir teisės aktų nustatyta tvarka. Mano, kad jos skundžiamas Lukiškių TI-K atsisakymas leisti gydytojui lankytis tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir teikti jai sveikatos priežiūros paslaugas prieštarauja nurodytai teisės normai, todėl yra neteisėtas. Skundo Kalėjimų departamentui reikalavimas buvo toks – pripažinti Lukiškių TI-K 2006 07 28 raštu Nr. 22-593 įformintą atsisakymą leisti gydytojui lankytis tardymo izoliatoriuje ir teikti D. M. sveikatos priežiūros paslaugas neteisėtu. KD sprendė dėl D. M. skundo ir 2008 04 30 raštu Nr. 2S-1456 pranešė, kad skundas netenkinamas. Rašte nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 9). Pareiškėja teismui skundžia šį atsakymą į pareiškėjos 2008 03 31 skundą. Pareiškėja aiškina, kad ji, skųsdama Lukiškių TI-K 2006 07 28 raštą, pasinaudojo privaloma neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kuri nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje.

2. Teisinis ginčo santykių reglamentavimas ir išvados.

Faktinės ginčo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja skundžiasi tik ta apimtimi, kad jai būnant Lukiškių TI-K, kur ji buvo kalinama, šios įstaigos administracija neleido pareiškėjai pasinaudoti ją gydančio gydytojo mokamomis medicinos paslaugomis. Pareiškėja neteikia teismui skundo dėl kitų jos prašymuose įstaigos administracijai išdėstytų reikalavimų tenkinimo, todėl ginčo ribos apibrėžiamos tik pareiškėjos teise kardomojo kalinimo įstaigoje gauti jos pageidaujamo gydytojo mokamą konsultaciją. Žalos atlyginimą pareiškėja sieja tik su tuo, kad jai nebuvo leista pasinaudoti šia teise, kurią, jos manymu, jai suteikia Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo nuostatos.

2.1. Dėl individualaus pobūdžio teisės aktų skundimo teismui terminų.

2008 04 30 raštą Nr. 2S-1456 iš Kalėjimų departamento pareiškėja gavo 2008 05 03 (vokas, b. l. 10), skundą teismui išsiuntė 2008 05 30 (vokas b. l. 11). Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad ji pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, nustatyta Bausmių vykdymo kodekso (BVK) 183 straipsnyje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalies nuostatas ši tvarka yra privaloma, nes įtvirtinta įstatyme. Pagal šios tvarkos nuostatas (BVK 183 straipsnio 3 dalis) skundą teismui pareiškėja turėjo išsiųsti ar įteikti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo KD rašto įteikimo jai dienos. Todėl paskutinė skundo išsiuntimo teismui diena buvo 2008 05 23 (penktadienis). Įvertinus pačios pareiškėjos pateiktus vokus (b. l. 10-11) galima daryti išvadą, kad pareiškėja 20 dienų terminą praleido 7 dienomis ir jo atnaujinti neprašo, nenurodo termino praleidimo svarbių priežasčių. Atsakymą pareiškėja gavo jau būdama laisvėje, todėl jo gavimo data skaičiuojama pagal pašto antspaudą, juo labiau, kad tą patį savo gyvenamosios vietos adresą pareiškėja nurodė ir teismui. Be to, skunde teismui pareiškėja nenurodo, kad raštą iš KD dėl kokių nors svarbių priežasčių ji gavo vėliau, priešingai, kartu su skundu teismui pareiškėja pateikia voką, įrodantį, kada ji gavo skundžiamą raštą, ir pati pareiškėja remiasi BVK 183 straipsnio nuostatomis, taigi apie 20 dienų apskundimo terminą jai žinoma. Taip pat ir pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas gali būti skundžiamas teismui tik per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Nors šio ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, bet specialios teisės normos, t. y. Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos, tačiau Kardomojo kalinimo įstatyme nenustatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka. Tik šio įstatymo 36 straipsnyje yra suformuluota bendro pobūdžio norma, kad kardomojo kalinimo vietos administracijos veiklos kontrolę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka vykdo Seimo kontrolieriai, prokurorai bei teismai, tirdami kalinamųjų skundus. Taigi tokių skundų nagrinėjimo tvarkai šiuo atveju gali būti taikomos BVK 183 straipsnio nuostatos. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas kartu yra ir terminuoto laisvės atėmimo institucija, kuriai taikytina BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad Kalėjimų departamento 2008 04 30 sprendimo apskundimo terminas buvo praleistas, kartu su skundu nepateiktas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą. Tokių prašymų padavimo tvarka numatyta ABTĮ 34 straipsnyje. Dėl šių aplinkybių bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti 2008 04 30 Kalėjimų departamento sprendimą nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Ginčui dėl Lukiškių TI-K administracijos sprendimų, kaip minėta pirmiau, taikoma privaloma ginčo išankstinio sprendimo neteisminė tvarka (BVK 183 straipsnis). Todėl nutraukus bylą dėl Kalėjimų departamento 2008 04 30 rašto, kuriuo buvo išspręstas klausimas dėl Lukiškių TI-K 2006 07 28 rašto teisėtumo, reikalavimas dėl 2006 07 28 rašto Nr. 22-593 panaikinimo netenkinamas.

2.2. Dėl neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendžiant ginčą (dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmų teisėtumo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo) yra svarbios Kardomojo kalinimo įstatymo, galiojusio ginčo kilimo bei jo sprendimo laikotarpiu, nuostatos.

Iš pareiškėjos skundo turinio galima daryti išvadą, kad neturtinė žala jai buvo padaryta ne tik skundžiamais raštais, bet ir Lukiškių TI-K neveikimu, kuris pasireiškė tuo, kad kardomojo kalinimo vietos administracija nesudarė sąlygų pareiškėjai pasinaudoti mokama medicinos pagalba, t. y. neleido, kad pareiškėją konsultuotų jos nurodomas gydytojas, pas kurį ji konsultavosi būdama laisvėje ir kurio paslaugos yra mokamos.

Visų pirma, Lukiškių TI-K administracija nedraudė pareiškėjai pasinaudoti mokama medicinos pagalba, tik nurodė, kokia tvarka tai būtų galima įgyvendinti.

Antra, teismas daro išvadą, kad kardomojo kalinimo vietos administracija neprivalėjo sudaryti sąlygų teikti kalinamiesiems mokamą medicinos pagalbą, todėl administracija nepažeidė Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Tokia išvada daroma atsižvelgiant į Kardomojo kalinimo ir Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymų nuostatų aiškinimą. Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokias teises, laisves ir pareigas išsaugoja piliečiai, laikomi kardomojo kalinimo vietose, bei, kokie apribojimai šioms teisėms, laisvėms ir pareigoms galioja – tai apribojimai, kuriuos numato Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK), Kardomojo kalinimo įstatymas ir kalinimo režimas. Tirtina, ar pareiškėjos teisės, kurią jai numato Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, neriboja BPK ir kiti norminiai aktai, apie kuriuos pasakyta Kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. BPK iš viso nereglamentuoja medicinos pagalbos teikimo kalinamiesiems klausimų, tačiau šiuos klausimus reglamentuoja Kardomojo kalinimo įstatymas, kuris šiam atvejui ir taikytinas, nes jame nagrinėjamu klausimu yra nustatytos specialios teisės normos.

Kalinamųjų teisių baigtinis sąrašas yra pateikiama Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnyje. Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę gauti nemokamą medicininę pagalbą. Kalinamųjų teisės yra detalizuojamos kituose šio įstatymo straipsniuose (15, 16, 17, 18, 19, 20 straipsniuose). Apie medicinos aptarnavimą kalbama 19 straipsnyje. Kardomojo kalinimo įstatymo 19 straipsnio loginis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ne visais atvejais, kai to pageidauja kalinamasis, jam gali būti suteikiama jo pageidaujama specializuota ar kita medicinos pagalba. Pareiškėja pageidavo, kad jai būtų suteikta mokama medicinos pagalba. Mokama medicinos pagalba galėtų būti priskirta specializuotai medicinos pagalbai. Tokios pagalbos teikimui kalinimo įstaigoje numatytos specialios sąlygos. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2006 03 17 rašto Nr. 11ATS/9-14-7 (b. l. 8) matyti, kad pareiškėjai buvo teikiama nemokama medicinos pagalba, ji buvo gydoma šioje ligoninėje nuo 2006 01 09 iki 2006 02 13, jai buvo padaryti tyrimai ir paskirtas ambulatorinis gydymas. Taip pat šiame rašte pareiškėjai buvo nurodyta, kad jos asmens sveikatos priežiūrą užtikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba. Taigi, pareiškėjai buvo užtikrinta teisė į nemokamą medicinos pagalbą, šią teisę užtikrina Kardomojo kalinimo įstatymo 13 ir 19 straipsnių nuostatos. Nei iš bylos duomenų, nei iš pareiškėjos skundo teismui, o taip pat ir prašymų administracijai bei skundo KD turinio nėra galimybės teigti, kad pareiškėjai buvo būtina specializuota neatidėliotina medicinos pagalba, kurią suteikti kardomojo kalinimo vietos sveikatos priežiūros tarnyba arba laisvės atėmimo vietos gydymo įstaiga neturėjo galimybių. Tokių įrodymų nėra, priešingai yra raštas, patvirtinantis, kad nemokama medicinos pagalba pareiškėjai 2006 metų pradžioje buvo teikiama ir ji dėl šios medicinos pagalbos kokybės nesiskundė. Tik Kardomojo kalinimo įstatymo 19 straipsnyje numatytu atveju pareiškėja galėtų reikalauti, kad specializuota medicinos pagalba jai būtų suteikta, ir tai atliekama Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijų nustatyta tvarka. Tokia tvarka patvirtinta Teisingumo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2003 04 22 įsakymu Nr. 117/V-233 „Dėl specializuotos būtinosios medicininės pagalbos nuteistiesiems laisvės atėmimu arba areštu suteikimo valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose tvarkos patvirtinimo“. Čia taip pat akcentuojama, kad tai yra būtinoji medicinos pagalba ir skubi medicinos pagalba, kurią teikia viešos asmens sveikatos priežiūros įstaigos šiame įsakyme numatytais atvejais. Šio ginčo atveju būtinybės teikti tokią pagalbą nebuvo, to neteigia ir pareiškėja.

Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos užtikrina kalinamajam tik teisę į nemokamą medicinos pagalbą, nurodytas jos kokybės lygis. Pareiškėja gi ir savo skunde nurodo, kad ji norėjo pasinaudoti mokama medicinos pagalba. Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos nei tokios teisės, todėl nei tvarkos kaip ta teise pasinaudoti, nenumato. Tai ir yra tam tikras paciento teisių ribojimas, apie kurį pasisakyta Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nurodyta taip: „pacientas turi teisę pasirinkti gydytoją, slaugos specialistą ir sveikatos priežiūros įstaigą. Ši teisė gali būti ribojama tik Lietuvos Respublikos įstatymuose nurodytais pagrindais ir teisės aktų nustatyta tvarka“. Taigi, kardomojo kalinimo įstatymas nenumato kalinamiesiems galimybės pasinaudoti mokama medicinos pagalba, tačiau užtikrina tokios pačios kokybės ir lygio nemokamą gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims. Tai ir yra įstatyme numatyta tvarka, kaip užtikrinamos paciento teisės kardomojo kalinimo įstaigoje, o Kardomojo kalinimo įstatymas susiaurina paciento teises, numatytas Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnyje. Minėta, kad pareiškėja dėl suteikto medicinos pagalbos lygio nesiskundė.

Esant tokiai situacijai negali būti pripažinta, kad Lukiškių TI-K administracija neteisėtai apribojo pareiškėjos galimybę pasinaudoti teise, kuri numatyta Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnyje. Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos, kuriose pilnai aptarta kalinamųjų teisė į nemokamą medicinos pagalbą, nebuvo pažeistos. Šio įstatymo nuostatos nenumato kalinamųjų absoliučios teisės į mokamą medicinos pagalbą. Tik tam tikrais, šiame įstatyme numatytais atvejais, kalinamieji turi teisę į specializuotą neatidėliotiną medicinos pagalbą (neatmetama galimybė, kad tokia pagalba gali būti ir mokama), tačiau šio ginčo apimtyje nenustatyta, kad pareiškėjai 2006 metais buvo būtina tokia specializuota neatidėliotina medicinos pagalba, o ji nebuvo suteikta.

Kadangi nenustatyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas) ar neteisėti aktai – sprendimai, taisyklės ar pan., dėl kurių nebuvo tenkinamas pareiškėjos prašymas suteikti jai mokamą medicinos pagalbą, negalimas ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas. Žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, jeigu yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, numatytos Civilinio kodekso 6.245 – 6.250 straipsniuose. Šiuo atveju nėra vieno iš būtinų elementų – neteisėtų veiksmų (aktų). Taip pat pastebėtina, kad pareiškėja neįrodė ir to fakto, kad jai padaryta neturtinė žala. Tokia išvada daroma ir dėl to, kad pareiškėja neįrodė, jog jos aprašytu atveju jai buvo būtina mokama medicinos pagalba. Taigi tos pagalbos nesuteikimas negalėjo sukelti jokių padarinių, apie kuriuos kalbama CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas negalimas. Šio straipsnio 4 dalyje pasakyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85str. – 88 str., 101 str. 6 punktu ir 127 str.

nusprendė:

administracinės bylos dalį dėl D. M. reikalavimo panaikinti 2008 04 30 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos raštą Nr. 2S-1456 nutraukti.

Kitus pareiškėjos D. M. reikalavimus atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba paduodant skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.