- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-03
- Bylos Nr.
- 1A-632-383-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-00901-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Albinas Antanaitis
- Kaltinamasis
- T. P.
- Advokatai
- Vincas Pacevičius
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-632-383-2014
Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00901-2012-4
2014 m. spalio 3 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų S. J., Albino Antanaičio, sekretoriaujant G. N., dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, išteisintajam T. P., jo gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Dalios Sabaliauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014-05-02 nuosprendžio, kuriuo T. P., kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012-08-27 V. P. paslaugų įmonės vardu su L. Z. sudaręs žodinį susitarimą, kuriuo įsipareigojo iš Belgijos pargabenti L. Z. aštuonis automobilius, 2012-08-27 apie 16.10 val. prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini)., Kauno r., iš L. Z. brolio A. Z. paėmė 2000 eurų (atitinkančius 6900 Lt), kurie jam buvo perduoti už aštuonių automobilių pargabenimą iš Belgijos L. Z., tačiau paimtus pinigus pasisavino, t. y. juos išleido savo reikmėms, tokiais veiksmais padarydamas L. Z. 6900 Lt turtinę žalą, tai yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus vyriausioji prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodė, jog teismas, išteisindamas T. P. dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 1 d., netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai situaciją vertino tik kaip civilinius teisinius santykius, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš bylos medžiagoje esančių duomenų neabejotinai nustatyta, kad 2012-08-27 T. P. buvo perduoti pinigai - A. Z. perdavė 2000 eurų (atitinkančių 6900 Lt) už aštuonių automobilių pargabenimą iš Belgijos L. Z.. Tai, kad T. P. minėjo, jog pinigai bus panaudojami už kurą kitiems automobiliams, nekeičia susitarimo esmės, nes perdavus pinigus buvo susitarta, jog automobiliai L. Z. bus pargabenti ir už suteiktas paslaugas buvo iš anksto sumokėta. T. P. dėl automobilių pargabenimo kreipėsi į kitą įmonę - UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodydamas, kad už suteiktą paslaugą atsiskaitys pargabenus automobilius į Lietuvą, buvo sutarta paslaugos kaina - 2520 eurų. Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ tralui su iš Belgijos paimtais automobiliais grįžus į Lietuvą, T. P. su minėta įmone atsiskaityti vengė, žadėdamas, kad atsiskaitys vėliau ir vis nukeldamas atsiskaitymo laiką, nors telefonu jam buvo pranešta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisako parvežtus automobilius perduoti L. Z., kol nebus pilnai atsiskaityta. L. Z. antrą kartą sumokėjus už automobilių pargabenimą, T. P. vengė susitikti ir atsiskaityti su L. Z., dalį pinigų sumos jis grąžino ikiteisminio tyrimo metu, kitą dalį - bylą nagrinėjant teisme, kai po paieškos buvo skirta kardomoji priemonė - suėmimas. Jei T. P. gautus pinigus ir būtų išleidęs kitų automobilių kurui (nors, be T. P. parodymų, byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų), tačiau vėliau su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitęs ir dėjęs pastangas užtikrinti, jog bus atsiskaityta ir L. Z. nepatirs žalos, susiklosčiusi situacija būtų vertinama tik kaip civiliniai santykiai ir baudžiamosios atsakomybės T. P. neužtrauktų. Tačiau T. P. sudaryta situacija, kai L. Z. už tą patį turėjo atsiskaityti dar kartą, vertinama kaip neteisėtas jam patikėtų pinigų pasisavinimas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 183 str. 1 d.
Skunde nurodoma, jog sprendžiant, ar tarp T. P. ir L. Z. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, atsižvelgtina į tai, kad T. P. žinojo, jog jam neatsiskaičius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, L. Z. patirs turtinę žalą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad šią problemą spręstų (pinigus sumokėti vengė, į Kauno automobilių turgų tartis neatvyko, nesiėmė priemonių teisiniai būdais šią problemą išspręsti, t.y. dokumentais pagrįsti, kad jis atsiskaitys ir kad šios prievolės įvykdymas būtų užtikrintas), be to, dėl automobilių verslo santykiuose egzistuojančio pasitikėjimo tarp šalių, L. Z. neturėjo jokių dokumentų, kurie patvirtintų sumokėtus pinigus, netgi nežinojo T. P. kontaktinių duomenų, kad galėtų kreiptis dėl savo teisių gynimo į teismą civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniu skundu prašo - panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: T. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 1 d. ir skirti 20 MGL (2600 Lt baudą); vadovaujantis BK 63 str. 3 d., 9 d., paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis 2012-09-18 Marijampolės rajono apylinkės teismo --nuosprendžiu (bausmė pakeista 2013-11-14 Marijampolės r. apylinkės teismo nutartimi) ir 2012-10- 7- Marijampolės r. apylinkės teismo nuosprendžiu, skirti galutinę bausmę - 90 parų arešto bausmę ir 80 MGL (10400 Lt) baudą; į bausmės laiką įskaityti visiškai atliktą 90 parų arešto bausmę pagal 2012-09-18 nuosprendį bei suėmimo laiką nuo 2013-12-03 iki 2013-12-04 ir skirti galutinę bausmę 76 MGL (9880 Lt) baudą;
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorę, prašiusią skundą patenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius skundą atmesti, sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 5 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga, matyti, kad Kauno apylinkės teismas išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.
Apeliaciniame skunde prokurorės teigimas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai situaciją vertino tik kaip civilinius teisinius santykius dėl ko nepagrįstai išteisino T. P. pagal BK 183 str. 1 d., yra nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir nenustačius, kad T. P. nukentėjusiojo perduotus pinigus pavertė savo turtu, padarė išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 1 d. požymių, todėl T. P. išteisino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės bylos Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012. 2K-148/2013 ir kt.). Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Turto pasisavinimo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas.
Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas esmine aplinkybe, laikė ta, kad byloje nenustatyta, kad T. P. nukentėjusiojo pinigus tyčia, neteisėtai panaudojo savo interesais, t. y. juos pasisavino. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės byloja, apie civilinę tarp išteisintojo T. P. ir nukentėjusiojo L. Z. santykių, o kartu ir vėliau prasidėjusio ginčo prigimtį. Problemos ir ginčai tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo kilo po to, kai T. P. neįvykdė žodinėje sutartyje nustatytų įsipareigojimų. Vien tai, kad viena sutarties šalis (L. Z.) reikalauja iš kitos šalies (T. P.), grąžinti jam pinigus už neįvykdytus iš sutarties kylančius įsipareigojimus, nesudaro pagrindo tokiuose T. P. veiksmuose įžvelgti kokios nors nusikalstamos veikos požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis L. Z. tarpusavio susitarimu ir abipusiu pasitikėjimu sudarė žodinį susitarimą su T. P., kurio pagrindu T. P. įsipareigojo iš Belgijos pargabenti aštuonis automobilius, ir šis susitarimas buvo įvykdytas - automobiliai buvo pargabenti, juos pargabeno ne T. P. vadovaujama „V. P. paslaugų įmonė“, o kitas vežėjas – UAB „(duomenys neskelbtini) “, su kurios atstovu G. G. T. P. sudarė susitarimą dėl L. Z. priklausančių automobilių pargabenimo, tačiau už automobilių pargabenimą UAB „(duomenys neskelbtini) “ pinigų nesumokėjo, todėl L. Z. turėjo antrą kartą susimokėti už automobilų pargabenimą. Iš nukentėjusiojo L. Z. parodymų matyti, kad jis su išteisintuoju buvo sudaręs ne pirmą žodinį sandorį, T. P. vieną kartą jam buvo parvežęs automobilius ir problemų nekilo. Nagrinėjamu atveju, visos sąlygos, kurias L. Z. aptarė su T. P. dėl automobilių pargabenimo ir apmokėjimo, nukentėjusįjį tenkino ir jis perdavė T. P. pinigus už automobilių pargabenimą, žinodamas, jog perduoti pinigai bus panaudoti ne jo automobilių pargabenimui, o kuro T. P. vadovaujamos įmonės reikmėms užpirkimui (t. 1 b. l. 6, 8, 158 - 159). Išteisintasis T. P. neneigė, kad su L. Z. buvo sudarytas žodinis sandoris dėl automobilių pargabenimo iš Belgijos, pripažino, jog iš nukentėjusiojo paimtus pinigus išleido autovežio remontui, kadangi išvykęs parvežti automobilių, autovežis Vokietijoje sugedo. T. P. suorganizavo, kad L. Z. automobiliai būtų pargabenti kitos UAB „(duomenys neskelbtini) “įmonės vardu, tačiau apie tai nukentėjusiajam nesakė. Nukentėjusysis turėjo atsiskaityti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dar kartą susimokėjo už automobilių parvežimą. Kadangi pinigai buvo išleisti autovežio remontui, jis negalėjo atiduoti skolos L. Z.. Išteisintasis teigė niekur nesislapstęs nuo L. Z., bendravo su nukentėjusiuoju telefonu, neneigė savo prievolės atsiskaityti už transporto paslaugas bei neneigė gavęs iš nukentėjusiojo atlygį už minėtas paslaugas.
Tokiu būdu, išteisintasis pagal žodinę sutartį, turėjęs pargabenti automobilius nukentėjusiajam, pats jų neparvežė, kadangi išleido L. Z. gautus pinigus, tačiau pasirūpino, jog automobilius parvežtų kita įmonė, todėl jis iki galo ne visiškai įvykdė sutartyje aptartus įsipareigojimus, kadangi už transportą turėjo mokėti L. Z.. Formaliai, tai yra sutarties sąlygų pažeidimas. Kolegijos nuomone, prokurorės apeliaciniame skunde, sutarties sąlygų pažeidimo kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., interpretavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes ne tik neatitinka teismų praktikos, bet ir visiškai eliminuoja galimybę taikyti CK ir CPK, konkrečioje byloje esant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo atvejui. Kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikalstama, teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo. Būtina nustatyti, kad dėl to yra apsunkintas pažeistų teisių atstatymas civilinio proceso tvarka. Teismų praktikoje turto pasisavinimo bei iššvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įvardyti tikrojo jo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė, arba neigia buvus tokiam susitarimui ir pan. Šiuo atveju yra visiškai atvirkščiai, kaip teigia apeliantas. T. P. ėmėsi priemonių, kad automobiliai būtų pargabenti L. Z.. T. P. pripažino, kad gavo pinigus iš L. Z.. Taigi, jeigu T. P. būtų negrąžinęs pinigų L. Z., tai pastarasis turėjo visas galimybes civilinio proceso tvarka apginti pažeistas savo turtines teises.
Daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.
Kaip matyti nagrinėjamu atveju, byloje yra nustatyta, kad T. P., negalėdamas įvykdyti žodinės sutarties sąlygų t. y. negalėdamas pargabenti nukentėjusiajam automobilių, jis pats ieškojo būdų (kreipdamasis į kitą vežėjų įmonę), kad automobiliai būtų L. Z. pristatyti. Kaip jau minėta išteisintasis neneigė tos aplinkybės, jog yra gavęs atlygį iš nukentėjusiojo už automobilių parvežimą, taip pat neneigė prievolės atsiskaityti su juo. Nukentėjusiojo L. Z. parodymuose bei prokurorės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog L. Z. nežinojo T. P. kontaktinių duomenų, kad galėtų kreiptis dėl savo teisių gynimo į teismą civilinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo neįtikina. Atkreiptinas dėmesys, jog L. Z. išteisintojo paslaugomis dėl automobilių parvežimo, naudojosi ne pirmą kartą, žinojo, jog T. P. realiai vadovauja tėvo vardu įregistruotai įmonei, kuri užsiima automobiliu pervežimu, daug kartų su juo bendravo telefonu. Tai, kad L. Z. sudarydamas žodinę sutartį ir perduodamas pinigus už mašinų parvežimą net nepasistengė sužinoti išteisintojo pavardės, vertintina kaip subjektyvus veiksnys, priklausantis tik nuo paties nukentėjusiojo valios, ir tai rodo, kad tarp jų buvo nusistovėję civiliniai teisiniai santykiai grįsti abipusiu pasitikėjimu. Pažymėtina, kad L. Z., būdamas rūpestingas ir apdairus, tam, kad galėtų esant sutarties sąlygų pažeidimui, apginti savo pažeistas teisės ir teisėtus interesus, galėjo išsiaiškinti asmens su kuriuo sudaromas žodinis susitarimas pavardę, gyvenamąją vietą, darbovietę ar kitus kontaktinius duomenis, tačiau to nepadarė, tokiu būdu pats prisiėmė visą žodinio susitarimo neįvykdymo riziką.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinio proceso priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino grąžinti pinigų, kurie buvo sumokėti iš anksto už sutartas paslaugas, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinimo valios. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-85/20013 išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, jog teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas ir kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tarp T. P. ir L. Z. buvo kilę civiliniai ginčai, kurie turėjo būti sprendžiami šiuos santykius reguliuojančių civilinės teisės ir civilinio proceso normų pagalba, ir tik pilnai išnaudojus civilines teisines priemones, galėtų būti pasitelkiamos su kriminalinių bausmių taikymu susijusios priemonės. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.