- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-14
- Bylos Nr.
- 2A-509-264/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15487-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Pareiškėjas
- A. K. J.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19778-717/2014 pagal pareiškėjo A. K. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas K. J., teismo prašė nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas K. J., gimęs (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnametis kartu su tėvais J. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo nuo 1946 metų įrašytas į tremiamųjų sąrašus, kad siekdamas išvengti tremties pabėgo iš nuolatinės gyvenamosios vietos, slapstėsi iki 1953 metų rugsėjo mėnesio, dėl ko negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) miestelyje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. K. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Priteisė iš pareiškėjo valstybei 15,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsisakė patenkinti pareiškėjo pareiškimą ir suteikti jam nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statusą pareiškėjui neįrodžius 3 būtinų sąlygų, t.y. kad asmuo buvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus, trėmimo metu pabėgo, pasislėpė ar kitaip išvengė tremties, dėl to negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Taip pat nurodė, kad asmens įrašymas į tremiamųjų sąrašus yra būtina įstatymo sąlyga ir kad vien slapstymosi fakto nepakanka tremtinio statuso suteikimui.
Teismas pareiškėjo pateiktas dviejų fotonuotraukų kopijas laikė nepakankamais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjo tėvas buvo Lietuvos karininkas ir Šaulių sąjungos narys. Taip pat teismas nurodė, kad Lietuvos ypatingojo archyvo 2014-07-09 atsakyme nurodoma, jog nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie pareiškėjo ir jo šeimos narių įrašymą į asmenų, numatytų ištremti 1945-1952 m. iš (duomenys neskelbtini) apskrities, (duomenys neskelbtini) miestelio už Lietuvos TSR ribų sąrašus, nerasta. Taip pat pareiškėjo pateikti išrašai apie tremiamų asmenų skaičių neįrodo aplinkybių, kad pareiškėjo šeima buvo įtraukta į tą skaičių asmenų.
Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad iki 1946 metų – momento kai pradėjo slapstytis, jų šeima (duomenys neskelbtini) miestelyje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Nesant šių įrodymų, negalima teigti, kad dėl slapstymosi jie negalėjo nuolat gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kad jo šeima buvo priversta slapstytis: kad pareiškėjo tėvas buvo Lietuvos karininkas, Šaulių sąjungos narys, kad padėjo partizanams, siūdamas jiems uniformas. Neįrodžius šių aplinkybių, teismo vertinimu nėra pagrindo teigti, kad šeima galėjo užsirekomenduoti kaip antitarybiška. Ar buvo realus pagrindas pareiškėjui ir jo šeimai slapstytis nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė. Pareiškėjui neįrodžius pareiškime nurodytų aplinkybių, teismas pareiškimą atmetė kaip neteisėtą, nepagrįstą ir neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
1. Apie tai, kad pareiškėjo 4-rių asmenų šeima buvo įrašyta į tremtinų šeimų sąrašus tėvui pranešė (duomenys neskelbtini) viršaitis. Tai pareiškėjas žino iš tėvo. Dėl šios priežasties pareiškėjo šeima turėjo palikti nuosavus namus ir bėgti iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad įtraukimo į sąrašus aplinkybei įrodyti jokių įrodymų neturi, tiesioginių liudytojų taip pat jau nėra, o pareiškėjo tėvai mirę.
2. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjo tėvas buvo keliaujantis siuvėjas. Po žmones keliauti ir siūti tėvas pradėjo tik po to, kai pradėjo slapstytis, sužinojęs, kad šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Iki to šeima gyveno nuosavame ūkyje (duomenys neskelbtini) miestelyje. Tėvas siūdavo tame tarpe ir partizanams. Pareiškėjo sesuo N., g. (duomenys neskelbtini), į tėvų žemę (duomenys neskelbtini) miestelyje yra atkūrusi nuosavybės teises. Tačiau pareiškėjas su seserimi susipykę, todėl dokumentų apie nuosavybę pateikti negali.
3. Liudytojai teisme patvirtino tik slapstymosi faktą, tačiau apie įrašymą į tremiamųjų sąrašus pareiškėjas tikrai žinojo, o šalių paaiškinimai taip pat yra įrodymai (CPK 186 str. 2d.).
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2005-12-29 nutarimu „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ išaiškino, kad nagrinėjant teisme bylas, kai nepakanka duomenų, patvirtinančių pagrindą asmenį pripažinti nukentėjusiu nuo 1939-1990 m. okupacijų, teismas turi konstatuoti konkretų pagrindą, ar esant tam tikroms aplinkybėms toks faktas galėjo egzistuoti. Sudėtingos pokario aplinkybės egzistavo ir buvo visuotinai žinomos. Sutinkamai su LR CPK 182 str. visuotinai žinomų, preziumuojamų, nepaneigtų aplinkybių įrodinėti nereikia.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Pareiškėjas visiškai neatsižvelgdamas į LR Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygas, šioje byloje nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, galinčio pagrįsti, jog pareiškėjas buvo įrašytas į tremtinių sąrašus. Pareiškėjas nurodo, jog jo tėvas J. J. SSRS okupacijos metais buvo aktyvus partizanų rėmėjas, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Be to, ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina fakto, jog jo tėvas J. J., o kartu ir visa šeima, buvo įrašyti į asmenų numatytų ištremti už Lietuvos ribų sąrašą. pareiškėjas neįrodė pareiškėjo tėvo ryšių su partizanais ir įrašymo į tremtinių sąrašą fakto.
2. Kauno apylinkės teismas 2014-10-30 sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo byloje pateiktos fotonuotraukos negali patvirtinti, jog pareiškėjo tėvas iki okupacijos buvo Lietuvos karininkas ir Šaulių sąjungos narys, kadangi nėra aiškus šių fotonuotraukų padarymo laikas bei jose užfiksuoti asmenys. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenis taip pat nepatvirtina pareiškėjo atitikimo LR Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus kriterijus tremtinių teisiniam statusui gauti. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjime „Dėl archyvinių duomenų“ Nr. P2-205 nurodyta, kad LTSR MVD nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. J., S., g. (duomenys neskelbtini), A. J., A., gim. (duomenys neskelbtini), A. K. J., J., gim., (duomenys neskelbtini), N. J., J., gim., (duomenys neskelbtini), įrašymą į sąrašus asmenų, 1945-1952 metais numatytų ištremti iš Kauno m. už Lietuvos TSR ribų, nėra. Lietuvos ypatingojo archyvo rašte „Dėl duomenų apie J. šeimą“ Nr. P2-2731, nurodyta, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. J., S., g. (duomenys neskelbtini), A. J., A., gim. (duomenys neskelbtini), A. K. J., J., gim., (duomenys neskelbtini), N. J., J., gim., (duomenys neskelbtini), įrašymą į sąrašus asmenų, 1945-1952 metais numatytų ištremti iš Prienų aps., (duomenys neskelbtini) mstl. už Lietuvos TSR ribų, nerasta. Be to, pareiškėjo prie pareiškimo pridėti dokumentai - išrašas iš dokumentų knygos „Lietuvos gyventojų trėmimai nuo 1940 m. iki 1941 m., nuo 1944 m. iki 1953 m.“, kuriose yra nurodyti pasislėpusių nuo trėmimo šeimų ir pavienių asmenų skaičiai taip pat neįrodo pareiškėjo šeimos įrašymo į tremtinių sąrašą fakto.
3. CPK) 443 str. 8 d. numato teismo pareigą nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pažymėtina, jog aukščiau nurodyta teismo pareiga neatleidžia dalyvaujančių byloje asmenų nuo pareigos ypatingosios teisenos bylose nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti pagal CPK 443 str. 1 d., 12 str., 42 str. 4 d., 135 str. 2 d., 178 str., 226 str., 447 str. 3 p. (2013-04-26 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinė byloje Nr. 3K-3-257/2013). Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjo pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems įrodymams, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas (2013-01-16 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis okupacijos metais buvo įrašytas į tremiamų šeimų, numatytų ištremti iš Lietuvos sąrašus, o trėmimo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo pagrindai ir tvarka nustatyti Asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatyme. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo ir toliau negalėję legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus.
Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-31/1999, ir kt). Bylose dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto, kurį prašo nustatyti pareiškėjas, įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į tai būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu, bei padaryta išvada, kad apeliantas neįrodė aplinkybių, kad pareiškėjo šeima buvo įtraukta į 1946 m. tremtinų asmenų sąrašus ir 1946-1952 m. laikotarpiu siekdami išvengti trėmimo slapstėsi, negalėdami legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas minėtus faktus įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų J. D. ir Z. K. parodymais, dviejų fotonuotraukų kopijomis, tačiau kitų jokių objektyvių įrodymų byloje nepateikė (CPK 178 str.).
Lietuvos ypatingojo archyvo duomenis taip pat nepatvirtina pareiškėjo atitikimo LR Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus kriterijus tremtinių teisiniam statusui gauti. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjime „Dėl archyvinių duomenų“ Nr. P2-205 nurodyta, kad LTSR MVD nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. J., S., g. (duomenys neskelbtini), A. J., A., gim. (duomenys neskelbtini), A. K. J., J., gim., (duomenys neskelbtini), N. J., J., gim., (duomenys neskelbtini), įrašymą į sąrašus asmenų, 1945-1952 metais numatytų ištremti iš Kauno m. už Lietuvos TSR ribų, nėra. Lietuvos ypatingojo archyvo rašte „Dėl duomenų apie J. šeimą“ Nr. P2-2731, nurodyta, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. J., S., g. (duomenys neskelbtini), A. J., A., gim. (duomenys neskelbtini), A. K. J., Jono, gim., (duomenys neskelbtini), N. J., J., gim., (duomenys neskelbtini), įrašymą į sąrašus asmenų, 1945-1952 metais numatytų ištremti iš (duomenys neskelbtini) už Lietuvos TSR ribų, nerasta.
Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvai nuo 1946 m. buvo įtraukti į tremiamų asmenų sąrašus, kad iki 1953 m. rugsėjo mėn. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini).
Išklausius pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 16 d. teismo posėdžio garso įrašą, matyti, kad nei apeliantas, nei teisme apklausti liudytojai J. D., Z. K. jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su apelianto šeimos įtraukimu į tremtinų asmenų sąrašus nežino. Apelianto procesiniuose dokumentuose nurodyta aplinkybė, kad jo tėvas J. J. SSRS okupacijos metais buvo aktyvus partizanų rėmėjas, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, o apelianto pateiktos fotonuotraukų kopijos apie jo tėvo J. J., gim. (duomenys neskelbtini), tarnybą Lietuvos kariuomenėje 1928-1933 m. laikotarpiu neįrodo apelianto įrodinėtinų aplinkybių 1946 m.-1953m.laikotarpiu.
Pažymėtina, kad nuo 1944 m. iki 1946 m. pirmos pusės NKVD ir NKGB vykdė bendras represines akcijas slopindami lietuvių nacionalinį pasipriešinimą okupantams, t. y. buvo vykdomi masiniai Lietuvos piliečių bei jų šeimos narių trėmimai, represijos, konfiskuojamas piliečių turtas ir pan. (CPK 182 str. 1 p.). Tačiau nagrinėjamu atveju šių visuotinai pripažintų faktų nepakanka nesant kitų netiesioginių įrodymų byloje. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog vien aplinkybės apie tuometinę politinę situaciją šalyje nepakankami konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo šeimai nuo 1946 m. grėsė ištrėmimas, dėl kurio jo šeima iki 1953 m. negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo pareiga nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, kurias teismui reikėtų aiškintis ir tirti iš naujo, įrodymų, kurių pareiškėjas negalėjo gauti savo iniciatyva.
Dėl išdėstyto apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.