- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- A-442-1348-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Masada“
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui, I. K., M. K.
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, I. K. ir M. K., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. IN(5.1.15.)-34410 dalį, kuria atsisakyta įvykdyti įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-542-341/2009 dalį dėl restitucijos taikymo; 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą įvykdyti įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-542-341/2009 dalį dėl restitucijos taikymo, taikyti restituciją ir nekilnojamojo turto registre padaryti įrašą dėl 0,06 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžinimo I. K..
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 27 d. sprendimu patenkino jo ieškinį ir, be kita ko, nusprendė: 1) pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartį, kuria I. K. padovanojo savo tėvui M. K. 0,06 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone; 2) taikyti restituciją ir grąžinti I. K. minėtą žemės sklypą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo įvykdymo, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, o valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija tokį atsakovo sprendimą paliko galioti. Registratoriai savo poziciją motyvavo tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumento, patvirtinančio teisę atstovauti I. K., o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, prašymą įregistruoti nuosavybės teises gali paduoti jas įgijęs asmuo arba jo atstovas. Pareiškėjas nurodė, kad su registratorių pozicija nesutinka. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinantys dokumentai yra ir teismo sprendimai. Todėl dokumentas, kurio pagrindu naikintina teisinė registracija M. K. vardu, yra Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas, o ne asmens prašymas ar įgaliojimas. Pagal Civilinio proceso kodekso 18 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas, todėl atsakovas turi besąlygiškai teismo sprendimą vykdyti. Atsakovas nepagrįstai reikalauja civilinės bylos atsakovų įgaliojimo ar kitokio jų valios pareiškimo. Teismo sprendimą registratoriui turi teisę pateikti bet kuri civilinės bylos šalis. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, prašymą įregistruoti atitinkamas teises gali paduoti ir asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Pareiškėjas, kaip ieškovas civilinėje byloje, kurioje buvo priimtas registruotinas sprendimas, neabejotinai laikytinas asmeniu, suinteresuotu atitinkamų teisių įregistravimu.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad, gavęs pareiškėjo prašymą, ginčo žemės sklypo registro įraše pažymėjo, jog yra priimtas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimas, jog 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia bei nuspręsta taikyti restituciją. Tačiau jis negali tenkinti pareiškėjo prašymo išregistruoti M. K. nuosavybės teises, nes, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas nėra tinkamas subjektas tokiam prašymui paduoti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu; prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo; prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A63 - 1512/2008, yra išaiškinta, kad asmenys, turintys teisę teikti prašymus dėl nuosavybės teisių įregistravimo, išvardinti Nekilnojamo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje ir jokių išimčių kitiems asmenims nėra suteikta. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo pagrindu nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, įgijo I. K., todėl tik jis ir galėjo atsakovui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių įregistravimo. Nors Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimu ir buvo patenkintas pareiškėjo ieškinys, tačiau pareiškėjas nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą neįgijo. Atsakovas, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą, nekilnojamojo turto registre padarė įrašą dėl 2007 m. liepos 24 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, t. y. minėto teismo sprendimo pagrindu buvo įregistruotas juridinis faktas, turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.75 straipsniu, nuosavybės teisių registracija nekilnojamojo turto registre nėra privaloma; šių teisių registravimas yra jas įgijusio asmens teisė, bet ne pareiga. Tačiau tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių neįregistravimas pažeidžia kitų asmenų teises, šios teisės gali būti ginamos įstatymuose nustatytais būdais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo šioje byloje paduotas skundas negali būti tenkinamas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti jo skundo reikalavimus.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, iš esmės pritarė ir tokiai teisinei situacijai, kurioje, patenkinus actio Pauliana ieškinį, vienintelis subjektas, nuo kurio valios priklauso įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymas, yra nesąžiningas skolininkas, t. y. asmuo, kuriam ir buvo reiškiamas actio Pauliana ieškinys. Tačiau, vadovaujantis tokia logika, įsiteisėjęs teismo sprendimas niekada nebus įvykdytas, nes nesąžiningas skolininkas nėra suinteresuotas vykdyti jam nepalankų teismo sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinantys dokumentai yra ir teismo sprendimai. Todėl dokumentas, kurio pagrindu naikintina teisinė registracija M. K. vardu, yra Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas, o ne asmens prašymas ar įgaliojimas. Pagal Civilinio proceso kodekso 18 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas, todėl atsakovas turi besąlygiškai teismo sprendimą vykdyti. Pareiškėjas nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis reglamentuoja atvejus, kai nekilnojamasis daiktas įgyjamas sandorio, administracinio akto ar panašiu pagrindu. Tuo tarpu šiuo atveju atitinkamų pakeitimų nekilnojamojo turto registre padarymo pagrindas yra ne sandoris, administracinis aktas ar panašiai, bet įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pareiškėjas nurodo, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nurodyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (Civilinio kodekso 4.47 straipsnis); bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgytos nuosavybės teisės, ir išsprendžiama dėl sandorių negaliojimo pasekmių, ar pripažįstamos nuosavybės teisės į turtą, yra pakankamas teisinis pagrindas nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl registre esančių duomenų pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008). Nagrinėjamu atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas, panaikindamas sandorį, kurio pagrindu buvo įgytos nuosavybės teisės, bei taikydamas restituciją, išsprendė klausimą dėl sandorio negaliojimo pasekmių, todėl šio teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimas yra pakankamas pagrindas daiktinių teisių pakeitimams registruoti. Pareiškėjas nurodo, kad I. K. ar M. K. valios pareiškimas iš viso nėra reikalingas. Įsiteisėjusį teismo sprendimą registratoriui turi teisę pateikti bet kuri civilinės bylos šalis, taip pat ir pareiškėjas. Be to, pareiškėjas laikytinas ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytu asmeniu, suinteresuotu atitinkamu įregistravimu. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuosavybės teisių registracija nėra privaloma ir tai yra asmens, įgijusio nuosavybę, teisė, bet ne pareiga. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad šiuo atveju įrašų nekilnojamojo turto registre pagrindas būtų įsiteisėjęs teismo sprendimas, o ne sandoris, administracinis aktas ar kitas daiktinių teisių įgijimo pagrindas. Be to, M. K. daiktinės teisės nekilnojamojo turto registre jau yra įregistruotos, o tai reiškia, kad kol yra atitinkamas įrašas registre, nėra galimas išieškojimo nukreipimas į I. K. turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas vengia pasinaudoti priverstinio įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo procesu, ignoruoja Civilinio kodekso 6.393 straipsnio 4 dalies normas, reglamentuojančias analogišką teisinį santykį, ir įsiteisėjusio bendrosios kompetencijos teismo sprendimo įvykdymo naštą siekia perkelti nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, neturinčiam tokios kompetencijos. Atsakovas nurodo, kad pagal pareiškėjo prašymą nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas juridinis faktas apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, tačiau nuosavybės teisės šio sprendimo pagrindu gali būti įregistruotos tik savininko prašymu. Jeigu savininkas nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo bei tuo pažeidžia kieno nors teises, atitinkamas asmuo gali ginti savo teises reikšdamas reikalavimus pažeidėjui, o ne su pažeidimu nesusijusiam nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys M. K. ir I. K. prašo apeliacinį skundą atmesti.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą paduoda jas įgijęs asmuo; tokį prašymą jis paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Pareiškėjas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo pagrindu neįgijo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą ir nėra įgaliotas šias teises įgijusio I. K. atstovas. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad nekilnojamojo turto registratoriai nebuvo įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą Vilniaus rajono apylinkės teisme ir jie nebuvo įpareigoti vykdyti šio teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimą. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 1.75 straipsnį, nuosavybės teisių registravimas yra asmens teisė, o ne pareiga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą, prašydamas vykdyti įsiteisėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimą. Tačiau šiuo teismo sprendimu teritorinis registratorius nėra įpareigotas atlikti kokius nors veiksmus. (b. l. 26, 29-33). Nagrinėjamu atveju atsakovui pateiktas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimas yra tik dokumentas, patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą ar juridinius faktus, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai gali būti registruojami nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis). Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo įpareigojimo įvykdyti įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-542-341/2009 dalį dėl restitucijos taikymo.
Nekilnojamojo turto registrą tvarko valstybės įmonė Registrų centras (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veikla, tvarkant nekilnojamojo turto registrą, yra viešasis administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Todėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, registruodamas nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymų ir juridinius faktus, privalo vadovautis viešojo administravimo principais. Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas). Taigi nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įgyvendindamas jam pavestas viešojo administravimo funkcijas, šias funkcijas privalo atlikti laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos.
Suinteresuotas asmuo, siekdamas, kad nekilnojamojo turto registre būtų įregistruotos (išregistruotos) daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus, taip pat šių teisių suvaržymai ar juridiniai faktai, privalo pateikti teritoriniam registratoriui atitinkamą prašymą kartu su dokumentais, patvirtinančiais prašomų įregistruoti (išregistruoti) daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teritoriniam registratoriui nepateikė prašymo dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymo ar juridinių faktų registravimo. Pareiškėjas tik pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. sprendimą, prašydamas jį vykdyti, tačiau toks kreipimasis nėra prašymas dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymo ar juridinių faktų registravimo. Tuo tarpu, nesant prašymo dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymo ar juridinių faktų registravimo, atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui nebuvo pagrindo pradėti įrašų dėl daiktinių teisų registravimo nekilnojamojo turto registre pakeitimo procedūrą.
Šiuo atveju atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 19 d. sprendime Nr. IN(5.1.15.)-34410 bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos aplinkybės dėl I. K. daiktinių teisių registravimo nėra reikšmingos sprendžiant šį ginčą, todėl teisėjų kolegija jų nevertina, taip pat pažymi, kad šios pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos aplinkybės neturi prejudicinės galios.
Nesant pareiškėjo prašymo dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymo ar juridinių faktų registravimo, atsakovas iš esmės pagrįstai atsisakė registruoti I. K. nuosavybės teises į 0,06 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, nors ir nurodė netinkamus motyvus, todėl naikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-34410 dėl atsisakymo registruoti I. K. daiktines teises nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl minėto atsakovo sprendimo panaikinimo, nors ir pateikė netinkamus motyvus, tačiau iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.