Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-03-18 · Administracinė byla Nr. eI1-682-1064/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-03-18
Bylos Nr.
eI1-682-1064/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07853-2023-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gediminas Užubalis, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas
E. J.
Atsakovas
Lietuvos kalėjimų tarnybai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI1-682-1064/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07853-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 18 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

sekretoriaujant Martai Ribinskienei,dalyvaujant pareiškėjui E. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 2S-1665 (toliau – ir Tarnybos sprendimas), kuriuo buvo atmestas jo skundas dėl Lietuvos kalėjimu tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2023 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. NĮ-25-498 (toliau – ir Sprendimas) ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Lietuvos kalėjimu tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2023 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. NĮ-25-498.

Pareiškėjas nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą jis buvo sulaikytas 2022 m. lapkričio 22 d. ir patalpintas į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) areštinę, o po kelių dienų perkeltas į Vilniaus kalėjimą (tuo metu – Vilniaus tardymo izoliatorių). Pareiškėjui buvo įteiktas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių įsigijimą). Sprendime buvo nurodyta, kad 2023 m. birželio 8 d. apie 7.00 val., išvykdamas iš 2-ojo gyvenamojo korpuso kameros Nr. 44 į Kauno kalėjimą, pareiškėjas pridavė į įstaigos materialinių vertybių sandėlį televizorių MANTA Nr. V41BTCEH01593. Sprendime taip pat nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar televizorius priklauso pareiškėjui, buvo patikrintas pareiškėjo turimų elektros prietaisų ir atminties laikmenų sąrašas ir nustatyta, jog šis televizorius pareiškėjui nepriklauso.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas, priimtas iš esmės neišsiaiškinus visų susijusių faktinių aplinkybių ir nesant pareiškėjo veiksmuose jokio pažeidimo sudėties, kadangi sprendime nurodomą televizorių pareiškėjo darbdavys jam nupirko 2021 m. balandžio 22 d. iš UAB „Ogmina.lt“, ir pareiškėjas juo naudojosi nuo 2021 metų pavasario, kai televizorius jam buvo perduotas į Kauno kalėjimą (tuo metu – Kauno tardymo izoliatorių). Pareiškėjo manymu, Tarnybos sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes jis priimtas nesurinkus visos objektyviam jo išnagrinėjimui būtinos informacijos dėl ko neatitinka faktinių aplinkybių.

Pareiškėjo teigimu, Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 (toliau – ir Taisyklės) 7.3 punkte nustatyta, kad suimtajam ar nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietų įstaigą jos pareigūnai privalo atlikti jo asmens kratą, patikrinti ir pasverti jo turimus asmeninius daiktus. Tai reiškia, jog tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas, atvykdamas į Vilniaus kalėjimą, kartu su kitais savo asmeniniais daiktais atsivežė ir jo darbdavio jam nupirktą televizorių „MANTA“, turi patvirtinti asmens kratos ir atsivežtų daiktų patikrinimo protokolai, surašyti tiek jam atvykus į VPK areštinę, tiek ir į Vilniaus kalėjimą, bet tokie dokumentai nei viename iš Sprendimų nėra minimi.

Pareiškėjas pažymi, kad 2022 m. lapkričio 22 d., pareigūnams jį sulaikius jo namuose, jis su savimi pasiėmė ir skundžiamuose sprendimuose nurodomą televizorių „MANTA“ ir buvo pristatytas į Vilniaus apskrities VPK areštinę, kur buvo atlikta jo asmens krata į kratos protokolą, kuris turėjo būti įdėtas į pareiškėjo asmens bylą, turėjo būti įrašyti visi jo turimi daiktai, įskaitant ir atsivežtas televizorius „MANTA“. Pareiškėjui būnant Vilniaus apskrities VPK areštinėje jam nebuvo leista naudotis jo atsivežtu televizoriumi, motyvuojant tuo, kad areštinėje dirbantys policijos pareigūnai neturi galimybės patikrinti, ar jo viduje nėra uždraustų daiktų. Iš Vilniaus apskrities VPK areštinės 2022 metų lapkričio mėnesio pabaigoje pareiškėjas nurodo buvęs etapuotas į Vilniaus kalėjimą, todėl atsivežė ir televizorių „MANTA“, kuriuo sėkmingai naudojosi iki 2023 m. birželio 8 d., kai išvykdamas į Kauno kalėjimą pridavė jį į įstaigos materialinių vertybių sandėlį.

Pareiškėjo teigimu, per visą kalinimo Vilniaus kalėjime laiką jis penkis kartus buvo etapuojamas į Kauno kalėjimą ir visais atvejais televizorių „MANTA“ palikdavo Vilniaus kalėjimo materialinių vertybių sandėlyje, t. y. į Kauną nesiveždavo, o grįžęs atgal į Vilnių, išskyrus jo grįžimą 2023 m. birželio 15 d., nurodytą televizorių atgaudavo atgal ir juo naudodavosi. Nors Sprendime nurodyta, kad 2023 m. balandžio 25 d. Asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo akte Nr. 159 saugojimui palikti trys vienetai „tašė su asmeniniais daiktais“, 2023 m. gegužės 3 d. Asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo akte Nr. 166 ir 2023 m. kovo 27 d. akte Nr. 120 saugojimui palikti trys vienetai „užantspauduota tašė“, tačiau, pareiškėjas pažymi, kad minimuose Asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo aktuose nėra nurodytas jo turimas televizorius „MANTA“, kadangi būtent laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas asmuo, atsakingas už paliekamų daiktų apsaugą jam paaiškino, kad visą paliekamą buitinę techniką, įskaitant ir šiame skunde minimą televizorių, reikia sudėti į pareiškėjo turimus krepšius, o Asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo aktuose reikia nurodyti tik bendrą paliekamų krepšių kiekį, aktuose nevardijant krepšiuose paliekamų daiktų, tame tarpe ir buitinės technikos. Būtent taip ir elgėsi pareiškėjas, vykdydamas laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigūno nurodymus, todėl nei viename iš prieš tai paminėtų aktų nėra nurodyta, kad išvykdamas iš Vilniaus kalėjimo į Kauno kalėjimą pareiškėjas palieka, o sugrįžęs gauna atgal minėtą televizorių.

Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepažeidė skundžiamame Sprendime nurodyto Suėmimo vykdymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimų, kadangi skundžiamame Sprendime minimas televizorius „MANTA“ nuosavybės teise priklauso pareiškėjo darbdaviui ir niekada nepriklausė nei kitiems kaltinamiesiems (nuteistiesiems), nei laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojams, dėl ko tiek skundžiamas Sprendimas, tiek ir Tarnybos sprendimas negali būti laikomi nei pagrįstais, nei teisėtais ir turėtų būti panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos kalėjimų tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriuo su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodo, kad 2023 m. birželio 8 d. Vilniaus kalėjimo viršininkas gavo tarnybinį pranešimą Nr. SV-25-3773, kuriame buvo nurodyta, jog tą dieną apie 7.00 val. pareiškėjas išvykdamas į Kauno kalėjimą pridavė į Vilniaus kalėjimo materialinių vertybių sandėlį televizorių MANTA serijos Nr. V41BTCEH01593. Patikrinus pareiškėjo turimų elektros prietaisų ir atminties laikmenų sąrašą buvo nustatyta, kad šis televizorius pareiškėjui nepriklauso. Patikrinus Vilniaus kalėjimo nuteistųjų ir suimtųjų įskaitos elektroninėje sistemoje „Kamerų grafinis atvaizdavimas, izoliacijos ir perpildymo kontrolė“ kaupiamus duomenis, buvo nustatyta, jog televizorius MANTA serijos Nr. V41BTCEH01593, nėra įtrauktas į pareiškėjo asmens kortelę, kurioje yra įvardinti suimtojo turimi daiktai. Į pareiškėjo asmens kortelę yra įtrauktas televizorius ESTAR serijos Nr.VIT01A2204000186, perduotas pareiškėjui 2023 m. birželio 30 d.

Atsakovės teigimu, nėra ginčo dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nupirkęs iš UAB „Ogmina.lt“ televizorių MANTA, tačiau pateikiama sąskaita–faktūra savaime neįrodo fakto, jog minėtas televizorius iš tikrųjų priklauso pareiškėjui. Ši aplinkybė yra akcentuojama ir Tarnybos sprendime, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2023 m. birželio 23 d. skundą.

Atsakovė taip pat pažymi, kad patikrinus Asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo aktus (2023 m. kovo 27 d. aktą Nr. 120, 2023 m. balandžio 25 d. aktą Nr. 159, 2023 m. gegužės 3 d. aktą Nr. 166 bei 2023 m. birželio 8 d. aktą Nr. 208) nustatyta, kad pareiškėjas televizoriaus MANTA serijos Nr. V41BTCEH01593, saugojimui neperduodavo, visais atvejais buvo perduodami trys saugojimo vienetai, aktuose pavadinti „užantspauduota tašė“. Pareiškėjas su visais aktais buvo pasirašytinai supažindintas, jokių pastabų bei pretenzijų dėl aktų tikslumo išreiškęs nebuvo.

Atsakovės manymu, ginčijamas Sprendimas dėl suimtojo nubaudimo, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių įsigijimą), yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentus, surinktus įrodymus, pareiškėjo padarytas pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų, tinkamai įvertinus visas pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją, pateikė papildomus dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 2S-1665 ir Lietuvos kalėjimu tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2023 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. NĮ-25-498 teisėtumo ir pagrįstumo.

2023 m. birželio 16 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimą – 2023 m. birželio 8 d., apie 7 val. 00 min., pareiškėjui išvykstant iš 2-ojo gyvenamojo korpuso kameros Nr. 44 į Kauno kalėjimą, jis pridavė į įstaigos materialinių vertybių sandėlį televizorių MANTA Nr. V41BTCEH01593. Siekiant nustatyti, ar televizorius priklauso pareiškėjui, buvo patikrintas jo turimų elektros prietaisų ir atminties laikmenų sąrašas. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad minėtas televizorius pareiškėjui nepriklauso. Pareiškėjas raštu paaiškino, kad minėtą televizorių jau turi nuo 2022 m. lapkričio 22 d., kurį atsivežė iš laikino sulaikymo kameros į Vilniaus kalėjimą. Sprendime daroma išvada, kad savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, ir vadovaujantis Įstatymo 29 ir 31 straipsniais buvo nuspręsta pareiškėjui skirti draudimą vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui, kuris skundą pripažino nepagrįstu. Tarnyba sprendime nustatė, kad patikrinus Vilniaus kalėjimo kompiuterinės apskaitos sistemą „Kamerų grafinis atvaizdavimas, izoliacijos ir perpildymo kontrolė“, televizorius „MANTA“ pareiškėjo asmens kortelėje, kurioje yra įvardinti suimtojo turimi daiktai, nurodytas nebuvo. Pažymėta, kad patikrinus daiktų saugojimo aktus, kurie yra išduodami suimtajam laikinai išvykstant iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, nustatyta, kad televizorius „MANTA“ saugojimui nebuvo paliktas. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjo pateikiama televizoriaus pirkimo sąskaita faktūra neįrodo televizoriaus priklausomybės pareiškėjui.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad suimtiesiems draudžiama perleisti savo turtą kitiems suimtiesiems, nuteistiesiems ar laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojams (pareigūnams, valstybės tarnautojams, darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis) arba jį įsigyti iš šių asmenų; teikti mokamas ar kitaip atlyginamas paslaugas tiek kitiems suimtiesiems ar nuteistiesiems, tiek laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojams arba gauti tokias paslaugas iš šių asmenų. Įstatymo 29 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad suimtieji, nevykdantys šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytų pareigų ir (ar) nesilaikantys jiems nustatytų draudimų, gali būti drausminami jiems skiriant draudimą vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes).

Byloje nėra ginčo, kad nuobaudos skyrimo metu pareiškėjas buvo Vilniaus kalėjime ir 2023 m. birželio 8 d. išvykdamas iš Vilniaus kalėjimo į Kauno kalėjimą pridavė į įstaigos vertybių sandėlį televizorių MANTA Nr. V41BTCEH01593.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo 29 straipsnio 2 punkte nustatytos nuobaudos – draudimui vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų – taikymui reikalinga nustatyti faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas perleido savo turtą kitiems asmenims arba jį įsigijo iš kitų suimtųjų, nuteistųjų ar laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojų. Nagrinėjamu atveju sprendimuose padaryta išvada, kad televizorius MANTA Nr. V41BTCEH01593 pareiškėjui nepriklauso.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančius įrodymus pažymi, kad pareiškėjas į bylą pateikė įrodymą – Kauno tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus Nuteistojo, suimtojo daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų apskaitos žurnalo išrašą (toliau – ir Žurnalo išrašas), iš kurio matyti, kad pareiškėjas Kauno kalėjime turėjo ginčo televizorių MANTA Nr. V41BTCEH01593. Byloje taip pat yra sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nupirkęs iš UAB „Ogmina.lt“ televizorių MANTA. Šių įrodymų visuma kartu su pareiškėjo paaiškinimu, kad televizorių jam nupirko ir perdavė jo darbdavys, turėjo būti vertinama priimant ginčo sprendimus, tačiau to padaryta nebuvo. Taigi, pirmiau nurodytas Žurnalo išrašas, kuris yra būtent atsakovės dispozicijoje, ir kurį atsakovė turėjo (galėjo turėti) ginčijamų sprendimų priėmimo metu patvirtina, kad pareiškėjas nėra aptariamo televizoriaus įgijęs iš kitų suimtųjų, nuteistųjų ar laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojų. Šis įrodymas paneigia tiek Vilniaus kalėjimo viršininko Sprendime, tiek Tarnybos Sprendime padarytas išvadas dėl ginčo televizorius nepriklausymo pareiškėjui.

Aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.). VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4-502/2022; kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad Tarnyba Sprendime nurodė, jog patikrinus Vilniaus kalėjimo kompiuterinės apskaitos sistemą, ginčo televizorius pareiškėjo asmens kortelėje, kurioje yra įvardinti suimtojo turimi daiktai, nurodytas nebuvo; patikrinus daiktų saugojimo aktus, kurie yra išduodami suimtajam laikinai išvykstant iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, nustatyta, kad televizorius „MANTA“ saugojimui nebuvo paliktas; pareiškėjo pateikiama televizoriaus pirkimo sąskaita faktūra neįrodo televizoriaus priklausomybės pareiškėjui. Nors Tarnyba vadovavosi Vilniaus kalėjimo pateiktais dokumentais, tačiau pareiškėjas Tarnybai teikdamas skundą dėl Vilniaus kalėjimo viršininko Sprendimo nurodė, jog jau Kauno kalėjime pareiškėjas turėjo ginčo televizorių, tačiau šių aplinkybių Tarnyba nevertino ir plačiau netyrė, todėl pritarė nepagrįstai Vilniaus kalėjimo viršininko išvadai, kad ginčo televizorius nepriklauso pareiškėjui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas ne absoliutus draudimas neturėti kitiems asmenims priklausančių daiktų, bet perleisti savo turtą kitiems suimtiesiems, nuteistiesiems ar laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojams (pareigūnams, valstybės tarnautojams, darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis) arba jį įsigyti iš šių asmenų

Teismo vertinimu, vien tai, kad Asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo aktuose nurodyta, jog pareiškėjas saugojimui perduodamo „užantspauduotas tašes“, savaime nepaneigia, kad juose aptariamo televizoriaus nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aktų tinkamas pildymas yra kalinimo įstaigos kompetencija ir atsakomybė, todėl nenurodžius konkrečių saugojimui perduodamų daiktų, esant ginčui, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama vien pareiškėjui.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad aptariamą televizorių pareiškėjas turėjo dar iki jo sulaikymo 2022 metais, darytina išvada, kad ginčijami sprendimai neatitinka faktinių aplinkybių, todėl sprendimai laikytini pažeidžiančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Netinkamai nustačius faktinę aplinkybę dėl televizoriaus (ne)priklausymo pareiškėjui, bei netinkamai pritaikius Įstatymo nuostatas, tai lėmė nepagrįstos nuobaudos pareiškėjui paskyrimą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas, sprendimai naikintini (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas buvo priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į savo patirtų išlaidų atlyginimą iš atsakovo. Pareiškėjas už skundo pateikimą sumokėjo 30 Eur, kurie yra įskaityti byloje, todėl ši suma iš atsakovo priteistina pareiškėjui. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 2S-1665 ir Lietuvos kalėjimu tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2023 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. NĮ-25-498.

Priteisti pareiškėjui E. J. iš atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis