Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas) ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-152-292/2013 pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Molupis ir Ko“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus duona“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (t. 1, b.l. 1-6) ieškovė prašo priteisti iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Molupis ir Ko“ (toliau – UAB „Molupis ir Ko“) ir uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus duona“ (toliau – UAB „Alytaus duona“) solidariai 99 609,15 Lt ir papildomai iš atsakovės UAB „Alytaus duona“ 4 577,30 Lt padarytai žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nurodydama, kad Lietuvos kariuomenė Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbė duonos ir pyrago gaminių pirkimo atvirą konkursą, kurio laimėtoju, atsižvelgiant į pasiūlytą kainą, buvo pripažinta atsakovė UAB „Molupis ir Ko“. Laimėtoja 2010 m. gruodžio 23 d. buvo pakviesta atvykti sudaryti pirkimo - pardavimo sutarties ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 30 d., tačiau atsakovė UAB „Molupis ir Ko“ 2010 m. gruodžio 29d. raštu atsisakė pasirašyti pirkimo - pardavimo sutartį nurodydama aplinkybes, kurios jai buvo žinomos viso konkurso metu. Atsakovei UAB „Molupis ir Ko“ atsisakius sudaryti sutartį, ieškovė pasiūlė sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį su atsakove UAB „Alytaus duona“, kurios pasiūlymas pagal eilę buvo antrasis. Atsakovė UAB „Alytaus duona“ 2010 m. gruodžio 29 d. raštu taip pat atsisakė sudaryti duonos ir pyrago gaminių pirkimo - pardavimo sutartį nenurodydama motyvų. Lietuvos kariuomenė planavo, kad nauja sutartis įsigalios 2011 m. sausio 1 d., o atsakovės atsisakymą sudaryti sutartį pateikė tik 2010 m. gruodžio 29 d. . Atsakovėms atsisakius pasirašyti sutartį, Lietuvos kariuomenės padaliniai liko neaprūpinti duonos ir pyrago gaminiais, todėl jie privalėjo skubos tvarka atlikti duonos ir pyrago gaminių pirkimo procedūras decentralizuotai ir nupirkti konkrečiam padaliniui tam laikotarpiui, iki kol vėl bus paskelbtas ir įvykdytas naujas konkursas centralizuotai aprūpinti duonos ir pyrago gaminiais visus padalinius. Lietuvos kariuomenė sumokėjo gerokai didesnę kainą pirkdama prekes decentralizuotai, negu būtų nupirkusi tas pačias prekes iš atsakovių konkurse, todėl atsakovėms turi būti taikoma civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma. Asmens dalyvavimas konkurse reiškia, kad jis įsipareigoja, laimėjęs konkursą, sudaryti sutartį. Dalyvaudamos konkurse atsakovės sutiko su konkurso sąlygomis ir įsipareigojo sudaryti sutartį. Atsisakiusios sudaryti sutartį atsakovės elgėsi nesąžiningai, todėl turi atlyginti Lietuvos kariuomenės patirtus nuostolius. Atsakovės yra solidarūs skolininkai ta apimtimi, kuria padaryta žala apima 99 609,15 Lt ir joms kyla pareiga šiuos nuostolius atlyginti solidariai. Be to, atsakovė UAB „Alytaus duona“ turi atlyginti ir skirtumą tarp visų savo veiksmais padarytų nuostolių (104 186,45 Lt) ir jai kylančios pareigos atlyginti nuostolius solidariai su atsakove UAB „Molupis ir Ko“ (99 609,15 Lt), t. y. 4 577,30 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 15 d. preliminariu sprendimu (t. 2, b.l. 113-114) ieškinį patenkino visiškai.

Atsakovėms pateikus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir bylą išnagrinėjus iš esmės, Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 20 d. galutiniu sprendimu (t. 19, b.l. 128-135) 2012 m. lapkričio 15 d. preliminarų sprendimą panaikino, ieškinį atmetė, priteisė iš Lietuvos kariuomenės UAB „Molupis ir Ko“ 1 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei valstybei 44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad derybos dėl sutarties sudarymo su atsakovėmis vyko po Lietuvos kariuomenės atviro konkurso duonos ir pyrago gaminiams pirkti organizavimo Viešųjų pirkimų įstatymo pagrindu atsakovėms pateikus savo pasiūlymus konkurso organizatoriui perkamoms paslaugoms teikti, todėl šiuo atveju sutartys su tiekėjais turėjo būti sudaromos viešojo pirkimo būdu po įvykusių derybų. CK normos dėl viešojo pirkimo būdu sudaromos sutarties turi būti taikomos subsidiariai, todėl viešųjų pirkimų teisiniams santykiams taikomos Viešųjų pirkimų įstatymo normos, o CK ir kitos teisės normos taikomos tik tada, kai Viešųjų pirkimų įstatymas nereguliuoja atitinkamo klausimo ar šio įstatymo nuostatose įtvirtintos blanketinės normos (CK 6.382 straipsnis). Teismas, nurodęs, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia CK norma (6.163 straipsnio 3 dalimi), kuri numato, kad šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, įrodinėdama, kad atsakovės neturėjo tikslo sudaryti sutartį, taip pat atliko kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus, atsižvelgiant į tai, jog duonos ir pyrago gaminiai buvo perkami konkurso būdu, o pasiūlymus sudaryti pirkimo - pardavimo sutartis ieškovė teikė tiekėjams, esantiems perkančiosios organizacijos nustatytoje eilėje, sprendė, kad, ginčai dėl pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo turi būti sprendžiami pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, o ne pagal CK normas, reguliuojančias ikisutartinius santykius. Teismas nurodė, kad šalių santykiai šioje byloje negali būti kvalifikuojami kaip ikisutartiniai, nes šalių santykius dėl produkcijos pirkimo - pardavimo iki sutarčių sudarymo reguliuoja Viešųjų pirkimų įstatymas. Kad tokie santykiai negali būti kvalifikuojami kaip ikisutartiniai santykiai CK 6.162 – 6.187 straipsnių prasme patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2006). Tik šalims pradėjus derybas dėl esminių sutarties sąlygų tarp jų susiklosto tam tikri santykiai, vadinami ikisutartiniais. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo tikslus pasisiūlymas dalyvauti atvirame konkurse reiškia tik informaciją pirkėjui apie pageidavimą dalyvauti konkurse, o perkančiosios organizacijos siūlymas sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį vertintinas kaip siūlymas pasinaudoti pirmumo teise parduoti produkciją ir pradėti derybas dėl jos pirkimo pardavimo. Perkančiosios organizacijos pasiūlymas dar nereiškia, kad sutartis bus sudaryta. Viešųjų pirkimų įstatymo 96 straipsnyje nurodyta, kad jeigu perkančioji organizacija ar tiekėjas nevykdo Viešųjų pirkimų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti Viešųjų pirkimų įstatymas, nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, todėl teismas nurodė, kad tokiu būdu Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kokiais atvejais nukentėjusioji šalis gali kreiptis dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Viešųjų pirkimų įstatymas nenustato kitokios atsakomybės pasiūlymą pateikusiam tiekėjui ir atsisakiusiam sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, nei kylančios iš pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, o nagrinėjamu atveju pasiūlymo galiojimo užtikrinimo ieškovė neprašė. Viešųjų pirkimų įstatymas, numatydamas tiekėjo atsisakymo sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį mechanizmą, iš karto suponavo nuostatą, kad negalimas reikalavimas žalos (nuostolių) atlyginimo, kai tiekėjas apskritai atsisako sudaryti sutartį, žinoma, jei nepažeidžiama Viešųjų pirkimų įstatymo nuostata, pranešti raštu perkančiajai organizacijai per jos nustatytą terminą apie atsisakymą sudaryti sutartį. Teismas, nurodęs, kad ieškovė nesuformulavo Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, kaip atsakovių atsakomybės klausimo pagrindo, neįrodinėjo šių aplinkybių, ieškinį atmetė nurodydamas, kad šio ginčo reguliavimui netaikytinos CK normos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (t. 19, b.l. 138-142) ieškovė Lietuvos kariuomenė prašo panaikinti 2013 m. kovo 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismo galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, Lietuvos kariuomenės naudai iš atsakovių priteisti 104 186,45 Lt nuostolių atlyginimo bei pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai rėmėsi Viešųjų pirkimų įstatymo 96 straipsnio nuostatomis nurodydamas, kad būtent Viešųjų pirkimų įstatymas numato atvejus, kuriais nukentėjusioji šalis gali kreiptis dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Teismas nurodė, kad minėtame straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią jeigu perkančioji organizacija ar tiekėjas nevykdo Viešųjų pirkimų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti Viešųjų pirkimų įstatymas, nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Nurodyta nuostata ginčo atvejui netaikytina, kadangi pirkimo procedūra buvo pradėta 2010 m. spalio mėnesį, jau galiojant minėto straipsnio pakeitimui. Teismas netinkamai įvertino, išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, nurodydamas, kad būtent Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kokiais atvejais perkančioji organizacija gali kreiptis dėl žalos atlyginimo, kadangi Viešųjų pirkimų įstatymo 96 straipsnis reglamentuoja, kokiais atvejais teismas tenkina tiekėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.Teismas nepagrįstai nurodė, kad CK ir kitos teisės normos viešųjų pirkimų teisiniams santykiams taikomos tik tada, kai Viešųjų pirkimų įstatymas nereguliuoja atitinkamo klausimo ar šio įstatymo nuostatose įtvirtintos blanketinės normos, kadangi CK, CPK ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai specialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Viešųjų pirkimų įstatymas nereguliuoja žalos atlyginimo mechanizmo, todėl taikytinos bendrosios žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės normos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo atvejams CK nuostatos netaikytinos, kadangi Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2231-259/2012 buvo nurodyta, kad bylos faktinės aplinkybės liudija, jog viešojo pirkimo procedūros yra pasibaigę, dėl viešojo pirkimo procedūrų ir priimtų sprendimų vykdant viešuosius pirkimus ginčo tarp bylos šalių nekilo, o pareikštas ieškinys yra kvalifikuotinas kaip turtinis ginčas tarp bylos šalių atsakovėms atsisakius vykdyti viešojo pirkimo metu pateiktus pasiūlymus ir sudaryti gaminių pirkimo pardavimo sutartis, dėl ko ieškovė galimai patyrė materialinę žalą, t. y. teismas nesutiko su pirmos instancijos nutartimi, kad ši byla yra dėl viešo konkurso teisinių santykių.Yra visos sąlygos atsakovių civilinei atsakomybei taikyti, kadangi atsakovės, atsisakydamos pasirašyti sutartį, pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (neatšaukė pasiūlymo, pasiūlymas jo pripažinimo laimėjusiu metu galiojo, nesirūpino tuo, kad savo veiksmais gali padaryti žalą perkančiajai organizacijai, prieš pateikdami pasiūlymą neįvertino, kad gali būti saistomi tokio veiksmo, neįvertino visų padarinių, galinčių kilti dėl pasiūlymo perkančiajai organizacijai pateikimo ir vėliau atsisakymo vykdyti viešojo pirkimo metu pateiktus pasiūlymus ir sudaryti gaminių pirkimo pardavimo sutartį, taip pat pažeidė oferento įsipareigojimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju, t. y. pažeidė įsipareigojimą sudaryti sutartį, todėl turi atlyginti Lietuvos kariuomenės patirtus nuostolius. Atsakovių kaltė, atsisakius sudaryti sutartį, preziumuojama ir pasireiškia tuo, kad, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jos nebuvo tiek rūpestingos ir apdairios, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Priežastinis ryšys tarp atsakovių neteisėto elgesio (veiksmų) pasireiškė tuo, kad dėl jų apeliantė turėjo vykdyti naujas pirkimo procedūras, pirkti gaminius jų metu tiekėjų pasiūlytomis didesnėmis kainomis ir dėl to patyrė nuostolių.Teismas nepagrįstai nurodė, kad Viešųjų pirkimų įstatymas nenustato kitokios atsakomybės pasiūlymą pateikusiam tiekėjui ir atsisakiusiam sudaryti sutartį, nei kylančios iš pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, kadangi perkančioji organizacija tik gali pareikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrintas, ir privalo pareikalauti, kad pirkimo sutarties įvykdymas būtų užtikrintas CK nustatytais prievolės įvykdymo užtikrinimo būdais, t. y. perkančiajai organizacijai suteikiama teisė pasirinkti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą. Pasiūlymo galiojimo užtikrinimas yra perkančiosios organizacijos teisė, bet ne pareiga. Lietuvos kariuomenė kaip perkančioji organizacija siekdama, kad konkurse dalyvautų kuo daugiau potencialių tiekėjų, kad pirkimui skirtos lėšos būtų panaudotos racionaliai, nusprendė nereikalauti prievolių įvykdymo užtikrinimo. Tačiau šis apsisprendimas vertintinas ne kaip rizikos prisiėmimas, o atvirkščiai - kaip verslo subjektų skatinimas dalyvauti viešuose pirkimuose ir teikti konkurencingus pasiūlymus. Perkančiajai organizacijai nepasinaudojus galimybe reikalauti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo kaip papildomos prievolės, pagrindinė prievolė sudaryti sutartį neišnyksta, todėl tiekėjui gali būti taikoma civilinė atsakomybė reikalaujant nuostolių atlyginimo. Prievolių įvykdymo užtikrinimo nereikalavimas nesudaro pagrindo teigti, kad atsisakoma nuo žalos atlyginimo. Prievolių įvykdymo užtikrinimas ir nuostolių atlyginimas yra skirtingi institutai ir neturi būti tapatinami.Perkančioji organizacija turi teisę į tiekėjo prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą - vykdant galiojantį pasiūlymą sudaryti sutartį. Perkančioji organizacija taip pat turi teisėtus lūkesčius, kad pripažinusi galiojantį pasiūlymą laimėjusiu ir apie tai informavusi tiekėją (akceptavusi pasiūlymą) sudarys su juo pirkimo sutartį. Įsipareigojimų (prievolės) neįvykdymas tiekėjui sukelia pasekmes - nuspręsdamas nesudaryti sutarties jis prisiima riziką ir atsakomybę dėl galimų perkančiosios organizacijos nuostolių (žalos) atlyginimo. Tokiu būdu tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai, kurių nereglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymas, tačiau reglamentuoja CK. Atsakovių pateiktuose pasiūlymuose buvo nurodyta, kad šie galioja iki 2011 m. vasario 25 d. . Pasiūlymo galiojimo terminas taip pat yra įpareigojantis, t. y. tiekėjas įsipareigoja, kad perkančiajai organizacijai pasirinkus tiekėjo pateiktą pasiūlymą ir tiekėjui laimėjus viešąjį pirkimą, tiekėjas sutartį įvykdys pasiūlyme numatytomis sąlygomis ir kaina. Atsakovai, galiojant jų pasiūlymams, gavo apelianto kvietimą sudaryti sutartį, tačiau ją sudaryti atsisakė. Atsakovų veiksmai - atsisakymas sudaryti sutartį - yra oferento įsipareigojimo akcepto atveju būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam pažeidimas. Nepagrįstai atsisakydami sudaryti sutartį atsakovai pažeidė CK 6.163 str. numatytą pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, todėl nesąžiningai šaliai gali ir šiuo atveju turi būti taikoma civilinė atsakomybė.Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių santykiai šioje byloje negali būti kvalifikuojami kaip ikisutartiniai, nes šalių santykius dėl produkcijos pirkimo - pardavimo iki sutarčių sudarymo reguliuoja Viešųjų pirkimų įstatymas. Apeliantės manymu, sutartiniai prievoliniai santykiai atsiranda vykdant viešųjų pirkimų procedūras, o sutartinių prievolinių santykių subjektai yra ikisutartinių santykių šalys (sudarius sutartį - sutarties šalys). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad konkursą laimėjusio asmens pareiga sudaryti sutartį kyla iš ikisutartinių santykių šalis saistančių abipusių teisių ir pareigų. CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsniai nustato ikisutartinių santykių šalims pareigą elgtis sąžiningai, nevesti derybų, jei apskritai neketinama sudaryti sutarties, be pakankamos priežasties nereikalauti, kad toli pažengusios derybos būtų nutrauktos. Taip užtikrinamas ir vieno iš civilinės teisės principų - teisėtų lūkesčių - įgyvendinimas, t. y. kad asmuo, laimėjęs konkursą, be priežasties nenutrauks prasidėjusių santykių ir neatsisakys sudaryti sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2010).

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 20, b.l. 1-6) atsakovė UAB „Molupis ir Ko“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-152-292/2013 palikti nepakeistą, priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje stadijoje. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

Remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovės, kaip organizuoto konkurso dalyvės, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusią su pasiūlymo pateikimu, reguliuoja specialusis teisės aktas - Viešųjų pirkimų įstatymas, kuris nenustato kitokios nei kylančios iš pasiūlymo galiojimo užtikrinimo atsakomybės pasiūlymą pateikusiam tiekėjui, atsisakiusiam sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį. Apeliantė, aiškiai atsisakydama teisės reikalauti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo iš tiekėjų, patvirtino, kad net ir esant tiekėjo netinkamiems veiksmams, perkančiosios organizacijos nuostoliai, susiję su naujo konkurso organizavimu, nėra tiek reikšmingi, kad nuo jų apsisaugant reikėtų reikalauti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo. Kadangi būtent Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos įgalino atsakovę pateikti pasiūlymą, todėl tik pagal minėto įstatymo nuostatas ir turėtų būti sprendžiama atsakovės atsakomybė, konstatavus šių nuostatų pažeidimą. Tačiau atsakovė nepažeidė jokių minėto įstatymo normų ir tokio pažeidimo apeliantė neįrodinėjo, todėl atsakovei nepažeidus specialaus teisės akto reikalavimų, tiesiogiai reglamentuojančių šalių ikisutartinius santykius, t. y. atsakovei neatlikus jokių neteisėtų, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms prieštaraujančių veiksmų, nėra jokio pagrindo taikyti bendrąsias CK normas dėl ikisutartinių teisinių santykių.Vien tik pasiūlymo pateikimas negali būti vertinamas kaip besąlyginis įsipareigojimas sudaryti sutartį, kadangi apeliantei pateikus sutarties pagrindines sąlygas, tačiau jose nenurodžius įsigyjamų gaminių kiekių, buvo palikta galimybė šalims suderinti šią esminę sutarties sąlygą. Tuo atveju, jei šalys nepasiekia konsensuso, ir tik esant neteisėtiems tiekėjo veiksmams, Viešųjų pirkimų įstatymas nustato nuostolių, kilusių iš tokių specialių ikisutartinių santykių atlyginimo mechanizmą - jie atlyginami taikant pasiūlymo galiojimo užtikrinimo procedūrą. Tuo atveju, jei perkančioji organizacija nepasinaudoja šiuo instrumentu, Viešųjų pirkimų įstatymas kitokių sankcijų tiekėjui nenumato.Net ir tuo atveju, jei ginčo santykiams būtų taikytinos CK nuostatos, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytos ir bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apeliantės argumentus dėl visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog atsakovė pažeidė bendrą pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, nes neva prieš pateikdama pasiūlymą atsakovė neįvertino, kad gali būti saistoma tokio veiksmo. Nei vienoje iš konkurso nuostatų nebuvo įtvirtinta, kokią dalį objekto perkančioji organizacija ketina įsigyti, o vertinant pirkimo - pardavimo sutarties pagrindines sąlygas pažymėtina, kad esminė sąlyga, t. y. kiekis, jose nebuvo apibrėžta, dėl ko atsakovės pateiktame pasiūlyme sąžiningai nebuvo įrašytas patvirtinimas, jog „Tiekėjas patvirtina, kad sutinka su Pirkėjo pateiktomis prekių pirkimo - pardavimo sutarties sąlygomis (konkurso sąlygų 8 priedas)“, nors to įsakmiai reikalavo Konkurso sąlygų 5.9.1 p. ir 1 priedas „Pasiūlymas duonos ir pyrago gaminių pirkimo atviram konkursui“. Atsakovė elgėsi sąžiningai ir jau pasiūlymo pateikimo stadijoje nurodė, kad dėl pagrindinės sąlygos - kiekio, šalys turės pasiekti aiškų susitarimą ir jį įtvirtinti sutartyje. Ieškovė, nors ir turėdama teisę pagal konkurso sąlygas, neatmetė atsakovės pasiūlymo, neprašė jo patikslinti, o priėmė ir vertino, tokiais savo veiksmai patvirtindama, kad atsakovės pozicija dėl konkurso sąlygų 8 priedo yra pagrista ir dėl to gali būti deramasi. Apeliantei nei Konkurso sąlygose, nei skelbime aiškiai nenurodžius, kokia dalis duonos ir pyrago gaminių bus perkama, ji pati suklaidino tiekėjus, todėl būtent apeliantė elgėsi nesąžiningai ir, jei patyrė kokių nors nuostolių, tai juos patyrė išimtinai dėl savo kaltės. Tokio pobūdžio bylose turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, todėl net jei atsakovei ir kiltų civilinė atsakomybė, reikalavimas atlyginti žalą atsakovės atžvilgiu negali būti tenkinamas.Apeliantė neįrodė priežastinio ryšio tarp jos paskaičiuotų nuostolių ir atsakovės veiksmų. Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, atsakovei, pagrįstai ar nepagrįstai atsisakius sudaryti sutartį, sutartis yra sudaroma su antroje vietoje pagal pasiūlymų eilę esančiu tiekėju, t. y. šiuo atveju su atsakove UAB „Alytaus duona“. Atsakovei atsisakius sudaryti sutartį konkurso procedūros dėl to nepasibaigė, t. y. priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų (atsisakymo sudaryti sutartį), konkurso procedūrų pasibaigimo, naujo konkurso paskelbimo ir apmokėjimo jo laimėtojams yra pernelyg nutolęs. Konkurso procedūrų pasibaigimas ir naujų konkursų paskelbimas teoriškai gali būti tiesioginė atsakovės UAB „Alytaus duona“ veiksmų (atsisakymo sudaryti sutartį) pasekmė, bet ne atsakovės UAB „Molupis ir Ko“. Be to, atsakovė negali būti atsakinga už tai, kad Konkurso reikalavimus atitiko tik du pasiūlymai ar kad apeliantė nesuskirstė pirkimo į dalis, kaip tą padarė 2011 m. vasario konkurse.Apeliantė neįrodė ir žalos sąlygos. Taikant ikisutartinę atsakomybę yra siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 12 15 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-740/2009 pripažinęs atsakovo elgesį derybų metu nesąžiningu, konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, kuris grąžintų jį į tokią padėtį, lyg derybų nebūtų buvę iš viso. Jei atsakovė nebūtų pateikusi pasiūlymo, konkursas nebūtų pasibaigęs nesudarius sutarties, nes sutartis būtų sudarinėjama su UAB „Alytaus duona“. Apeliantė iš atsakovės gali reikalauti tik nuostolių, susijusių su apeliantės išlaidomis atsakovės atžvilgiu. Kadangi apeliantės viena iš funkcijų yra centralizuotas prekių, paslaugų ir darbų pirkimas kariuomenės daliniams, akivaizdu, kad už tiesioginių funkcijų vykdymą jai nėra nustatomi papildomi mokėjimai, t. y. dėl konkurso medžiagos teikimo atsakovei ir jos pasiūlymo vertinimo, tiesioginių papildomų išlaidų apeliantė nepatyrė, dėl ko apeliantė apskritai neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovę. Apeliantės pateiktas nuostolių skaičiavimas yra teisiškai ydingas ir faktiškai nepagrįstas, kadangi tarp jos ir atsakovės sutartis taip ir nebuvo sudaryta, o be to, apeliantė lygina pasiūlymus, pateiktus visiškai skirtingiems pirkimams su skirtingomis pirkimo dalimis, kas tiesiogiai lėmė kitokį tiekėjų pasiūlymų turinį, pateikti skaičiavimai yra netikslūs ir klaidinantys.Apeliantė netinkamai aiškina pasiūlymo galiojimo paskirtį viešojo pirkimo procedūrų aspektu. Nors Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija gaji pareikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinamas, tačiau apeliantė pasiūlymų galiojimo užtikrinimo teise nepasinaudojo, nors turėjo tokią teisę ir galimybę. Manytina, kad apeliantė įvertino riziką, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių pirkimo sutartis gali būti nesudaryta ir prisiėmė šią riziką – apeliantė galėjo ir turėjo numatyti, kad jai gali tekti organizuoti naują konkursą. Faktas, kad apeliantė nepasinaudojo reikalavimu dėl pasiūlymo galiojimo užtikrinimo ir neįtvirtino jo konkurso sąlygų kontekste, pagrindžia, jog apeliantė dėl naujo konkurso organizavimo nepatyrė jokių nuostolių.Nesutiktina su argumentu, kad atsakovė, pateikdama pasiūlymą, besąlygiškai sutiko sudaryti pirkimo sutartį, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, atsakovė dėl ydingų sąlygų dar teikdama pasiūlymą nenurodė, jog pritaria konkurso sąlygų 8-tam priedui, o vėliau, paaiškėjus, kad kaina gaminių vienetui turi likti tokia pati, nors kiekis ir pakito, atsakovė sąžiningai ir pagrįstai atsisakė sudaryti pirkimo sutartį. Nurodytu aspektu negali būti laikoma, kad atsakovė buvo nesąžininga, nes apeliantė iš esmės pakeitė konkurso sąlygas. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad perkančioji organizacija privalo kruopščiai ir tinkamai parengti pirkimo dokumentus, nes būtent jų pagrindu tiekėjai rengia ir teikia savo pasiūlymus. Apeliantė neįvykdė įstatyminės pareigos, todėl negali remtis įrodinėjamu atsakovės įsipareigojimu sudaryti sutartį, nes nebuvo prielaidų jos sudarymui, t. y. nebuvo išreikštos šalių valios dėl esminių sąlygų. Atsakovė ketino sudaryti pirkimo sutartį ir dėl to dalyvavo konkurse, tačiau paaiškėjus, kad esminė sąlygą - gaminių kiekis - iš esmės skiriasi nuo apeliantės deklaruojamojo, neišreiškė savo valios sudaryti tokią sutartį.Net ir tuo atveju, jei apeliantė įrodytų, kad atsakovė turėjo pareigą sudaryti sutartį pasikeitusiomis sąlygomis, apeliantė neįrodė, kad atsakovė UAB „Molupis ir Ko“ yra atsakinga už visus apeliantės deklaruojamus nuostolius. Atsakovės atsisakymas sudaryti pirkimo sutartį nulėmė tik perkančiosios organizacijos siūlymo sudaryti sutartį pateikimą atsakovei UAB „Alytaus duona“. Kadangi UAB „Molupis ir Ko“ negali būti teisiškai atsakinga už atsakovės UAB „Alytaus duona“ sprendimus ir veiksmus, apeliantės reikalavimas dėl solidaraus žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 20, b.l. 14-17) atsakovė UAB „Alytaus duona“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovei 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

Visi teisiniai ikisutartiniai santykiai tarp pirkėjo Lietuvos kariuomenės ir tiekėjo UAB „Alytaus duona“ kilo tik specialaus Viešųjų pirkimų įstatymo pagrindu. Nei vieno šio įstatymo straipsnio UAB „Alytaus duona“ ikisutartiniuose santykiuose nėra pažeidusi, to neįvardijo ir apeliantės atstovė, todėl atsakovei ikisutartiniuose santykiuose nepažeidus nei vieno specialaus įstatymo reikalavimo, negalima jos kaltė dėl apeliantės galimai patirtų nuostolių, o taip pat negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusių žalingų padarinių. Automatiškai perkelti atsakomybę tik pagal CK normas ignoruojant specialų įstatymą, pagal kurį susiklostė visi teisiniai ikisutartiniai santykiai, būtų nelogiška ir teisiškai nepagrįsta.Atsakovė negali atsakyti už žalą (nors atsakovės manymu apeliantė tokios nepatyrė), kadangi visos aplinkybės byloja apie tai, kad UAB „Alytaus duona“ elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Užėmusi įvykusiame konkurse 3-čią vietą bendrovės administracija suprato, kad konkursas pralaimėtas ir negalėdama numatyti tos aplinkybės, kad UAB „Molupis ir Ko“ atsisakys sutartį pasirašyti, nedelsiant ėmėsi priemonių ieškoti kitų pirkėjų. Iki paaiškėjus aplinkybei, kad laimėjusi konkursą bendrovė nepasirašo sutarties ir pasiūlymo UAB „Alytaus duona“ pasirašyti sutartį, kaip rūpestingas šeimininkas UAB „Alytaus duona“ sudarė duonos gaminių pirkimo - pardavimo sutartį su keturiomis organizacijomis ir jau neturėjo galimybės pasirašyti sutarties su Lietuvos kariuomene, nes neturėjo galimybės pateikti reikiamo produkcijos kiekio, kuris buvo numatytas sutarties sąlygose, bei negalėjo pažeisti sutartinių santykių su kitais partneriais. Tokiu būdu negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp bendrovės veiksmų ir atsiradusių žalingų padarinių.Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytos imperatyvios teisės normos, kad tiekėjas privalo pasirašyti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau perkančioji organizacija gali pareikalauti pasiūlymo užtikrinimo. Jei Lietuvos kariuomenė būtų šia teise pasinaudojusi, šia suma, jų turėti nuostoliai galėjo būti atlyginti. Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 2.5 p. numato galimybę nepasirašyti pirkimo - pardavimo sutarties, kuo ir pasinaudojo UAB „Alytaus duona“ informuodama apie tai Lietuvos kariuomenę.2010 m. gruodžio pabaigoje keitėsi žaliavų kainos, todėl pasirašiusi sutartį su Lietuvos kariuomene UAB „Alytaus duona“ būtų patyrusi 17 325,79 Lt dydžio nuostolį, o atlikti nuostolingus veiksmus pelno siekiančiai organizacijai draudžia bendrovės nuostatai.Apeliantė konkurso metu pati elgėsi nesąžiningai nesutikusi sutarties sąlygose aptarti galimybės koreguoti produkcijos kainą ir kiekį, nors tokie pasiūlymai buvo pateikti. Be to, Lietuvos kariuomenė, skelbdama konkurso sąlygas ir nustatydama tik sau palankias, neatsižvelgdama į tiekėjų interesus, sąlygas, pati elgėsi nesąžiningai ir pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai konstatavo, jog ginčo atveju sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą negali būti taikomos CK nuostatos, todėl teismui nepasisakius dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimo nagrinėjamu atveju, iš esmės nenagrinėjant apeliantės pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimo, laikytina, kad teismas neatskleidė civilinės bylos esmės, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir civilinė byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nagrinėjamoje byloje be kitų keliamas ir teisės normų, taikytinų ginčo teisiniams santykiams sprendžiant apeliantės pareikštą reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako, kadangi, tik išsprendus klausimą dėl to, ar pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams taikė tinkamas materialinės teisės normas, ar pagrįstai atsisakė taikyti CK nuostatas sprendžiant pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, galima spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. spalio 20 d. apeliantė paskelbė duonos ir pyrago gaminių pirkimo atvirą konkursą (b.l. 9-39, t. 1), kurio laimėtoja buvo pripažinta UAB „Molupis ir Ko“ (b.l. 48, t. 1). UAB ‚Molupis ir Ko“ atsisakius sudaryti duonos ir pyrago gaminių pirkimo – pardavimo sutartį (b.l. 49-50, t. 1), apeliantė pirkimo sutartį pasiūlė sudaryti UAB „Alytaus duona“ (b.l. 51, t. 1), kurios pasiūlymas pagal pasiūlymų eilę buvo antrasis, tačiau ir ši įmonė atsisakė pasirašyti duonos ir pyrago gaminių pirkimo - pardavimo sutartį (b.l. 52, t. 1). 2010 m. gruodžio 29 d. raštu apeliantė, tiekėjams, esantiems nustatytoje pasiūlymų eilėje, atsisakius sudaryti duonos ir pyrago gaminių pirkimo – pardavimo sutartis, nusprendė pirkimą laikyti neįvykusiu (b.l. 53, t. 1). Apeliantė, nurodydama, kad dėl atsakovių nesąžiningo ir neteisėto elgesio atsisakant sudaryti pirkimo – pardavimo sutartis ir tokiu būdu pažeidžiant CK 6.163 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą elgtis sąžiningai, patyrė nuostolių (b.l. 71-91, t. 2), šiuos prašo priteisti solidariai iš atsakovių. 2012 m. lapkričio 15 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinys patenkintas visiškai (b.l. 113-114, t. 2), tačiau atsakovėms pareiškus prieštaravimus (b.l. 117-118, 146-155t. 2), teismas galutiniu sprendimu ieškinį atmetė nurodydamas, jog ginčo santykiams netaikytinos CK nuostatos, o apeliantė nenurodė jokių Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimų, sudarančių pagrindą civilinei atsakomybei taikyti.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl CK normų ir specialaus įstatymo - Viešųjų pirkimų įstatymo - taikymo santykio nurodydamas, kad ginčo atveju civilinės atsakomybės tiekėjų atžvilgiu taikymo klausimas turėtų būti sprendžiamas remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, o CK ginčo atvejui netaikytinas. Su šia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, kadangi, kaip pagrįstai nurodyta apeliaciniame skunde, teismas nepagrįstai sprendė, kad tiekėjų civilinės atsakomybės taikymo pagrindus numato Viešųjų pirkimų įstatymas. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 96 straipsniu tais atvejais, kai perkančioji organizacija ar tiekėjas nevykdo Viešųjų pirkimų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti Viešųjų pirkimų įstatymas, nukentėjusi šalis (subjektas turintis teisę kreiptis į teismą), turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad tokiu būdu Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kokiais atvejais nukentėjusioji šalis gali kreiptis dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nurodyta nuostata ginčo atvejui netaikytina, kadangi pirkimo procedūra buvo pradėta 2010 m. spalio mėnesį, jau galiojant minėto straipsnio pakeitimui. Pažymėtina, kad dar 2010 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 2, 6, 7, 8, 10, 13, 15, 18, 22, 23, 24, 31, 32, 39, 41, 54, 58, 78, 85, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 95, 96, 97 straipsnių, V skyriaus pavadinimo ir priedo pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 21-1, 94-1, 95-1, 95-2 straipsniais ir 98, 99, 100 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu (Valstybės Žinios, 2010, Nr. 25-1174), nuo 2010 m. kovo 2 d. buvo pakeistas Viešųjų pirkimų įstatymo 96 straipsnis, reglamentuojantis žalos atlyginimą, numatant tik atvejus, kuriems esant teismas tenkina tiekėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Kadangi nagrinėjamu atveju viešojo pirkimo procedūra buvo pradėta 2010 m. spalio 20 d. apeliantei paskelbus duonos ir pyrago gaminių pirkimo atvirą konkursą, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nepagrįstai rėmėsi ir vadovavosi negaliojančiomis Viešųjų pirkimų įstatymo 96 straipsnio nuostatomis. Kaip jau buvo nurodyta, ginčo santykių egzistavimo metu galiojanti Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija konkrečiai nereglamentavo perkančiosios organizacijos teisės reikalauti žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas materialinės teisės normas nepagrįstai nurodė, kad būtent Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kokiais atvejais nukentėjusioji šalis gali kreiptis dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Pažymėtina, kad ne tik minėtame Viešųjų pirkimų įstatymo straipsnyje, bet ir visame Viešųjų pirkimų įstatyme nėra konkrečiai reglamentuoti atvejai, kuriems esant perkančioji organizacija gali kreiptis dėl patirtos žalos atlyginimo ar žalos atlyginimo mechanizmas, todėl spręstina, jog perkančiajai organizacija kreipusis dėl pažeistų teisių gynybos ir reikalaujant patirtų nuostolių atlyginimo turėtų būti vadovaujamasi kitų teisės aktų nuostatomis.

Viešųjų pirkimų įstatymas yra specialusis įstatymas (lex specialis). CK 6.382 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad viešojo pirkimo – pardavimo sutartims CK normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Kadangi viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialaus įstatymo, tai CK ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai specialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų atžvilgiu. CK ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas Viešųjų pirkimų įstatymo pirmumo naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, o visos kitos teisės normos bus taikytinos tais atvejais, kai Viešųjų pirkimų įstatymas nereguliuoja atitinkamo klausimo arba Viešųjų pirkimų įstatymo normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Sutiktina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta šio įstatymo paskirtis, t. y. kad minėtas įstatymas nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką, tačiau negalima sutikti su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog atsakovės, kaip organizuoto konkurso dalyvės, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusią su pasiūlymo pateikimu, reguliuoja tik specialusis teisės aktas - Viešųjų pirkimų įstatymas, kuris, kaip kad jau buvo nurodyta, priešingai nei kad nurodė pirmosios instancijos teismas, konkrečiai nereglamentuoja atvejų, kada perkančioji organizacija turi teisę kreiptis dėl nuostolių atlyginimo ar esant kokioms sąlygoms gali būti tenkinamas perkančiosios organizacijos ieškinys dėl nuostolių atlyginimo. Taigi, Viešųjų pirkimų įstatymas konkrečiai nereglamentuoja žalos, patirtos perkančiosios organizacijos, atlyginimo mechanizmo, todėl sprendžiant perkančiosios organizacijos patirtos žalos atlyginimo klausimą turi būti remiamasi kitų teisės aktų, o pirmiausia CK nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų taikymo santykį pagrįstai nurodydamas, kad CK normos dėl viešųjų pirkimų būdu sudaromos sutarties turi būti taikomos subsidiariai, tačiau netinkamai sprendė, jog ginčo atveju netaikytinos CK nuostatos, kadangi netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas padarė nepagrįstą išvadą, kad perkančiosios organizacijos teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo reglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymas. Be to, pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ne viešųjų pirkimų būdu sudaromos sutarties, o civilinės atsakomybės taikymo tiekėjui atsisakius sudaryti sutartį klausimas, kurio, kaip jau buvo nurodyta, Viešųjų pirkimų įstatymas konkrečiai nereglamentuoja. Nors pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl Viešųjų pirkimų įstatymo, kaip specialiojo įstatymo, ir kitų teisės aktų nuostatų taikymo, tačiau nepagrįstai nurodęs, kad ginčo klausimą reglamentuoja Viešųjų pirkių įstatymo nuostatos, nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos CK nuostatos dėl civilinės atsakomybės taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiekėjo atsakomybė atsisakius sudaryti viešojo pirkimo – pardavimo sutartį yra ribojama tik pasiūlymo galiojimo užtikrinimu. Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad perkančioji organizacija gali pareikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinamas, ir privalo pareikalauti, kad pirkimo sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas CK nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2006, yra pažymėjusi, kad prievolių užtikrinimo būdai yra specialios priemonės, garantuojančios pagrindinės prievolės įvykdymą, skatinančios skolininką tinkamai įvykdyti prievolę, o tam tikrais atvejais garantuoja kreditoriaus teisę į patirtų nuostolių dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo jos vykdymo atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje nutartyje yra nurodžiusi, kad teismai privalo įvertinti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo tikslus – ar tai yra bauda ar galimybė kompensuoti galimus viešojo pirkimo subjekto nuostolius, jei laimėjęs konkursą tiekėjas nepagrįstai atsisakytų sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, ir dėl to perkančioji organizacija patirtų nuostolių. Tačiau sutinkant su apeliacinio skundo argumentais spręstina, kad pasiūlymo galiojimo užtikrinimo nepareikalavimas negali sąlygoti perkančiosios organizacijos teisės į patirtų nuostolių atlyginimą praradimo. Priešingu atveju, visais atvejais, kai perkančioji organizacija nepareikalautų pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, ji prarastų teisę į nuostolių atlyginimą, nors Viešųjų pirkimų įstatyme yra numatyta tik teisė, bet ne pareiga reikalauti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo. Teisėjų kolegijos manymu, perkančioji organizacija, pasinaudojusi šia teise, įgyja galimybę neteisminiu būdu kompensuoti jos patirtus nuostolius, tačiau nepasinaudojimas šie teise jokiu būdu negali sąlygoti galimybės reikalauti atlyginti patirtus nuostolius praradimo, nes, priešingu atveju, perkančioji organizacija, galimai siekdama užtikrinti didesnę konkurenciją ir didesnį viešo pirkimo dalyvių skaičių ir dėl to atsisakydama reikalauti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, savo valia atsisakytų galimai patirtų nuostolių atlyginimo. Toks minėtos įstatymo normos aiškinimas, teisėjų kolegijos manymu, nepagrįstai ribotų suinteresuoto asmens galimybes ginti savo pažeistas teises teisme kreipiantis teisminės gynybos.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl nagrinėjamo ginčo pobūdžio jau yra pasisakęs apeliacinės instancijos teismas. Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2231-259/2012, spręsdamas ieškinio teismingumo klausimą, nurodė, kad šioje byloje nėra keliamas ginčas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių, kad bylos faktinės aplinkybės liudija, jog viešojo pirkimo procedūros nagrinėjamu atveju yra pasibaigę, dėl viešojo pirkimo procedūrų ir priimtų sprendimų vykdant viešuosius pirkimus ginčo tarp bylos šalių nekilo, todėl pareikštas ieškinys yra kvalifikuotinas kaip turtinis ginčas tarp bylos šalių atsakovėms atsisakius vykdyti viešojo pirkimo metu pateiktus pasiūlymus ir sudaryti gaminių pirkimo pardavimo sutartis, dėl ko ieškovė galimai patyrė materialinę žalą. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi, galiojanti, todėl apeliacinės instancijos teismui jau esant pasisakius dėl ginčo pobūdžio, t. y. jog ginčas nėra dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių, teigti, jog nagrinėjamu atveju turi būti remiamasi tik Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, būtų nelogiška ir nepagrįsta.

Taip pat pažymėtina, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, neturi nurodyti teisinio ieškinio pagrindo. Teisės normų taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, todėl būtent teismas, nagrinėjantis bylą, remdamasis faktiniu ieškinio pagrindu, turi tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, nustatyti taikytinas teisės normas ir jas tinkamai pritaikyti. Vien ta aplinkybė, kad asmuo, kreipdamasis į teismą, nurodė netinkamas teisės normas, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nesudaro pagrindo netenkinti pagrįsto ieškinio. Nagrinėjamu atveju teismas, nurodęs, kad apeliantė nenurodė konkrečių Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimų ir nepagrįstai rėmėsi CK nuostatomis, nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės ieškinį iš esmės nepasisakęs dėl civilinės atsakomybės taikymo galimybės ir jos taikymo sąlygų egzistavimo nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismas iš esmės apeliantės pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nenagrinėjo, dėl jo nepasisakė, todėl pripažinus, jog teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju atsisakė taikyti CK nuostatas, konstatuotina, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas negali iš esmės pasisakyti dėl apeliantės pareikšto reikalavimo pagrįstumo, kadangi apeliacinis procesas Lietuvoje pripažįstamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismui iš esmės nepasisakius dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo, nevertinus civilinės atsakomybės taikymo pagrindų ir sąlygų egzistavimo nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra instancija, skirta teismo sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, siekdamas užtikrinti šalių teisę į bylos nagrinėjimą iš esmės pirmosios instancijos teisme, o kartu ir teisę apskųsti tokį sprendimą, sprendžia, kad skundžiamas sprendimas panaikintinas, ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. galutinį sprendimą panaikinti ir civilinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.