Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-28-471/2014, pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui V. P., trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, bei atsakovo V. P. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, turto padalijimo, šalių sudarytos turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl santuokos nutraukimo dėl apelianto (atsakovo) kaltės.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo ir ieškovės santuoka iširo dėl jo kaltės. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje nagrinėtos aplinkybės, t. y. tai, kad atsakovas sudavė ieškovei vieną kartą delnu į dešinį skruostą ir „smūgis buvo nestiprus", nėra santuokos iširimo priežastimi, teisiamojo posėdžio metu sutuoktiniai susitaikė, po to sutuoktiniai ilgą laiką kartu gyveno, vedė bendrą namų ūkį. Teigia, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, jei išvykus gyventi į Vokietiją. Nurodo, kad ieškovė buvusi neištikima.

Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, teismas turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. CK 3.60 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. CK 3.61 str. nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (CK 3.61 str. 1 d.); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.). Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, yra nurodęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26 str.– CK 3.30 str., CK 3.35 str.– CK 3.36 str., CK 3.85 str., CK 3.92 str., CK 3.10 str. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis. CK 3.60 str. 3 d. numatyta prezumpcija, jog pripažįstama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog pagal CK 3.60 str. 3 d. smurto šeimoje naudojimas reiškia prezumpciją, kad santuoka faktiškai iširo dėl sutuoktinio, smurtavusio prieš šeimos narius (kitą sutuoktinį, vaikus), kaltės. Todėl pripažintinos pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantas (atsakovas) yra kaltas dėl santuokos iširimo, kadangi jis smurtavo prieš savo sutuoktinę ir jos mažametį sūnų, sukeldamas jiems skausmą, ką patvirtina Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendyje nustatytos aplinkybės (t. 1, b. l. 16-19), ir šiuo konkrečiu atveju neturi reikšmės, kad ieškovas ir atsakovas teisiamojo posėdžio metu susitaikė. Priešingai, šios aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad ieškovė, būdama lojali savo sutuoktiniui, nenorėjo, jog jis turėtų teistumą, siekdama išsaugoti šeimą, ja, atleido. Tačiau tai jokiu būdu nepaneigia fakto, kad apeliantas (atsakovas) smurtavo prieš sutuoktinę, jos nepilnametį sūnų, sukeldamas jai fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, kas, vadovaujantis CK 3.60 str. 3 d., leidžia preziumuoti, jog santuoka iširo dėl apelianto (atsakovo) kaltės. Be to, tai, kad nesutarimai šeimoje kildavo ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio priėmimo, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad 2013-01-02 ir 2013-01-10 ieškovė kreipėsi pagalbos į policijos pareigūnus dėl netinkamo atsakovo elgesio (t. 1, b. l. 82-85). 2015 m. sausio 6 d. teismo posėdžio metu apklausti liudytojai negalėjo nurodyti konkrečių faktų, kad atsakovas prieš ieškovę smurtaudavo, tačiau jiems nebuvo žinoma ir ta aplinkybė, kad 2012 m. dėl atsakovo smurtavimo šeimoje buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad liudytojai nežino itin svarbių šeimos gyvenimo aplinkybių, todėl jų parodymai negali paneigti byloje esančių rašytinių įrodymų.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmestinai vertino atsakovo paaiškinimus byloje, kur jis teigė, jog santuoka iširo dėl ieškovės L. P. neištikimybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantas teigdamas, jog ieškovė jam buvusi neištikima, turėjo pareigą įrodyti neištikimybės faktą, tačiau jokių įrodymų nepateikė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės išvykimas gyventi į užsienį neįrodo santuokinės neištikimybės. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė išvyko gyventi į užsienį tik pardavusi šeimos gyvenamąją patalpą, taip pat sudariusi su atsakovu susitarimą dėl kilnojamojo turto pasidalijimo, t. y. šalims faktiškai nutarus gyventi atskirai dar iki ieškovės išvykimo, todėl pagrindo išvadai, jog santuoka iširo dėl galimos ieškovės neištikimybės, jai išvykus gyventi į (duomenys neskelbtini), nėra. Apeliantas nurodo, kad faktą, jog yra girdėjęs, kad ieškovė išvažiavo gyventi pas kitą vyrą, patvirtino byloje apklausti liudytojai. Tačiau teisėjų kolegija, išklausiusi 2014-01-06 teismo posėdžio garso įrašus, konstatuoja, kad nė vienas liudytojas nepateikė jokių konkrečių faktų apie ieškovės neištikimybę. Atsakovo kviesta liudytoja I. B. nurodė, kad sklandė kaime kalbos, jog ieškovė neištikima, tačiau kartu patvirtino, kad tai tik kalbos ir konkrečių faktų ji nežino (2014-01-06 teismo posėdžio protokolo garso įrašas, 154:58 – 155:20). Liudytojas R. K. nurodė, kad nežino jokių faktų apie ieškovės neištikimybę (2014-01-06 teismo posėdžio protokolo garso įrašas, 6:14 – 6:16). Liudytoja I. P., aiškindama manomas ieškovės ir atsakovo išsiskyrimo aplinkybes nurodė – „...gal kitas atsirado...“, paskui paaiškino, jog negali teigti, kad buvo kitas (2014-01-06 teismo posėdžio protokolo garso įrašas, 8:52 – 9:10).

Dėl sutarties, kuria padalintas kilnojamasis turtas, pripažinimo negaliojančia; kilnojamojo turto padalijimo.

Byloje yra pateikta 2013 m. sausio 15 d. ieškovės L. P. ir atsakovo V. P. pasirašyta santuokos metu įgyti kilnojamojo turto pasidalijimo sutartis (t. 1, b. l. 55). Minėtoje sutartyje išvardinti konkretūs daiktai: nešiojamasis kompiuteris ir vaiko kambario baldai, po santuokos nutraukimo atitenkantys ieškovei. Visi likę kilnojamieji daiktai, atitenkantys atsakovui, nėra išvardinti, tačiau susitarta, kad už likusius daiktus atsakovas V. P. iki 2013-03-15 įsipareigoja sumokėti ieškovei L. P. 13000 Lt. Atsakovas minėta sutartimi taip pat įsipareigojo ieškovei iki 2014-01-15 atiduoti 8000 Lt skolą. Ieškovė įsipareigojo nekelti ieškinio moralinei (neturtinei) žalai atlyginti, atsakovui leisti gyventi ir laikyti savo daiktus ieškovės name, iki jis bus parduotas.

Byloje taip pat pateikta 2013 m. sausio 15 d. (tos pačios datos, kaip ir prašoma pripažinti negaliojančia kilnojamojo turto pasidalijimo sutartis) ieškovės (pardavėjos) L. P. ir pirkėjos I. P. pasirašyta preliminarioji namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas (ieškovė) įsipareigojo parduoti pirkėjui nurodytą nekilnojamąjį turtą už 50000 Lt, o pirkėja sumokėjo pardavėjai 3000 Lt avansą (nurodytą rankpinigius) (t. 1, b. l. 143). Pažymėtina, jog pirkėja I. P. yra atsakovo V. P. mama, šios aplinkybės niekas neginčija.

Byloje pateiktas 2013 m. vasario 13 d. vienašalis sandoris, patvirtintas notaro, kuriuo atsakovas V. P. patvirtina neprieštaraujantis, kad jo sutuoktinė L. P. už savo nuožiūra aptartą kainą bei sąlygas parduotų bendram šeimos turtui priklausančius statinius, gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Patvirtino, kad su pirkimo pardavimo sąlygomis yra supažindintas, jokių pretenzijų ar prieštaravimų neturi (t. 1, b. l. 175).

Byloje pateikta 2013 m. vasario 18 d. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtinta notaro, pagal kurią ieškovė L. P. pardavė atsakovo motinai I. P. nurodytą nekilnojamąjį turtą už bendrą 50000 Lt sumą (t. 1, b. l. 90-104), kas reiškia, jog buvo įvykdyti 2013 m. sausio 15 d. preliminariąja sutartimi numatyti įsipareigojimai.

Byloje pateikta 2013 m. sausio 11 d. asmeninės kredito linijos sutartis, pagal kurią atsakovui V. P. suteiktas 30000 Lt kreditas (t. 1, b. l. 145). Atkreiptinas dėmesys, kad kredito linijos sutartis pasirašyta anksčiau, nei ginčijama 2013 m. sausio 15 d, sutartis, taip pat anksčiau, nei preliminarioji sutartis, kas, beje, paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas, norėdamas perskolinti pinigus motinai, kad ši nupirktų iš ieškovės sutuoktinių gyvenamąsias patalpas, kreditą ėmė skubėdamas, labai nepalankiomis sąlygomis. Priešingai, tai tik patvirtina, kad santuokos nutraukimui, taip pat ir turto padalijimui buvo ruošiamasi, niekas nebuvo sprendžiama paskubomis. Pažymėtina, kad atsakovas perskolino 30000 Lt savo motinai I. P. 2013 m. vasario 8 d. (t. 1, b. l. 146), t. y. beveik po mėnesio, todėl teigti, kad buvo skubinamas, ar jam galėjo būti daromas psichologinis spaudimas iš ieškovės pusės, nėra pagrindo.

Visos šios nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad, sprendžiant klausimą dėl 2013 m. sausio 15 d. kilnojamojo turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ginčijamos sutarties teisėtumas vertintinas kartu su 2013 m. sausio 15 d. ieškovės (pardavėjos) L. P. ir pirkėjos I. P. pasirašyta preliminariąja namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sutartimi. Jos abi yra pasirašytos tą pačią dieną, surašytos ranka. Kaip jau minėta, preliminariąja sutartimi susitarta dėl nekilnojamojo turto, buvusio sutuoktinių L. P. ir V. P. gyvenamąją vieta, pardavimo. Iš pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąja vieta matyti, kad iš karto po ginčijamos sutarties pasirašymo, 2013 m. sausio 21 d., t. y. nepraėjus nei savaitei, ieškovė L. P. savo ir nepilnamečio sūnaus A. S. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), kas suponuoja išvadą, kad, adresu (duomenys neskelbtini), ji jau turto pardavimo dieną nebegyveno. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad sodybą, kurios adresas (duomenys neskelbtini), ieškovė pardavė 2013-02-18 su joje buvusiais daiktais, todėl tai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad dar iki bylos iškėlimo teisme sutuoktiniai savo kilnojamąjį turtą buvo pasidaliję, kaip ir buvo sutarę ginčijamojoje 2013 m. sausio 15 d. sutartyje, kas yra pagrindas išvadai, jog sutuoktinių kilnojamasis turtas buvo jų tarpusavyje faktiškai pasidalintas. Be to, sutuoktinių kilnojamojo turto pasidalijimo sutarčiai įstatymas nereikalauja notarinės formos.

Svarbus apsektas byloje yra tai, kad pirminiu 2013 m. vasario 26 d. ieškiniu ieškovė, prašydama nutraukti santuoką, nurodė, jog nekilnojamojo bendro turto su atsakovu neturi, dėl kilnojamojo turto pasidalijimo turtinių reikalavimų nekelia, tikėdamasi, kad su atsakovu kilnojamąjį turtą pasidalins geruoju, nereiškė reikalavimo dėl 13000 Lt kompensacijos priteisimo, nereiškė reikalavimo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 3-4). Kaip jau buvo nurodyta, ginčijamojoje sutartyje atsakovas įsipareigojo ieškovei 13000 Lt kompensaciją sumokėti iki 2013-03-15, todėl akivaizdu, kad ieškovė pati įvykdžiusi ginčijamos sutarties sąlygas, to paties tikėjosi ir iš atsakovo, manydama, kad iki nustatyto termino kompensacija bus sumokėta. Tai, kad ginčijama sutartis atitiko ir jos šalių, t. y. ieškovės ir atsakovo, tikruosius ketinimus, patvirtina ir atsakovo 2013 m. kovo 20 d. atsiliepimas į pirminį ieškinį, kuriame jis nurodo nesutinkąs, jog santuoka iširusi dėl jo kaltės, taip pat manąs, kad ieškovė jam turėtų kompensuoti netekto bendro turto vertę, nes ji mokėjo bankui iš bendrų šeimos lėšų už suteiktą kreditą bei už jį asmeninės nuosavybės teise buvo įsigijusi nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), jis svarstąs galimybę prašyti, kad šis turtas būtų pripažintas jungtine sutuoktinių nuosavybe. Jokių prieštaravimų dėl to, jog ieškinyje nurodyta, kad sutuoktiniai kilnojamąjį turtą pasidalins geruoju, atsakovas nepareiškė, juolab, kad atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko (t. 1, b. l. 22-23). Pažymėtina, kad patikslintas ieškinys teisme gautas 2013 m. gegužės 24 d., kuriame jau reiškiamas ir reikalavimas dėl 13000 Lt priteisimo iš atsakovo, nes, kaip nurodyta ginčijamojoje sutartyje, šią sumą atsakovas turėjo sumokėti ieškovei iki 2013-03-15 (t. 1, b. l. 70-73). Atsakovas priešieškinį pateikė tik 2013 m. gegužės 29 d. (t. 1, b. l. 111-113), t. y. tik praleidęs ginčijamojoje sutartyje nurodytą terminą sumokėti ieškovei 13000 Lt kompensaciją. Be to, kaip matyti ir iš priešieškinio, atsakovas reiškia reikalavimą faktiškai visą kilnojamąjį turtą priteisti jam, o ieškovei prašydamas priteisti tik nešiojamąjį kompiuterį. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečio vaiko, liekančio gyventi su ieškove, kambario baldai yra skirti vaiko poreikių tenkinimui (CK 3.86 str. 4 d.), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutuoktinai kilnojamąjį turtą pasidalijo taip, kaip ir nurodyta ginčijamoje sutartyje, todėl konstatavus, kad ginčijamos sutarties dalis dėl kilnojamojo turto pasidalijimo yra įvykdyta, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir visos sutarties, o tuo pačiu ir susitarimo dėl 13000 Lt kompensacijos sumokėjimo. Nusprendus priešingai ir šioje dalyje atsakovo priešieškinį patenkinus, susidarytų tokia situacija, kad atsakovą tenkinančios ginčijamos sutarties sąlygos būtų įvykdytos ir dar patvirtintos teismo sprendimu, o likusios sutarties sąlygos, tuo pačiu ir šalių sulygtas kompensacijos dydis už atsakovui tenkančius kilnojamuosius daiktus, būtų pripažintos negaliojančiomis, kas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.). Byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kad 2013 m. sausio 15 d. turto pasidalijimo sutartį būtų pasirašęs dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, nors tokią pareigą, atsižvelgiant į priešieškinio reikalavimus, turėjo (CPK 178 str.). Be to, atsakovas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad jo gaunamas darbo užmokestis buvo žymiai didesnis nei ieškovės, todėl šiuo atveju išvada, jog atsakovui buvo daromas ekonominis spaudimas, prieštarautų pačio atsakovo teiginiams (t. 1, b. l. 111-113).

CK 6.154 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 str. sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.).

Byloje nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad 2013 m. sausio 15 d. ieškovė ir atsakovas laisva tarpusavyje suderinta valia susitarė dėl santuokoje įgyto kilnojamojo turto pasidalijimo ir kompensacijos priteisimo, o šios sutarties pripažinti negaliojančia nėra teisinio pagrindo. Todėl pagrįstai šioje dalyje tenkintas ieškovės reikalavimas dėl 13000 Lt kompensacijos bei palūkanų priteisimo.

Dėl netekto bendro turto vertės kompensavimo.

Kaip jau byloje anksčiau nustatyta, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas parduotas atsakovo motinai už 50000 Lt sumą, atsakovas yra davęs notariškai patvirtintą sutikimą turtą parduoti už nurodytą kainą, kad jo motina šį turtą įsigytų, jis jai perskolino gautą 30000 Lt kreditą. Ieškovė, parduodama nekilnojamąjį turtą už 50000 Lt (t. 1, b. l. 90-104), kurio įsigijimui ir remontui buvo skyrusi 52250 Lt, gautų iš banko (t. 1, 116-122), bankui sumokėjo 43438,37 Lt bei gavo grynais 6561,63 Lt (t. 1, b. l. 100). Todėl šiuo atveju atsakovo reikalavimas sumokėti iš viso jam 35397,91 Lt kompensaciją reiškia, kad ieškovei po santuokos nutraukimo liktų nešiojamas kompiuteris ir 28836,28 Lt skola, kuri atsakovui sumokėjus ieškovei 13000 Lt kompensaciją sumažėtų iki 15836,28 Lt. Tačiau, kaip jau anksčiau nurodyta, 13000 Lt kompensacijos atsakovas taip pat teigia neturįs pareigos mokėti. Todėl akivaizdu, kad patenkinus tokius priešieškinio reikalavimus, būtų pažeistas ne tik šalių lygybės principas, bet ir protingumo bei teisingumo principai.

Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiga įrodyti, kad minėto nekilnojamojo turto remontui buvo išleista 53050 Lt suma, taip pat, kad paskolos dengimui už ieškovės asmeninės nuosavybės teise įsigytą nekilnojamąjį turtą buvo panaudota 17745,82 Lt iš bendrų sutuoktinių lėšų tenka atsakovui (CPK 178 str.), nes jis, o ne ieškovė reiškia reikalavimą dėl netekto bendro turto vertės kompensavimo.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė, 2006 m. liepos 17 d. sudarydama su banku kredito sutartį nekilnojamojo turto įsigijimui ir jo remontui, santuokos su ieškovu nebuvo sudariusi, bylos šalių santuoka sudaryta tik 2008 m. kovo 27 d. (t. 1, b. l. 6), t. y. beveik po dviejų metų, todėl akivaizdu, jog atsakovui susituokus su ieškove jis įsikraustė gyventi į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, šios aplinkybės atsakovas neginčija. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad po šalių santuokos sudarymo paskola bankui būtų pradėta grąžinti kokia kita tvarka, nei anksčiau. Byloje atsakovas yra pateikęs 2012-01-23, 2012-10-18, 2012-12-22 mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad paskolos mokėjimui jis yra sumokėjęs 5200 Lt sumą (t. 1, b. l. 130-132). Įrodymų, kad ir anksčiau atsakovas būtų už ieškovę bankui dengęs paskolą byloje nėra. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie atsakovo mokėjimai pradėti mokėti tik nuo 2012 metų, t. y. po to, kai buitinio konflikto metu 2012 m. sausio 5 d. atsakovas ieškovei ir jos nepilnamečiam sūnui sukėlė fizinį skausmą, dėl ko buvo iškelta baudžiamoji byla (t. 1, b. l. 16-19), taip pat prieš pat 2013 m. sausio 15 d. sutarties dėl kilnojamojo turto pasidalijimo surašymą, t. y. šalims pradėjus rengtis santuokos nutraukimo bylai. Todėl yra pagrindas išvadai šias išlaidas pripažinti prisidėjimu prie būsto išlaikymo atsakovui apie 5 metus gyvenant ir naudojantis ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, ką ir nurodė ieškovė atsiliepime į priešieškinį. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo į bylą pateiktas jo padarytų darbų sąrašas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nėra pateikta nei vienos sąskaitos ar pavedimo. Atsakovas pateikė tik padarytų darbų ir remonto, gyvenat santuokoje, sąrašą, surašytą jo paties (t. 1, b. l. 133-135), nepateikdamas jokių rašytinių įrodymų sąraše nurodytoms atliktų darbų sumoms pagrįsti (CPK 178 str.). Be to, svarbus aspektas byloje yra ir tai, jog tokiu atveju gautųsi, jog ieškovė panaudojusi 52250 Lt paskolą būsto įsigijimui ir remontui, taip pat, kaip nurodo atsakovas, iš bendrų sutuoktinų lėšų šio būsto pagerinimui investavusi dar 53050 Lt sumą, parduoda turtą už 50000 Lt sumą, kas akivaizdžiais prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (CK 1. 5 str.).

Teisėjų kolegija pripažįsta teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog šiuo atveju toks atsakovo reikalavimas dėl bendro turto vertės kompensavimo negali būti tenkinamas, todėl pagrįstai atmestas.

Dėl neturtinės žalos

CK 3.70 str. 2 d. nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto asmens dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.70 str. 2 d. neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 str. taikytinos CK 6.250 str. įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007 ir kt.).

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, – tai žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos žalos dydis, kitos reikšmingos aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas: nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2008).

Apeliantas nesutinka su priteistu iš jo 3000 Lt ieškovės naudai neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, kad dėl santuokos nutraukimo fakto ieškovė nepatyrė jokios neturtinės žalos, nes nutraukti santuoką ji pati norėjo.

Pripažinus, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, ieškovė turėjo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad dėl santuokos nutraukimo fakto ieškovė nepatyrė jokios neturtinės žalos, nes nutraukti santuoką ji pati norėjo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas smurtavo prieš savo sutuoktinę ir jos mažametį sūnų, sukeldamas jiems skausmą, tą patvirtina Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendis. Byloje apklausti liudytojai – I. U., A. Š., R. D. nurodė, kad tai buvo nevienintelis smurto vartojimo atvejis. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo veiksmai – smurto naudojimas, sukėlė neigiamas pasekmes šeimoje, todėl akivaizdu, jog ieškovės norą nutraukti santuoką sąlygojo patiriamas sutuoktinio smurtas. Akivaizdu, kad dėl patiriamo sutuoktinio smurto ir dėl to iširusios santuokos ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, neigiamas emocijas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą ieškovei priteisė nepaisydamas to, kad šios žalos ji buvo atsisakiusi 2013-01-15 susitarimu ir šį susitarimą teismas laikė galiojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 5 str. 2 d. atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.

Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės – smurtinio elgesio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą patenkintas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismo priteistas 3000 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydis neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2007ir kt.).

Dėl 8000 Lt skolos priteisimo

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovei pareiškus reikalavimą dėl 8000 Lt skolos, nurodytos 2013 m. sausio 15 d. kilnojamojo turto pasidalijimo sutartyje, tik baigiamųjų kalbų teisme metu, už šį reikalavimą nebuvo sumokėtas žyminis mokestis, todėl dėl tokio reikalavimo teismas neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti ir tokios teismo išvados atitinka CPK 253 str. 4 d., CPK 265 str. nuostatas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, atsakovo priešieškinį atmetė, o ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, sumažindamas tik prašytos priteisti neturtinės žalos dydį, o kitus ieškinio reikalavimus patenkindamas pilna apimtimi. Paskirstydamas šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo procentas įtakos atstovavimo išlaidų dydžiui neturi. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad skirstant šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, turi būti atsižvelgta, kad teismui vietoje ieškovės reikalauto 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisus 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, t. y. šioje dalyje patenkinus 10 proc. ieškovės reikalavimų, atitinkamai iš ieškovės turėjo būti priteistos atsakovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovei iš atsakovo neturtinei žalai atlyginti priteistos sumos dydis neturi įtakos, sprendžiant klausimą dėl advokato pagalbos išlaidų paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, kad priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas yra priskirtas teismo kompetencijai, todėl teismui nusprendus priteisti neturtinę žalą, nesvarbu kokio dydžio, pripažintina, kad toks reikalavimas yra patenkintas, todėl sprendžiant dėl advokato pagalbos išlaidų paskirstymo, konstatuotina, kad tokiu atveju šalis, iš kurios buvo priteista neturtinė žala, teisės į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą neturi, nes tokiu atveju teismų praktikoje pripažįstama, kad reikalavimas yra priimtas jį pateikusios šalies naudai (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Į priteistos neturtinės žalos dydį yra atsižvelgiama, tik tarp šalių paskirstant žyminį mokestį, kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta, t. y. iš ieškovės buvo priteista žyminio mokesčio dalis už atmestą reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo, nes dalies žyminio mokesčio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 147-148), o iš atsakovo ieškovei buvo priteistas žyminis mokestis, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Todėl keisti teismo sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas 898 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 24), todėl atsakovo apeliacinį skundą atmetus, iš jo valstybei priteistina 260 EUR žyminio mokesčio (CPK 96 str. 1 d.).

Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 3500 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 1200 Lt apeliacinio skundo analizė ir 2300 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (t. 2, b. l. 48-49).

Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (padėjėjo) darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Pagal Rekomendacijų 8.11. p. už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA, t. y. 1500 Lt (1000 Lt x 1,5). Taigi, maksimali ieškovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo parengimą šioje byloje sudarytų 1500 Lt. Teisėjų kolegija, spręsdama apie ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad atsiliepimą rengęs advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad jis buvo rengęs ir atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, todėl konstatuoja, kad šiuo atveju papildomos apeliacinio skundo analizės atlikimas ir tokių paslaugų įkainojimas vertintinas kaip perteklinis, todėl šios išlaidos nepriteistinos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo teikiamame apeliaciniame skunde nebuvo keliamos naujos teisinės problemos, lyginant su priešieškinio reikalavimais, į kuriuos ieškovė buvo pateikusi atsileipimą, todėl, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 290 EUR (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 290 EUR (du šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 260 EUR (du šimtus šešiasdešimt eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, jį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).