Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-921-925/2016 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui A. Č. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje ? Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4. Apeliaciniu skundu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą skundžia atsakovas A. Č. ir prašo panaikinti dalį, dėl sūnaus A. Č. a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 2002 m. kovo 26 d., išlaikymo priteisimo iš A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą dydį po 120 Eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki jo pilnametystės, ir dėl dukters R. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymo priteisimo iš A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą dydį po 120 Eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki jos pilnametystės. Šioje dalyje priimti naują sprendimą. Priteisiant išlaikymą A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 2002 m. kovo 26 d., ir R. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 2000 m. liepos 28 d., iš A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) po 51 (penkiasdešimt vieną) eurą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki jų pilnametystės.

4.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamos teismo praktikos išaiškinimus.

4.2. Teismas turėjo pareikalauti, kad ieškovė pagrįstų savo reikalavimus įrodymais, nes pagal procesą ieškovo pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą rašytiniais ar kitais įrodymais, o šioje byloje to nėra.

4.3. Teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas (CK 3.192 str. 2 dalis).

4.4. Teismas savo sprendime pasisako, kad atsakovo materialinė padėtis yra geresnė ir nurodo, kad apeliantas negali surasti darbo dėl nenoro uždirbti daugiau, tačiau tai neatitinka apelianto pateiktų į bylą įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas dirbti negali priešingai nei ieškovė.

4.5. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimu, kad negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, o vertindamas byloje esamus įrodymus pasisakė šališkai.

4.6. Teismas nurodo, kad ieškovės šeima gyvena iš pašalpų, tačiau nesiima objektyviai išsiaiškinti, kodėl būdama darbinga ieškove neieško darbo, kad galėtų skirti lėšas vaikų išlaikymui. Toks teismo aplinkybių vertinimas prasilenkia su teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais ir yra šališkas bei sudaro sąlygas ieškovei gyventi iš pašalpų.

4.7. Teismo išvados nesuprantamos, kokiomis proporcijomis vadovautasi, priteisiant išlaikymą vaikams, nes atsakovas lieka visiškai be jokių pragyvenimo lėšų ir dar atsakovui kiekvieną mėnesį susidarys skola.

4.8. Vertindamas rašytinius įrodymus teismas šališkai juos vertina ieškovės naudai ir nurodo, kad vaikas serga ir jam reikalingas nuolatinis gydymas, tačiau teismas nenurodo, kad vaiko gaunamos pajamos daug didesnės už atsakovo. Ieškovė nepateikia nei vieno įrodymo, kad ji vaikų išlaikymui patiria tokias išlaidas, kurias yra nurodžiusi ieškinyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pasikeitusius vaikų poreikius ir atskirai gyvenančio tėvo turtinę padėtį bei pagrįstai priteisė kiekvienam nepilnamečiam vaikui po 120 Eur dydžio išlaikymą bei išlaikymo įsiskolinimą po 1 140 Eur kiekvienam nepilnamečiam vaikui.

8. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas po 120 Eur dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams neatsižvelgė į atsakovo prastą turtinę padėtį, sveikatos būklę ir pažeidė proporcingumo principą. Taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas gali mokėti ne daugiau nei po 51 Eur išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, nes sumokėdamas teismo sprendimu priteistą išlaikymą vaikams bei susidariusį įsiskolinimą, atsakovas liktų be pragyvenimo šaltinio ir dar būtų skolingas dalį išlaikymo sumos, kurios nepajėgtų sumokėti kas mėnesį nepilnamečių vaikų išlaikymui padengti. Be to, atsakovė turėtų įsidarbinti ir taip pat lygiomis dalimis išlaikyti kartu su atsakovu jų nepilnamečius vaikus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais ir atmeta juos kaip nesudarančius pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

9. Pažymėtina, jog CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu priėmus teismo sprendimą, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti, turi nustatyti ir įvertinti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu ir, antra, aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu (pvz., dėl vaiko ligos atsirado papildomų sveikatos priežiūros išlaidų, didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų ugdymui, pomėgiams, kt.) ar sumažėjimu (vaikas nebelanko papildomo ugdymo užsiėmimų, pasveiko po ligos, kurios gydymui reikėjo specialių išlaidų, kt.) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Kartu pažymėtina, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; 2005 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2005; 2005 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2005; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006; kt.).

10. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-597-548/2013 tarp ieškovės ir atsakovo patvirtino sudarytą taikos sutartį, pagal kurią šalių nepilnametės dukros R. Č. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, t. y. ieškove, bei nutarta, kad išlaikymą dukrai teiks pati ieškovė, o nepilnamečio sūnaus A. Č. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, t. y. atsakovu, bei nutarta, kad išlaikymą sūnui iki jo pilnametystės teiks atsakovas. Konkretus šalių nepilnamečiams vaikams teikiamo išlaikymo dydis minėta teismo nutartimi nebuvo nustatytas. Po paminėtos teismo nutarties priėmimo ieškovė gyveno su dukra ir ją išlaikė, o atsakovas gyveno su sūnumi ir jį išlaikė. Bylos duomenimis 2015 m. birželio18 d. atsakovas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sūnaus A. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – tai konstatuota įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžiu. Po nurodyto 2015 m. birželio18 d. įvykio nepilnametis A. Č. apsigyveno su ieškove. Šalys neginčija, kad sūnus iki šiol faktiškai gyvena su ieškove ir pas tėvą gyventi grįžti nenori dėl tarp jų atsiradusių nesutarimų. Be to, nepilnametis A. Č. nori toliau gyventi su ieškove, pas tėvą sūnus nenori gyventi, atsakovas dėl tolesnio sūnaus gyvenimo su motina neprieštarauja. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad iš esmės pasikeitė nepilnamečio A. Č. gyvenimo sąlygos, padidėjo ieškovės išlaidos, nes ieškovei tenka išlaikyti du nepilnamečius vaikus ir tai sudaro pagrindą pakeisti teismo 2013 m. lapkričio15 d. nutartimi nustatytą nepilnamečio A. Č. gyvenamąją vietą, nustatyti kiekvienam iš vaikų tenkančią išlaikymo sumą, kurią turi skirti vaikų tėvai. Bei pripažinti, kad ieškovė, su kuria gyvena vaikai, prisideda prie vaikų išlaikymo ne mažesne dalimi nei atsakovas, kuris nuo 2015 m. birželio 19 d. neteikia vaikams išlaikymo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs nepilnamečio A. Č. gyvenamąją vietą su motina V. M., priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymą nepilnamečiams vaikams atsižvelgė į ginčo šalių nepilnamečių vaikų amžių (R., gim. (duomenys neskelbtini), ir A., gim. (duomenys neskelbtini)), jų poreikius (vaikai mokosi mokykloje, vaikams reikalingi drabužiai, maistas, mokymo priemonės, būstas ir komunalinės paslaugos), sveikatos būklę (vaikai nuolat vartoja vaistus, yra prižiūrimi medikų, sūnui A. nustatytas lengvas neįgalumo lygis, jam yra mokama 168 Eur šalpos pensija dėl neįgalumo; duktė R. yra stebima ir prižiūrima psichiatrų). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo siūlomas sumokėti po 51 Eur išlaikymas vaikams, yra akivaizdžiai nepakankamas, neužtikrina net minimalių vaikų poreikių ir neatitinka protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra teisinis pagrindas nustatyti teikiamą išlaikymą po 120 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui.

11. Vertinant šalių turtinę padėtį nustatyta, kad vaikų tėvai yra bedarbiai, abu yra tik iš dalies darbingi. Ieškovės gaunamas pajamos sudaro 78,05 Eur netekto darbingumo pensija. Atsakovas A. Č. yra neįgalus, jam nustatytas tik 30 procentų darbingumo lygis, darbingumo lygio nustatymo terminas nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2032 m. spalio 22 d.. Atsakovo gaunamas pajamos sudaro 180 Eur netekto darbingumo pensija. Ieškovė su vaikais gyvena nuomojamame socialiniame būste be patogumų. Atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto – jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – 1/3 dalis gyvenamojo namo ir ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apie 3 000 eurų vidutinės vertės. Taigi atsakovo turtinė padėtis yra geresnė. Atsakovo argumentai, kad jo turimas nekilnojamas turtas yra menkavertis, nes jam už dalį pastatų yra pasiūlytas 500 Eur užmokestis, byloje neįrodyti (CPK 178 str.). Iš esančios byloje VĮ registro centro 2016 m. rugpjūčio 29 d. pažymos matyti, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis pastato – gyvenamojo namo, kurio vidutinė rinkos vertė 8 750 Eur, pastato – ūkio pastato, kurio vidutine rinkos vertė 306 Eur. Taigi atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, kurio vidutine rinkos vertė sudaro 3 018,66 Eur, o ne kaip nurodo atsakovas 500 Eur. Atsakovo argumentai dėl pasiūlytos kainos už dalį jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamo turto nesudaro pagrindo šią turto dalį vertinti pagal atsakovo nurodytą kainos pasiūlymą (500 Eur), o ne pagal nekilnojamo turto vidutinę rinkos vertę.

12. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog atsakovas yra bedarbis, negali rasti darbo dėl neįgalumo, mokant vaikams po 120 Eur, atsakovui neliktų lėšų savo būtiniems poreikiams tenkinti, nurodo, kad galėtų mokėti vaikams po 51 Eur išlaikymą. Tačiau pažymėtina, jog CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio 2 dalis numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas.

13. Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovei negalima patikėti vaikams skirtų pinigų. Apelianto teigimu, ieškovė negali disponuoti vaiko išlaikymui skirtais pinigais, nes ieškovei teikia pagalbą socialiniai darbuotojai, kurie kartu su ieškovė perka maistą šeimai. Iš esančių byloje įrodymų matyti (Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. gegužės 24 d. išvados Nr. V-SD-410-(41.10.), kad ieškovė rūpinasi vaikų buitimi, auklėjimu, ugdymu, švara, būsto saugumo reikalavimais, vaikų sveikata, išlaikymu, stengiasi tenkinti vaikų poreikius. Vaikai nori gyventi su ieškove. Todėl atsakovo argumentai dėl ieškovės neūkiškumo, negalėjimo tinkamai administruoti vaikams skirtas išmokas prieštarauja bylos medžiagai.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; kt.), mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis.

15. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovo po 120 Eur išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams, neatsižvelgė į prastą atsakovo finansinę padėtį bei tai, kad atsakovas turi sveikatos problemų. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas šiuo metu yra bedarbis, turi neįgalumą, ieškovės ieškinio visa apimtimi netenkino ir priteisė mažesnį nei ieškovės reikalautas 175 Eur išlaikymą. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. minimali mėnesio alga Lietuvoje yra 380 Eur. Taigi, skundžiamu sprendimu iš atsakovo yra priteistas mažesnis nei teismų praktikoje orientaciniu pripažintas išlaikymo dydis (po 120 Eur viso 240 Eur) mažiau nei ½ dalis minimalios mėnesio algos (190 Eur). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog vien ta aplinkybė, kad atsakovui diagnozuoti tam tikri sveikatos sutrikimai ir dėl to nustatytas darbingumo lygis, sudarantis 30 procentų, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovas neturi galimybių dirbti ir gauti pajamas, kurių pakaktų patenkinti savo nepilnamečių vaikų ir paties poreikius. Kolegijos vertinimu, pajamų neturėjimas ir negalėjimas ar nenoras įsidarbinti, negali būti teisėtu pagrindu, paneigti vaiko teisę gauti bent minimalių poreikių tenkinimui reikalingą išlaikymą.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino išlaikymo dydį šalių nepilnamečiams vaikams, byloje nustatytas aplinkybes įvertino tinkamai, taip pat pagrįstai atsižvelgė į nepilnamečių vaikų amžių, sveikatos būklę ir poreikius, abiejų tėvų turtinę padėtį ir galimybes dėti pastangas, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų poreikius ir interesus, dėl to keisti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymo dydį nėra pakankamo pagrindo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.