Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutiko su atsakovės argumentu, jog lesyklos stabilumas yra patenkinamas. Pareiškėjo teigimu, lesyklos stabilumas nepatenkinamas, nes lesykla virsta į šoną ir tai pavojinga žmonių sveikatai. Faktinio duomenų patikrinimo atsakovė neatliko, pareiškėjas apie faktinį duomenų patikrinimą nebuvo informuotas ir šios aplinkybės atsakyme nėra minimos. Melagingu laikė atsakovės paaiškinimą, kad vielinio tinklo dalis pašalinta, nes pareiškėjas gavęs atsakovės Raštą, patikrino šias aplinkybes ir padarė nuotraukas, kurios paneigia atsakovės argumentus. Vielinis tinklas buvo nulenktas žemyn, tačiau nepašalintas.

Nurodė, kad pareiškėjas prašė perdaryti lesyklą ne tik todėl, kad ji kelia grėsmę, bet dar ir todėl, kad ji netinkama naudoti paukščiams lesinti. Paukščiai lesykloje visiškai nesilankė, nes lesykla apkalta tinklu, kurio akutės per mažos net mažiausiam paukščiui patekti. Iškirpti segmentai negelbėjo, paukščiai lesykloje nesilankė. Pabrėžė, jog dėl lesyklų pastatymo kiekio nesidomėjo, tačiau atsakovė buvo įsipareigojusi pastatyti lesyklą parke tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g., tačiau nutylėjo, kodėl lesykla minėtoje vietoje nebuvo pastatyta.

Pažymėjo, kad atsakovė visiškai nepaisė pareiškėjo Prašymo 6 punkte išdėstyto prašymo dėl atsakomybės taikymo pareigas netinkamai atlikusiems asmenims ir į jį niekaip neatsakė. Pareiškėjo teigimu, atsakovė pažeidė pareiškėjo teisę į orumą, įžūliai melavo ir nepaisė Prašyme keliamų klausimų, pažeidė pareiškėjo teisę būti informuotam apie faktinių duomenų patikrinimą, teisę dalyvauti tikrinant faktinius duomenis ir teikti savo nuomonę kylančiais klausimais. Pabrėžė, kad atsakovės sprendimai pastatyti lesyklėlę paukščiams buvo priimti pareiškėjo iniciatyva, todėl jis turi teisėtą interesą siekti, kad priimti sprendimai būtų įgyvendinti iki galo. Pareiškėjo teigimu, pateiktas atsakymas akivaizdžiai nėra administracinės procedūros sprendimas, kuris, atsisakant ginti ir pripažinti pareiškėjo Prašyme nurodytus pažeistus interesus, privalo atitikti individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento miesto skyriaus tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus specialistai ginčijamame atsakyme nurodė, kad šiuo metu nėra reglamentuojama, iš kokių medžiagų turi būti montuojamos paukščių lesyklėlės, taip pat buvo akcentuota, kad lesyklėlė yra pagaminta iš medienos gaminių, kurių perdirbimui panaudotas impregnantas vandens pagrindu su pigmentu. Atsakyme taip pat buvo pažymėta, kad šiuo metu lesyklėlės stabilumas yra patenkinamas, nuplėšta vielinio tinklo dalis pašalinta, lesyklėlė pavojaus aplinkiniams nekelia ir yra tinkama naudoti, kadangi vykdomi jos patikrinimai, nustačius galimus kokybinius nukrypimus, yra imamasi veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 20 d. pateikė atsakovei Prašymą, kuriame nurodė, kad paskubomis įrengta lesykla tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. yra pagaminta ir įrengta nekokybiškai. Pareiškėjas paprašė atsakovės informuoti, kokia chemine medžiaga buvo apdorotas lesyklos paviršius, nurodant sudėtį ir sudėtinių dalių nuodingumą; informuoti apie lesyklai panaudotos OSB plokštės leistinumą sąlyčiui su maistu; perdaryti lesyklą; tinkamai įtvirtinti lesyklą; įrengti visas lesyklas, kurias melagingai žadėjo pastatyti; „debilams, atsakingiems už nurodytas ydas ir pareigų netinkamą atlikimą, taikyti atsakomybę ir išsamiai informuoti pareiškėją“.

Atsakovė Raštu informavo pareiškėją, kad nėra reglamentuota, iš kokių medžiagų turi būti montuojamos paukščių lesyklos; kad lesykla pagaminta iš medienos gaminių; kad medienos apdirbimui naudotas neagresyvus impregnantas vandens pagrindu su pigmentu; kad dėl įšalo lesyklos stabilumas patenkinamas, o pavasarį bus atliktas patikrinimas dėl stabilumo; kad nuplėšta vielinio tinklo dalis pašalinta. Paaiškino, jog lesykla pati savaime grėsmės nekelia, todėl neplanuojama jos perdaryti, o dėl naujų lesyklų įrengimo svarstys ateityje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo Prašymą.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės Rašto teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) numato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą ir skundą. Su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus vadinamas prašymu (VAĮ 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – tai asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 15 dalis).

Asmenų kreipimųsi į viešojo administravimo subjektus nagrinėjimo tvarką įtvirtina VAĮ 14 straipsnis. Pagal jį, asmenų skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami VAĮ trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (VAĮ 14 straipsnio 3 dalis). Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – Prašymų nagrinėjimo taisyklės) (VAĮ 14 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35 punktą, prašymai gali būti skirstomi į kelias rūšis: 1) prašymai suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; 2) prašymai pateikti institucijos turimą informaciją; 3) prašymai priimti administracinį sprendimą; 4) kiti prašymai. Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35 punkte taip pat nurodoma, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį, tai yra: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 2) į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatyta tvarka kitą nustatytos formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; 4) į kitus prašymus atsakoma laisva forma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas pagal Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35.2 papunktį (anksčiau 47.2 papunktį) priimto viešojo administravimo subjekto atsakymo, kuriuo suteikiama informacija, teisėtumą, tikrina tokio atsakymo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams (žr. 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-905- 492/2015). Tuo tarpu viešojo administravimo subjekto atsakymui į asmens kreipimąsi Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35.4 papunkčio (anksčiau atitiko 47.4 papunktį) prasme nepagrįsta reikalauti taikyti VAĮ 8 straipsnio 1 punkto reikalavimus. Atsakymu į tokį kreipimąsi nėra sprendžiama dėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų (žr. pvz., 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012).

Pagal VAĮ individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 8 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Tuo tarpu visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis priimtas ginčijamas teisės aktas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Teismas iš pareiškėjo 2019 m. sausio 20 d. Prašymo turinio nustatė, kad, nors jame pareiškėjas dėstė informaciją apie galimai nekokybiškai įrengtą paukščių lesyklą ir reikalavo apginti viešąjį interesą, tačiau, įvertinus jo reikalavimus (informuoti, kokia chemine medžiaga buvo apdorota lesykla; informuoti lesyklai panaudotos OSB plokštės leistinumą sąlyčiui su maistu; perdaryti lesyklą; tinkamai pritvirtinti lesyklą; įrengti visas lesyklas; taikyti atsakomybę), pastarasis nelaikytinas skundu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme, nors pareiškėjas jį įvardijo būtent taip.

Įvertinus pateikto Prašymo turinį, konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė atsakovei skundo, kuriuo būtų prašęs apginti šioje administracinėje byloje nurodomas jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas nurodytame Prašyme iš esmės prašė suteikti informaciją apie paukščių lesyklos įrengimo kokybiškumą, reikalavo perdaryti paukščių lesyklą, įrengti visas paukščių lesyklas, kurias atsakovė buvo žadėjusi įrengti, tinkamai pritvirtinti lesyklą. Pareiškėjas neindividualizavo ir nenurodė atvejų, kaip paukščių lesyklos galimai nekokybiškas įrengimas daro žalą pareiškėjui ir kokiais konkrečiais būdais pareiškėjas siekia apginti savo galbūt pažeistas teises. 2019 m. sausio 20 d. Prašyme pareiškėjas išreiškė abstraktaus pobūdžio suinteresuotumą. Taigi, faktinės bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo 2019 m. sausio 20 d. prašymas iš esmės atitinka VAĮ 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo sąvoką, todėl turėjo būti išnagrinėtas laikantis VAĮ straipsnio 1 dalyje nurodytų taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog atsakovė, vadovaudamasi Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35 punkto nuostatomis, į pareiškėjo prašymą turėjo atsakyti laisva forma. Iš skundžiamo Rašto matyti, jog atsakovė iš esmės į pareiškėjo prašymą atsakė nurodydama, kad nėra reglamentuota, iš kokių medžiagų turi būti montuojamos paukščių lesyklos; kad lesykla pagaminta iš medienos gaminių; kad medienos apdirbimui naudotas neagresyvus impregnantas vandens pagrindu su pigmentu; kad dėl įšalo lesyklos stabilumas patenkinamas, o pavasarį bus atliktas patikrinimas dėl stabilumo; kad nuplėšta vielinio tinklo dalis pašalinta. Paaiškino, jog lesykla pati savaime grėsmės nekelia, todėl neplanuojama jos perdaryti, o dėl naujų lesyklų įrengimo svarstys ateityje. Taigi atsakovė atsakė į visus pareiškėjo prašymus suteikti informaciją. Teismas kritiškai vertina atsakovės elgesį, kad į bylą pateikiami 2019 m. lapkričio 14 d. surinkti įrodymai (Vingio girininkijos Apžiūros aktas Nr. A32-4377/19(2.1.15-ŽEL). Šie įrodymai surinkti jau po ginčo įvykių ir skundžiamo Rašto. Tačiau teismas šiais įrodymais vadovaujasi, nes juose užfiksuota objektyvi informacija apie ginčo lesyklą. Taip pat teismas pabrėžia, kad pareiškėjas nuolat kreipėsi šiuo klausimu į atsakovę (tą įrodo byloje esantys pareiškėjo kreipimaisi) ir atsakovė teikia atsakymus (2018 m. rugpjūčio 18 d. raštas, skundžiamas Raštas, 2019 m. balandžio 16 d. raštas). Taigi pareiškėjas išsamiai ir nuolat atnaujinant informaciją informuojamas jo keliamais klausimais – dėl paukščių lesinimo Vilniaus mieste.

Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė „debilams“, atsakingiems už nurodytas ydas ir pareigų netinkamą atlikimą, taikyti atsakomybę ir išsamiai informuoti pareiškėją. Teismas pasisakydamas dėl šio pareiškėjo prašymo dalies nori akcentuoti, kad asmenų kreipimasis į institucijas turi atitikti ne tik teisės aktų nuostatuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau, teismo vertinimu, besikreipiantysis turi laikytis ir etikos normų reikalavimų, nežeminti ir neįžeidinėti institucijų darbuotojų. Pažymėtina, jog pareiškėjas institucijos darbuotojus vadindamas „debilais“ elgėsi nekorektiškai ir nemandagiai, todėl teismas konstatuoja, jog atsakovė, nevertindama šio pareiškėjo prašymo dalies, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Pareiškėjas savo prašyme atsakovei nurodė, kad prašymu gina viešąjį interesą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis teisę ginti viešąjį interesą. Pažymėtina, kad viešuosius interesus gali ginti tik įstatymų numatyti subjektai ir tik įstatymų numatytais atvejais. Subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti, kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė, jų nenustatė ir teismas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė įvykdė VAĮ 14 straipsnyje nustatytą pareigą, išnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. sausio 20 d. prašymą ir 2019 m. vasario 15 d. pateikė į jį atsakymą Nr. A51-15849/19(3.3.2.26E-UK). Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 20 d. prašymą iš naujo yra išvestinis iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovės 2019 m. vasario 15 d. raštą Nr. A51-15849/19(3.3.2.26E-UK). Teismui konstatavus Rašto teisėtumą, atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas.

Pareiškėjas prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.