Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-574-485-2013

Teisėja: Dalia Kursevičienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00173-2012-5

2013 m. spalio 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Evaldo Gražio, Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant nuteistajai D. J., jos gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui, nukentėjusiajam S. J., jo atstovui advokatui Kęstučiui Dobilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant ją pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, o taip pat be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Priteista iš D. J. S. J. naudai 700 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. S. J. civilinis ieškinys dėl 1000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. nuteista už tai, kad ji 2012-07-01 apie 20.00 val., būdama namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), paėmusi iš S. J. rankų specialiai skirtą vaikams automobilyje vežioti kėdutę, tyčia sviedė ją ant S. J. automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stogo, o kėdutei į stogą atsitrenkus jį įlenkė, ir tokiu būdu padarė S. J. 846,70 Lt turtinę žalą.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuteistoji kad D. J. yra registruota darbo biržoje, ir skyrė jai įpareigojimą užsiregistruoti darbo biržoje. Teismas nustatė, kad nuteistoji D. J. tyčia sviedė kėdute ant automobilio stogo, o kėdutei atsitrenkus į stogą jį įlenkė ir padarė S. J. nuostolį 846,70 Lt. Tačiau tai buvo ne kėdutė, o vaikiškas automobilinis paaukštinimas/pasostė, o tai yra didžiulis ir esminis skirtumas, žala buvo ne 846,70 Lt, o 951,14 Lt, ir žodis „sviedė“ kėdutę yra neteisingas, panaudotas žmogaus, turinčio išankstinį nusistatymą prieš kaltinamąjį. Nuosprendyje teismas pasisako apie teismo posėdžio metu apžiūrėtą vaikišką paaukštinimą ir konstatuoja, jog jis pagamintas iš plastmasės, joje yra defektas – sulankstymas, tačiau šis įrodymas visiškai neįrodo apeliantės kaltės. Taip pat nuosprendyje teismas neteisingai nurodo, kad nuteistoji teigia, jog įvykio metu tylėjo, elgėsi ramiai, kadangi ji niekada nesakė, kad įvykio metu tylėjo, ji tylėjo tik laiką iki kol sūnui buvo pradėtas brukti paaukštinimas, o tada ji šį paaukštinimą, paėmusi jį iš vaiko rankų, padėjo ant automobilio stogo ir pakeltu tonu pasakė ir nuolat kartojo; „pavogei viską, pasiimk ir kėdutę“.

Nuteistoji, nesutikdama su jai paskirtos bausmės dydžiu, teigia, kad teismas paskyrė aiškiai nepagrįstą ir neproporcingai griežtą bausmę, neatitinkančią bausmių skyrimo pagrindų ir prieštaraujančią teisingumo principams. Paskirta bausmė - 6 mėnesių laisvės apribojimas - leidžia manyti, kad turtiniai interesai yra labiau saugomas gėris nei apeliantės sveikata.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir jos gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusįjį ir jo atstovą, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistosios D. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistoji neigia padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., tvirtindama, kad jos veikoje nėra būtinojo šio nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymio - kaltės, tačiau tokie nuteistosios skundo argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes D. J. kaltę padarius šį jai inkriminuotą nusikaltimą pagrindžia nukentėjusiojo S. J., liudytojų S. S., J. K. parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. J. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. J. kalta, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria priimto skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir jų neatkartoja.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo S. J., liudytojų S. S., J. K. parodymais, kadangi jie iš esmės sutampa tarpusavyje bei neprieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, o taip pat atitinka faktines bylos aplinkybes. Esant tokioms aplinkybėms, netikėti šių asmenų parodymais teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė savaip interpretuoja nukentėjusiojo S. J., liudytojos J. K. parodymus, nepagrįstai tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymus vertino netinkamai. Vien tai, kad minėtų asmenų parodymai šiuo atveju nevertinti taip, kaip palankiau apeliantei, nereiškia, kad įrodymai šiuo atveju įvertinti netinkamai, tai yra pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo S. J. parodymais dėl civilinio ieškinio dydžio, o taip pat dėl draudimo įmokų bei pinigų už automobilio remontą mokėjimo aplinkybių, minėtos teismo išvados nepaneigia. Pastebėtina, kad nukentėjusiojo nurodytos nusikaltimu jam padarytos turtinės žalos dydis (846,70 Lt) yra mažesnis nei draudimo kompanijos pateiktuose dokumentuose nurodyta draudimo išmoka, kuri sudaro 951,14 Lt, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad nusikaltimu padaryta turtinė žala šiuo atveju yra nepagrįsta, juolab, kad civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti šioje byloje nėra pareikštas.

Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad S. J. apie įvykį policijos pareigūnams pranešė tik po kelių mėnesių, tai yra 2012-10-23, nuteistosios kaltės nepaneigia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012-07-01 surašytame pranešime Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Santakos policijos komisariato viršininkui S. J. nurodė aplinkybes ir dėl automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo „automobiline kėdute“, trenkiant D. J. šia kėdute per šio automobilio stogą.

Apeliantės argumentai dėl terminų „kėdutė“, „sviedė“ skundžiamame nuosprendyje netinkamos prasmės šiuo atveju esminės reikšmės sprendžiant nuteistosios kaltės klausimą neturi, todėl neanalizuojami, juolab, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos nagrinėjimo metu dėl šių žodžių prasmės nei nuteistajai, nei kitiems proceso dalyviams jokių abejonių ar ginčo nekilo.

Iš 2013-02-13 teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 56) matyti, kad buvo atlikta nukentėjusiojo pateikto garso įrašo perklausa. Nors apeliantė tvirtina, kad šis garso įrašas yra esminis bei pagrindinis įrodymas, kad jos veikoje nėra tyčios, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą. Tik nuosprendžiu nustatoma, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos, ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Motyvuojamoji dalis

Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nuteistosios siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai D. J., atsižvelgė į tai, kad ji padarė nesunkų nusikaltimą, neteista, bausta administracine tvarka, nedirba, taip pat į mažamečio vaiko interesus, ir pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jai laisvės apribojimo bausmę ir taikant įpareigojimus. Kaip matyti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies, nuteistajai D. J. paskirti teismo įpareigojimai - pradėti dirbti ir užsiregistruoti darbo biržoje - yra alternatyvūs. Nors nuteistoji nurodo, kad yra registruota darbo biržoje, tačiau teismui nepateikia jokių tai patvirtinančių dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas šį įpareigojimą jai paskyrė teisingai. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese nuteistajai bus taikomas toks teismo paskirtas įpareigojimas, kuris atitiks objektyvią padėtį. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajai D. J. paskirtoji bausmė tiek rūšimi, tiek ir dydžiu yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos BK 106 straipsnis numato, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

Nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris atmestas, nukentėjusiojo S. J. interesus atstovavo advokatas Kęstutis Dobilas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nukentėjusiojo S. J. patirtas išlaidas dėl teisinių paslaugų teikimo apeliaciniame procese. Iš šių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis S. J. advokatui už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 300 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, o taip pat bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių paslaugų įkainius, teisinei pagalbai teikti skirtą darbo laiką, sprendžia, kad nukentėjusiojo turėtų proceso išlaidų suma teisinėms paslaugoms apeliaciniame procese nėra aiškiai per didelė, todėl priteistina iš nuteistosios D. J..

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 104 str. 2 d., 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistosios D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo S. J. išlaidas - 300 Lt (tris šimtus litų) advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teismo posėdyje apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas nukentėjusiajam S. J. iš nuteistosios D. J..