Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei I. K. dėl nepilnamečio vaiko atskyrimo nuo motinos, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo išsprendė nepranešęs ir neįspėjęs atsakovės, todėl jos teisė pateikti ieškovo poziciją paneigiančius dokumentus buvo suvaržyta. Teismas rėmėsi tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus protokolais ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymais. Teismas nebuvo visiškai supažindintas su esama situacija. Ieškovas po vaiko gimimo atsiribojo nuo jo ir atsakovės. Ieškovas įžeidinėjo ir grasino atsakovei vaiko akivaizdoje. Ieškovas nuo vaiko gimimo jį aplankė tik keletą kartų, nesidomėjo vaiko auklėjimu, ugdymu, jo poreikiais, neteikė išlaikymo vaikui.Atsakovės sūnus yra aprūpintas viskuo nuo gimimo. Jis nuolat lankė lopšelį-darželį ir jokių nelankymo be priežasties faktų nėra ir nebuvo. Ieškovė nuo 2012 m. lapkričio iki 2014 m. gegužės mėnesio vaiką veždavo į (duomenys neskelbtini). Ieškovo 2014 m. balandžio 29 d. paaiškinimas Vaiko teisių apsaugos skyriui neatitinka tikrovės, nes jis piktavališkai vengė ir iki šiol vengia atlikti savo pareigas. Ieškovė nuo 2013 m. rugpjūčio dalyvauja „Vilniaus, Šiaulių ir Utenos regionų žmonių su negalia bei benamių integravimo į darbo rinką“ projekte, kuris suteikia jai papildomas galimybes įsidarbinti pagal turimą specialybę. Ieškovė yra praradusi 60 % darbingumo, todėl turi ribotas galimybes įsidarbinti.A. S. šiuo metu yra išvykusi į užsienį uždarbiauti, dirba (duomenys neskelbtini), siekia visais būdais iš atsakovės padaryti neveiksnų asmenį, negalintį auginti savo vaiko ir nemokantį juo deramai pasirūpinti. Nuo vaiko gimmo ji, gyvendama kartu, sukeldavo konfliktines situacijas, vartodavo psichotropinius vaistus ir alkoholį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnis 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, vaiko tėvu, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja CPK 144–152 straipsniai. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atskirasis skundas yra pateiktas šeimos byloje, kurioje yra sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Lietuvos Respublikos CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas papildomai suteikia teismui teisę, atsižvelgus į vaikų interesus, nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. šeimos aplankymo akte nustatyta, kad ieškovas gyvena keturių kambarių bute, kuriame tvarkinga švaru, buitis kukli. Ieškovas nedirba, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais, kurių pakanka užtikrinti vaiko poreikius (b.l. 8) 2014 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pranešė ieškovui, kad turi duomenų, jog jo mažamečio sūnaus teisės pažeidžiamos atsakovės šeimoje, tai yra atsakovė nesirūpina savo sveikta, nevartoja gydytojų paskirtų vaistų, dėl jos sveikatos būklės gali kilti grėsmė vaiko saugumui, moteris nesirūpina berniuko ugdymu, neveda jo į ugdymo įstaigą (b.l. 10). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. ir 2014 m. gegužės 6 d. susitikimo protokoluose, dalyvaujant atsakovei, nustatyta, kad atsakovė nesigydo, nevartoja vaistų (b.l. 11-12). Pažyma apie darželio lankymą patvirtina, kad bylos šalių vaikas lanko priešmokyklinę vaikų grupę (duomenys neskelbtini) lopšelyje-darželyje. Mokslo metais vaikas darželį lankė nuolat, jį atvesdavo ir paimdavo motina. Vaikas į darželį buvo nevedamas, kada jis sirgdavo, gydytojų pažymos buvo pristatomos. Vasara – sveikatingumo laikotarpis, todėl tėvai renkasi, vesti vaiką į darželį ar ne (b.l. 21). Paslaugų teikimo sutarties, pasirašytos 2012 m. lapkričio 8 d. priedas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) atsakovės vaikas nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. lankė plaukimo pamokas (b.l. 23-27). Antstolio A. B. kontoroje yra vykdomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 22 d. vykdomasis raštas dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis po 400,00 Lt išieškojimo iš skolininko G. Ž. išieškotojos I. K. naudai. 2014 m. liepos 1 d. išlaikymo įsiskolinimas (neatskaičius Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų) yra 21.876,00 Lt ir 669,69 Lt antstolio vykdymo išlaidos (b.l. 22).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi įstatymas nenumato, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra būtina pranešti apie tai atsakovui. Tai yra tik teismo teisė, bet ne pareiga. Todėl ta aplinkybė, kad primos instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nepranešęs atsakovei, nedaro teismo nutarties neteisėta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dabartinėje proceso stadijoje yra sprendžiamas klausimas tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tai yra dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo priėmimo. Šiuo atveju teismas turi spręsti, ar iki bylos išnagrinėjimo egzistuojanti vaiko gyvenamoji vieta atitinka vaiko interesus, ar nekelia jam grėsmės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagrindinis tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, tiek pirmos instancijos teismo argumentas, dėl kurio buvo sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, buvo atsakovės sveikatos būklė, kadangi buvo nustatyta, kad ji nesirūpina savo sveikata ir nevartoja paskirtų vaistų. Todėl atsakovės pateikti įrodymai, jog vaikas tinkamai lanko ugdymo įstaigą, negali būti laikomais paneigiančiais vaiko saugumui grėsmę keliančias aplinkybes dėl atsakovės nesirūpinimo savo sveikata. Taip pat duomenys, jog ieškovas neteikė vaikui išlaikymo, negali būti pripažįstami pakankamu pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kada vaiko saugumui kyla grėsmė, o ieškovas sutinka paimti vaiką gyventi jo gyvenamojoje vietoje ir juo rūpintis bei gali tai realiai įgyvendinti. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo smurtą jos ir nepilnamečio vaiko atžvilgiu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystimuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos dėl vaiko saugumui ir sveiktai kilusios grėsmės dėl atsakovės atsisakymo rūpintis savo sveikata. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų informacinėje sistemoje LITEKO yra duomenys apie teismo leidimą hospitalizuoti atsakovę, kadangi Gydytojų konsultacinės komisijos išvadoje buvo nustatyta, jog atsakovė yra neprognozuojamo elgesio, galimai pavojinga kitų sveikatai ir gyvybei (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. S2-27065-600/2013, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-1527-603/2013). Kadangi šiuo metu yra vėl gauti duomenys, jog atsakovė atsisako gydytis ir vartoti jai paskirtus vaistus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad siekiant apsaugoti vaiką, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pagrįstai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.