Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Viktoro Preikšo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiųjų R. ir S. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Šioje baudžiamojoje byloje teisiamajam posėdžiui buvo perduoti G. L. ir D. M. kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymu, tačiau 2018 m. kovo 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi jų atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (PK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi įstatymo redakcija),

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta kaltinant tuo, kad veikdama iš anksto susitarusių bendrininkų grupe kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantu bei akcininku G. L. ir akcininku D. M., pagal iš anksto aptartą planą, turėdama bendrą tikslą apgaule nemokios UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) naudai įgyti svetimą turtą, būdama valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno filialo (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini)) direktore, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, žinodama, jog S. S. bei R. S. bendroje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra 500 000 Lt (144 810 Eur), sudarydama patikimą bankininkės įvaizdį, 2008 m. vasario 15 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinėse patalpose (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudama nukentėjusių S. S. bei R. S. įgytu pasitikėjimu, realiai žinodama, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos negrąžins, klaidindama nukentėjusius dėl patikimos bei pelningos investicijos, melagingai nurodydama UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip paskolos garantą, nedalyvaujant sandorio pasirašyme UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantui bei akcininkui G. L. bei akcininkui D. M., pateikė iš anksto paruoštą, neturinčių įgaliojimo bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu skolintis iš fizinių asmenų, konsultanto bei akcininko G. L. ir akcininko D. M. išduotą bei pasirašytą „Paprastąjį neprotestuotiną vekselį“ dėl 500 000 litų (144 810 Eur) paskolos, kuriam surašyti buvo pateikusi nukentėjusių S. ir R. S. asmens duomenis bei įtikino nukentėjusius jį pasirašyti, toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, banko patalpose, S. S. pateikė pasirašyti iš anksto paruoštą „Mokėjimo nurodymą Nr. 39115“ dėl 500 000 litų (144 810 Eur) pervedimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) esančią UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios grafoje „Mokėjimo paskirtis“, tyčia nurodė banko darbuotojai įrašyti tik jai žinomus melagingus duomenis – „Avansinis mokėjimas už žemės sklypą (duomenys neskelbtini)“, taip siekdama, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje pervesti pinigai nebūtų apskaityti kaip paskola, UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantui bei akcininkui G. L., tyčia nepateikus „Paprastojo neprotestuotino vekselio“ dėl 500 000 litų (144 810 Eur) paskolos bendrovės buhalterei atsakingai už vertybinių popierių apskaitą (direktoriaus 2008-02-01 įsakymas Nr. 6) bei direktoriui, nuo 2008-11-20 G. L. būnant bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tyčia pateikus bankroto administratoriui bei teismui klaidingą bendrovės kreditorių sąrašą, nuo bankroto administratoriaus bei teismo nuslėpus bendrovės kreditorinius įsipareigojimus S. S. bei R. S., suėjus paskolos grąžinimo terminui – paskolos negrąžino, taip bendrais veiksmais, apgaule, nemokios UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo didelės vertės svetimą S. S. ir R. S. priklausantį turtą 500 000 litų (144 810 Eur).

Motyvuojamoji dalis

6. Nukentėjusiojo S. S. apeliacinis skundas atmetamas.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Pagrįstomis laikytinos tos teismo išvados, kurios padarytos remiantis šiomis taisyklėmis įvertinus ir išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o teismo išvados, jog nenustatyta K. M. veikoje tyčia, todėl ji negali būti pripažinta kalta padariusi jai inkriminuojamą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, yra pagrįstos visapusiška ir išsamia surinktų įrodymų analize, todėl pagrindo jomis abejoti nėra.

9. Šios bylos kontekste pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tai yra pareigą įrodyti asmens kaltumą nusikalstamos veikos padaryme turi šiuo atveju valstybės kaltintojas. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylai aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta abejonių pašalinti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes reikalingas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visus neaiškumus vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai bei draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013 2K-171/2014).

11. Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

12. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2008 m. vasario 15 d. buvo pasirašytas paprastasis vekselis, išduotas G. L. bei D. M. 500 000 Lt su 30 proc. palūkanomis, laikotarpiui nuo 2008 m. vasario 15 d. iki 2008 m. rugpjūčio 15 d., ir iš S. ir R. S. sąskaitos buvo pervesti pinigai į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau vien šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad K. M. veikė bendrininkų grupe su G. L. ir D. M.. Šios išvados neleidžia daryti ir ta aplinkybė, kad piniginių lėšų pervedimo mokėjime buvo nurodyta mokėjimo paskirti - avansinis mokėjimas už žemės sklypą Vaivorykštės 1, Palanga. Nors nukentėjusieji nuosekliai parodė, kad būtent dėl pasitikėjimo K. M., jos nurodytų aplinkybių pagrindu jie sutiko paskolinti įmonei pinigus. Jokio nekilnojamojo turto neketino pirkti. K. M. G. L. ir D. M. apibūdino patikimais verslininkai. Taip pat K. M. pati visą sutvarkė ir dėl vekselio pasirašymo ir dėl pinigų pervedimo. Tačiau kolegija sprendžia, kad tokių nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Be to, nukentėjusiųjų parodymus susijusius mokėjimo surašymo aplinkybėmis ir piniginių lėšų pervedimu nepatvirtina liudytojos G. A., nes pastaroji parodė, kad pinigų pervedimo be mokėjimo paskirties nurodymo negalima, be to, pervedimai atliekami tik asmeniui pasirašius mokėjimo nurodymą. Nors skunde akcentuojama, kad minėta liudytoja buvo pavaldi išteisintajai, tačiau kolegija pažymi, kad, kai vyko liudytojos apklausa, jos jokie darbinai santykiai su K. M. nesiejo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nei K. M., nei asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas – G. L. ir D. M., kategoriškai neigė turėję išankstinę tyčią negrąžinti nukentėjusiesiems 144 810 Eur. Taip pat pastarųjų asmenų parodymai bei specialisto išvada bei specialistės paaiškinimai teisme, patvirtina, kad įmonė vykdę aktyvią veiklą, rengė projektus, siekė juos įgyvendinti, statė pastatus, kuriuos ketino parduoti. Tačiau verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų.

13. Kaltinime apgaulės pasireiškimo būdas apibrėžtas kaip nukentėjusiųjų įtikinėjimas, piktnaudžiaujant jų pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų vykdyti sutartį. Kolegija pažymi, kad pats savaime piktnaudžiavimas pasitikėjimu negali būti vertinimas kaip turto užvaldymo būdas sukčiaujant. Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra apgaulė dėl kaltininko ketinimų. Paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir pačių nukentėjusiųjų neatsakingą elgesį, kad neatgavus nustatytu laiku pinigų, jie nesiėmė jokių veiksmų jiems atgauti, o į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus septyneriems metams. Nors nukentėjusieji akcentavo, kad jie tikėjo K. M., tačiau pažymima, jog išteisintoji banke dirbo tik iki 2010 metų. Be to, nukentėjusiesiems po 2008 m. rugpjūčio 15 d. neatgavus paskolintų pinigų, jie nesikreipė į asmenis pasirašiusius vekselį. Nors kaip nustatė specialistė tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje buvo piniginių lėšų, kurių būtų pakakę grąžinti jiems skolą. Tokie nukentėjusiųjų veiksmai laikytini ne tik aplaidžiais, tačiau ir nelogiškais, nes savo pažeistų teisių nebandė ginti civilinės teisės priemonėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad įtraukimo į nenaudingą sandorį bylose apgaulei nustatyti taikytinas ne tik kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus, bet ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, kaltininko naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Tai reiškia, kad nukentėjusiojo veiksmus konkrečioje situacijoje taip pat reikia vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kreiptis pagalbos į atitinkamas teisines institucijas, kurios galėtų suteikti teisinę pagalbą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K–410/2014).

14. Kaip jau minėta, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, tačiau ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. būtina nustatyti, jog K. M. veikė tiesiogine tyčia – suprato savo veikos pavojingumą, neteisėtumą ir norėjo, siekė taip veikti, be to, būtina nustatyti ir bendrininkavimo aplinkybę, t. y. tai, kad ji, atlikdama tokius veiksmus, suprato, jog nusikalstamą veiką daro veikdama bendrininkų grupėje ir jos konkretūs veiksmai prisideda prie nusikalstamų tikslų siekimo, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys nepatvirtina subjektyviosios pusės požymio – tyčios buvimo K. M. veikoje. Kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad K. M. žinojo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumą vekselio pasirašymo metu. Šioje byloje buvo atlikta ekspertizė, apklausta specialistė bei visa eilė liudytojų, tačiau didžioji dalis liudytojų nėra susiję su kaltinimu K. M., nes jų parodymai yra susiję su aplinkybėmis ir veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlus bankroto bylą bei teikiant kreditorių sąrašus. Iš specialisto išvados matyti išsami UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis vekselio išdavimo metu, tačiau jos pagrindu negalima daryti neabejotinos išvados, jog K. M. žinojo detalią įmonės būklę, t. y. apie jos nemokumą. Šią išvadą leidžia daryti ir tai, jog po vekselio pasirašymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kitas bankas suteikė didžiulę paskolą. Taip pat iš specialisto išvados matyti, kad iš nukentėjusiųjų S. ir R. S. gauti pinigai įmonės kasoje buvo apskaityti ir panaudoti įmonės veiklai, kad įmonė vykdė savo projektus, kurių dalies įgyvendinti nespėjo dėl 2008 m. prasidėjusios krizės ir kritusių nekilnojamojo turto kainų Lietuvoje. Teismas įvertinęs pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus, rašytinius duomenis, sprendžia, jog išteisintosios K. M. versija, jog ji tik tarpininkavo abiems pusėms norėdama gero, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikėjo apyvartinių lėšų, o nukentėjusiesiems S. ir R. S. palūkanų, liko nepaneigta, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

15. Pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

16. .Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog K. M. pagrįstai išteisinta dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nenustačius jos veikoje būtinojo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Teismo išvados pagrįstos išsamia surinktų ir teisiamajame posėdyje laikantis įstatymo reikalavimų ištirtų įrodymų analize. Nukentėjusiojo S. S. skunde nurodyti argumentai nesuteikia daryti priešingų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.