- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-154-209/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22174-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Kristina Sandaraitė-Butvilienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė skirta – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši subendrinta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, pakeisto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi, paskirta bei neatlikta bausme ir subendrinta galutinė bausmė skirta – laisvės atėmimas 2 metams.
V. S. į galutinės bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas 2016 m. gegužės 11 d. ir pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. (2 paros).
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymas V. S. atidėtas 3 metams ir per šį laiką jam skirtos pareigos tęsti legalų darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta pradėjus vykdyti bausmės vykdymo atidėjimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o būtent:
jis, 2016 m. balandžio 19 d., 13.06 val., (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y., kad 2016 m. balandžio 19 d., laikotarpiu nuo 12.05 val. iki 12.25 val., (duomenys neskelbtini), požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje nuo automobilio „BMW 750“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pavogti abiejų pusių veidrodžių stikliukai, dvi priekinės grotelės, naktinio matymo kamera, priekinės kairės ir dešinės pusės kameros, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-18376-16 dėl vagystės.
Toliau jis, tęsdamas veiką, 2016 m. balandžio 19 d., laikotarpiu nuo 13.16 val. iki 13.19 val., apklausiamas nukentėjusiuoju, davė melagingus parodymus apie žinomai nebūtą nusikaltimą.
V. S. nuteistas ir už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, o būtent:
jis, 2016 m. balandžio 19 d., tiksliai teismo nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, kreipėsi į draudimo bendrovės AB „(duomenys neskelbtini)“ padalinį, esantį (duomenys neskelbtini), ir raštu pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y., kad 2016 m. balandžio 19 d., nuo 12.00 val. iki 12.20 val., (duomenys neskelbtini), požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, nuo automobilio „BMW 750“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo pavogti abiejų pusių veidrodžių stikliukai, dvi priekinės grotelės, naktinio matymo kamera, priekinės kairės ir dešinės pusės kameros, pateikdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą išmokėti draudimo išmoką, tikėdamasis gauti 3509 eurų draudžiamąją išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes AB „(duomenys neskelbtini)“ draudiminės išmokos jam neišmokėjo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius apelianto kaltės padarius nusikalstamas veikas. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, vertindamas įrodymus, rėmėsi tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir paviršutiniškai vertino vaizdo kamerų užfiksuotus duomenis. Apelianto manymu, vaizdo įraše neužfiksuoti į prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelę įvažiavusio automobilio BMW valstybinis numeris ir ar šis automobilis yra būtent ta transporto priemonė, kurią vairavo V. S.. Be to, apeliantas po prekybos centro aikštelę važiavo ne kartą, todėl vaizdo kameros galėjo užfiksuoti jau apvogto automobilio vaizdą, o ne esminį faktą, jog jis į aikštelę įvažiavo jau be automobilio grotelių ir kitų detalių. Pažymi, kad byloje nėra kitų įrodymų, jog apeliantas į aikštelę įvažiavo su iškomplektuotu automobiliu. Nors ikiteisminio tyrimo metu prašymas dėl visos vaizdo medžiagos buvo tenkintas, tačiau šio įrodymo gauti nepavyko, nes visas vaizdo įrašas nebuvo išsaugotas. Todėl liko nepaneigti apelianto parodymai dėl pirminio įvažiavimo sukomplektuotu automobiliu į prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelę. Aplinkybė, kad V. S. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, nesant kitų įrodymų, negali būti laikoma jo kaltės įrodymu. Kaip ir kreipimasis į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos ir po to šios išmokos atsisakymas. Nors automobilio detalių įsigijimo dokumentai išrašyti neegzistuojančios įmonės vardu, tačiau jie patvirtina, kad minėtos detalės tikrai buvo įsigytos. Be to, fizinis asmuo neatsako ir negali atsakyti už įmonių buhalterinę bei ūkinę komercinę veiklą. Taip pat apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro veiksmai, formaliai atliekant baudžiamojo proceso veiksmus, vertintini psichologinio spaudimo priemone, kadangi visapusiškam duomenų surinkimui jie neskyrė dėmesio, kadangi tik po apelianto prašymo papildyti ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo kreiptasi dėl vaizdo įrašo išreikalavimo, kuris po ilgo laikotarpio nebuvo išsaugotas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais duomenimis, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų, kas lėmė nepagrįstą nuosprendžio priėmimą ir nekalto asmens nuteisimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėja advokatė Kristina Sandaraitė-Butvilienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi be pagrindo rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei netinkamai vertino prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelės vaizdo įrašo duomenis.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
Iš bylos duomenų matyti, kad V. S. 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. birželio 10 d. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo pareigūno, metu prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas.
2016 m. gegužės 11 d. V. S. parodė, kad 2016 m. balandžio 19 d., apie 12.00 val., atvažiavo į prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelę savo automobiliu „BMW 750“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Automobilis jau buvo be priekinių grotelių su naktinio matymo kamera, priekinio bamperio šoninių vaizdo kamerų ir šoninių veidrodėlių stikliukų. Iš pradžių jis automobilį paliko viršutiniame automobilių stovėjimo aikštelės aukšte, nes jam reikėjo užeiti į sporto klubą. Vėliau nusileido į požeminę stovėjimo aikštelę ir nuėjo į prekybos centrą. Grįžęs po 15 minučių nusprendė iškviesti policijos pareigūnus ir jiems papasakoti, kad į prekybos centrą atvažiavo su tvarkingu automobiliu, o vėliau pastebėjo, kad automobiliui trūksta tam tikrų dalių. Jis pripažino, kad policijos pareigūnams papasakojo melagingas įvykio aplinkybes ir dėl to apklausiamas liudytoju davė melagingus parodymus. Taip pasielgė siekdamas gauti draudimo išmokas dėl sunkios materialinės padėties. Po įvykio visas trūkstamas dalis sudėjo atgal ir jokios žalos nepatyrė. Dėl savo veiksmų labai gailisi (t. 1, b. l. 64).
2016 m. birželio 10 d. apklausos metu V. S. savo kaltę taip pat pripažino visiškai, patvirtino 2016 m. gegužės 11 d. apklausos metu duotus parodymus ir patikslino, kad pranešė policijai apie žinomai nebūtą nusikaltimą dėl automobilio apdailos dalių vagystės ir davė melagingus parodymus. Tą pačią dieną po pranešimo apie vagystę policijai jis nuvyko į draudimo bendrovę AB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), ir parašė prašymą dėl draudimo išmokos gavimo dėl tariamai įvykdytos vagystės. Draudimo bendrovės atstovas apžiūrėjo automobilį ir jį nufotografavo. Kitą dieną jis nuvažiavo į autodalių parduotuvę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur nusipirko dalis, kurias nurodė policijos pareigūnui ir draudimo bendrovei: 2 veidrodžių stikliukus, 2 priekines groteles, naktinio matymo kamerą bei priekines kairės ir dešinės pusės kameras. Šias detales jis pirko tam, kad galėtų vėliau parduoti. Tą pačia dieną sąskaitą faktūrą ir kvitą pristatė draudimo bendrovei tikėdamasis gauti joje nurodytą sumą, t. y. 3509 eurus, ir tokiu būdu pasipelnyti. Dėl savo veiksmų gailisi (t. 1, b. l. 68).
Iš bylos matyti, kad V. S., 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. birželio 10 d. apklausiamas tyrėjo, neužsiminė apie jam darytą neleistiną pareigūnų poveikį. Tokios aplinkybės nuteistasis nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu vykusioje vėlesnėje (2016 m. gruodžio 21 d.) apklausoje, tik paaiškino, kad save apkalbėjo dėl tuo metu išgyvento sunkaus psichologinio momento, gerai nesuvokdamas situacijos (t. 1, b. l. 116-117). Ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis, 2017 m. birželio 20 d. teisiamajame posėdyje duodamas parodymus, iškėlė versiją, kad jis prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas dėl pareigūnų daromo psichologinio spaudimo (t. 1, b. l. 193-199). Tačiau V. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nekonkretizavo, kokiu būdu jam buvo daromas spaudimas, kad jis duotų save kaltinančius parodymus. Be to, byloje nėra duomenų, kad V. S. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareigūnų galimos nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime. Be kita ko, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apelianto prašymu liudytoju buvo apklaustas vyresnysis tyrėjas V. J., dalyvavęs 2016 m. gegužės 11 d. V. S. apklausoje, kuris patvirtino, kad nuteistasis davė parodymus laisva valia, jam nebuvo daromas joks spaudimas (t. 2, b. l. 99-101).
Teisėjų kolegija pažymi, kad V. S. apklausos, vykusios 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. birželio 10 d., atliktos nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos (BPK 188 ir 189 straipsniai) ir jo nurodytomis aplinkybėmis galima vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad V. S. 2016 m. gruodžio 21 d. apklausos metu ir teisiamajame posėdyje davė parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. birželio 10 d., perskaitė jo parodymus (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), aiškinosi apelianto parodymų keitimo priežastis, o apkaltinamajame nuosprendyje motyvuotai atmetė jo pakeistus parodymus kaip nepagrįstus ir iš dalies rėmėsi ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotais parodymais, kurie laikytini įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Nagrinėjamoje byloje V. S. parodymai, 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. birželio 10 d. duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nelaikytini savarankišku įrodymu, tačiau jie yra svarbūs vertinant vėlesnių apelianto parodymų patikimumą ir formuojant teismo vidinį įsitikimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad V. S. 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. birželio 10 d. duoti parodymai yra patikimi ir objektyvūs, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelės vaizdo įrašo duomenis.
Vaizdo įrašo apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėtas 2016 m. balandžio 19 d. vaizdo įrašas iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelės. Atidarius pirmąjį failą ,,CH 16 2016-04-09120450 camera 16“, matyti, kad į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę įvažiuoja automobilis ,,BMW“. Automobilis yra be priekinių sidabrinės spalvos grotelių. Apžiūrėjus failą ,,1.02.R 160419 12 0000“, matyti, kaip 12.06 val. į automobilių požeminę stovėjimo aikštelę įvažiuoja tamsios spalvos automobilis ,,BMW“. Automobilį, važiuodamas atbuline eiga, vairuotojas pastato ir 12.07 val. nuo jo nueina. Vaizdo kameros vėl vaizduoja vairuotoją 12.18 val., tuomet kai jis grįžta prie automobilio. Laiko tarpe nuo 12.07 val. iki 12.18 val. kameros nefiksuoja, kad kas nors būtų priėjęs prie minėto automobilio ,,BMW“. Vairuotojas prieina prie automobilio, pradeda mosikuoti rankomis. 12.53 val. privažiuoja policijos tarnybinis automobilis, ženklintas policijos skiriamaisiais ženklias (t. 1, b. l. 43-47).
Be to, liudytojas V. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad peržiūrėjęs iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ gautą vaizdinę medžiagą matė, kaip automobilis „BMW“ atvažiuoja, kaip jis juda, įvažiuoja į viršutinę stovėjimo aikštelę be priekinių grotelių ir nuvažiuoja kažkur, kur vaizdo įrašo nėra. Vėliau šis automobilis pastatomas į šio prekybos centro požeminę automobilių stovėjimo aikštelę be priekinių grotelių. Akivaizdžiai matėsi, kad jau pastatant automobilį, jis buvo nurinktas (t. 2, b. l. 99-101). Liudytojas J. Ž. taip pat parodė, kad dirbdamas apsaugos darbuotoju pastebėjo, kad į prekybos centro požeminę aikštelę atvyko policijos pareigūnai. Pasiteiravęs, kas nutiko, jis sužinojo, jog buvo apvogtas automobilis „BMW“. Gavęs administracijos leidimą peržiūrėjo vaizdo kamerų įrašus, kuriuose buvo matyti, kaip minėtas automobilis atvyksta į požeminį garažą. Akivaizdžiai matė, kad automobilis į aikštelę atvažiavo jau iš dalies iškomplektuotas. Automobilis atvažiavo, sustojo, žmogus išlipo ir nuėjo, neužilgo grįžo. Per tą laikotarpį prie automobilio priėjęs nieks nebuvo (t. 1, b. l. 144-146).
Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. S. vairuojamas automobilis „BMW“ į prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavo jau iškomplektuotas.
Nors nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė nuotraukas, kuriose matyti vaizdo kamera, kuri neva turėjo užfiksuoti, jog į automobilių stovėjimo aikštelę V. S. vairuojamas automobilis atvyko tinkamai sukomplektuotas, tačiau minėtos nuotraukos nepaneigia teismo įsitikinimo, jog buvo priešingai. Be to, byloje yra duomenys, kurie patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai kreipėsi į prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ administraciją su prašymu, pateikti apelianto nurodytos vaizdo kameros vaizdo įrašą, tačiau gavo atsakymą, kad įrašas buvo neišsaugotas. Juolab, kad V. S. kaltę pagrindžia kiti du jau aptarti prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelės vaizdo kamerų įrašai.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad be V. S. prisipažinimo kaltu ikiteisminio tyrimo metu (2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. birželio 10 d.) ir prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonių stovėjimo aikštelės vaizdo įrašo, apelianto kaltė įrodyta ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: liudytojų T. A., A. Š., J. Ž., V. J., A. M., A. T., I. S. parodymais, V. S. 2016 m. balandžio 19 d. protokolu-pareiškimu, pranešimu apie įvykį, 2016 m. balandžio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, V. S. 2016 m. balandžio 19 d. prašymu išmokėti draudimines išmokas, 2016 m. lapkričio 2 d. apžiūros protokolu, 2016 m. gegužės 19 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio detalių vagystės, AB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 1705281 dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo, 2016 m. gegužės 11 d. tarnybiniu pranešimu ir kita bylos medžiaga.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remdamasis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad V. S. apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą (automobilio „BMW 750“ detalių vagystę) ir pasikėsino apgaule įgyti AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 3509 eurų dydžio draudimo išmoką, t. y. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.
Apeliaciniame skunde neginčijama paskirtos bausmės rūšis bei dydis ir paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. S. bausmes, BK 41 straipsnyje ir 54 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, pavojingumą visuomenei, jų padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas V. S. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė tinkamas bausmes.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį subendrindamas paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas ir tokiu būdu paskyrė neteisingą subendrintą bausmę. V. S. bendra tyčia buvo nukreipta apgaule įgyti svetimą turtą, t. y. gauti AB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo išmoką, o kiti jo veiksmai (pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą bei melagingų parodymų davimas) buvo tik priemonė pirmiau nurodytam tikslui pasiekti, todėl jam inkriminuotos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios išvados neprieštarauja ir formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią idealioji nusikalstamų veikų sutaptis konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Tai reiškia, kad išsamus bendrą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota ir tai, kad sutaptis yra idealioji ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra jungiami bendro kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. S. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės turi būti bendrinamos ne dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys), o apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismas, neteisingai pritaikęs BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, paskyrė per griežtą ir galutinę subendrintą bausmę, tačiau tinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams bei skirdamas įpareigojimus tęsti legalų darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos subendrintos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti. Pakeisti nuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį subendrinimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę skirti – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią subendrintą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi, paskirta bei neatlikta bausme ir subendrintą galutinę bausmę skirti – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymą V. S. atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti legalų darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.