Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens N. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1778-881/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Swedbank“ ieškinį atsakovui J. A., tretiesiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „IZO turtas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Izobara“ dėl skolos priteisimo, trečiojo asmens N. A. savarankiškus reikalavimus ieškovui akcinei bendrovei ,,Swedbank“, tretiesiems asmenims J. A. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „IZO turtas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovo J. A. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei ,,Swedbak“, trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „IZO turtas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB ,,IZO turtas“ nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti paskolą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal kredito sutartį, todėl 2010 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. SR-42723 buvo paragintas grąžinti paskolą, o paskolos negrąžinus – kredito sutartis buvo nutraukta nuo 2010 m. lapkričio 6 d. Ieškovas 2010 m. rugsėjo 22 d. raštu SR-42733 paragino atsakovą grąžinti solidariąją skolą ieškovui gražiuoju, tačiau to nepadarė. UAB ,,IZO turtas“ skola ieškovui 2010 m. lapkričio 9 d. buvo 3 402 529,05 Lt, iš jų kredito dalies Nr. 10-038743-IN įsiskolinimas 852 135,14 Lt, tame tarpe 829 068,77 Lt negrąžinto kredito, 18 695,16 Lt palūkanų, 13 841,84 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir 378,58 Lt delspinigių už pradelstą palūkanų mokėjimą.

Atsakovas J. A. pareiškė priešieškinį ieškovui AB ,,Swedbak“, prašydamas pripažinti 2010 m. birželio 22 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą laidavimo sutartį negaliojančia, o taip pat priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinyje nurodė, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl to, kad jis, būdamas UAB ,,Izobara“ akcininkas, rūpinosi bendrovės reikalais ir sandorių su banku vykdymu. Tuo pačiu, kadangi jo įmonė UAB ,,Izobara“ buvo trečiojo asmens UAB ,,IZO turtas“ akcininkė, šios įmonės sandoriai su banku buvo iš dalies susiję ir su UAB ,, Izobara“, todėl banko atstovai žinojo, kad jis iš dalies buvo suinteresuotas ir UAB ,,IZO turtas“ veikla. Pažymėjo, kad jam buvo žinoma, jog 2010 m. birželio mėnesį UAB ,,IZO turtas“ derino su ieškovu nesumokėtos kredito dalies refinansavimo klausimą. Už šį kreditą buvo laidavusi UAB ,,Izobara“. Kadangi buvo siekiama, kad UAB ,,Izobara“, taip pat turėjusi skolinių įsipareigojimų ieškovui, bet juos jau įvykdžiusi, būtų atleista nuo laidavimo už UAB ,,IZO turtas“, jo interesai banko atstovams buvo žinomi. Susiklosčius tokiai situacijai, ieškovo atstovai, panaudodami ekonominį spaudimą, išprovokavo laidavimo sutarties pasirašymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „IZO turtas“ 2007 m. gegužės 15 d. sudarė kredito sutartį Nr. 07-046329-IN (toliau – kredito sutartis), kuria buvo susitarta dėl 3 729 410,62 Lt kredito UAB ,,IZO turtas“ suteikimo. Kreditas susidėjo iš dviejų dalių –2 895 990,62 Lt kredito dalies Nr. 07-046329-IN, kurios galutinis grąžinimo terminas buvo numatytas 2017 m. gegužės 15 d., ir 833 420 Lt kredito dalies Nr. 10-038743-IN, kurios galutinis grąžinimo terminas buvo numatytas 2013 m. birželio 22 d. (I t., b. l. 7-48).

Ieškovas ir atsakovas J. A. 2010 m. birželio 22 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 07-046329-LA2 (toliau – laidavimo sutartis), pagal kurią atsakovas laidavo, kad trečiasis asmuo UAB „IZO turtas“ tinkamai įvykdys visus savo įsipareigojimus ieškovui pagal kredito sutartį (I t., b. l. 49-51). UAB ,,IZO turtas“ įsipareigojimų ieškovui pagal kredito sutartį įvykdymas taip pat buvo užtikrintas įkeitimo lakštu, identifikacinis kodas 15220070000491 (I t., b. l. 52-55), hipotekos lakštu, identifikacinis kodas 15120070000490, įkeistu turtu (I t., b. l. 55-56) ir UAB „Izobara“ laidavimu (II t., b. l. 136-138), tačiau pastarojo 2010 m. liepos 12 d. raštu Nr. SR-31340 buvo atsisakyta (I t., b. l. 57). Kadangi UAB ,,IZO turtas“ nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti paskolą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal kredito sutartį, ieškovas 2010 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. SR-42723 buvo paragintas grąžinti paskolą, o paskolos negražinus – kredito sutartis buvo nutraukta nuo 2010 m. lapkričio 6 d. (I t., b. l. 58). Ieškovas 2010 m. rugsėjo 22 d. raštu SR-42733 paragino atsakovą grąžinti solidariąją skolą ieškovui gražiuoju, tačiau pastarasis to nepadarė (I t., b. l. 59). UAB ,,IZO turtas“ skola ieškovui 2010 m. lapkričio 9 d. buvo 3 402 529,05 Lt, iš jų kredito dalies Nr. 10-038743-IN įsiskolinimas 861 984.34 Lt, tame tarpe 829 068,77 Lt negrąžinto kredito, 18 695,16 Lt palūkanų, 13 841,84 Lt delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir 378,58 Lt delspinigių už pradelstą palūkanų mokėjimą (I t., b. l. 60-65).

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartimi trečiajam asmeniui BUAB ,,IZO turtas“ iškėlė bankroto bylą (II t., b. l. 21-23).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, trečiajam asmeniui UAB ,,Izobara“ Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi taip pat iškėlė bankroto bylą.

Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi prie nagrinėjamos civilinės bylos pagal ieškovo AB ,,Swedbank“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui J. A., tretieji asmenys BUAB ,,IZO turtas“ ir BUAB ,,Izobara“ ir atsakovo J. A. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą ieškovui AB ,,Swedbak“, trečiasis asmuo BUAB „IZO turtas“ prijungė civilinę bylą pagal ieškovės N. A. ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą atsakovui AB ,,Swedbank“, tretieji asmenys J. A. ir BUAB ,,IZO turtas“ (I t., b. l. 156-157).

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu patenkino ieškovo AB ,,Swedbank“ ieškinį – priteisė ieškovui AB ,,Swedbank“ iš atsakovo J. A. 861 984,34 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 861 984,34 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o atsakovo J. A. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą ieškovui AB ,,Swedbak“, trečiasis asmuo BUAB ,,IZO turtas“, atmetė. Teismas taip pat atmetė trečiojo asmens N. A. savarankiškus reikalavimus dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštus ieškovui AB ,,Swedbank“, tretiesiems asmenims J. A. ir BUAB ,,IZO turtas“.

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, N. A. nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi mano, jog 2010 m. birželio 22 d. laidavimo sutartis Nr. 07-046329-LA2, sudaryta tarp ieškovo AB ,,Swedbank“ ir atsakovo J. A., turi būti pripažinta negaliojančia CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė sprendimą dėl N. A., pažeidė CPK 45 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies nuostatas, o sprendimas pripažintinas negaliojančiu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi N. A. nebuvo įtraukta į civilinę bylą Nr. 2-1778-881/2013 trečiuoju asmeniu, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė N. A. trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankišką reikalavimą.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Įstatymas draudžia teismui, nagrinėjant bylą, spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 str.). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2013). Pažymėtina, kad šios teisės normos tikslas – užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010).

Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi prie nagrinėjamos civilinės bylos pagal ieškovo AB ,,Swedbank“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui J. A., tretieji asmenys BUAB ,,IZO turtas“ ir BUAB ,,Izobara“ ir atsakovo J. A. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą ieškovui AB ,,Swedbak“, trečiasis asmuo BUAB „IZO turtas“ prijungė civilinę bylą pagal ieškovės N. A. ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikštą atsakovui AB ,,Swedbank“, tretieji asmenys J. A. ir BUAB ,,IZO turtas“ (I t., b. l. 156-157).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantę įvardijo trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus. Nors teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų priėmęs nutartį dėl apeliantės įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau pažymi, kad apeliantė žinojo apie nagrinėjamą bylą, dalyvavo jos nagrinėjime ir išreiškė savo poziciją nagrinėjamais klausimais, reiškė reikalavimus ir juos palaikė, buvo išklausyta, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, apeliantės teisės pažeistos nebuvo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apeliantę faktiškai pripažino trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, jos išklausė, ji turėjo galimybę tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantė nebuvo įtraukta į bylą ir kad teismas nusprendė dėl jos teisių ir pareigų, neįtraukęs dalyvauti byloje. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas, o vien formaliais pagrindais iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas negali būti panaikinamas (CPK328 str.).

Apeliantės manymu, teismo sprendimas turėtų būti taip pat panaikintas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktuose, kadangi pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl jos ieškinio, pareikšto atsakovui AB „Swedbank“, jos reikalavimus atmetė be motyvų ir nepriėmė dėl minėto ieškinio sprendimo.

Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (CPK 329 str. 2 d. 4 ir 7 p. p.). CPK 270 straipsnyje išdėstyti reikalavimai teismo sprendimo turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Tai reiškia, kad teismo priimtas sprendimas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (R. T. v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Kaip minėta, apeliantė pareiškė ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinus skundžiamą sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje, pasisakydamas dėl atsakovo J. A. priešieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, taip pat pasisakė ir dėl apeliantės reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nurodė argumentus, kodėl atmeta apeliantės reikalavimus, nurodė teisės normas ir teismų praktiką, kuriomis vadovavosi, priimdamas sprendimą, bei motyvus, kodėl apeliantės argumentus dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu laikė nepagrįstais. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktuose.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu

Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad atsakovas, sudarydamas su ieškovu laidavimo sutartį, negavo pastarosios sutikimo, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertinęs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendrosios, t. y. tokios, kurias įgyja abu sutuoktiniai šeimos interesais. CK 3.109 straipsnio 1 dalis reglamentuoja prievolių, vykdytinų iš bendro sutuoktinių turto, sąrašą. Pažymėtina, kad prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.). CK 3.92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Ši nuostata kyla iš bendrosios nuosavybės esmės ir sutuoktinių lygiateisiškumo principo – nesuteikti nė vienam sutuoktiniui daugiau teisių į bendrą turtą, negu jų turi kitas. Atsižvelgiant į vienodas abiejų sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Taigi asmuo, sudarantis sandorius su vienu iš sutuoktinių, gali netikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu, o tiesiog pripažinti, kad yra toks susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2009).

Byloje nustatyta, kad atsakovas parašu ginčijamoje laidavimo sutartyje patvirtino, jog laidavimo sutartis sudaryta jo sutuoktinei sutinkant ir šios laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja jo šeimos interesams (I t., b. l. 49). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo paneigtas faktas, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą laidavimo sutartį, veikė sutuoktinės sutikimu, todėl daro išvadą, kad ieškovas, sudarydamas laidavimo sutartį su atsakovu, turėjo teisę netikrinti, ar apeliantė, atsakovo sutuoktinė, sutiko su laidavimo sutarties sudarymu. Ieškovas turėjo teisę tiesiog pripažinti, kad toks susitarimas buvo, o apeliantės raštiško sutikimas nebuvo reikalingas.

Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nereiškė reikalavimo trečiajam asmeniui N. A., kaip bendraskolei, taip pat ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti, kad prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, vykdytina iš bendro sutuoktinių turto. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju apeliantės teisių ir teisėtų interesų pažeidimo nėra. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog patenkinus ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovo atžvilgiu, išieškojimas galėtų būti nukreipiamas į atsakovo asmeninį turtą ir į dalį bendrame turte, o ne į apeliantės turtą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 8 d. rezoliucija patenkino apeliantės prašymą dėl dalies žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir atidėjo 9620 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (III t., b. l. 53). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkintinas, 9620 Lt žyminis mokestis valstybei priteistinas iš apeliantės CPK 93 straipsnyje nustatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, N. A. (asmens kodas (duomenys neklebtini)) 9620 Lt (devynis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt litų) žyminio mokesčio valstybei.