Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-22 · Administracinė byla Nr. eI-3656-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-22
Bylos Nr.
eI-3656-142/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00946-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rytis Krasauskas, Irena Paulauskienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
E. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybę, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ir VĮ „Šiaulių regiono keliai“
Advokatai
Linas Blažulionis, Neringa Šilinskė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3656-142/2016Proceso Nr. 3-61-3-00946-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.1; 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui E. Š., jo atstovui – advokatui Linui Blažulioniui, atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios VĮ „Šiaulių regiono keliai“ atstovams – advokato padėjėjai Neringai Šilinskei ir šios įmonės Saugaus eismo vyresniajam specialistui Antanui Vaidonavičiui bei Lietuvos valstybę atstovaujančios Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovui – šios institucijos Juridinio skyriaus juristui Martynui Puodžiukui, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ir VĮ „Šiaulių regiono keliai“, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. vasario 6 d. pateikė teismui skundą (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 153–158). Pareiškėjas teismo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) ir VĮ „Šiaulių regiono keliai“ (toliau – Regiono keliai), solidariai priteisti pareiškėjui 66,61 Eur turtinės žalos ir 600,00 Eur neturtinės žalos atlygimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad kelyje Panevėžys-Šiauliai 42 km dešinėje kelio pusėje stovėjęs kelio ženklas Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/val.) (toliau – ginčo ženklas) 2014 m. birželio 27 d. nebuvo tinkamai įrengtas. Paaiškina, kad minėtas ženklas buvo įrengtas per daug toli (t. y. 3,35 m) nuo važiuojamosios dalies krašto, todėl jį užstojo sankryžoje stovinčios bei sankryžoje į dešinę (link Panevėžio) judančios transporto priemonės, be to, jį matyti trukdė elektros stulpas. Pasak pareiškėjo, visa tai lėmė, kad 2014 m. birželio 27 d. jis negalėjo pamatyti ir nepamatė minėto ženklo. Pareiškėjo nuomone, Kelių direkcija neturėjo priimti naudojimui netinkamai (pažeidžiant teisės aktus) įrengto kelio ženklo. Nurodo, kad po skundo pateikimo teismui, ženklas buvo nuimtas, tačiau pareiškėjui nebuvo atlyginta turtinė ir neturtinė žala. Pasak pareiškėjo, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai, todėl pareiškėjas, neturėdamas galimybės pamatyti minėto ženklo, pažeidė jo reikalavimus ir buvo nubaustas 230,00 Lt (66,61 Eur) bauda. Visa tai, pasak pareiškėjo, lėmė tai, kad buvo sumenkinta jo reputacija, nes tuo metu pareiškėjas važiavo ne vienas. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertina 600,00 Eur suma.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti. Pateikė mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad 2015 m. kovo 2 d. pareiškėjas pagal 2014 m. liepos 9 d. nutarimą administracinio pažeidimo byloje Nr. 40N-15052282-14 sumokėjo 67,00 Eur baudą.

Atsiliepimas

Kelių direkcija, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 169–174). Paaiškina, kad ženklo įrengimas atitiko jo įrengimo metu (t. y. 2010 m. spalio mėn.) galiojusius teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad teisės aktų reikalavimai negali būti taikomi „aklai“, t. y. neatsižvelgiant nei į kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nei į protingumo, racionalumo, ekonomiškumo principus. Nurodo, kad jei ženklas būtų buvęs įrengtas pagal šiuo metu galiojančias taisykles, jis būtų sudaręs kliūtį, trukdžiusią eismui ir kėlusią pavojų eismo saugumui. Paaiškina, kad šiuo metu minėto greičio ribojimo ženklo ginčo vietoje nebėra, nes minėtas kelio ruožas buvo remontuotas, atnaujinta kelio danga, sankryžoje įdiegtos eismo saugumo priemonės, todėl neliko pagrindo minėtoje vietoje riboti greitį iki 70 km/val. Pasak Kelių direkcijos, vertinant atsakomybę dėl žalos, pastebėtina, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp ženklo įrengimo ir pareiškėjo nurodomos žalos. Mano, kad byla apskritai turi būti nutraukta, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 6 d., t. y. praleido nustatytus kreipimosi į teismą terminus. Nurodo, kad nei Kelių direkcija, nei Regiono keliai negali atstovauti Lietuvos valstybės, nes tokių įgaliojimų joms nenumato teisės aktai.

Teismo posėdžio metu Kelių direkcijos atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Regiono keliai, atstovaudami Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 161–167). Paaiškina, kad Regiono kelių darbuotojai, nuvykę į vietą, išmatavo, jog atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki ženklo buvo 3,35 m (kitoje atsiliepimo vietoje nurodoma, jog šis atstumas buvo 3,7 m), nuo kelio briaunos (kelkraščio krašto) – 1,35 m, kelkraščio plotis – 2,35 m. Nurodo, kad ginčo objektu esantis kelio ženklas buvo pastatytas 2010 m. spalio mėn. Paaiškina, kad šiuo metu galiojančiose taisyklėse nebėra reikalavimo, kad ženklų neturi užstoti jokios kliūtys. Būtent todėl, pasak Regiono kelių, Saugaus eismo įstatyme yra įtvirtinta eismo dalyvių pareiga elgtis atsargiai. Nurodo, kad šiuo metu galiojančios taisyklės nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti naujai projektuojami ir statomi kelio ženklai. Mano, kad civilinei atsakomybei atsirasti nėra būtinų sąlygų. Be to, pasak Regiono kelių, pats pareiškėjas neatsižvelgė į eismo intensyvumą, nesulėtino greičio tam, kad priešais jį važiavęs automobilis pakankamai nutoltų ir nesudarytų kliūčių stebėti eismą bei kelio ženklus.

Teismo posėdžio metu Regiono kelių atstovai palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto ginčo ženklo įrengimo.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją). CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t.). Taigi, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, Kelių direkcija prašė bylą nutraukti, nustačius termino kreiptis į teismą praleidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą sužinojo 2014 m. birželio 27 d., t. y. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – Šiaulių AVPK) Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiajam patruliui Dariui Jablonskiui pareiškėjo atžvilgiu surašius Administracinio teisės pažeidimo protokolą (b. l. 6–7). Pareiškėjas minėtame protokole nurodė, kad ginčo ženklo nepastebėjo dėl prieš jį važiuojančios transporto priemonės. 2014 m. liepos 9 d. Šiaulių AVPK Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresnysis specialistas G. G. priėmė nutarimą už kelių eismo taisyklių pažeidimą skirti 230,00 Lt (66,61 Eur) baudą (ATP byla, b. l. 4). Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl minėto nutarimo panaikinimo 2014 m. liepos 29 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą ir nurodė, kad ginčo ženklas įrengtas, nesilaikant Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 (toliau – Taisyklės) 24 punkto reikalavimo, kad kelio ženklas turi būti įrengiamas taip, kad atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki artimesniojo ženklo skydo krašto būtų 0,50–2,00 m. Darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo galimai pažeistas teises sužinojo ne anksčiau nei 2014 m. birželio 27 d., t. y. tada, kai važiuodamas keliu Nr. A9 nepastebėjo ginčo ženklo. Konstatuotina, kad pareiškėjas su skundu dėl žalos atlyginimo į teismą kreipdamasis 2015 m. vasario 6 d., nepraleido 3 metų senaties termino.

Pareiškėjas, kreipdamasis dėl žalos atlyginimo, skunde nurodė, kad tiek Regiono keliai, tiek ir Kelių direkcija pažeidė Saugaus eismo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, numatančius, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus bei privalo organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, keliai skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Kelias Nr. A9 Panevėžys-Šiauliai yra įtrauktas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 (toliau – Kelių sąrašas). Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, o juos valdo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės arba Kelių direkcija, įgaliota minėtos ministerijos. Kelių sąraše nurodyta, kad iš esmės beveik visą kelią Nr. A9 valdo susisiekimo ministerijos įsteigta valstybės įmonė (šiuo atveju – Regiono keliai). Regiono kelių įstatų, patvirtintų Kelių direkcijos 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-55, 11 punkte nustatyta, kad įmonės valdymo organai yra įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, valdyba ir vadovas. Pagal minėtų įstatų 15, 16.4 ir 16.5 punktus, įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, skirianti likusius valdymo organus (vadovą ir valdybos narius) yra Kelių direkcija. Pagal minėtų įstatų 8 puntą, Regiono kelių tikslas yra viešųjų paslaugų teikimas (valstybinės reikšmės kelių techninė priežiūra, Kelių direkcijos nustatytų valstybinės reikšmės kelių darbų (užduočių) atlikimas ir kt.). Įstatų 38 ir 41 punktuose numatyta, kad Kelių direkcijos Regiono keliams perduotas turtas ir Regiono kelių įgytas turtas nuosavybės teise priklauso Kelių direkcijai. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad pareiškėjas tinkamai nurodė byloje tiek atsakovę, tiek ir ją atstovaujančius subjektus.

Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 ir 19 dalis, kelias – tai inžinerinis statinys, kurio vienas iš elementų yra techninės eismo reguliavimo priemonės inter alia kelio ženklai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Regiono kelių Radviliškio kelių tarnyba Kelių direkcijos užsakymu atliko kelio ženklų pastatymo darbus, kurių perdavimas atliktas 2010 m. spalio 29 d. (b. l. 22). Regiono kelių pateiktais duomenimis, ginčo ženklas buvo pastatytas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos standarto LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, patvirtinto Lietuvos standartizacijos departamento 1995 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 229 (toliau – LST 1405), reikalavimus.

Kelio ženklų įrengimo reikalavimus šiuo metu reglamentuoja minėtos Taisyklės, kuriose nenumatyta, ar iki jų įsigaliojimo įrengti kelio ženklai turėtų būti perstatyti, atsižvelgiant į pasikeitusius ženklų įrengimo reikalavimus. Taisyklėse taip pat nenumatyta, kad jose įtvirtinti reikalavimai yra taikomi tik po šių Taisyklių įsigaliojimo naujai įrengiamiems kelio ženklams. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklės įsigaliojo nuo 2012 m. gegužės 1 d., t. y. jose iš esmės beveik nebuvo numatytas pereinamasis laikotarpis. Be to, Taisyklės nenumato imperatyvaus reikalavimo įvertinti visų iki Taisyklių įsigaliojimo pastatytų kelio ženklų įrengimo atitikimo Taisyklėse nustatytiems įrengimo reikalavimams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, įsigaliojus Taisyklėms, ginčo ženklas galėjo, bet nebūtinai turėjo būti iš naujo įrengtas.

Kaip minėta, pareiškėjas valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus sieja iš esmės tik su viena aplinkybe, t. y., kad ginčo ženklas buvo įrengtas pernelyg toli nuo kelio, todėl jį užstojo krovininis automobilis, tuo metu buvęs tarp ginčo ženklo ir pareiškėjo vairuojamo automobilio.

LST 1405 3.1.7 punkte numatyta „Statant ženklus šalia kelio, atstumas nuo kelio važiuojamosios dalies krašto, o kai yra kelkraštis, nuo kelio briaunos iki artimesniojo ženklo krašto turi būti 0,5–2,0 m“ (b. l. 65). Atsižvelgiant į tai, kad byloje esančios kelio nuotraukos patvirtina, jog kelias Nr. A9 yra su kelkraščiu, konstatuotina, kad ginčo ženklas turėjo būti įrengiamas 0,5–2,0 m atstumu nuo kelio briaunos. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kelio briauna – tai kelkraščio ir žemės sankasos šlaito plokštumų susikirtimo linija. Žemės sankasa – tai grunto statinys, kurį sudaro pylimai ir iškasos (Statybos taisyklių ST 18871063.06:2004 „Automobilių kelių žemės sankasos įrengimas“ 15.2 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su Regiono kelių pozicija, kad kelkraščio ir žemės sankasos susikirtimo linija iš esmės ir yra dešinysis kelkraščio kraštas, t. y. kelio briauna Kelių įstatymo prasme. Regiono keliai atsiliepime nurodė, kad ginčo ženklas nuo kelkraščio dešiniojo krašto buvo nutolęs 1,35 m atstumu. Regiono keliai pateikė nuotrauką su joje pažymėtais išmatavimais (b. l. 64). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad matavimas turėjo būti atliktas nuo kelio briaunos iki artimesniojo (šiuo atveju – kairiojo) ženklo krašto, o ne iki ginčo ženklo atramos vidurio. Tai reiškia, kad minėtas atstumas buvo dar šiek tiek mažesnis nei 1,35 metrai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčo ženklas nebuvo nutolęs nuo kelio briaunos labiau, nei maksimaliai leidžiama 2 metrų riba. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad, ginčo ženklą pastačius taip, kad jo pastatymas atitiktų šiuo metu galiojančių Taisyklių 24 punkto, numatančio, kad ženklas turi būti statomas ne toliau nei 2 m nuo važiuojamosios dalies krašto, reikalavimus, būtų sukelta grėsmė eismo dalyvių saugumui, nes ginčo ženklas stovėtų kelkraštyje. Tokiu atveju, perstatant ženklą, reikėtų atlikti ir kitų kelio elementų rekonstrukcijos darbus.

Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat nurodė, kad LST 1405 2.1 ir 2.2 punktai numato reikalavimą kelio ženklus įrengti taip, kad jie būtų gerai matomi tiems, kuriems yra skirti. Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ginčo ženklą trukdo matyti elektros stulpas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo ženklas stovėjo dar prieš elektros stulpą (b. l. 64, 71). Tai patvirtina ir paties pareiškėjo teismui pateikta nuotrauka (b. l. 15), todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su minėta aplinkybe, atmetami kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo teiginius susijusius su tuo, kad ginčo ženklo buvo neįmanoma matyti, nes jį užstojo krovininis automobilis, tikslinga įvertinti ginčo ženklo pastatymo aukštį. LST 1405 3.1.8 punkte numatyta, kad ne gyvenvietėse ženklų pastatymo aukštis (kai ženklas yra šalia važiuojamosios dalies) turi būti 1,5–2,2 m. Ženklų pastatymo aukščiu yra laikomas atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki ženklo apatinio krašto (b. l. 65). Vis dėlto, šiuo aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas teismui nenurodo, kad ginčo ženklo pastatymo aukštis nebuvo tinkamas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ženklo pastatymo aukštis neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl nei Kelių direkcija, nei Regiono keliai nepateikė teismui su tuo susijusių įrodymų. Taigi, byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti buvus LST 1405 3.1.8 punkto pažeidimą. Be to, teisėjų kolegija sutinka su Regiono kelių atsiliepimo argumentu, kad objektyviai neįmanoma pastatyti kelio ženklo taip, kad niekas niekada jo negalėtų užstoti. Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo nepastebėti ginčo ženklo per se nereiškia, kad šis ženklas buvo įrengtas netinkamai, t. y. pažeidžiant jų įrengimą reglamentavusių teisės aktų reikalavimus. Ginčo ženklo įrengimo pažeidimai nebuvo konstatuoti ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-60-116/2015 (ATP byla, b. l. 89–95).

Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad po skundo padavimo ginčo ženklas buvo apskritai pašalintas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kelio Nr. A9 ruožo, kuriame buvo įrengtas ginčo ženklas, asfalto dangos paprastojo remonto atlikimo darbai buvo pradėti 2015 m. rugsėjo mėnesį (t. y. jau po pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl žalos atlyginimo) (b. l. 135). Byloje esančiame kelio rekonstrukcijos plane pažymėta, kad ginčo ženklą planuojama demontuoti, tačiau minėtame plane ranka įrašyta pastaba „papildomas kelio ženklas Nr. 329“ (t. y. ribotas greitis 70 km/val.) (b. l. 133), o objekto sutvarkymo ir kitų papildomų darbų žiniaraštyje numatyta, kad minėtas ženklas dešinėje kelio pusėje turėjo būti iš naujo įrengtas dar iki 2015 m. gruodžio 23 d. (b. l. 139). Vis dėlto, byloje esantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. 1P-(1.3)-55 (b. l. 72–73) patvirtina, kad minėto kelio ruožo rekonstrukcijos darbai buvo numatyti jau 2014 m. vasario mėnesį (t. y. dar iki kelių eismo taisyklių pažeidimo užfiksavimo), todėl negalima teigti, kad šie darbai buvo susiję su pareiškėju tiesioginiu ar netiesioginiu priežastiniu ryšiu.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, nebuvo konstatuoti Kelių direkcijos ar Regiono kelių neteisėti veiksmai, teisėjų kolegija neturi pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvo klausimo. Nenustačius valstybės viešosios atsakomybės esminės sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų – pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Rytis KrasauskasIrena PaulauskienėHalina Zaikauskaitė