Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Pašilis nerengdamas teismo posėdžio išnagrinėjo V. B. atstovės advokatės Aušros Ručienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 12 d. nutarties, kuria atmestas jos prašymas dėl V. B. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir jam paskirta galutinė bausmė – 140 MGL (5 272,40 Eur) dydžio bauda, kuri 2016 m. gruodžio 15 d. buvo sumokėta. Teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 23 d.

2. 2025 m. sausio 20 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas V. B. atstovės advokatės A. Ručienės prašymas V. B. veiksmus, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu kvalifikuotus pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), perkvalifikuoti pagal aktualią BK 199² straipsnio 1 dalį . Prašyme nurodyta, kad V. B. yra pedagogas, dirbantis su vaikais, o tokias pareigas einantiems asmenims nuo 2024 m. lapkričio 1 d. yra keliamas reikalavimas turėti Teisėto darbo su vaikais kodą (QR kodą), kuris neišduodamas asmenims, anksčiau teistiems už sunkų nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo. Pagal šiuo metu galiojančią BK 199² straipsnio 1 dalies redakciją, V. B. padaryta nusikalstama veika būtų laikoma ne sunkiu, o apysunkiu nusikaltimu, todėl jos perkvalifikavimas leistų V. B. tęsti darbinę pedagogo veiklą.

3. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartimi V. B. atstovės advokatės A. Ručienės prašymas buvo atmestas, konstatavus, kad V. B. yra atlikęs Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę, jo teistumas yra išnykęs, todėl BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti taikomos. Teismas pažymėjo, kad dėl susiklosčiusios situacijos, kai V. B. nėra išduodamas Teisėto darbo su vaikais kodas (QR kodas), jis turėtų kreiptis ne į bendrosios kompetencijos, o į administracinį teismą. Nesutikdama su nutartimi V. B. atstovė advokatė A. Ručienė pateikė skundą aukštesniajam teismui.

II. Skundo argumentai

4. V. B. atstovė advokatė A. Ručienė skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartį ir V. B. veiksmus, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu kvalifikuotus pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), perkvalifikuoti pagal aktualią BK 199² straipsnio 1 dalį. Atstovės vertinimu, žemesnysis teismas neįsigilino į prašymo esmę, t. y. į tai, kad V. B. Teisėto darbo su vaikais kodas (QR kodas) neišduodamas tik todėl, kad jis teistas už sunkų nusikaltimą, o teistumo išnykimas tam neturi jokios reikšmės. Pažymi, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ skiriasi – teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, o pats nuteisimo faktas visada lieka asmens biografijos dalimi. Teigia, kad žemesnysis teismas nepagrįstai nurodė, jog V. B. turėtų kreiptis ne į bendrosios kompetencijos teismą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, o į administracinį teismą. Pažymi, kad administracinis teismas negalės pakeisti V. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, todėl jo teisės ir interesai bus toliau pažeidžiami.

5. Atsiliepimų į V. B. atstovės advokatės A. Ručienės skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų nepateikta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

V. B. atstovės advokatės A. Ručienės skundas tenkinamas

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi ir yra teisėti (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2022 m. gegužės 19 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai). Teisingas procesinis sprendimas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Teismas, priimdamas sprendimą, visuomet turi vadovautis tiek įstatymais, tiek iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais.

7. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra ištaisyti teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar teisės taikymo klaidas, kurias padarė žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, susipažinęs su V. B. atstovės advokatės A. Ručienės skundu, pateikta medžiaga, skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 12 d. nutarties motyvais, daro išvadą, kad šiuo atveju formalus įstatymo taikymas nulėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad ne visos praktinės, realiame gyvenime galinčios susiklostyti situacijos gali būti reglamentuotos įstatymais, todėl tais atvejais, kai pagal nustatytas aplinkybes ir bendruosius teisės principus akivaizdu, jog konkrečiu atveju teismo sprendimas bus atitinkantis teisės nuostatas, bet bus iš esmės neteisingas, pirmumą būtina teikti ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam probleminio klausimo išsprendimui. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad žemesnysis teismas, tik formaliai vadovavosi BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tačiau iš esmės neanalizavo V. B. atstovės prašyme nurodytų reikšmingų aplinkybių – kad V. B. būdamas teistas už sunkų nusikaltimą pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, net ir esant išnykusiam teistumui, nebegali dirbti su vaikais, o nuo 2023 m. birželio 1 d. jo padaryta nusikalstama veika laikoma nebe sunkiu, o tik apysunkiu nusikaltimu, neatsižvelgė į tai, kad tik bendrosios kompetencijos teismai turi kompetenciją peržiūrėti priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, taikyti asmens teisinę padėtį lengvinantį įstatymą, o administraciniai teismai neturi jurisdikcijos vertinti ir pasisakyti dėl bendrosios kompetencijos teismų priimtų procesinių sprendimų. Įvertinęs šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusias specifines ir išskirtines aplinkybes, atsižvelgęs į teismų pareigą vykdyti ne formalų, bet tikrą teisingumą, aukštesnysis teismas sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, jog net ir išnykus teistumui, teismas turi pareigą nagrinėti klausimą dėl teisinę padėtį lengvinančio įstatymo taikymo V. B.. Priešingu atveju susiklostytų paradoksali situacija, kai asmuo, padaręs nusikaltimą anksčiau, kurio teistumas jau yra išnykęs, atsidurtų blogesnėje teisinėje padėtyje, nei asmuo, padaręs analogišką nusikalstamą veiką vėliau ir vis dar turintis neišnykusį teistumą, kadangi pastarajam asmeniui priimtas apkaltinamasis nuosprendis vis dar galėtų būti peržiūrimas, pritaikius jo teisinę padėtį lengvinantį baudžiamąjį įstatymą. Būdamas teistas už sunkų nusikaltimą, net ir išnykus teistumui V. B. nebegali (nesant teisės aktų pokyčių) dirbti norimo pedagogo darbo (ką galėtų daryti perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką į apysunkį nusikaltimą), todėl žemesniojo teismo formalus atsisakymas spręsti klausimą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo prieštarauja konstituciniams teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas dėl V. B. atstovės A. Ručienės 2025 m. sausio 20 d. prašymo.

8. 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies pakeitimai, pagal kuriuos asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais dėl seksualinių nusikaltimų ar kitų tyčinių sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba dėl analogiškų veikų, nurodytų kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, arba asmenims, padariusiems šiuos nusikaltimus, bet atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės, draudžiama dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, įskaitant ir religines bendruomenes ir bendrijas, verstis individualia veikla ar teikti paslaugas juridiniams ar fiziniams asmenims, vykdyti bet kokią kitą veiklą, jeigu šis darbas ar veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susiję su vaikais. Visi asmenys, dirbantys, teikiantys paslaugas, atliekantys praktiką, stažuotę, savanoriaujantys socialinėse, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose paslaugas vaikams, privalo turėti Teisėto darbo su vaikais kodą (QR kodą). V. B. atstovės advokatės A. Ručienės prašyme ir skunde aukštesniajam teismui nurodoma, kad reikalavimas turėti Teisėto darbo su vaikais kodą (QR kodą) pagal jo vykdomą veiklą keliamas ir V. B..

9. BK 3 straipsnio 2 dalis nurodo, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), procesinis sprendimas įsiteisėjęs, bauda sumokėta, teistumas išnykęs, todėl, vertinant formaliai BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste, jog peržiūrimas tik asmens, turinčio teistumą, atžvilgiu priimtas procesinis sprendimas, svarstyti V. B. atstovės prašymą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš tiesų nėra teisinio pagrindo. Vis dėlto, kaip jau minėta anksčiau, nagrinėdamas prašymus teismas privalo ne tik spręsti, ar konkreti situacija atitinka teisės nuostatas, bet ir įvertinti, koks yra teisingas klausimo išsprendimo būdas. Nagrinėjamu atveju yra nustatytos išskirtinės, būtent V. B. padėčiai reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios, kad nors žemesniojo teismo priimta nutartis atsisakyti peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamąjį įsakymą ir perkvalifikuoti veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą formaliai atitinka teisės nuostatas, tačiau toks sprendimas yra neteisingas, kadangi juo pažeidžiamos esminės V. B. teisės ir interesai – teisė į darbą, asmenų lygybę.

10. Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymas asmeniui, kurio teistumas dėl nusikalstamos veikos jau yra išnykęs, nebeturi teisinės prasmės, nes asmens teisės ir laisvės pagal BK 97 straipsnį gali būti varžomos tik teistumo laikotarpiu, tačiau tokia teismo išvada nagrinėjamu atveju yra nepagrįsta, nes, kaip minėta, susidarė išskirtinė situacija, dėl kurios V. B. teisės ir laisvės, net ir išnykus teistumui, toliau yra varžomos. V. B. teisė dirbti norimą darbą yra ribojama ne teistumo, o fakto, kad jis praeityje buvo teistas už sunkų nusikaltimą, nors ši nusikalstama veika šiuo metu jau yra laikoma lengvesniu nusikaltimu. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, o pats asmens nuteisimo faktas visada lieka biografijos dalimi, gali negrįžtamai neigiamai paveikti jo reputaciją, sukelti tam tikrus teisinius padarinius, užkirsti kelią dirbti tam tikrą darbą ir pan., todėl kiekvienu individualiu atveju valstybė privalo užtikrinti, jog tokios asmeniui kylančios pasekmės atitiktų šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei vertybes. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti su vaikais tiesioginį kontaktą turinčių asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, autoritetą, visuomenės pasitikėjimą jais, nustatė su šių asmenų reputacija susijusį reikalavimą – nebūti padarius tam tikrų nusikalstamų veikų – seksualinių nusikaltimų ar kitų tyčinių sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Šio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, reiškiantis, kad asmenims taikomi ribojimai turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir būti būtini jiems pasiekti, šiuo atveju – teisė turėti tiesioginį kontaktą su vaikais turi būti ribojama tik tada, kai asmuo iš tiesų atitinka Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies sąlygas – yra padaręs nusikaltimą, kuris šiuo metu yra laikomas sunkiu.

11. Grįžtamasis baudžiamojo įstatymo galiojimas (lex retro agit) siejamas su trimis aplinkybių grupėmis: 1) veikos nusikalstamumo panaikinimu (dekriminalizacija); 2) bausmės švelninimu (depenalizacija); 3) kitokiu teisinės asmens padėties palengvinimu (galimybių atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą išplėtimu, senaties, teistumo terminų sutrumpinimu ir kt.). V. B. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Prekių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, buvo 11 834 Eur (pagal tuo metu galiojusį 37,66 Eur MGL dydį – 314,23 MGL, t. y. daugiau nei 250 MGL). Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo metu (2016 m.) ši nusikalstama veika buvo priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (už šį nusikaltimą buvo numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki 7 metų). 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189¹, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199¹, 199², 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224¹, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267¹, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253², 256², 260¹, 266¹, 267², 267³, 276⁴, 282¹ straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo nustatyta, kad pagal BK 199² straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos, ir už šį nusikaltimą asmuo baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki 4 metų. Tokia nusikalstama veika laikoma apysunkiu nusikaltimu.

12. Taigi nuo 2023 m. birželio 1 d. (taip pat ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimų įsigaliojimo metu) nusikalstama veika, analogiška padarytai V. B., laikoma nebe sunkiu nusikaltimu, kurio padarymas, įstatymų leidėjo vertinimu, būtų pagrindas neleisti asmeniui turėti tiesioginį kontaktą su vaikais, o apysunkiu nusikaltimu, kurio padarymas šiai darbinei veiklai įtakos neturėtų. Įvertinus tai, aukštesniojo teismo vertinimu, ne tik nepagrįsta, bet ir nehumaniška asmeniui riboti jo vykdomą darbinę veiklą vien dėl praeityje padarytos nusikalstamos veikos, net ir išnykus teistumui, kai teistumui neišnykus, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nuosprendis būtų peržiūrimas ir veika būtų laikoma apysunkiu nusikaltimu, o tokios nusikalstamos veikos padarymas nuo 2023 m. birželio 1 d. apskritai nebūtų laikomas trukdžiu tęsti tokią darbinę veiklą.

13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nepaisant to, kad V. B. teistumas yra išnykęs, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu V. B. padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (sunkus nusikaltimas), perkvalifikuojama pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (apysunkis nusikaltimas) ir laikoma, kad teistumas yra išnykęs.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsniu, 364 straipsnio 8 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. B. atstovės advokatės Aušros Ručienės skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu V. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (sunkus nusikaltimas), perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (apysunkis nusikaltimas) ir laikyti, kad teistumas yra išnykęs.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.