Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas

2023 m. sausio 23 d. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovėms - Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Tarnybos Klaipėdos skyrius išnagrinėjęs prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti minėtą prašymą. Sprendimas motyvuojamas aplinkybe, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. (8.3Mr) TP-22-T-607-6177 pareiškėjai jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba administracinio nusižengimo byloje. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatoms ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Pabrėžia, kad Sprendime minimoje administracinio nusižengimo byloje ji nėra kaltinamoji ir ši byla yra jau išnagrinėta, todėl faktiškai jokios teisinė pagalba nėra teikiama.

Atsakovė akcentuoja, kad teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia. Teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka.

Atsakovė, gavusi prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, privalo nustatyti, ar besikreipiantis subjektas patenka į asmenų, kuriems gali būti teikiama antrinė teisinė pagalba, ratą bei įvertinti, ar nėra kitų Įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą prašančiajam. Pažymi, kad nuo 2020 m. liepos 16 d. įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos asmeniui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį ir kuriam pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Tarnybos Klaipėdos skyrius nustatęs, kad pareiškėja priskirtina I pajamų ir turto lygiui, tačiau Sprendimo priėmimo metu jai jau buvo teikiama 1 byloje valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų ir pareiškėjai prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodant, kad nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinė pagalbos išlaidų dalį, privalėjo, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatomis, atsisakyti suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Pareiškėja T. Ž. ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko. Proceso šalims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (8.3Mr) ATP-C-2022-04979 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 4-5) teisėtumo ir pagrįstumo, reikalavimų priteisti žalą ir procesines palūkanas pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių su prašymu suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje (b. l. 33-35). Prašyme pareiškėja prašė skirti jai advokatą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal AB „Klaipėdos energija“ ieškinį dėl skolos bei delspinigių priteisimo. Pareiškėja paaiškino, jog advokatas reikalingas norint pateikti atsiliepimą į ieškinį, priešieškinį ir jos interesų atstovavimui teismo posėdyje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja prašyme nurodė, jog tuo atveju, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 procentų, ji nesutinka apmokėti kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

Tarnybos Klaipėdos skyrius išnagrinėjęs pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 30 d. prašymą priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Sprendime jo priėmimo teisiniu pagrindu yra nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas. Faktiniu Sprendimo priėmimo pagrindu yra nurodoma aplinkybe, kad 2022 m. rugsėjo 30 d. prašymo pagrįstumo nagrinėjimo metu nustatyta, jog pareiškėjai jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba administracinio nusižengimo byloje Nr. II-288-563/2022. Antrinė teisinė pagalba teikiama Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (8.3Mr) TP-22-T-607-6177 pagrindu, sprendimas galioja iki 2023 m. rugpjūčio 9 d. Pabrėžiama, kad asmuo, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti ir kuriam pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitoje byloje valstybė garantuoja ir apmoka 30 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Akcentuojama, kad pareiškėja nesutiko apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, priimtas sprendimas atsisakyti pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-07-15 iki 2023-01-01), kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. Į asmens (šeimos) turtą įskaitomas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nurodytas turtas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje yra išvardinti atvejai, kuomet antrinė teisinė pagalba asmeniui neteikiama. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas reglamentuoja, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas apmoka taip: 1) 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis turto ir pajamų lygis; 2) 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis turto ir pajamų lygis (Įstatymo 14 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, kad pareiškėjos turimas turtas bei pajamos atitinka pirmojo lygio reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 14 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, jog pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šio straipsnio 7 ir 8 dalys netaikomos baudžiamosiose bylose (Įstatymo 14 straipsnio 9 dalis).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad asmuo siekiantis vienu metu iš atsakovės gauti antrinę teisinę pagalbą dviejose ar daugiau bylų, antroje ir kitose bylose privalo apmokėti 70 proc. antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, nevertinant asmens turto ir pajamų lygio. Išimtis taikoma tik baudžiamosiose bylose.

Iš pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius išnagrinėjęs pareiškėjos 2022 gegužės 5 d. prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, 2022 rugpjūčio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (8.3Mr) TP-22-T-607-6177 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 28-29, kuriuo nusprendė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-288-563/2022. Minėtame sprendime nurodyta, kad jis galioja 12 mėnesių nuo jo priėmimo dienos. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas yra panaikintas, todėl konstatuotina, jog Sprendimo priėmimo metu jis buvo galiojantys, todėl vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi pareiškėja turėjo pareigą sumokėti 70 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Kaip ir anksčiau minėta pareiškėja 2022 m. rugsėjo 30 d. prašyme išreiškė savo nesutikimą apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas atsakovei nustato imperatyvų draudimą teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą, jeigu jis nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, todėl darytina išvada, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 30 d. prašymą.

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (8.3Mr) ATP-C-2022-04979 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl žalos atlyginimo priteisimo

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.

Šiuo sprendimu konstatavus, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, nes ji nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, akivaizdu, jog atsakovės veiksmų neteisėtumas nėra nustatytas. Nenustačius vienos iš pagrindinių sąlygų Tarnybos civilinei atsakomybei kilti, skundas ir kitoje apimtyje laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.