Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. gynėjos advokatės A. Aganauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo, be kitų išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda, kurią paskirta sumokėti per 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakymas nuo ieškinio priimtas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.

Šiuo nuosprendžiu R. K. dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, išteisintas ir dėl kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, esant BK 38 straipsnyje numatytiems pagrindams bei baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, E. M., R. M. ir T. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl dviejų nusikalstamų viekų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje, esant BK 38 straipsnyje numatytiems pagrindams bei baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta, tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. S. P. pripažintas kaltu dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai R. M., E. M., T. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai R. K., S. P., nuo 2014 metų rudens, tiksliau nenustatytos dienos iki 2015 m. liepos 8 d., veikdami kartu tyčia bendrininkų grupėje iš aptvertos bei saugomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos ir pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), naudojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarnybinius automobilius, kuriuos vairavo S. P. automobilį „F. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį R. K., automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį T. V., automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį R. M., pagrobė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, o būtent: ne mažiau nei 4000 kg aliuminio profilio atraižų (l kg kaina 1,05 Eur – bendra vertė 4 200 Eur), kurios buvo sukraunamos į minėtas transporto priemones nurodytu laikotarpiu dalyvaujant skirtingai bendrininkų sudėčiai bei išvežamos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, kurias vėliau, T. V., R. K., R. M. ir S. P. (dalyvaujant skirtingai bendrininkų sudėčiai) pridavė į metalo laužo supirktuves UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresu (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), o gautus pinigus, kaip nusikalstamos veikos pelną, priklausomai nuo priduoto aliuminio kiekio iš anksto sutartomis dalimis pasidalino tarpusavyje tarp T. V., R. M., E. M., S. P. ir R. K.. Tokiais savo veiksmais jie veikdami bendrininkų grupėje kartu pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 4000 kg aliuminio profilio atraižų, kurių vertė 4 200 Eur.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniame skunde S. P. gynėja advokatė A. Aganauskienė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti S. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Pasak apelianto, nuosprendyje jo kaltė grindžiama tik R. K. ir E. M. parodymais, nesant jokių kitų įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis motyvuojamas tik tuo, kad teisiamojo posėdžio metu jis, atsakydamas į klausimus patvirtino, kad pagal pareigybes be važtaraščio nieko negalėjo išvežti, todėl teismas itin kritiškai įvertina jo paaiškinimą, kad tai nulėmė pasitikėjimas, kad R. K. kaip draugas paprašė išvežti (R. K. paprašė pavežti maišus iki jo sodybos, o ne išvežti ir priduoti į metalo supirktuvę). S. P. viso proceso metu aiškino bei pats R. K. patvirtino, kad prašė pavežti maišus tik iki vasarnamio, S. P. žinojo ir padėjo kartais R. K. privačiame metalo išvežimo versle, pats S. P. jokių maišų nepaėmė iš teritorijos, o tik, įdėjus R. K. į bagažinę, pavežė pakeliui iki pastarojo vasarnamio visiškai neįtardamas, kad jo kolega juos pavogė.

2.2. Nurodė, kad nuosprendyje tik formaliai nurodoma, kad R. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog nuo 2015 m. liepos 1 d. nedirbo. Tokį R. K. paaiškinimą, nepagrįstą jokiais dokumentais, teismas vertino kaip patikimą įrodymą. Tokiu atveju apskritai kyla klausimas dėl R. K. kaltės suvokimo, juk jis savo kaltę pagal pareikštą kaltinimą pripažino pilnai, t. y., kad dalyvavo vagystėje laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2015 m. liepos 8 d. Kyla pagrįstas klausimas kaip nepašalinus šių abejonių buvo galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį S. P. atžvilgiu, kuris pateikė žiniaraštį, kad išvis nuo 2015 m. liepos 1 d. atostogavo. Atkreipė dėmesį, kad byloje nei vienas iš kitų kaltinamųjų nenurodė, kada tiksliai vogė, o siekiant būti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės patvirtino, kad kaltę pripažįsta pagal kaltinime pateiktą laikotarpį, nors duodami paaiškinimus teismo posėdyje paaiškino, kad 4 tonos aliuminio profilio galėjo būti pavogtos nuo 2009 metų, o ne per tokį trumpą laikotarpį. Pažymėjo, kad paskutinio teisiamojo posėdžio metu R. K. nurodė, kad 2015 m. liepos mėnesį nedirbo, tikslaus laikotarpio nenurodė ir jokių rašytinių patvirtinimų nepateikė. Nesuprantama, kodėl pirmos instancijos teismas patikėjo R. K. žodžiais, kad jis paskutiniu laikotarpiu pagal kaltinamąjį aktą išvis nedirbo, nors pats kaltinamasis savo kaltę pripažino pagal kaltinime nurodytą laikotarpį ir nagrinėjant bylą nieko neminėjo apie savo nedarbingumą. Svarbu, kad R. K. negalėjo nurodyti tikslaus laikotarpio (metai, mėnuo), kada neva su juo vagystėje dalyvavo S. P.. Paskutinio teisiamojo posėdžio metu paklaustas nurodė, kad su S. P. vogė maždaug kartą į mėnesį. Paties R. K. parodymai dėl S. P. yra labai prieštaringi ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme prieštaravimai pašalinti nebuvo.

2.3. Apelianto teigimu, nuosprendyje formaliai konstatuojama, kad tarp S. P. ir kitų kaltinamųjų buvo konkliudentinis susitarimas vogti aliuminio profilio likučius. S. P. kaltė grindžiama tik kitų dviejų kaltinamųjų parodymais, o būtent, kad R. K. ir E. M. nurodė, jog S. P. negalėjo nesuprasti, jog metalo profiliai yra kraunami ir išvežami neteisėtai, t. y. vagiami. Vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis elgėsi galimai neteisėtai, negali būti vertinama kaip nusikaltimas, tačiau pirmos instancijos teismas tai ignoravo ir nesant nusikalstamos veikos požymių nuteisė nekaltą asmenį. S. P. buvo priskirtas tik prie tarnybinio automobilio, turėjo saugoti ir kitus objektus, jokios pareigybės aprašymo ar instrukcijos kaip elgtis „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje nepasirašinėjo. S. P. teisiamajame posėdyje teisingai paaiškino, kad pareigybės aprašymas, turint omenyje apskritai apsaugos darbuotojo pareigybę, neleidžia nieko išvežti iš įmonės teritorijos. S. P. žinojo, kad R. K. leidžiama nereikalingus daiktus išvežti iš įmonės teritorijos, apie jokius kitus minimus kaltinime asmenis (jų dalyvavimą išvežant daiktus iš teritorijos) S. P. nieko nežinojo, jam objektyviai nekilo jokių įtarimų, kad R. K. galimai veikia nusikalstamai.

2.4. Apeliantas teigia, kad kaltinamajame akte nebuvo visiškai nurodyta, su kuo ir kokiu laikotarpiu S. P. galimai dalyvavo vagystėje. Nesuprantama, kaip galima inkriminuoti bendrininkavimą su asmenimis, kurie patys patvirtino, kad nieko apie S. P. dalyvavimą vagystėje negirdėjo ir išvis nesupranta kaip S. P. atsidūrė tarp kaltinamųjų (T. V., R. M. parodymai). Kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamasis aktas S. P. atžvilgiu yra surašytas nepagrįstai, nors jau ne vieną kartą buvo tikslinamas, ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta jokių įrodymų dėl S. P. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, veikiant su kitais bendrininkais bendra tyčia. R. K. ir E. M. parodymai tėra tik prielaida apie tai, kad S. P. turėjo suprasti, jog dalyvauja vagystėje. Ikiteisminis tyrimas S. P. atžvilgiu atliktas neišsamiai, nebuvo realiai nustatyta, kad jis bendrininkaudamas dalyvavo vagystėje, pateiktas inkriminuotos galimos vagystės laikotarpis yra sufabrikuotas (pateikti duomenys, kad S. P. 2015 m. liepos mėn. atostogavo).

2.5. Pasak apelianto, nuosprendyje visiškai nėra paneigta kategoriška S. P. pozicija, kad jis paveždamas maišus (pakeliui, kuomet važiavo pavalgyti) iki R. K. vasarnamio nežinojo, kad tuos maišus R. K. vagia, nes S. P. žinojo, kad R. K. buvo leidžiama tam tikrus daiktus iš teritorijos išvežti ir jokio susitarimo vogti nebuvo.

2.6. Apelianto manymu, nuosprendžiu buvo visiškai ignoruota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, numatanti, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendi ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

2.7. Akcentavo, kad šioje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių S. P. suvokimą apie vykdomą nusikaltimą, bendrininkavimą vagystėje bei vagystės veiką. Sutikimas pakeliui pavežti maišus į vasarnamį, esantį už 500 m nuo gamyklos teritorijos, nesant jokio net įtarimo, kad tie maišai paimami neteisėtai, negali būti kvalifikuotas kaip nusikaltimas, jokio tikslo maišus pasisavinti S. P. neturėjo. Aplinkybės, pagrindžiančios, kad S. P. pasitikėjo savo kolega R. K. ir sutiko jam padėti buvo išsamiai paaiškintos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek jau bylą nagrinėjant teisme. S. P. žinojo, kad R. K. užsiima atliekų išvežimu ir pridavimu metalo supirktuvėms, kartais padėdavo jam, apklaustas liudytoju M. A. taip pat patvirtino, kad R. K. turėjo nuosavą verslą, kartais atveždavo priduoti juodą metalą. Nesuprantama, kokiais kriterijais remiantis S. P. turėjo suprasti, kad R. K. vagia. Tuo labiau, kad S. P. žinojo, kad kažkokias nereikalingas atliekas buvo leidžiama jam išvežti. E. M. nedalyvavo, kai R. K. nešė maišus į S. P. vairuojamą automobilį. Tai patvirtina ir tikrovės neatitinkantys E. M. parodymai teisme, kad jis buvo kartu ir matė, kad tarnybiniu automobiliu maišus išveždavo R. K.. Teisme R. K. paaiškino, kad maišus iki jo vasarnamio nuvežė S. P., apie tai, kad maišus vežė su S. P. tarnybiniu automobiliu jis pats, nieko nekalbėjo. Kiti kaltinamieji patvirtino, kad E. M. dalyvavo pakrovime, tačiau apie S. P. dalyvavimą nieko nekalbėjo. E. M. parodymai yra S. P. atžvilgiu prieštaringi ir negalima jais tikėti. Apklaustas teisme E. M. nurodė, kad S. P. tikrai dalyvavo vagystėje kaltinime nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rudens iki 2015 m. liepos 8 d. Šio kaltinamojo parodymai nėra patikimi ir paneigti kitais byloje esančiais įrodymais. Nurodė, kad neaišku, kodėl ikiteisminio tyrimo metu akistata buvo tik tarp R. K. ir S. P., kodėl nebuvo akistatos tarp S. P. ir E. M., juk jų parodymai buvo taip pat prieštaringi.

2.8. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai. Kvalifikuojant veikas pagal BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma pagal pagrobto daikto vidutinę rinkos vertę veikos padarymo metu. Apklausta teisme liudytoja įmonės apskaitininkė nurodė, kad aliuminio profilio atraižos neturi vertės, tai yra atliekos, kurios nėra apskaitomos. Įmonės direktorius G. nurodė, kad įmonei nėra padaryta žala dėl atraižų galimos vagystės, nebent moralinė žala, kurią jis galėtų įvertinti 1 Eur. Nagrinėjant bylą teisme, niekas iš apklaustų liudytojais įmonės darbuotojų negalėjo paaiškinti kiek būdavo, kad per mėnesį susikaupia aliuminio profilio atraižų, kas atsakingas už jų išvežimą, kaupimą. Nebuvo aiškios tvarkos, nustatančios aliuminio profilių atraižų kaupimą, saugojimą ir pridavimą metalo supirktuvėms, akivaizdu, kad jokios aliuminio profilių atraižų buhalterinės apskaitos nebuvo. Remiantis kitų kaltinamųjų paaiškinimais, buvo išreikšta abejonė, kad 4 tonas atraižų buvo galima pavogti per kaltinime nurodytą laikotarpį, nes panašius projektus įmonė turėjo nuo 2009 m.

2.9. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra išvis jokių duomenų, kad S. P. būtų gavęs kokią nors turtinę naudą iš aliuminio profilių atraižų, būtų pridavęs atraižas metalo supirktuvėms, būtų derinęs veiksmus su minimais kaltinime neva jo bendrininkais, pas jį nebuvo daromos kratos, nebuvo atlikti jokie kiti veiksmai, galintys patvirtinti jo kaltę. S. P. maišus nuvežė ne į savo namus, o į R. K. vasarnamį, kas buvo daroma toliau su tais maišais, jis nežino, į jokias supirktuves maišų su profilių likučiais nevežė, pinigų už tai negavo, palikęs maišus vasarnamyje, jokių kitų aliuminio profilių atraižų, metalo likučių nepamatė.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis S. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo S. P. gynėjos advokatės A. Aganauskienės apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde yra prašoma priimti naują, nuteistąjį S. P. išteisinantį, nuosprendį. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis jį apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė netinkamai įvertinti įrodymai (kaip teismas išanalizavo nuteistojo S. P., R. K. ir E. M. parodymus bei juos palygino ir įvertino su kitais byloje nustatytais, ištirtais įrodymais).

5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė itin išsamius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad nuteistojo S. P. kaltė padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo grindžiama kitų šioje veikoje dalyvavusių bendrų R. K. ir E. M. parodymais, iš dalies taip pat R. M. ir T. V. parodymais, liudytojų M. A., M. G. parodymais, liudytojų apsaugos darbuotojų F. Ž., E. M., Z. N., I., V., J. S. parodymais, R. K., T. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, E. M. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, akistata, atlikta tarp R. K. ir S. P., nuosprendyje išdėstytais rašytiniais įrodymais. Taigi apeliantas neteisus tvirtindamas esą jis buvo nuteistas remiantis tik R. K. ir E. M. parodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys leidžia įsitikinti, kad teismas ne tik išdėstė anksčiau išvardintus nuteistojo S. P. kaltės įrodymus, tačiau juos analizavo, gretino tarpusavyje, atliko jų vertinimą, taip pat analizavo paties S. P. parodymus, motyvuotai pagrindė poziciją, kodėl apelianto parodymus vertina kritiškai ir galiausiai, remdamasis ištirtų bei įvertintų kitų bendrininkų parodymų bei rašytinių įrodymų visuma, padarė išvadas, kad S. P. dalyvavo vagiant aliuminio profilio atraižas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“.

8. Skunde akcentuojami R. K. ir E. M. parodymai, kuriuos apeliantas siekia sumenkinti, sukelti abejones dėl jų patikimumo, nors ir buvo pakankamai svarbūs nuteistojo kaltės įrodymai, tačiau, kaip minėta, jokiu būdu ne vieninteliai. Apklaustas teisme S. P. nurodė, kad kelis kartus, kuomet su leidimu važiavo pavakarieniauti į savo namą, kuris yra netoli saugomos teritorijos, pagal R. K. prašymą nuvežti atliekas iki vasarnamio, kuris taip pat yra netoli teritorijos ir pakeliui, sutiko su tokiu kolegos prašymu, nes nieko blogo neįtarė, nes paprašė apsaugos darbuotojas, jo kolega, be to, jis žinojo, kad R. K. buvo leidžiama iš teritorijos kartais išvežti nereikalingus daiktus. Pats S. P. jokių maišų nepaėmė iš teritorijos, o tik įdėjus į R. K. automobilio bagažinę, pavežė pakeliui iki pastarojo vasarnamio, visiškai neįtardamas, kad jo kolega juos pavogė (20 t., b. l. 92-95). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu R. K. patvirtino, jog S. P. dalyvaudavo vagiant aliuminio profilius. Nakties metu įmonės teritorijoje aliuminio profilio atraižos būdavo pakraunamos į S. P. tarnybinį automobilį ar į R. K. asmeninį automobilį, S. P. matė, kas yra maišuose, krovė abu. Tai buvo budėjimo metu, kai jų pamainos sutapdavo, t. y., kai S. P. budėjo ekipaže, o jis (R. K.) apsaugos poste, vežė 2-3 kartus. S. P. aliuminio atraižas atveždavo tik pas jį į kiemą tarnybiniu automobiliu, nes jie taip susitarė. S. P. suprato, kad jis priduos atraižas į supirktuvę. Į supirktuvę Eišiškių pl. atraižas vežė su S. P. 1 ar 2 kartus. Pagal privačią veiklą aliuminio nevežė. Po kiekvieno išvežimo sumokėdavo, dalindavosi po lygiai (20 t., b. l. 79-80). Tai patvirtino ir pats S. P., kad vieną kartą vyko su R. K. į supirktuvę. Taip pat, kad S. P. dalyvavo vagystėje patvirtino ir E. M., kuris nurodė, kad su R. K. ir S. P. aliuminio profilio atraižas krovė į tarnybinį S. P. ir R. K. asmeninį automobilius, 3-4 kartus, nieko nekalbėdavo. Su S. P. nederino, pats S. P. pasakė, kad galima būtų kartu išvežti. Patvirtino, kad atraižų negalima buvo vežti (20 t., b. l. 81-82). Kiti liudytojais apklausti apsaugos darbuotojai parodė, jog tarnybiniu transportu griežtai buvo draudžiama ką nors išvežti. Be to, ir pats S. P. patvirtino, kad visiškai nieko negalėjo iš įmonės išvežti, pagal pareigybes be važtaraščio išvežti nieko negalėjo. Taip pat nurodė ir R. K., kad jiems, kaip apsaugos darbuotojams, nebuvo galima išvežti. Būtent į nuteistojo S. P. gynėjos (apeliantės) klausimą R. K. atsakė, kad iš teritorijos leisdavo išvežti – stiklo paketus, stalviršius, gal S. P. ir žinojo, jog šiuos daiktus leisdavo išvežti, bet nakties metu nieko negalima buvo išvežti (20 t., b. l. 80). Nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje bandė švelninti ginamojo padėtį, jog išvežė aliuminio atraižas, nes neturėjo pagrindo netikėti R. K. prašymu, pastarasis apsaugos darbuotojas, kolega, jokie kiti darbuotojai nuteistojo tokių prašymų neteikė. S. P. patikėjo, nes žinojo, kad R. K. kažką galėjo išvežti (teigė, kad byloje yra važtaraštis, įrodantis, jog tam tikrus nereikalingus daiktus, R. K. buvo leidžiama išvežti), todėl nesigilino, kas tuose maišuose, o jo kaltė, kad neapsižiūrėjo, veikė neteisėtai, bet nenusikalstamai. Tačiau, kaip matyti iš S. P. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, jis nežino, kas R. K. leido išvežti laužą. Be to, kaip minėta, R. K. nurodė, kad jiems nebuvo galima išvežti, apie jokį važtaraštį nenurodė (20 t., b. l. 80). Tuo tarpu apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. G. (vienas iš įmonės akcininkų, statybų direktorius) patvirtino, kad niekam nieko neleido vežti iš teritorijos, jokių atraižų ir pan.; atraižos naudojamos utilizavimui, atvažiuoja įmonė, kuri užsiima utilizavimu, pasveria ir pasiima; įmonė atraižas priduoda į metalo laužą ir gauna pinigus (19 t., b. l. 80-81). Sutiktina su apelianto argumentu, kad įmonei nėra padaryta žala dėl atraižų vagystės, tačiau ne dėl to, kad jos neturi vertės, o dėl to, kad jos buvo rastos. Liudytoja V. V. (įmonės sandėlio apskaitininkė) taip pat nurodė, kad įmonė metalo atliekas parduodavo; yra įmonė, kuri superka metalus; aliuminio profiliai buvo priduodami į metalo laužą; darbuotojams leisdavo paimti daiktus (išrašydavo) – cetrio atraižas (cemento plokštes), nereikalingus akmenis, stiklus, medienos atraižas, o metalo nedalino; metalo laužas – aliuminio profiliai – nebuvo leidžiami išvežti; atliekoms išvežti buvo rašomi važtaraščiai (19 t., b. l. 87-93). Taigi, gynybos nurodytas važtaraštis (kurio byloje nėra) būtų leidęs R. K. išvežti nereikalingus daiktus, bet ne aliuminio atraižas. Teisėjų kolegija sutinka, kad apylinkės teismas pagrįstai itin kritiškai vertino S. P. paaiškinimą, jog tai nulėmė pasitikėjimas, kad R. K., kaip draugas, paprašė išvežti aliuminio atraižas.

9. Tokiais tiek R. K., E. M., tiek kitų nurodytų liudytojų parodymais buvo paneigta nuteistojo S. P. pozicija, kad jis paveždamas maišus (pakeliui, kuomet važiavo pavalgyti) iki R. K. vasarnamio nežinojo, kad tuos maišus R. K. vagia, juk S. P. žinojo, kad R. K. buvo leidžiama tam tikrus daiktus iš teritorijos išvežti ir jokio susitarimo vogti nebuvo. Nustatyta, kad akcentuojamų R. K. ir E. M. duoti parodymai viso proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs, analogiškus parodymus R. K. davė akistatos metu, o abu savo parodymus patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tarp R. K. ir E. M. ir nuteistojo S. P. būtų susiklostę konfliktiški, priešiški santykiai.

10. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat akcentavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių S. P. suvokimą apie vykdomą nusikaltimą, bendrininkavimą vagystėje bei vagystės veiklą. Taigi apeliantas siekia įrodyti, kad nebuvo jokių susitarimų, jokių paaiškinimų, jis tik nuvežė maišus ir paliko, kas buvo toliau, nežino, turtinės naudos negavo. Pirmosios instancijos teismas ir šią versiją analizavo bei motyvuotai ją atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat neturi pagrindo išvadai, kad S. P. nesuprato, jog dalyvauja bendrininkų grupėje darant vagystę.

11. BK 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Iš įstatyminio apibrėžimo kyla būtinieji bendrininkavimo požymiai: kelių asmenų dalyvavimas padarant tyčinę nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; tarpusavio susitarimas daryti nusikalstamą veiką, bendrininkų veikimas tyčia. Kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2011). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad bendrininkavimo atveju (išskyrus nusikalstamo susivienijimo bendrininkavimo formą) išankstinis susitarimas nėra privalomas bendrininkavimo požymis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina, kad asmenys butų iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011).

12. S. P. nurodyti argumentai visiškai paneigti R. K. ir E. M. parodymais, jų parodymai, kaip minėta, buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, net ir atlikus tarp R. K. ir S. P. akistatą ikiteisminio tyrimo metu. R. K. nurodė, kad, su jais, veikdamas kartu, dalyvavo ir S. P., pakraudavo ir į paties S. P. automobilį maišus su aliuminio atraižomis, todėl jis negalėjo nežinoti, kad tai metalas uždraustas išvežti iš įmonės teritorijos. S. P. turėjo suprasti, kad jie ima svetimą turtą, nes išvežti nieko negalėjo (20 t., b. l. 80). S. P. buvo samdomas apsaugos darbuotojas, kuris pagal savo tiesiogines pareigas privalėjo saugoti nagrinėjamos įmonės teritoriją apsaugos poste ar tarnybiniu automobiliu (apvažiuodami ir tikrindami teritoriją). Teritorija buvo saugoma iš išorės (už teritorijos tvoros), įvažiuoti į teritoriją tarnybiniu automobiliu jie neturėjo teisės. Šias aplinkybes patvirtino visi apsaugos darbuotojai, dirbę apsaugos poste ar saugodami teritoriją tarnybiniais automobiliais; į teritoriją tarnybiniu automobiliu galima įvažiuoti tik išskirtiniais atvejais (teritorijoje pastebėjus pašalinį asmenį ar įtarus vykdomus neteisėtus veiksmus). Taigi, S. P., kaip apsaugos darbuotojas, pagal pareigines instrukcijas puikiai suvokė ir suprato, kad iš teritorijos tarnybiniu automobiliu išvežti nieko neleidžiama įmonės administracijos. Tokias aplinkybes patvirtino ne tik R. K. ir E. M., bet ir anksčiau paminėti liudytojai bei pats S. P., kuris teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog visiškai nieko negalėjo iš įmonės išvežti, pagal pareigybes be važtaraščio išvežti nieko negalėjo (20 t., b. l. 93). Liudytojas M. G. nurodė, kad kai kuriems darbuotojams buvo leidžiama išvežti nebepritaikomus gamyboje, nereikalingus daiktus (akmenis, stiklus, medienos atraižas ir pan.), kurių įmonė pati negali realizuoti ir gauti atlygį. Tačiau tai buvo daroma su įmonės administracijos leidimu, išrašant važtaraščius, kad būtų galima išvežti iš įmonės teritorijos pro apsaugos postą, kuriame budėjo apsaugos darbuotojas, beje, prie apsaugos posto buvo įrengtas ir šlagbaumas. Liudytoja V. V., kaip minėta, taip pat patvirtino, kad darbuotojams leisdavo paimti daiktus (išrašydavo) – cetrio atraižas (cemento plokštes), nereikalingus akmenis, stiklus, medienos atraižas, o metalo nedalino; metalo laužas – aliuminio profiliai – nebuvo leidžiami išvežti; atliekom (nereikalingiems daiktams) išvežti buvo rašomi važtaraščiai. Šios nurodytos aplinkybės (tiek 8 punkte, tiek šiame) patvirtina, priešingai nei apeliaciniame skunde teigiama, kad įmonės teritorijoje buvo nustatyta tvarka ir tą tvarką S. P., kaip apsaugos darbuotojas, privalėjo žinoti. Vien ta aplinkybė, kad jis R. K. padėjo pakrauti maišus su atraižomis į automobilį ir nuvežti į pastarojo namų teritoriją, kuri yra netoli įmonės ir ten palikti, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra S. P. pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant suklaidinti teismą ir paneigti savo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. S. P., vakarieniavimo laiku (apie tai pranešęs apsaugos įmonės dispečeriai, kad pasišalina iš apsaugos posto, nurodydamas, kur važiuoja, nes maršrutas būna sekamas), susitaręs su R. K., aliuminio atraižas nuveždavo į pastarojo namo teritoriją, o R. K. savo transportu nuveždavo į metalo supirkimo punktus ir priduodavo. Tai, kad aliuminio atraižas veždavo vakarieniavimo metu, nurodė ir pat S. P. (20 t., b. l. 92), tai akcentavo ir jo gynėja apeliacinės instancijos teismo metu.

13. Tai, kad S. P. suprato dalyvavęs vagystėje, patvirtino ir E. M., jog pats S. P., priėjęs prie jų, žvilgsniu, veido mimika parodė, kad ir jis norėtų prisijungti (22 t., b. l. 81-82). Taip pat, tarp R. K. ir S. P. vykusios akistatos metu, R. K. patvirtino, jog suprato, kad vagia profilius, nors ir nesitardavo (5 t., b. l. 137-140). Taigi, S. P., priėjęs prie R. K. ir E. M., kuomet krovė į R. K. automobilį maišus su aliuminio atraižomis, pats konkliudentiniais veiksmais paprašė jį priimti ir leisti dalyvauti vagystėje, padėjo pakrauti maišus į tarnybinius automobilius ir išvežti. Kita aplinkybė patvirtinanti bendrininkavimą yra tai, jog R. K. ir E. M. patvirtino, kad už priduotas atraižas gautą atlygį visada dalindavosi po lygiai. Šią aplinkybę patvirtino visi šio epizodo bendrininkai, taigi, atlygį už pagrobtą ir realizuotą turtą gavo ir S. P., nors jis šią aplinkybę ir neigia. Taigi aptartų įrodymų visuma kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad tarp S. P. ir R. K. ir E. M. buvo konkliudentinis susitarimas, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog S. P.nusikalstamą veiką padarė kartu su kitais kaltininkais, veikdamas bendrininkų grupėje.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes nebuvo visiškai nurodyta, su kuo ir kokiu laikotarpiu S. P. galimai dalyvavo vagystėje, laikotarpis yra sufabrikuotas (S. P. 2015 m. liepos mėnesį atostogavo), be to, ikiteisminis tyrimas S. P. atžvilgiu atliktas neišsamiai, nebuvo realiai nustatyta, kad jis bendrininkaudamas dalyvavo vagystėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja kaltinamojo akto turiniui, todėl yra atmestini. Kaltinamajame akte suprantamai nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, dalyvaujant skirtingai bendrininkų sudėčiai darant nusikalstamą veiką. Svarbu ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinimas buvo pakeistas dėl kaltinamųjų R. M., R. K., T. V. atžvilgiu (prokurorės 2019 m. gruodžio 13 d. prašymas), atsižvelgiant į civilinį ieškinį, nes bendrovė jį sumažino (20 t., b. l. 40-76), nuteistasis S. P. jokių teiginių, esą kaltinimas jam neaiškus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Tokį klausimą iškėlė nuteistojo S. P. gynėja pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu ir paduotame apeliaciniame skunde. Apeliantė teigia, kad S. P. negalėjo dalyvauti vagystėje, nes nuo 2015 m. liepos 1 d. atostogavo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas detaliai ir išsamiai išanalizavo šią aplinkybę. Iš byloje pateikto žiniaraščio (20 t., b. l. 161) matyti, kad S. P. atostogos buvo nuo 2015 m. liepos 1 d., tuo tarpu kaltinime nurodytas laikotarpis nuo 2014 m. rudens, tiksliau nenustatytos dienos iki 2015 m. liepos 8 d. R. K. ir E. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad S. P. aliuminio profilio vagystėje pradėjo dalyvauti 2015 metais, be to, ir pats S. P. nurodė, kad išvežimai buvo 2015 m. gegužės mėnesį, todėl iki 2015 m. liepos 1 d. S. P. galėjo dalyvauti vykdant vagystes. Tuo tarpu, E. M. patvirtino, kad su S. P. krovė į mašiną 2-3 kartus ir vežė tiek pat kartų, o R. K. patvirtino, kad su S. P. vežė 2-3 kartus. Be to, ir pats R. K. nurodė, kad iki 2015 m. liepos 1 d. buvo nedarbingume (susilaužęs koją), o nuo 2015 m. liepos 1 d. atostogavo (tuo metu buvo sulaikytas) (20 t., b. l. 155). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad S. P. vagystėje bendrininkaudamas su R. K. ir E. M. dalyvavo iki 2015 m. liepos 1 d. Nenustačius kaltinamojo akto surašymo trūkumų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl to buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, įtvirtinta BPK 10 straipsnyje, 22 straipsnio 3 dalyje.

15. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistojo S. P. kaltė padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra pilnai įrodyta, teismo išvados argumentuotos, pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais, dėl ko Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. kovo 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. P. gynėjos advokatės Agatos Aganauskienės apeliacinį skundą atmesti.