Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-17 · Civilinė byla Nr. 2S-538-450/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-02-12Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-03-17Vilniaus apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2015-09-30Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-17
Bylos Nr.
2S-538-450/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-36422-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Radzevičienė
Atsakovas
AB „Lietuvos automatika“
Ieškovas
UADBB „Rizikos cesija“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-538-450/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36422-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos automatika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo UADBB „Rizikos cesija“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos automatika“ dėl nuosavybės ir valdymo teisių pažeidimo pašalinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą atlaisvinti pastato, unikalus Nr. 1096-0023-7041, esančio adresu Panerių g. 45, Vilnius, patalpas, išgabenant patalpose esantį atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, įpareigoti atsakovą perduoti ieškovui žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0055-0037, kadastrinis Nr. 0101/0055:37, esančio adresu Panerių g. 45, Vilnius, valdymą, pašalinant bet kokias kliūtis ieškovui patekti į žemės sklypą, priteisti iš atsakovo 24 426,10 Lt nuostolių atlyginimą, priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, o nesant piniginių lėšų, areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat įpareigoti atsakovą sudaryti galimybę ieškovui patekti į žemės sklypą, unikalus Nr. 0101-0055-0037, kadastrinis Nr. 0101/0055:37, bei jame esantį pastatą, unikalus Nr. 1096-0023-7041, esančius adresu Panerių g. 45, Vilnius, iki bylos išnagrinėjimo teisme. Nurodė, kad reikalavimo suma yra didelė, atsižvelgiant į atsakovo elgesį, akivaizdu, kad nėra pagrindo tikėtis, kad atsakovas taikiu būdu įvykdys ieškovo reikalavimus, o tai gal lemti dar didesnių nuostolių ieškovui atsiradimą, atsakovas šiuo metu patiria finansinių sunkumų, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovo UADBB „Rizikos cesija“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies ir nutarė areštuoti, uždraudžiant disponuoti, 24 426,10 Lt sumai, atsakovui AB „Lietuvos automatika“ priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, turtines teises, o tokio turto neturint arba turint nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, išskyrus piniginių lėšų mokėjimą į valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetus privalomiems mokėjimams mokėti, išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais išmokėti bei atsiskaityti su ieškovu UADBB „Rizikos cesija“ civilinėje byloje Nr. 2-43750-811/2013; materialiu turtu leisti naudotis nesumažinant areštuoto turto vertės. Likusios prašymo dalies teismas netenkino.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma yra 24 426,10 Lt. Atsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje tokia suma juridiniam asmeniui yra didelė, taip pat į tai, kad, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“, atsakovo atžvilgiu yra priimti teismų sprendimai dėl turtinių įsipareigojimų nevykdymo, taip pat Vilniaus apygardos teismui paduotas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (civilinė byla Nr. B2-5670-345/2013), bankroto bylos iškėlimo (civilinė byla Nr. B2-5390-431/2013), bei į tai, kad nėra aišku, kiek ir kokio turto atsakovas turi. Teismas sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas konstatavo, kad atsakovo piniginių lėšų areštas ekonominiu požiūriu yra itin varžanti priemonė, kurią pritaikius galimas nuostolių atsiradimas, todėl banko sąskaitose esančios piniginės lėšos gali būti areštuojamos tik nesuradus kito turto ir su tam tikrais apribojimais. Teismas darė išvadą, kad pirmiausia areštuotinas atsakovo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas 24 426,10 Lt sumai, jo nekonkretizuojant (paliekant ieškovui teisę kreiptis į antstolį dėl konkretaus turto arešto), turtinės teisės, ir tik tokio turto nesant ar esant nepakankamai, areštuotinos atsakovo piniginės lėšos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo prašoma taikyti kita laikinoji apsaugos priemonė - įpareigoti atsakovą sudaryti galimybę ieškovui patekti į žemės sklypą bei jame esantį pastatą - iš esmės sutampa su vienu iš ieškinio reikalavimų, susijusiu su valdymo teisės pažeidimu – patekimu į žemės sklypą, pašalinant bet kokias kliūtis ten patekti. Pažymėjo, kad ieškovas, reikšdamas prašymą pritaikyti tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę, nenurodė patekimo į minėtą žemės sklypą bei jame esantį pastatą priežasčių, t. y. koks tokio patekimo tikslas. Kadangi ieškovo reikalavimas iš esmės yra susijęs su valdymo teisės pažeidimu – patalpų atlaisvinimu bei patekimu į žemės sklypą, teismas, siekdamas užkirsti kelią galimiems kitiems ginčams, susijusiems su patekimu į minėtą pastatą bei žemės sklypą, sprendė, kad ieškovo prašoma laikinoji apsaugos priemonė ne tik sutampa su vienu iš ieškinio reikalavimų, tačiau ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties ir tikslo bei ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Teismas konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikymas – patekimas į žemės sklypą ir pastatą – nesąlygotų mažesnių ar didesnių nuostolių atsiradimo, kadangi ieškovui bet kokiu atveju būtų leidžiama tik patekti į minėtą pastatą ir žemės sklypą, nesiimant jokių veiksmų, todėl teismas nurodė, kad šiuo atveju minėtos laikinosios apsaugos priemonės pritaikymas šioje byloje nėra būtinas dar ir dėl to.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas AB „Lietuvos automatika“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. d. nutartį, o atsisakius panaikinti nutartį, pareikalauti iš ieškovo per teismo nustatytą terminą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Apeliantas nurodė, kad ginčijama nutartis pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus, suteikia ieškovui nepagrįstą pranašumą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjamas restruktūrizavimo ir bankroto bylų atsakovui iškėlimo klausimai, ir tuo atveju, jei įmonei bus iškelta restruktūrizavimo arba bankroto byla, abi šias procedūras reglamentuojantys įstatymai imperatyviai nurodo kreditorių tenkinimo eiliškumą. Nurodė, kad patenkinus ieškovo reikalavimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisminiame ginče, kuris iš esmės dar nėra nagrinėjamas ir kurio pagrįstumas su atsakovo atsiliepime į ieškinį ginčijamas, ieškovui suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš kitus atsakovo kreditorius tenkinti savo reikalavimus iš areštuojamo turto tampant pirmos eilės kreditoriumi. Pažymėjo, kad tokiu būdu teismas pažeidė likusių atsakovo kreditorių teisėtus lūkesčius. Be to, nurodė, kad priėmus pareiškimą dėl AB „Lietuvos automatika“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas sustabdė atsakovo turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų realizavimą ir išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus pagal teismų ir kitų institucijų sprendimus. Nurodė, kad ta pačia nutartimi teismas nustatė, kad iš AB „Lietuvos automatika“ banko sąskaitos gali būti mokami visi įmonės ūkinei - komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir privalomosios įmokos. Apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir suteiktus atsakovui leidimus, tuo pažeisdamas proporcingumo principą ir suteikdamas ieškovui galimybę ženkliai suvaržyti atsakovo ūkinę - komercinę veiklą, sąlygojant nemokumą. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad teismas priimdamas ginčijamą nutartį pilnai neįvertino ieškovo ieškinio pagrįstumo. Nurodė, kad atsakovas yra pateikęs Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriame prašė pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu ir grąžinti atsakovui nekilnojamąjį turtą.

Atsiliepimas

Ieškovas UADBB „Rizikos cesija“ pateikė atsiliepimą į atskirtąjį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. d. nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos nenumato jokių išimčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei, kurios atžvilgiu jau po restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra pateikti ieškiniai dėl turtinių reikalavimų, todėl klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo sprendžiamas vadovaujantis bendrosiomis CPK normomis. Pažymėjo, kad atsakovui dar nėra iškelta restruktūrizavimo byla, todėl ieškovo teisės reikalauti laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto, taikymo jokiai būdais nėra ribojama. Dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovas nurodė, jog toks klausimas atsakovui nėra sprendžiamas, o daromos vien tik prielaidos, kad bankroto byla gali būti iškelta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo varžančio galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Įmonių restruktūrizavimo ar Įmonių bankroto įstatymų nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo, ieškovui nebūtų suteikiamas pranašumas kitų kreditorių atžvilgiu. Nurodė, kad teismas nepažeidė proporcingumo principo taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir taikė tokios, kokios yra būtinos teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Pažymėjo, kad net areštavus atsakovo sąskaitas, atsakovas išsaugo teisę pagal Vilniaus apygardos teismo 2013-05-24 nutartį atlikti su ūkine - komercine veikla susijusius mokėjimus. Nurodė, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Nurodė, kad teismas turėjo pakankamai duomenų preliminariai įvertinti ieškovo reikalavimus bei nustatyti, kad yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Pažymėjo, kad vien tas faktas, jog ieškovas ketina ginčyti turto pardavimo iš varžytinių aktus, kurių pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės bei nuomos teises į nekilnojamąjį turtą, nesudaro pagrindo šioje byloje pripažinti ieškovo reikalavimus nepagrįstais. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas, reikalaudamas iš ieškovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nepateikė jokios informacijos apie galinčius atsirasti nuostolius, jų dydį, preliminaraus tokių nuostolių paskaičiavimo, be to, nėra jokių duomenų, kad tokie nuostoliai apskritai galėtų atsirasti ir kad jų atlyginimas galėtų būti apsunkintas. Todėl nurodė, kad toks atsakovo prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis paliktina nepakeista.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, turi atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (LR CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad visų pirma, teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013).

Iš atskirojo skundo medžiagos matyti, kad ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad atsakovas veikia nesąžiningai ir kad patiria finansinius sunkumus, o reikalavimo suma didelė. Atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad reiškiamo turtinio reikalavimo suma atsakovui tikrai yra didelė, todėl yra tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas nurodė, kad atsakovo turimo turto sudėtis nėra žinoma ir vadovaujantis teismų praktika, kad nekilnojamojo turto areštas mažiausiai pažeidžia skolininko interesus, areštavo atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, ir tik jo nesant - pinigines lėšas. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet taip pat atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-336/2009). Taigi nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertino finansinių galimybių bei jo turtinės padėties, nes tokių duomenų bei įrodymų nepateikė nei ieškovas, nei atsakovas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad grėsmės ieškovo reikalavimų patenkinimui bei didelės reikalavimo sumos prezumpcijos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas nepaneigė, apeliacinės instancijos metu duomenų patvirtinančių atsakovo stabilią finansinę padėtį pastarasis taip pat nepateikė. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo pareikšta 24 426,10 Lt dydžio reikalavimų suma yra pakankamai didelė ir yra reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pilnai neįvertino ieškovo ieškinio pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-535/2010). Pažymėtina, kad esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1286/2012). Teismo nuomone, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl didelės sumos priteisimo iš atsakovo ir ieškinyje išdėsčius pareikštą reikalavimą pagrindžiančius argumentus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą (CPK 144 str.). Apeliantui su atskiruoju skundu nepateikus duomenų patvirtinančių, kad ginčo suma jam nėra didelė ir neegzistuoja grėsmės, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomu, teismas konstatuoja, kad atsakovas nenuginčijo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo (CPK 12 str., 178 str., 314 str.).

Apeliantas atskirajame skunde, pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjami restruktūrizavimo ir bankroto bylų atsakovui iškėlimo klausimai, ir tuo atveju, jei įmonei bus iškelta restruktūrizavimo arba bankroto byla, patenkinus ieškovo reikalavimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisminiame ginče, ieškovui bus suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš kitus atsakovo kreditorius tenkinti savo reikalavimus iš areštuojamo turto tampant pirmos eilės kreditoriumi. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija ir atkreipia dėmesį, kad atsakovui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu dar nebuvo iškelta nei restruktūrizavimo, nei bankroto byla, o tai, jog Vilniaus apygardos teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo klausimas, neriboja ieškovo teisės reikalauti laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis atsakovui AB „Lietuvos automatika“ restruktūrizavimo byla iškelta 2013 m. gruodžio 27 d., kuri įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. vasario 27 d. nutartimi palikus Vilniaus apygardos teismo nutartį nepakeistą. Teismas atkreipia dėmesį, kad netgi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu atsakovui būtų iškelta restruktūrizavimo byla, teismo teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebūtų varžoma. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos apeliacinis teismas, kuris yra išaiškinęs, jog Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos nenumato išimčių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kai įmonei, kuriai iškėlus restruktūrizavimo bylą, yra pareikšti ieškiniai dėl turtinių reikalavimų. Todėl yra pagrindo teigti, jog tokiu atveju taikytinos bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančios CPK normos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog restruktūrizuojama įmonė negali būti vertinama kaip išskirtinis rinkos dalyvis, kuriam negalėtų būti taikomi disponavimo turtu suvaržymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-35/2011). Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad siekiant užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina.

Apeliantas prašė atsisakius panaikinti nutartį, pareikalauti iš ieškovo per teismo nustatytą terminą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. CPK 146 str. 1 d. numato, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Ši norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, o taip pat į ieškovo galimybės padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius užtikrinimą. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-168/2014). Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad reikalaudamas iš ieškovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nepateikė jokios informacijos apie galinčius atsirasti nuostolius, jų dydį, preliminaraus tokių nuostolių paskaičiavimo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad tokie nuostoliai apskritai galėtų atsirasti ir kad jų atlyginimas galėtų būti apsunkintas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.), tikslu, jog būtų panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovas prašė priteisti 600 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme. Teismas, atsižvelgdamas į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, jog prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl atmetus atskirąjį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto ieškovo naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos automatika“, į/k 221972310, buv. adresas Panerių g. 45, Vilnius, 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UADBB „Rizikos cesija“, į/k 126231645, buv. adresas Panerių g. 42, Vilnius, naudai.

Teisėja Asta Radzevičienė