Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Algirdas Gaputis, teisėjai Donatas Jatužis ir Bronė Vidzėnienė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 137 straipsnio 3 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu trims metams. Paskirtos bausmės vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas 2 metams, įpareigojant V. J. pradėti dirbti, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu uždraudžiant jam verstis civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatyme numatyta licencijuota veikla.

Priteista Panevėžio teritorinei ligonių kasai 1140,98 Eur solidariai iš civilinių atsakovų V. J. ir UAB ,,O.“.

Priteista nukentėjusiojo D. L. atstovui pagal įstatymą M. L. 100,28 Eur turtinės, bei 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš civilinių atsakovų V. J. ir UAB ,,O.“.

Vadovaujantis BPK 114 straipsniu, priteistų civilinių ieškinių išieškojimas perduotas Panevėžio apygardos teismui, nagrinėjančiam UAB ,,O.“ bankroto bylą ir Panevėžio miesto apylinkės teismui, nagrinėjančiam V. J. ir O. J. bankroto bylą.

Priteista iš V. J. nukentėjusiajam D. L. suteiktų valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų – 310,34 Eur valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis, dirbdamas UAB „O.“ direktoriumi, būdamas atsakingas už įmonės prekybinę veiklą bei privalėdamas tiesiogiai kontroliuoti civilinių pirotechnikos priemonių realizavimą, būdamas apmokytas dirbti pavojingus darbus su civilinėmis pirotechnikos priemonėmis, pažeisdamas 2009-12-22 Lietuvos Respublikos „Civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo“ 16 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame numatyta, kad draudžiama parduoti civilinės pirotechnikos priemones asmenims, kurie neturi teisės jų įsigyti ir naudoti ir to paties įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad 3 kategorijos fejerverkus gali įsigyti ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus asmenys, žinodamas, kad trečios kategorijos fejerverkus galima parduoti tik asmenims sulaukusiems aštuoniolikos metų ir numatydamas, kad tokio amžiaus neturintys asmenys naudodami fejerverkus, keliančius vidutinį pavojų, gali susižaloti, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti padarinių, 2014 metais gruodžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną ir valandą parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, priklausančioje UAB „O.“, dėl nusikalstamo pasitikėjimo pardavė 36 vienetus trečios kategorijos fejerverkų „Superpowersp.zo.o.“ mažamečiui M. Č., gim. (duomenys neskelbtini) , ko pasėkoje, 2014-12-31 apie 10 val. S. gatvės (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, Panevėžyje, mažamečiui D. L., gim. (duomenys neskelbtini) , sprogdinant iš M. Č. gautą fejerverką „Superpowersp.zo.o“, pastarasis sprogo D. L. rankose ir sužalojo nukentėjusiajam D. L. ranką, kas dėl kairės plaštakos atviro pirmo piršto lūžio, kairės plaštakos plėštinės žaizdos ir paviršinių odos nudegimų vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu bei akį, kas dėl plėštinės žaizdos kairės akies apatiniame voke, kairės akies ragenos ir odenos besiskverbiančios (penetruojančios) plėštinės žaizdos su rainelės iškritimu, kraujo išsiliejimu į priekinę kamerą ir kraujo akyje susikaupimo, tinklainės ir gyslainės atšokos, kairės akies pašalinimo bei prarasto 30% bendrojo darbingumo vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu dėl neatsargumo, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, sunkiai sutrikdė D. L. sveikatą.

Neneigia kilusių pasekmių, nustatytų specialios išvadoje, tačiau akcentuoja, kad jos kilo ne dėl jo kaltės, todėl nepripažįsta ir jam priteistų civilinių ieškinių. Be to, mano, kad pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstai didelis, iš jo matyti, kad sužaloto vaiko tėvai siekia pasipelnyti sužalota vaiko sąskaita, nes tokio dydžio ieškiniai, atsižvelgiant į teismų praktiką, priteisiami tik bylose dėl tyčinių nusikaltimų.

Nori atkreipti dėmesį į tai, kad jo finansinė padėtis itin sunki, tiek UAB „O.", tiek jam ir O. J. iškeltos bankroto bylos, jis dirba tik 0,25 etato, per mėnesį gauna nuo 53,77 eurų iki 136,50 eurų pajamų, išlaiko mažametį sūnų. Net gaunant ir ženkliai didesnes pajamas, priteista suma itin didelė ir nepakeliama našta jo bankrutavusiai šeimai, o žala neadekvati pasekmėms, jo kaltei. Be to, dėl sunkios finansinės padėties pagal 2015-10-15 VGTPT sprendimą jam skirta 100 proc. nemokama teisinė pagalba. Prašo atsižvelgti į išdėstytas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau BPK) 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o BPK 20 straipsnyje yra nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, t.y. teisėtai gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kad tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie duomenys laikytini įrodymais.

Byloje esančių įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad mažametis D. L. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, kai 2014 m. gruodžio 31 d. apie 10 val. S. gatvės (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje sprogo jo rankoje laikytas fejerverkas.

Mažamečių liudytojo M. Č. bei nukentėjusiojo D. L. parodymais taip pat neginčijamai įrodyta, kad fejerverką, kuriuo susižalojo D. L., jis gavo (įsigijo) iš M. Č..

M. Č. parodė, kad fejerverkus, kuriuos perdavė D. L., jis pats įsigijo iš apelianto. Būtent šią aplinkybę apeliantas ir ginčija, nurodydamas, kad jis nepilnamečiams jokių pirotechnikos gaminių nepardavinėja, todėl jų nepardavė ir M. Č..

Tačiau tokią apelianto versiją visiškai paneigia byloje ištirtų įrodymų visuma.

Pirmiausia pažymėtina, kad apelianto parodymai, skirtingai nuo liudytojo M. Č. parodymų, bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs – pirmos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu 2015-03-04 V. J. savo kaltę pripažino iš dalies ir neneigė, kad dėl didelio darbo krūvio šventiniu laikotarpiu ir patirto nuovargio galėjo parduoti fejerverkų ir jaunesniam kaip 14 metų amžiaus asmeniui (2 t., b.l. 32-33), ir tik nuo kitos apklausos, taip pat ir apklausiamas teisme, šią aplinkybę V. J. pradėjo neigti.

Aplinkybę, kad kartu su M. Č. toje pačioje parduotuvėje yra pirkę 2-3 klasės fejerverkų, apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtino ir nepilnamečiai N. D., N. D., M. K., be to, ir nukentėjusysis D. L. parodė, kad jis toje parduotuvėje buvo ir prieš įvykį, ir matė, kaip M. Č. tada taip pat pirko fejerverkų.

Nagrinėjamoje byloje yra duomenys ir apie tai, jog apeliantas 2009 metais buvo baustas administracine tvarka už pirotechnikos priemonių pardavimą nepilnamečiams ( 2 t. b.l. 81).

Taigi, aukščiau nurodytų tiek apelianto, tiek liudytojų parodymų visuma neduoda jokio pagrindo abejoti M. Č. parodymais, kad fejerverką, kuriuo susižalojo D. L. ir kurį jis gavo iš M. Č., šis įgijo būtent iš V. J.. Be to, byloje visiškai nėra jokių įrodymų, kad M. Č. fejerverko, kuriuo susižalojo D. L., įgijimo iš apelianto faktą galėjo išsigalvoti, kadangi, pirmiausia, pastaroji aplinkybė (iš ko jis įgijo D. L. perduotą fejerverką) pačiam M. Č. yra visiškai nesvarbi ir todėl nėra jokio logiškai paaiškinamo motyvo, kad šioje dalyje M. Č. galėjo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus.

Tokiu būdu neginčijamai įrodyta, kad fejerverką, kuriuo susižalojo D. L., šiam perdavė M. Č., o šis fejerverką įgijo iš pirotechnikos priemonėmis prekiavusio apelianto. Tai, kad pastaroji aplinkybė yra įrodyta būtent aukščiau aptartais įrodymais, o ne parduotuvėje daromu vaizdo įrašu, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, jokios reikšmės neturi, nes baudžiamojo proceso įstatymai nenumato, kad tokia aplinkybė turi būti įrodyta būtent vaizdo įrašu, o ne, kaip nagrinėjamu atveju, liudytojų parodymais. Šioje vietoje pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti iki tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

Įvykio vietos ir daiktų pateikimo ir apžiūros protokoluose užfiksuota, kad laiptinėje, kurioje susižalojo D. L., rastos fejerverko dalys (1 t., b.l. 6-12), be to, nukentėjęs M. L. pateikė 4 vienodus fejerverkus, kuriuos jis rado sūnaus D. L. striukės kišenėje iš karto po įvykio (1 t. b.l. 55-58) ir kurie, kaip matyti iš EB tipo tyrimo sertifikato, priskiriami 3 kategorijai ( 2 t. b.l. 25-26).

Įvykio metu galiojusios Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo redakcijos (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas draudimas parduoti 3 kategorijos fejerverkus jaunesniems kaip 18 metų amžiaus asmenims. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte buvo nurodyta, kad draudžiama parduoti civilinės pirotechnikos priemones asmenims, kurie neturi teisės jų įsigyti ir naudoti.

Tokiu būdu neginčijamai įrodyta, kad V. J. 3 kategorijos fejerverką, kuriuo susižalojo D. L., neteisėtai, pažeisdamas aukščiau nurodytus įstatymo reikalavimus, pardavė M. Č., kuris tuo metu buvo trylikos metų amžiaus.

Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – užtikrinti visuomenės saugumą, civilinių pirotechnikos priemonių vartotojų apsaugą ir saugą nuo civilinių pirotechnikos priemonių gamybos, laikymo ir naudojimo keliamo pavojaus, o sutinkamai su Įstatymo 4 straipsniu, pramogai skirtos civilinės pirotechnikos priemonės – fejerverkai į keturias kategorijas skirstomi išimtinai pagal jų pavojingumą. Taigi, būtent fejerverkų pavojingumas ir lemia Įstatymo 20 straipsnyje nustatytus draudimus atitinkamo pavojingumo fejerverkus įsigyti ir naudoti jaunesniems nei šiame straipsnyje nurodyto amžiaus asmenims, bei 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą draudimą pardavėjui parduoti atitinkamo pavojingumo fejerverkus asmenims, neturintiems teisės jų įsigyti. Tokiu būdu įstatymų leidėjas aiškiai nustatė pagrindinį kriterijų – asmens amžių, kurio sulaukęs asmuo turi pakankamai gyvenimiškos patirties saugiai elgtis su atitinkamo pavojingumo fejerverkais.

Remiantis tuo, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent V. J. pareiga, siekiant, kad nebūtų sukeltas pavojus visuomenei bei apsaugoti pirotechnikos priemonių vartotojai, buvo neparduoti fejerverkų jaunesniems, nei turintiems pagal amžių teisę juos įsigyti, asmenims, tačiau šios įstatymu nustatytos pareigos V. J. sąmoningai nevykdė ir fejerverkus, kuriuos turėjo teisę parduoti tik pilnametystės sulaukusiems asmenims, pardavė aiškiai tokio amžiaus, o tuo pačiu ir teisės fejerverkų įsigyti bei jais disponuoti neturinčiam M. Č. ir toks V. J. padarytas pažeidimas buvo būtinoji sąlyga nagrinėjamo įvykio pasekmėms kilti.

Kadangi M. Č. nagrinėjamo įvykio metu nebuvo sulaukęs amžiaus, kuris leistų jam teisėtai (ir saugiai) disponuoti iš V. J. įgytais fejerverkais, aplinkybė, kad M. Č. iš V. J. neteisėtai įsigytu fejerverku susižalojo ne pats M. Č., o dar jaunesnis už pastarąjį D. L., jokios reikšmės sprendžiant V. J. kaltės klausimą, neturi, nes, atsižvelgiant į aptartas Įstatymo nuostatas, dėl savo amžiaus M. Č. neturėjo nei pareigos, nei galimybės suprasti savo veiksmo – perduoti fejerverkus neturinčiam teisės juos įgyti D. L. – pavojingumo ir numatyti galimų pasekmių ir pastarąją aplinkybę – kad M. Č. su fejerverku gali elgtis pavojingai to nesuprasdamas, V. J. privalėjo numatyti fejerverkų pardavimo M. Č. metu. Dėl to apeliacinio skundo teiginys, kad dėl kilusių pasekmių kaltas ne apeliantas, o M. Č., yra visiškai nepagrįstas.

Taigi, tarp V. J. akivaizdžiai sąmoningai atlikto neteisėto veiksmo - fejerverkų pardavimo jų įsigyti neturinčiam teisės M. Č. ir kilusių pasekmių – D. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys – jei V. J. nebūtų neteisėtai fejerverkų pardavęs M. Č., tokios pasekmės nebūtų kilę.

Nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu ir tai, kad V. J., privalėjęs vadovautis Įstatymo nuostatomis, suprato, jog neteisėtai jo M. Č. parduoti potencialiai pavojingi fejerverkai gali sukelti pavojingas pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, kad tokios pasekmės neatsiras. Tai reiškia, kad V. J. neatsargi kaltė pasekmių atžvilgiu nagrinėjamu atveju pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu.

Apeliantas savo skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad dėl kilusių pasekmių yra kaltas ne jis, o M. Č. ir (ar) D. L. tėvai, kadangi įvykis kilo dėl šių mažamečių nepriežiūros, nes, kaip jau minėta, įvykis kilo dėl to, kad būtent apeliantas V. J. pažeidė Įstatymo reglamentuotą prekybos pirotechnikos priemonėmis tvarką ir taip pavojų keliantys fejerverkai pateko mažamečių disponavimui ir tai sukėlė sunkias pasekmes. Šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad D. L. tėvai iki įvykio žinojo apie tai, kad šis turi fejerverkų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jie galėjo imtis kokių nors priemonių (reikalauti D. L. fejerverkus atiduoti, jų pas jį ieškoti patys ir pan.) ir taip išvengti neigiamų pasekmių.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka ir su jam priteisto ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad ieškinys yra nepagrįstai didelis ir atsižvelgiant į jo sunkią finansinę padėtį, jam nepakeliamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo D. L. atstovas pagal įstatymą M. L. byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl jiems padarytos 100,28 eurų turtinės ir 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 46-53 b. l.). Nukentėjusiojo pareikštas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, pateikus turtinę žalą patvirtinančius dokumentus, buvo tenkitas pilnai, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgus į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, sužalojimo pasekmes, nukentėjusiojo amžių, buvo tenkintas iš dalies, priteisiant iš kalto asmens 20 000 eurų.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalą pinigais, privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius išgyvenimus, skausmą, prarastą gyvenimo kokybę ir pan. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis D. L. dėl nusikalstamų nuteistojo V. J. veiksmų patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – dėl akies sužalojimų jis apako kaire akimi, buvo įdėtas keičiamas akies protezas, kurį prieš naktį reikia išimti, valyti, vėl įdėti. Dėl to dažnai būna uždegimai, tuomet nukentėjęs nelanko mokyklos. Iki tol D. L. turėjo iškęsti kelias operacijas, gydymą, reabilitaciją, pasikeitė jo gyvenimo kokybė. Nukentėjusiojo įvardinti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą neturtinės žalos turinį.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio, teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, sužalojimo mąstą, žalą padariusio asmens kaltę, teisingumo ir protingumo kriterijus, o apelianto skunde nurodomos aplinkybės dėl sunkios finansinės padėties, jo nuo pareigos atlyginti turtinę žalą neatleidžia. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis - 20 000 Eur suma priteista nukentėjusiajam, nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per didelis. Be to, kaltininko finansinė padėtis nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį negali būti žalos dydį, priteisimą ar nepriteisimą esminiai lemiančiu veiksniu, nes šiuo atveju svarbiausi kriterijai yra atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė. Konkrečiu atveju prioritetiniai yra nukentėjusiojo, bet ne nusikalstamais veiksmais žalą padariusio asmens interesai, tuo pačiu išlaikant ir interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, sumažindamas nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinę žalą nuo 30000 Eur iki 20000 Eur, dar labiau sumažinti nukentėjusiojo naudai priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nukentėjusiųjų atstovė advokatė D. Gadliauskienė apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad nukentėjusysis M. L. sumokėjo jai 150 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, patarimus ir kitas teisines paslaugas ( 3 t. b.l. 30) ir prašė iš nuteistojo V. J. priteisti M. L. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Šiuo atveju byla buvo nagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir jame ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo D. L. interesais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį ir į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 150 Eur suma nėra aiškiai per didelė, ji proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma priteistina iš V. J..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. J. nukentėjusiajam M. L. 150 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.