- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-2049-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04513-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- J. R.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui J. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 16.553,16 Lt skolos, 9.051,77 Lt palūkanų, 9.824,84 Lt delspinigių, 412,34 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 9,9 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (16.553,16 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. gruodžio 27 d. AB SEB bankas su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 1750718055173-92, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas Sutartyje nurodyto dydžio kreditas, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas Sutartyje numatytas sumas AB SEB bankas naudai. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl AB SEB bankas nutraukė Sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą, palūkanas, delspinigius ir kitas susijusias išlaidas. 2009 m. lapkričio 9 d. ieškovas su AB SEB bankas sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas atlygintinai perleido ieškovui visas reikalavimo teises į atsakovo skolą. Ieškovas pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo vykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovas jų nevykdė.
Atsakovas, kuriam procesiniai dokumentai įteikti CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, paskelbiant specialiame teismo internetiniame puslapyje, atsiliepimo nustatytu terminu nepateikė, nepateikimo priežasčių nenurodė, todėl pagal CPK 142 straipsnio 4 dalį, esant ieškovo prašymui, teismas priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui 25.991,47 Lt skolos, 5 procentus procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos (25.991,47 Lt) nuo 2014 m. vasario 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,9 procentus sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (16.553,16 Lt) nuo 2014 m. vasario 11 d. iki visiško kredito grąžinimo, 779,59 Lt žyminio mokesčio ir 1,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad pagal 2007 m. gruodžio 27 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 1750718055173-92 AB SEB bankas suteikė atsakovui 17.000 dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas Sutartyje numatytas sumas AB SEB bankas naudai. Atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl AB SEB bankas Sutartį nutraukė. 2009 m. lapkričio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09-20-83 AB SEB bankas perleido ieškovui reikalavimo teisę į skolininkus, tame tarpe ir atsakovą, kuris apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas 2009 m. lapkričio 19 d. pranešimu.
CK 6.886 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje duomenų apie atsakovo sutartinių įsipareigojimų įvykdymą nėra, iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 16.553,16 Lt negrąžinto kredito (CK 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnis, 6.886 straipsnio 1 dalis).
Sutarties 5.3 punkte numatyta, kad jeigu atsakovas nustatytu laiku negrąžina kredito dalies, jis privalo mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną kredito davėjui, skaičiuojamus nuo laiku neapmokėtos kredito dalies. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad, jei netesybos yra aiškiai per didelės ar prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Teismas atsižvelgė į tai, kad prašoma priteisti delspinigių suma viršija pusę prašomos priteisti skolos sumos, sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojo, į tai, kad ieškovas, perėmęs reikalavimo teisę į atsakovo skolą 2009 m. lapkričio 9 d., dėl skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 10 d. Teismas nusprendė, jog 0,1 proc. dydžio delspinigiai, sudarantys 9824,84 Lt sumą, yra aiškiai per dideli, todėl mažintini iki 4912,42 Lt. Tokia netesybų suma laikytina pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius ir užtikrinanti šalių teisių pusiausvyrą prievolės neįvykdymo atveju (CK 1.5 straipsnis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
Teismas pažymėjo, jog palūkanoms mutatis mutandis taikytinos CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis, kurios teismui leidžia mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas, todėl teismas turi teisę sumažinti ir šalių susitarimu nustatytas palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001). Todėl teismas nusprendė, jog Sutarties specialiosios dalies 2.4 p. nustatytos 9,9 proc. dydžio metinės palūkanos, sudarančios 9051,77 Lt sumą, yra aiškiai per didelės, todėl mažintinos iki 4525,89 Lt.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas užsiima skolų išieškojimu ir prevencija (www.gelvora.lt), ši veikla yra viena iš jo ūkinės-komercinės veiklos rūšių, todėl išlaidos bendrovės tiesioginei ūkinei-komercinei veiklai vykdyti negali būti laikomos ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidomis (CPK 178 str.). Ieškovas pateikė teismui įrodymus tik apie patirtas 1,50 Lt dydžio išlaidas už vieno paprasto pranešimo atsakovui siuntimą. Todėl ieškovo prašymą teismas tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo ieškovo naudai 1,50 Lt už paprastojo pranešimo išsiuntimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Kasacinės instancijos teismas yra atkreipęs dėmesį į CK 6.221 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimo teisinius padarinius, 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Atsižvelgdamas į kasacinės instancijos formuojamą praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, teismas ieškovui priteisė 9,9 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (16.553,16 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. vasario 11 d.) iki visiško prievolės įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas UAB „Gelvora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas priteisti 4.525,88 Lt palūkanų, ir papildomai priteisti 4.525,88 Lt palūkanų.
Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1) CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą. Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės). Pažymėtina, kad Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: pirma, palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (toliau – mokėjimo arba pelno palūkanos), antra, palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios arba procesinės palūkanos). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad pažeidus paskolos sutarties sąlygas kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC-37-1).
2) Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šiuo atveju teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančiu teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pabrėžtina, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Vartojimo kredito sutartyje Nr. 1750718055173-92 numatytos 9,9 % sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, teismo sprendimas, toje dalyje, kurioje nepriteistos 4525,89 Lt palūkanos yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsakovas atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl paskolos sutartyse numatyto palūkanų dydžio sumažinimo.
Byloje nustatyta, kad pagal 2007 m. gruodžio 27 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 1750718055173-92 atsakovui buvo suteiktas 17.000,00 Lt kreditas būsto remontui iki 2012 m. gruodžio 26 d. Pagal šios sutarties 2.4 punktą atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti 9,9 procentų dydžio palūkanas (b.l. 18).
Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK. 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog teismų praktikoje palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (LAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).
Pirmos instancijos teismas sutartyje numatytas palūkanas sumažino per pusę, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001 ir pripažindamas 9,9 procentų dydžio metinės palūkanos yra aiškiai per didelės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo išaiškinta teismo teisė mažinti palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. Tačiau šioje byloje buvo nagrinėjama paskolos sutartys, kuriose buvo numatytos 120 ir 168 procentų metinės palūkanos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Vartojimo kredito sutartyje yra nustatytos tik 9,9 procentų metinės palūkanos.
Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, remiantis Vartojimo kredito įstatymu, sutartyje numatytos 9,9 procentų metinės palūkanos nelaikytinos neprotingomis, nepagrįstomis ar nesąžiningomis.
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (LAT 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai. Pavyzdžiui, vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje konstatuota, kad įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams neprieštarauja nei 11 (LAT 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006), nei 14,75 proc. metinių palūkanų dydis (LAT 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006).
Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog 17.000,00 Lt paskola buvo suteikta fiziniam asmeniui penkerių metų terminui, pats atsakovas nagrinėjant bylą procese nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių sutarties sąlygas pripažinti nesąžiningomis, konstatuoja, jog 9,9 procentų metinės palūkanos pripažintinos pagrįstomis ir protingomis bei nepažeidžiančiomis sąžiningumo ir teisingumo principų.
Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su palūkanų pagal Vartojimo kredito sutartį mažinimu, todėl nepagrįstai per pusę sumažino priteistinų palūkanų dydį. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti ieškovo skundą ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, tenkinant ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 9051,77 Lt palūkanų.
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas sumokėjo 1075,00 Lt žyminio mokesčio ir 1,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį patenkinus 85 %, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis), todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 915,00 Lt žyminio mokesčio ir 1,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas sumokėjo 136,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl ši suma ieškovui priteistina iš atsakovo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:
Priteisti iš atsakovo J. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 16.553,16 Lt skolos, 9.051,77 Lt palūkanų, 4.912,42 Lt delspinigių, 5 proc. procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos (30.517,35 Lt) nuo 2014 m. vasario 11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,9 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (16.553,16 Lt) nuo 2014 m. vasario 11 d. iki visiško kredito grąžinimo, 915,00 Lt žyminio mokesčio ir 1,50 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Gelvora“, j.a.k. 1251648234.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo J. R., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Gelvora“, j.a.k. 1251648234, 136,00 Lt žyminio mokesčio.