- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-28
- Bylos Nr.
- 2-148-241/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01004-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- R. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mediaforta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-4852-560/2015 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mediaforta“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Forsina“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Mediaforta“ bankroto pripažinimo tyčiniu; suinteresuotas asmuo R. M.–M.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas, ar UAB „Mediaforta“ bankrotas buvo tyčinis.
BUAB „Mediaforta“ bankroto administratorė UAB „Forsina“ nurodė, kad UAB „Mediaforta“ veikla buvo organizuojama tokiu būdu, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos arba panaikintos, o būtent, UAB „Mediaforta“ veikla buvo perleista analogišką rinkodaros paslaugų teikimo veiklą vykdantiems buvusiems įmonės darbuotojams (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 str. 2 d. 4 p., 3 d. 1 p.). UAB „Mediaforta“ direktorė R. M.–M. nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą. UAB „Mediaforta“ sąmoningai nevykdė sutarčių su klientais, todėl negavo pajamų pagal šias sutartis. Į internetinių projektų vadovo pareigas buvo priimtas jokios kompetencijos šioje srityje neturintis asmuo, kuriam buvo mokamas nepagrįstai didelis 3 900 Lt atlyginimas, nepaisant to, kad tuo metu įmonė jokių užsakymų nevykdė. Įmonei veikiant nuostolingai, darbuotojams buvo išmokėtos premijos. Nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutraukus darbo sutartį su V. M., jai nebuvo laiku išmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, dėl ko ji kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Tarp UAB „Mediaforta“ ir V. M. buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią UAB „Mediaforta“ įsipareigojo sumokėti V. M. 1 000 Lt (atskaičiuos mokesčius) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Nurodytos aplinkybės, pasak pareiškėjos, sudaro pagrindą spręsti, kad buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai ir priimti kiti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai, kurie suvaržė kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pareiškėjos BUAB „Mediaforta“ bankroto administratorės UAB „Forsina“ prašymą dėl UAB „Mediaforta“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.
Teismas pažymėjo, kad aktyvus teismo vaidmuo bankroto procese neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 str.). Pareiškėja nepateikė galimai netinkamai vykdytų sutarčių, iš kurių būtų galima spręsti, kokius įsipareigojimus, kokiais įvykdymo terminais buvo prisiėmusi įmonė, taip pat kokios priežastys pareiškėjai leidžia spręsti, jog tinkamas sutarčių įvykdymas buvo objektyviai įmanomas. Pasak teismo, iš pareiškėjos pateiktos V. M. elektroninio laiško kopijos turinio matyti, kad V. M. informavo klientus apie išėjimą iš darbo ir jų galimybes rinktis, su kuo toliau bus tęsiamas bendradarbiavimas, t. y. su ja ar bankrutuojančia UAB „Mediaforta“. Nei šio elektroninio laiško, nei pareiškėjos pateiktų atsiliepimų iš tinklalapio www.rekvizitai.lt teismas nelaikė pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, jog dalis klientų iš tiesų šiuo metu bendradarbiauja su „Marketingo valdymo agentūra“ ar tai, jog rinkodaros įmonės pakeitimas yra nulemtas ne pačių klientų apsisprendimo. Įvertinęs pareiškėjos pateiktą 2014 m. lapkričio 27 d. Susitarimą dėl sutarties nutraukimo, UAB „Krištoliniai vandenys“ ieškinį, teismas konstatavo, kad sutartis buvo nutraukta abiejų šalių, t. y. UAB „Krištoliniai vandenys“ ir UAB „Mediaforta“ sutarimu (iniciavus UAB „Krištoliniai vandenys“), numatant, jog UAB „Krištoliniai vandenys“ bus grąžinta 2 250,00 Lt suma. Tai, kad nutraukiant sutartį buvo aptartas dalies lėšų, kurias sumokėjo UAB „Krištoliniai vandenys“ grąžinimas, savaime nesuponuoja išvados apie sąmoningą įmonės nemokumo siekį. Teismo vertinimu, tai, kad buvusios įmonės vadovės R. M.–M. į internetinių projektų vadovo pareigas priimtas J. B. yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą kitoje nei informacinių technologijų srityje, per se neįrodo, jog jis neturėjo patirties, praktinių žinių ar kitų savybių, reikalingų tinkamam darbo atlikimui. Teismas pažymėjo, kad savo teiginių dėl J. B. netinkamumo eiti internetinių projektų vadovo pareigas, dėl per didelio jo atlyginimo, neatitinkančio įmonės galimybių ir rinkoje vyraujančių dydžių, pareiškėja nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Įvertinus tai, kad 2015 m. balandžio 7 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtinti 30 584,71 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai, įmonės darbuotojams 2014 m. gegužės – rugpjūčio mėn. išmokėtų premijų suma (4 250 Lt), pasak teismo, negalėtų būti laikoma nemokumo būsenos susiformavimo priežastimi. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad įmonė turėjo objektyvias galimybes laiku atsiskaityti su V. M., tačiau tai nebuvo padaryta dėl buvusios vadovės tyčinių veiksmų. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus argumentus ir įrodymus, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
BUAB „Mediaforta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu. Nurodo šiuos argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant UAB „Mediaforta“ tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 3 dalies 1 punkte.
1.1. Teismas bankroto procese turi pareigą būti aktyvus, o bankrotą gali pripažinti tyčiniu netgi savo iniciatyva (ĮBĮ 20 str. 1 d.). Esant tam tikriems požymiams, kurie sudaro prielaidas svarstyti tyčinio bankroto klausimą, teismas neturi apsiriboti faktų neįrodytinumo konstatavimu, bet pats turėtų išsireikalauti trūkstamus įrodymus tuo atveju, jeigu mano, kad jų nepakanka.
1.2. Teismas neįvertino pareiškėjos pateiktų UAB „Mediaforta“ direktorės J. V. 2015 m. kovo 3 d. rašytinių paaiškinimų, kurie patvirtina, kad UAB „Mediaforta“ direktorė R. M.–M. nesiėmė jokių aktyvių ir efektyvių veiksmų, mėgindama užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, ją stabilizuoti, priešingai, UAB „Mediaforta“ direktorė R. M.–M., komercijos direktorė V. M. ir darbuotoja G. B. galimai susitarusios bei veikdamos kartu pradėjo vykdyti veiklą, priešingą UAB „Mediaforta“ tikslams, t. y. UAB „Mediaforta“ sąmoningai nevykdė sutarčių su klientais, dėl ko nutraukus šias sutartis prarado galimybę gauti pajamas. Teismas taip pat neįvertino byloje pateiktų UAB „Mediaforta“ klientų UAB „Statybos inovacija“, UAB „Rokmonas“, UAB „Jotva“, UAB „Senoji pasaga“ atsakymų, kurie patvirtina, kad UAB „Mediaforta“ netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, R. M.–M. 2014 m. gruodžio 19 d. el. laiško, kuriame ji siūlo klientui UAB „Greenas“ surašyti laišką dėl vienašališko Sutarties nutraukimo.
1.3. Teismas neįvertino, kad įmonės darbuotojams 2014 m. gegužės – rugpjūčio mėn. buvo išmokėtos 4 250 Lt dydžio premijos, kas sudaro pagrindą spręsti, kad įmonė turėjo žmogiškųjų resursų, todėl tinkamas sutarčių įvykdymas buvo objektyviai įmanomas.
1.4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad UAB „Mediaforta“ komercijos direktore V. M. dirbo nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., tačiau dar 2014 m. rugpjūčio 14 d. el. laiške UAB „Mediaforta“ klientui siūlydama internetinės svetainės sukūrimo paslaugą nurodė: „rašau iš asmeninio pašto, nes dar dirbu ir pati sau“, kas neginčijamai patvirtina, kad UAB „Mediaforta“ veiklos perkėlimui buvo ruošiamasi dar iki išėjimo iš darbo UAB „Mediaforta“. „Marketingo valdymo agentūra“ veikla vykdoma pagal individualios veiklos pažymą, 2014 m. rugsėjo 8 d. išduotą G. B., kuri nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. žmogiškųjų išteklių koordinatore dirbo UAB „Mediaforta“. Internetinio portalo rekvizitai.lt išrašas taip pat patvirtina, kad UAB „Mediaforta“ klientai jau 2014 m. rugsėjo mėn. tęsė bendradarbiavimą su „Marketingo valdymo agentūra“. UAB „Mediaforta“ direktorė R. M.–M., sudarydama su UAB „Krištoliniai vandenys“ 2014 m. lapkričio 27 d. susitarimą dėl 2014 m. birželio 11 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 14-30 nutraukimo, sudarė sąlygas įmonės darbuotojoms V. M. ir G. B. gauti rinkodaros paslaugų teikimo veiklos pajamas vietoj UAB „Mediaforta“, tuo pačiu nepagrįstai prisiėmė papildomą 2 722,50 Lt (788,49 Eur) finansinį įsipareigojimą, tokiu būdu iš esmės sumažindama bendrovės atsiskaitymo su kreditoriais galimybes. Suinteresuotas asmuo R. M.–M. nepateikė jokių duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, todėl nepaneigė tyčinio bankroto prezumpcijos pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant UAB „Mediaforta“ tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja nepagrindė savo teiginių dėl J. B. netinkamumo atlikti internetinių projektų vadovo pareigas. UAB „Mediaforta“ direktorės J. V. 2015 m. kovo 3 d. rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad J. B. darbo įmonėje laikotarpiu nebuvo įvykdytas nei vienas užsakymas, susijęs su jo, kaip IT specialisto, darbo funkcijomis. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai apie sutarčių su UAB „Greenas“, UAB „Krištoliniai vandenys“, UAB „Statybos inovacija“, UAB „Rokmonas“, UAB Jotva“ UAB „Senoji pasaga“ netinkamą vykdymą, paslaugų nesuteikimą. Sprendimas mokėti 3 900 Lt dydžio atlyginimą biologo išsilavinimą įgijusiam asmeniui, neturinčiam jokios kompetencijos IT srityje, pareiškėjos nuomone, visų aplinkybių kontekste vertintinas kaip išankstinis, suplanuotas siekis atsikratyti konkurento.
3. Teismas pažeidė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes gavęs pareiškėjos prašymą dėl UAB „Mediaforta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, apie tai nepranešė BUAB „Mediaforta“ kreditoriams, nustatant terminą žinomos informacijos, galinčios turėti reikšmės nagrinėjant bankroto administratoriaus pareiškimą, pateikimui, taip pat nepavedė bankroto administratorei pranešti kreditoriams apie teismo gautą prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ir kreditorių teisę pateikti teismui informaciją, galinčią turėti reikšmės tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. M.–M. atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad įrodinėjant tyčinį bankrotą, įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjai. Pareiškėja nepateikia argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė ne kreditorius, o bankroto administratorius, kuris yra savo srities profesionalas ir kuriam keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai, turėjo pagrindą savo iniciatyva rinkti duomenis, patvirtinančius administratoriaus nurodytus tyčinio bankroto požymius. Bankroto administratoriui buvo perduoti visi pareiškėjos įmonės dokumentai. Teismo išvada, kad nėra pakankamo pagrindo pareiškėjos įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, pagrįsta pareiškėjos pateiktų argumentų ir įrodymų visumos vertinimu, dėl šių argumentų vertinimo skundžiamoje nutartyje išsamiai pasisakyta. Bankroto administratorius į teismą su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu kreipėsi su įmonei bankroto procedūrą inicijavusių kreditorių žinia. Argumentai, kuriais bankroto administratorius grindžia savo prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įrodinėjami įrodymais, kurių kiti kreditoriai neturi, todėl atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikęs ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje numatytos pranešimo kreditoriams apie gautą prašymą pateikimo procedūros, galėjo neteisingai išspręsti bylą, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti BUAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu.
ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Kita vertus, minėtų įstatyme išvardytų požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl vadovų tyčinių veiksmų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1179-157/2015;).
Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama pripažinti BUAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu, remiasi dviem požymiais, t. y. kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai ir priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.) ir kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p.). Be to, apeliantės teigimu, UAB „Mediaforta“ veiklos perleidimas buvusiems įmonės darbuotojams leidžia preziumuoti, kad bankrotas yra tyčinis (ĮBĮ 20 str. 3 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos (apeliantės) nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu. Apeliantės teigimu, teismas turėjo išsireikalauti trūkstamus įrodymus, jeigu manė, kad jų nepakanka. Apeliantė teisingai nurodo, kad bankroto byloje teismas turi būti aktyvus. Tačiau, kaip ir kitose bylose, bankroto byloje galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Šiuo atveju apeliantė nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė ne įmonės kreditorius, o bankroto administratorė, kuri yra savo srities profesionalė ir kuriai keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai, turėjo pagrindą savo iniciatyva rinkti duomenis, patvirtinančius administratorės nurodytus tyčinio bankroto požymius. Pažymėtina, kad pareiškėja prašyme labai abstrakčiai nurodė šiuos požymius atitinkantį faktinį pagrindą. Atskirajame skunde atkartojamos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios nurodytos prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jokių naujų įrodymų nepateikiama. Priešingai nei teigia apeliantė, visos jos prašymo faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės skundžiamoje teismo nutartyje yra aptartos ir įvertintos. Apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti šių aplinkybių neturi pagrindo.
Byloje esantys UAB „Mediaforta“ vadovės J. V. 2015 m. kovo 3 d. rašytiniai paaiškinimai apie tai, kad prieš tai buvusi vadovė R. M.–M. nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, o priešingai, UAB „Mediaforta“ direktorė R. M.–M., komercijos direktorė V. M. ir darbuotoja G. B. galimai susitarusios bei veikdamos kartu pradėjo vykdyti veiklą, priešingą UAB „Mediaforta“ tikslams, vertintini kaip deklaratyvūs teiginiai, nepagrindžiantys buvusios UAB „Mediaforta“ vadovės sąmoningo siekimo organizuoti įmonės veiklą taip, kad būtų apribotos ar panaikintos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą (CPK 185 str.). Tokia išvada darytina įvertinus ir kitus byloje esančius įrodymus. Byloje pateiktas susirašinėjimas tarp V. M. ir buvusio įmonės akcininko G. K. (32, 79 b. l.) patvirtina, kad V. M. išėjus iš darbo įmonėje ir tęsiant analogišką veiklą pagal individualios veiklos pažymą, dalis UAB „Mediaforta“ klientų pasirinko jos teikiamas paslaugas ir nutraukė bendradarbiavimą su UAB „Mediaforta“. Iš V. M. 2014 m. rugpjūčio 26 d. el. laiško (32 b. l.) turinio galima spręsti, kad jos surasti klientai UAB „Greenas“ ir UAB „Krištoliniai vandenys“ nutarė toliau dirbti su ja. Šiame kontekste apeliantės cituojamas R. M.–M. 2014 m. gruodžio 19 d. el. laiškas, kuriame ji siūlo klientui UAB „Greenas“ įforminti Sutarties nutraukimą (45 b. l.), negali būti vertinamas kaip tyčinis veiksmas, nukreiptas į įmonės finansinės padėties pabloginimą. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad UAB „Mediaforta“ direktorė R. M.–M., sudarydama su UAB „Krištoliniai vandenys“ 2014 m. lapkričio 27 d. susitarimą dėl 2014 m. birželio 11 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 14-30 nutraukimo, tokiu būdu iš esmės sumažino bendrovės atsiskaitymo su kreditoriais galimybes. Iš UAB „Krištoliniai vandenys“ pareikšto ieškinio matyti, kad sutartis buvo nutraukta pastarosios iniciatyva. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Mediaforta“ įsipareigojimas grąžinti dalį UAB „Krištoliniai vandenys“ sumokėtų lėšų savaime nesuponuoja išvados apie sąmoningą įmonės nemokumo siekį.
Buvusių UAB „Mediaforta“ klientų raštai ir el. laiškai (46-50, 86 b. l.) patvirtina, kad sutartys su apeliante buvo nutrauktos dėl įsipareigojimų nevykdymo, dažnos UAB „Mediaforta“ darbuotojų kaitos. Atmestinas apeliantės argumentas, kad byloje esantys duomenys apie UAB „Mediaforta“ darbuotojams 2014 m. gegužės – rugpjūčio mėn. išmokėtas premijas sudaro pagrindą spręsti, jog įmonė turėjo žmogiškųjų resursų, todėl tinkamas sutarčių įvykdymas buvo objektyviai įmanomas. Pirma, apeliantė neįrodė, kad tuo metu įmonės darbuotojų krūvis, atsižvelgiant į prisiimtus įsipareigojimus klientams, objektyviai leido įvykdyti visas sutartis. Antra, vien ta aplinkybė, kad įmonės veikla nebuvo organizuojama taip, kad būtų užtikrintas visų sutartinių įsipareigojimų įvykdymas, dar nereiškia, kad tai buvo daroma tyčia, siekiant privesti įmonę prie bankroto, o ne dėl kitų priežasčių, pvz. kompetencijos trūkumo ar pan. Todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, kad UAB „Mediaforta“ sąmoningai nevykdė sutarčių su klientais. Kaip matyti iš 2014 m. rugsėjo 15 d. R. M.–M. el. laiško buvusiam įmonės akcininkui G. K. (84 b. l.), ji kaip UAB „Mediaforta“ vadovė, po V. M. atleidimo, priešingai nei teigia apeliantė, siekė, kad įmonė veiktų pelningai, būtų ieškoma naujų klientų. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paneigia apeliantės teiginį, kad įmonės veikla tikslingai buvo perkelta buvusiems darbuotojams, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto prezumpcija.
Kiti apeliantės argumentai taip pat nepagrindžia jos nurodomų tyčinio bankroto požymių. Apeliantės teiginys, kad į internetinių projektų vadovo pareigas buvo priimtas jokios kompetencijos šioje srityje neturintis asmuo, kuriam buvo mokamas nepagrįstai didelis 3 900 Lt atlyginimas, grindžiamas tais pačiais jau minėtais UAB „Mediaforta“ direktorės J. V. 2015 m. kovo 3 d. rašytiniais paaiškinimais, kurių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė objektyviais įrodymais. J. V. minėtuose paaiškinimuose nurodė, kad J. B. pats jai paliudijo, kad neturi tam darbui tinkamo išsilavinimo. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad minėtas asmuo apskritai yra nekompetentingas eiti tas pareigas, į kurias jis buvo priimtas dirbti. Byloje pateikti UAB „Mediaforta“ steigėjo G. K. el. laiškai patvirtina suinteresuoto asmens R. M.–M. teiginius, kad įmonės akcininkas aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, priimdavo sprendimus dėl darbuotojų darbo užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į G. K. 2014 m. rugsėjo 15 d. el. laiško turinį, yra pagrindas manyti, kad IT specialisto pareigybė įmonei buvo reikalinga. Apeliantė neįrodė, kad J. B. per darbo sutarties su UAB „Mediaforta“ galiojimo laikotarpį neatliko jokių jam priskirtų darbo funkcijų. Net jeigu ir pasitvirtintų aplinkybė, kad J. B. darbo įmonėje laikotarpiu nebuvo įvykdytas nei vienas užsakymas, susijęs su jo, kaip IT specialisto, darbo funkcijomis, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėtas asmuo į darbą buvo priimtas siekiant sužlugdyti įmonę. Jokių įrodymų, kad J. B. mokamas atlyginimas buvo nepagrįstai didelis, apeliantė nepateikė ir kartu su atskiruoju skundu (CPK 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių.
Apeliantės argumentas, kad teismas nesilaikė ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtos ir pagrįstos teismo nutarties. Pagal minėtą įstatymo nuostatą, teismas, gavęs administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, apie gautą prašymą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos praneša kitiems įmonės kreditoriams, nurodydamas, kad kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Teismas gali nurodytą pranešimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu gavimo dienos pateikti administratoriui ir pavesti jam ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo teismo pranešimo gavimo dienos pranešti kreditoriams apie teismo gautą prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ir kreditorių teisę pateikti teismui šioje dalyje nurodytą informaciją per teismo nustatytą terminą.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad teismas tokio pranešimo įmonės kreditoriams neišsiuntė ir bankroto administratorei nepateikė bei nepavedė pranešti kreditoriams apie teismo gautą prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ir kreditorių teisę pateikti teismui informaciją, galinčią turėti reikšmės tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Tačiau sutiktina su suinteresuoto asmens R. M.–M. atsiliepimo argumentais, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „Mediaforta“ bankroto procedūra vykdoma ne teismo tvarka, bankroto administratorę paskyrė pareiškėjos kreditorių susirinkimas, tikėtina, kad į teismą dėl tyčinio bankroto pripažinimo buvo kreiptasi su įmonei bankroto procedūrą inicijavusių kreditorių žinia. Be to, apeliantė nenurodo, kokias aplinkybes ir įrodymus, galinčius turėti reikšmės tyčinio bankroto požymių nustatymui, galėtų nurodyti / pateikti kiti įmonės kreditoriai. Todėl minėto reikalavimo nesilaikymas šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, kad dėl šio pažeidimo ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visumą, todėl pagrįstai atsisakė pripažinti UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį nepakeistą.