- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-01
- Bylos Nr.
- B2-4852-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01004-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Suinteresuotas asmuo
- R. M.-M.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ bankroto administratoriaus UAB „Forsina“ įgaliotos atstovės I. R. pareiškimą dėl UAB „Mediaforta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – R. M.-M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ bankroto administratoriaus UAB „Forsina“ įgaliota atstovė I. R. pateikė teismui pareiškimą pripažinti bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-02-12 kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 1 buvo nutarta iškelti UAB „Mediaforta“ bankroto bylą ne teismo tvarka. Laikotarpiu nuo 2014-03-17 iki 2014-12-22 UAB „Mediaforta“ direktore buvo suinteresuotas asmuo R. M.-M.. Bankrutuojanti UAB „Mediaforta“ jau nuo 2014 m. gegužės mėn. turėjo finansinių sunkumų, neracionalus įmonės turto valdymas ir veiklos perkėlimas sukėlė įmonės nemokumą bei sudarė prielaidas bankroto bylos iškėlimui. Bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ valdymo organai planavo ryšių su šios įmonės klientais palaikymą per naują įmonę. V. M., buvusi bankrutuojančios įmonės komercijos direktore laikotarpiu nuo 2014-04-08 iki 2014-09-04, dar 2014-08-14 elektroniniame laiške bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ klientui siūlydama internetinės svetainės kūrimo paslaugą nurodė, kad ji taip pat dirba individualiai. Internetinio portalo www.rekvizitai.lt išrašas patvirtina, kad bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ klientai jau nuo 2014 m. rugsėjo mėn. tęsė bendradarbiavimą su Marketingo valdymo agentūra. Marketingo valdymo agentūros tinklalapyje (http://marketingovaldymas.lt/kontaktai/) nurodoma, kad rinkodaros ir pardavimų valdymo specialistė yra V. M., žmogiškųjų išteklių vadovė – G. B., kuri laikotarpiu nuo 2014-04-08 iki 2014-08-08 bankrutuojančioje UAB „Mediaforta“ dirbo žmogiškųjų išteklių koordinatore. 2014-08-26 elektroniniame laiške V. M. nurodė, kad klientas UAB „Krištoliniai vandenys“ lieka pas ją, taip pat, jog atsižvelgiant į tai, jog UAB „Krištoliniai vandenys“ yra sumokėję už paslaugas, turi būti išsprendžiamas klausimai dėl įsipareigojimų atlikti paslaugas ir lėšų. 2014-11-27 susitarimu dėl 2014-06-11 paslaugų teikimo sutarties Nr. 14-30 nutraukimo bankrutuojanti UAB „Mediaforta“ įsipareigojo iki 2014-12-31 grąžinti UAB „Krištoliniai vandenys“ 788,49 EUR (2 722,50 Lt). Minėtas susitarimas bankroto administratoriui nebuvo perduotas, bankrutuojančios įmonės apskaitoje skolos UAB „Krištoliniai vandenys“ nėra. Pažymėjo, kad UAB „Krištoliniai vandenys“ nereiškė bankrutuojančiai UAB „Mediaforta“ pretenzijų dėl paslaugų kokybės sutarties vykdymo laikotarpiu, apmokėjo pateiktas sąskaitas. Tai reiškia, kad UAB „Krištoliniai vandenys“ nelaikė, kad bankrutuojanti UAB „Mediaforta“ netinkamai vykdo savo įsipareigojimus. Taigi, suinteresuotas asmuo R. M.-M. sąmoningais, tyčiniais veiksmais bankrutuojančiai UAB „Mediaforta“ prisiėmė papildomą 788,49 EUR (2 722,50 Lt) finansinį įsipareigojimą, taip pablogindama įmonės padėtį ir sudarydama sąlygas V. M. ir G. B. gauti rinkodaros paslaugų teikimo pajamas vietoje bankrutuojančios UAB „Mediaforta“. Buvusi bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ direktorė R. M.-M., buvusi komercijos vadovė V. M. bei buvusi darbuotoja G. B. galimai susitarusios ir veikdamos kartu pradėjo veiklą priešingą bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ interesams, t. y. sąmoningai nevykdė sutarčių su klientais, todėl jas nutraukus bankrutuojanti UAB „Mediaforta“ prarado galimybes gauti pajamas. Mano, kad netinkamą sutarčių vykdymą patvirtina bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ klientų UAB „Statybos inovacija“, UAB „Rokmonas“, UAB „Jotva“, UAB „Senoji pasaga“ pateikta informacija. Taip pat pažymėjo, kad būdama bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ direktore R. M.-M. 2014-10-10 priėmė įsakymą Nr. Į-P-27 dėl J. B. priėmimo į internetinių projektų vadovo pareigas, mokant kas mėnesį 3 900 Lt dydžio darbo užmokestį. Bankroto administratoriaus žiniomis J. B. išsilavinimas yra susijęs su biologija. Mano, kad sprendimas į internetinių projektų vadovo pareigas priimti nekompetentingą šioje srityje asmenį buvo suplanuotas siekiant padaryti bankrutuojančią įmonę UAB „Mediaforta“ nemokia. J. B. darbo įmonėje laikotarpiu nebuvo įvykdytas nei vienas užsakymas, susijęs su jo kaip informacinių technologijų specialisto darbo funkcijomis. Be to, J. B. mokėtas darbo užmokestis yra nepagrįstai didelis, įvertinus tai, jog tuo metu įmonė jokių užsakymų nebevykdė. Suinteresuotas asmuo R. M.-M. įmonei veikiant nuostolingai taip pat priėmė sprendimus išmokėti premijas įmonės darbuotojams, taip dar labiau sumažinant įmonės turtą. Be to, 2014-09-04 nutraukus darbo sutartį su V. M. dėl nežinomų priežasčių jai laiku nebuvo išmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. V. M. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisiją, kuri patvirtino UAB „Mediaforta“ ir V. M. taikos su sutartį, kurios viena iš sąlygų – sumokėti V. M. 1 000 Lt (atskaičius mokesčius) dydžio vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Mano, kad yra pagrindas pripažinti UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu. Bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ veikla buvo organizuojama tokiu būdu, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos arba panaikintos, įmonės veikla buvo perleista analogišką rinkodaros paslaugų teikimo veiklą vykdantiems buvusiems įmonės darbuotojams.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. M.-M. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kurio prašo netenkinti. Nurodė, kad suinteresuoto asmens veiksmuose tyčinių veiksmų, lėmusių įmonės nemokumą, nebuvo. Priešingai, suinteresuotas asmuo veikė sąžiningai ir nesavanaudiškai, siekė teigiamų įmonės rezultatų. Akcentavo, kad darbo užmokesčio mokėjimo sąlygos priklausė nuo akcininko G. K. sprendimų. Akcininkas G. K. nebuvo pasyvus, dalyvavo įmonės darbuotojų susirinkimuose, nustatydavo darbuotojų darbo užmokesčio dydį, reikalavo nuolat atsiskaityti apie įmonės veiklos eigą, pateikti nuveiktų darbų ataskaitas, dalinai užtikrino įmonės finansavimą. Akcininko valia buvo nustatyta darbuotojų piniginio motyvavimo forma – premijų (iki 10 proc. nuo gautų įmokų iš klientų) mokėjimas už rastus naujus klientus. Premijų skyrimo praktika veikė nuo 2014 m. gegužės mėn. iki rugpjūčio mėn. Dėl apyvartinių lėšų trūkumo vėliau premijos nebuvo skiriamos, taip pat buvo sumažinti darbuotojų darbo užmokesčiai. Dėl šios priežasties sumažėjo darbuotojų veiklos rezultatai, dalis darbuotojų paliko įmonę. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad informacinių technologijų specialistas įmonei buvo būtinas. Įmonės veiklos laikotarpiu joje iš viso dirbo trys internetinių projektų vadovai, kurių darbo užmokestis buvo toks pat, koks buvo nustatytas J. B. darbo sutartyje. 3 900 Lt dydžio darbo užmokestis yra realus darbo rinkoje mokamas atlygis tokiam specialistui. Pabrėžė, kad J. B. turi patirties, o tai, jog jis yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą kitoje srityje (biologas) negali būti priežastimi mokėti mažesnį darbo užmokestį. 2014-09-04 atleistai komercijos direktorei V. M. darbo užmokestis laiku nebuvo išmokėtas, kadangi trūko apyvartinių lėšų. Taip pat nurodė, kad UAB „Krištoliniai vandenys“ savo iniciatyva pareikalavo nutraukti paslaugų teikimo sutartį ir nepanaudotas pinigines lėšas pervesti į sąskaitą banke. Suinteresuotas asmuo akcentavo, kad prie teismui pateikto pareiškimo pridėto elektroninio laiško kopijos matyti, kad V. M. pranešė bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ klientams apie tai, jog iš jos išeina ir klientai turi galimybę pasirinkti su kuo nori dirbti. Kaltinti suinteresuotą asmenį R. M.-M. sąmoningu sutarčių su klientais nevykdymu, susitarimu su V. M. perleisti klientus bei klientų praradimu nėra pagrindo, nes apsisprendimą pirkti paslaugas iš bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ ar privačiai pradėjusios dirbti V. M. galėjo lemti tokios aplinkybės kaip apyvartinių lėšų, darbo resursų trūkumas, neleidžiantys tinkamai ir laiku įgyvendinti sutarčių su klientais sąlygas. Atsiliepime pažymėta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui susitarimą dėl sutarties nutraukimo su UAB „Krištoliniai vandenys“ turėjo ne R. M.-M., o nuo 2014-12-22 įmonės direktore buvusi J. V.. Suinteresuotas asmuo dėl pateiktų 2014 m. gegužės – rugpjūčio mėn. balansų nepasisakė, motyvuodami, jog jie nėra pasirašyti už jų sudarymą atsakingo asmens ir nelaikyti leistinu įrodymu.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas netenkintinas.
Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), kurio 20 str. įtvirtinti požymiai, iš kurių esant bent vienam teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu. ĮBĮ 2 str. 12 d. nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 str. 2 d. 1-5 p. įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, esant bent vienam iš kurių, jeigu dėl to kilo bankrotas, teismas bankrotą pripažįsta tyčiniu. Taigi, iš minėtos normos turinio darytina išvada, jog tam, kad galima būtų pripažinti bankrotą tyčiniu, būtina ne tik nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 str. 2 d. 1-5 p. nustatytų požymių, bet taip pat turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp minėtose nuostatose numatytų veiksmų (neveikimo) ir bankroto kilimo, t. y., kad bankrotas kilo būtent dėl minėtose nuostatose įtvirtintų veiksmų (neveikimo). Pareiškėjas nagrinėjamu atveju savo prašymą pripažinti bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu grindžia ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p., numatančiu, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Taip pat pareiškimas dėl bankroto pripažinimo grindžiamas ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p. įtvirtinančiu, kad bankrotą teismas pripažįsta tyčiniu, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ str. kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Be to, ĮBĮ 20 str. 3 d. yra nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Pareiškėja nagrinėjamu atveju rėmėsi šiuo požymiu: veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (ĮBĮ 20 str. 3 d. 1 p.).
Nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, jog, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu yra ir tuomet, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grindžiamas tuo, kad R. M.-M. (buvusi įmonės direktorė), V. M. (buvusi komercijos vadovė) bei G. B. (buvusi darbuotoja) galimai susitarus buvo pradėta priešinga pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ interesams veikla, t. y. buvo sąmoningai nevykdomos sutartys su klientais, kurias nutraukus pareiškėja bankrutuojanti UAB „Mediaforta“ prarado galimybes gauti pajamas. Teigiama, kad pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ klientai jau nuo 2014 m. rugsėjo mėn. bendradarbiavimą tęsė su Marketingo valdymo agentūra, su kuria yra susijusios V. M. ir G. B.. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, privalo būti aktyvus. Tai paaiškinama viešojo intereso egzistavimu bankroto bylose. Kita vertus, aktyvus teismo vaidmuo bankroto procese neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 str.). Nors pareiškėja teigia, kad jos sutartys su klientais buvo nevykdomos sąmoningai, tačiau nėra pateiktos šios minimos galimai netinkamai vykdytos sutartys, iš kurių būtų galima spręsti, kokius įsipareigojimus, kokiais įvykdymo terminais buvo prisiėmusi įmonė, taip pat kokios priežastys pareiškėjai leidžia spręsti, jog tinkamas sutarčių įvykdymas buvo objektyviai įmanomas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti buvus sąmoningą ir tyčinį sudarytų sutarčių nevykdymą. Taip pat pažymėtina, kad iš teismui pareiškėjos pateiktos V. M. elektroninio laiško kopijos (b. l. 32) turinio matyti, kad V. M. nurodė, jog informavo klientus apie išėjimą iš darbo ir jų galimybes rinktis su kuo toliau bus tęsiamas bendradarbiavimas, t. y. su ja ar bankrutuojančia UAB „Mediaforta“. Tai, kad dalis klientų pradėjo dirbti su Marketingo valdymo agentūra pareiškėja taip pat grindžia tinklalapio www.rekvizitai.lt duomenimis (b. l. 35). Minėto elektroninio laiško turinys ir atsiliepimai tinklalapyje www.rekvizitai.lt nelaikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, jog dalis klientų iš tiesų šiuo metu bendradarbiauja su Marketingo valdymo agentūra ar tai, jog rinkodaros įmonės pakeitimas yra nulemtas ne pačių klientų apsisprendimo.
Pareiškime taip pat nurodoma, kad suinteresuotas asmuo R. M.-M. tyčia bankrutuojančiai UAB „Mediaforta“ prisiėmė papildomą 788,49 EUR (2 722,50 Lt) finansinį įsipareigojimą, taip pablogindama įmonės padėtį ir sudarydama sąlygas V. M. ir G. B. gauti rinkodaros paslaugų teikimo pajamas vietoje bankrutuojančios UAB „Mediaforta“. Nagrinėjamu atveju iš pateikto 2014-11-27 Susitarimo dėl sutarties nutraukimo, UAB „Krištoliniai vandenys“ ieškinio (b. l. 28-30), matyti, kad sutartis buvo nutraukta abiejų šalių, t. y. UAB „Krištoliniai vandenys“ ir UAB „Mediaforta“ sutarimu (iniciavus UAB „Krištoliniai vandenys“), numatant, jog UAB „Krištoliniai vandenys“ bus grąžinta 2 250,00 Lt suma. Tai, kad nutraukiant sutartį buvo aptartas dalies lėšų, kurias sumokėjo UAB „Krištoliniai vandenys“ grąžinimas, savaime nesuponuoja išvados apie sąmoningą įmonės nemokumo siekį. Grįsdama savo pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pareiškėja taip pat nurodo, kad buvusi įmonės vadovė R. M.-M. į internetinių projektų vadovo pareigas priėmė nekompetentingą asmenį, kuriam mokamas 3 900 Lt dydžio darbo užmokestis buvo nepagrįstai didelis. Teismas nesutinka, kad šios aplinkybės patvirtina, jog egzistuoja prielaidos pripažinti pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ bankrotą tyčiniu. Tai, kad J. B. yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą kitoje nei informacinių technologijų srityje per se neįrodo, jog jis neturėjo patirties, praktinių žinių ar kitų savybių, reikalingų tinkamam darbo atlikimui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju savo teiginių dėl J. B. netinkamumo atlikti internetinių projektų vadovo pareigas pareiškėja nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Byloje nėra pateikti duomenys apie tai, kokios funkcijos buvo pavestos J. B., kurias iš jų jis atliko netinkamai ar išvis neatliko. Pažymėtina ir tai, kad J. B. į darbą buvo priimtas 2014-10-10, tačiau siekdama įrodyti, jog konkrečiu metu priimamo darbuotojo atlygis buvo per didelis, neatitinkantis įmonės galimybių ir rinkoje vyraujančių dydžių, pareiškėja teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų. Tai reiškia, kad šiuo atveju spręsti, jog priimant J. B. į darbą buvo siekiama įmonės nemokumo, tyčia sukelti įmonės bankrotą, nėra jokio pagrindo. Pareiškėja teigia, o suinteresuotas asmuo R. M.-M. patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2014 m. rugpjūčio mėn. įmonės darbuotojams buvo mokamos premijos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal byloje pateiktus duomenis premijos anksčiau nurodytu laikotarpiu iš viso sudarė 4 250 Lt (b. l. 51). Įvertinus tai, kad 2015-04-07 kreditorių surinkime buvo patvirtinti 30 584,71 EUR dydžio kreditoriniai reikalavimai (b. l. 11), teismui nėra pagrindo konstatuoti, jog premijų mokėjimui išleista suma galėtų būti laikoma nemokumo būsenos susiformavimo priežastimi. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo R. M.-M., laiku neišmokėdama V. M. darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, siekė veikti priešingai įmonės interesams nėra pagrįsti. Šiuo atveju kartu su pareiškimu nepateikta duomenų ir įrodymų, kad įmonė turėjo objektyvias galimybes laiku atsiskaityti su V. M., tačiau tai nebuvo padaryta dėl suinteresuoto asmens tyčinių veiksmų. Apibendrinant anksčiau pateiktų argumentų ir įrodymų visumą, bylą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl jos pareiškimas netenkintinas. Kadangi pareiškimas netenkinamas, netenkinamas ir pareiškėjos prašymas priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Mediaforta“ bankroto administratoriaus UAB „Forsina“ įgaliotos atstovės I. R. pareiškimą dėl UAB „Mediaforta“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti.
Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos teismui.