Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams J. J. ir L. D. dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė solidariai priteisti iš atsakovų J. J. ir L. D. 2 414,61 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5,00 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas (įskaitant 54,00 Eur žyminį mokestį ir 1,17 Eur kitų išlaidų).

2. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Sauda“ vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 str., bei remdamasi Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 11/6 ir priėmimo-perdavimo aktu Nr. 23-77 tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“ (buvęs pavadinimas UAB „Trade grupp“), 2017-02-10 dieną perleido reikalavimo teisę UAB „Jurisdictus“. Pagal šią sutartį UAB „Jurisdictus“ įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – transporto priemonė) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio mėn. 27 d. nutarimu Nr. 1426 Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos patvirtinimo, 2014-05-05 buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5 straipsniu, policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir remiantis 2001 m. gegužės mėn. 4 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, perdavė automobilį transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. UAB „Sauda“ vadovaudamasi 2001 m. gegužės mėn. 4 d. sutartimi tarp Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“ ir transporto priemonės paėmimo protokolu, protokolo surašymo dieną nuvežė transporto priemonę į saugojimo aikštelę, kur ji yra saugoma iki šios dienos. Vadovaujantis 2001 m. gegužės mėn. 4 d. sutartimi tarp Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“, bei atsižvelgiant į 2007 m. spalio mėn. susitarimą dėl šios sutarties devinto punkto aiškinimo, transporto priemonė saugoma nuo jos pastatymo į saugojimo aikštelę dienos. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės nuvežimą, iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 207,17 Lt mokestis už nuvežimą. Už transporto priemonės saugojimą, už pirmą saugojimo mėnesį (30 kalendorinių dienų) po 15 Lt mokestis už kiekvieną parą, ir po 240 Lt per mėnesį už kiekvieną sekantį mėnesį. Atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2014-05-05) iki skolos perdavimo UAB „Jurisdictus“ dienos (2017-02-10), įsiskolinimo suma skolos perleidimo UAB „Jurisdictus“ dieną sudarė 8 337,17 Lt (207,17 Lt + (30 d.*15 Lt)+((33 mėn.-1 mėn.)*240 Lt), t.y. 2 414,61 Eur. Transporto priemonės savininkas ir valdytojas automobilio taip ir neatsiėmė bei skolos neapmokėjo. Viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininke yra nurodyta atsakovė J. J.. Pagal Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos pateiktą raštą apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus ir valdytojus ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo atsakovas L. D.. Remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (SEAKĮ) 33 str. 6 d., išlaidas ūkio subjektui, už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki automobilio atsiėmimo iš aikštelės dienos privalo atlyginti savininkas ir valdytojas solidariai. SEAKĮ 20 str. 1 d. nustato, kad Transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė solidariai iš atsakovų J. J. ir L. D. ieškovui UAB „Jurisdictus“ 376,50 Eur (tris šimtus septyniasdešimt šešis eurus 50 ct) įsiskolinimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 376,50 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-11-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad iš 2014-05-05 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 427 nustatyta, kad iš atsakovo L. D. buvo paimta jo valdyta transporto priemonė Peugeot 306, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir vilkiku nugabenta į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Atsakovas akte pasirašė ir patvirtino, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą gavo ir jam buvo išaiškinta apskundimo tvarka. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre automobilio Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininke nurodyta atsakovė J. J., nes buvęs jos savininkas G. B. VĮ „Regitrai“ dar iki minėto 2014-05-05 įvykio deklaravo automobilio pardavimą būtent atsakovei, tačiau atsakovė nėra atvykusi į VĮ „Regitra“ įregistruoti automobilio įsigijimo. 2016-09-07 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 11/6 bei 2017-02-10 reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimo ir su juo susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 23-77, pradinis kreditorius UAB „Sauda“ reikalavimo teisę į susidariusį įsiskolinimą už automobilio Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinį nuvežimą ir saugojimą (perdavimo metu įsiskolinimas sudarė iš viso 2 414,61 Eur sumą) perleido ieškovui UAB „Jurisdictus“ (buvęs pavadinimas UAB „Trade grupp“). Ieškovas UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą, prašydamas remiantis transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainiais, patvirtintais UAB „Sauda“ direktoriaus, priteisti už minėtos transporto priemonės saugojimą ir nuvežimą priskaičiuotą 2 414,61 Eur sumą (207,17 Lt už priverstinį nuvežimą, 450 Lt už pirmąjį saugojimo mėnesį, 7680 Lt už sekančius 32 mėnesius). Įsiskolinimą paskaičiavo už laikotarpį nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2014‑05‑05) iki skolos perdavimo ieškovui dienos (2017-02-10).

5. Teismas sprendime nurodė, jog laiko, kad atsakovai turi sumokėti ieškovui už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Tai yra kildinama iš viešojo intereso, kuris liečia visus LR piliečius ir mūsų valstybėje esančius transporto priemonių savininkus ar valdytojus, kurie pažeidžia administracines normas ar baudžiamojo įstatymo ginamas normas. Todėl pirminio kreditoriaus sutartis su trečiuoju asmeniu, kurioje šios šalys nustatė pareigas ne sutarties šaliai yra ginčo dalykas dėl jų sąžiningumo ir paslaugos kainos dydžio.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai nebuvo sutarties dėl automobilio saugojimo po jo sulaikymo šalis, todėl jie negalėjo pažeisti sutarties sąlygų. Pagal ieškinio esmę ieškovas dėl skolos vadovaujasi CK 6.233 str. pagrindais. Šiame straipsnyje imperatyviai nurodoma, kad naudingos ir būtinos išlaidos, nuostoliai atlyginamos tik tada, kai „asmuo kito asmens reikalus tvarkė teisingai ir tai atitiko pastarojo interesus.

7. Teismas nurodė, jog abidvi buvusios sutarties dėl automobilio saugojimo šalys suinteresuotos kuo ilgiau nepranešti automobilių savininkams apie transporto priemonės atsiėmimo galimybę, nes UAB “Sauda“ atveju tai tiesioginis piniginis interesas, kai kuo ilgiau stovi - tuo daugiau moka. Policijos įstaiga suinteresuota neskubėti arba iš viso nepranešti dėl to, kad pranešti kuo greičiau abiem asmenims turėtų labai operatyviai nustatyti savininko ir valdytojo asmens adresus ir siųsti jiems realius pranešimus, kas yra papildomas darbas ir išlaidos nedelsiant, nevilkinant procesinių terminų. Jau vien tik tai, kad transporto priemonės nuvežimo akte nereikalaujama nurodyti transporto priemonės valdytojo ar savininko gyvenamosios vietos adreso, kai jis vis tiek pasirašo į aktą, rodo sudaromą būsimą realią faktinę situaciją, kad šiems asmenims (valdytojui ir savininkui) nebus pranešama kuo greičiau arba iš viso nepranešama apie galimybę transporto priemonę paimti per įmanomai greičiausią laiko tarpą net kai jai netaikoma konfiskacijos galimybė.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Sauda“ per laikotarpį nuo priverstinio automobilio nuvežimo (2014-05-05) iki reikalavimo teisės perleidimo ieškovui dienos (2017-02-10), kreipėsi į atsakovus dėl skolos išieškojimo (CPK 178 str.). Ieškovo atstovas teisme patvirtino, kad ruošdamas ieškinį nerado ir negali teismui pateikti jokių įrodymų, kad UAB „Sauda“ būtų išsiuntusi atsakovams bent vieną pranešimą. Byloje pateikta atsakovei J. J. adresuota policijos pranešimo dėl priverstinio nuvežimo kopija, tačiau jokių faktinių duomenų, jog šis pranešimas iš tikrųjų buvo siųstas, apie jo įteikimą/neįteikimą byloje taip pat nėra pateikta. Tik po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo ieškovas 2017-02-10 pranešimu el. paštu kreipėsi į atsakovę J. J. su pranešimu apie perimtą reikalavimą ir raginimu apmokėti įsiskolinimą, tačiau atsakovei siųstas laiškas grąžintas neįteiktas. Darytina išvada, kad nebuvo imtasi visų priemonių atsakovę informuoti kuo greičiau ir anksčiau. Automobilis buvo paimtas saugoti 2014-05-05, administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta 2014-05-28 (įsiteisėjo 2014-06-17). Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2017-11-07, taigi praėjus daugiau nei pusei metų laiko nuo paskutinio pranešimo išsiuntimo. Dar kartą pažymėtina, kad ieškovas jokių įrodymų, kad jo atsakovams siųsti raginimai buvo įteikti, byloje neteikė.

9. Teismas sprendime nurodė, jog ieškovo elgesys atsakovų atžvilgiu ir jo reikalaujama pinigų suma – 2414,61 Eur yra objektyvus ir konkretus lupikavimo atvejis, pasinaudojant nesąžininga sutarties su trečiuoju asmeniu sąlyga dėl paslaugos dydžio (nuvežimo ir automobilio laikymo kainos), realiai išlaidos yra nuvežimas, laikymas teritorijoje yra apmokamas nepriklausomai ar automobilis stovi ar ne.

10. Teismas UAB „Sauda“ neveikimą laikė neprotingu ir nepateisinamu, leidžiančiu jam nepagrįstai praturtėti dėl kito asmens padaryto teisės pažeidimo, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, CK 6.253 str. 1 d ir 5 d., teismų praktika (LAT byla Nr. 3K-3-436/2009), taikant įprastos saugojimo aikštelių paslaugų teikimo rinkoje kainos kriterijus ieškovo prašomą priteisti išlaidų sumą teismas sumažino. Atsižvelgus į saugomos transporto priemonės paslaugos pobūdį-stovį atviroje saugojimo aikštelėje, priemonės amžių (pirmos registracijos data 1993-09-30), vertę, nesąžiningą kainą vartotojų atžvilgiu pagal nesąžiningą sutartį, ieškovo ir VPK veiksmus surašant sutartį, po automobilio sulaikymo, ieškovo prašomą priteisti iš atsakovų skolą teismas sumažino, nustatant kad už automobilio pasaugą būtų mokama po 100 Lt už kiekvieną pasaugos mėnesį. Be to, transporto priemonės nuvežimo paslaugos kaina taip pat teismas vertino kaip neprotingai didelę, todėl mažino iki 100 Lt. Teismas nurodė, jog ieškinį buvo galima pateikti ne po 33 mėnesių, o daug ankščiau, nes tai būtų protinga ir sąžininga (CK 1.5 str.),taip pat tai atitiktų šalių interesus: ieškovo interesas, kad kuo greičiau būtų sumokėti pinigai ir atsakovų interesais, kad kuo greičiau atgauti automobilį ir kad būtų kuo mažesnė skola. Tokiu būdu teismas priteisė 376,50 Eur įsiskolinimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Jurisdictus“ prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018-01-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

11.1. Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas pritaikė netinkamas teisės normas. Teismas nagrinėdamas civilinę bylą nustatė faktines aplinkybes bei nurodė, jog ginčo teisinis santykis kvalifikuotinas kaip pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.850 straipsnis). CK 6.830 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą spręstina, kad atsakovai, kaip automobilio savininkas ir valdytojas, turi pareigą solidariai sumokėti už automobilio saugojimą. Nepaisant to, teismas nurodo, jog ieškovas dėl skolos vadovaujasi LR CK 6.233 str. pagrindais t. y. normomis, kurios reglamentuoja „Kito asmens reikalų tvarkymą“, nors ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu LR CK 6.233 str. nesirėmė.

11.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog byloje ginčo tarp šalių nebuvo. Ginčas šioje byloje nebuvo kilęs, o teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti skolą iš solidarių atsakovų. Teismas ieškinį priėmė ir iškart pripažino ieškovo dalyvavimą būtinu, net neišsiuntęs procesinių dokumentų atsakovams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtinu pripažintas tik ieškovo dalyvavimas byloje, kas kelia abejonių dėl išankstinio teismo nusistatymo nagrinėjamu klausimu.

11.3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog jis turi pareigą ex officio vertinti susidariusią situaciją per vartotojų apsaugą nustatančias teisės normas, nes teisinio santykio dalyvius sutapatino su vartotojais. Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Minėta, jog vartojimo sutartis – tai sutartis tarp verslininko ir fizinio asmens siekiant patenkinti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams. Pirmosios instancijos teismas netyrė jokių aplinkybių šiuo požiūriu, o atsakovus vartotojais pripažino tik todėl, kad jie - fiziniai asmenys. Apelianto požiūriu toks teismo vertinimas nėra pagrįstas.

11.4. Apeliantas nurodo, jog teismas netyrė ir nesiaiškino kokiu tikslu priverstinai nuvežta ir saugoma transporto priemonė. Nors kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog saugotojo ir policijos įstaigos sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai, tačiau tai nereiškia, jog tokia sutartis yra sudaroma transporto priemonės savininko (valdytojo) asmeniniams poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsakovus prilygino vartotojams, todėl nepagrįstai taikė padidintą atsakovų teisių gynybą, plečiamai aiškino teisės aktus, nepagrįstai vadovavosi teismui deleguota išimtine ex officio teise, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

11.5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas pripažinti atsakovus paslaugos gavėjais, taigi vartotojais, todėl vadovavosi teisės analogija, taikė vartojimo santykius reglamentuojančius vartojimo santykius, bei sprendė, jog sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo yra nesąžininga paslaugos gavėjo – vartotojo atžvilgiu. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada. Teismas teisės analogiją pritaikė nepagrįstai. Nurodo, jog nėra visiškai jokio pagrindo taikyti teisės analogiją šioje byloje, nes priverstinio transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutarties sąžiningumą užtikrina ne vartojimo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai, o kitos teisės normos – viešuosius pirkimus reguliuojantys teisės aktai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.

13. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Sauda“ vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.101 str., bei remdamasi Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr.11/6 ir priėmimo-perdavimo aktu Nr. 23-77 tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“ (buvęs pavadinimas UAB „Trade grupp“), 2017-02-10 dieną perleido reikalavimo teisę UAB „Jurisdictus“. Pagal šią sutartį UAB „Jurisdictus“ įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės Peugeot 306 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste - transporto priemonės) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. 2014-05-05 buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5 straipsniu, policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir remiantis 2001 m. gegužės mėn. 04 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, perdavė automobilį transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. Vadovaujantis 2001 m. gegužės mėn. 04 d. sutartimi tarp Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“, bei atsižvelgiant į 2007 m. spalio mėn. susitarimą dėl 2001 m. gegužės mėn. 4 d. sutarties Nr. 32, devinto punkto aiškinimo, transporto priemonė saugoma nuo jos pastatymo į saugojimo aikštelę dienos. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės nuvežimą, iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 207,17 Lt mokestis už nuvežimą. Už transporto priemonės saugojimą, už pirmą saugojimo mėnesį (30 kalendorinių dienų) po 15 (penkiolika) Lt mokestis už kiekvieną parą, ir po 240 (du šimtai keturiasdešimt Lt 00 ct.) Lt per mėnesį už kiekvieną sekantį mėnesį. Atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2014-05-05) iki skolos perdavimo UAB „Jurisdictus“ dienos (2017-02-10), įsiskolinimo suma skolos perleidimo UAB „Jurisdictus“ dieną sudarė 8337,17 Lt (207,17 Lt + (30 d.*15 Lt)+((33 mėn.-1 mėn.)*240 Lt) t. y. 2414,61 Eur.

14. Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas pritaikė netinkamas teisės normas. Teismas nurodė, jog ieškovas dėl skolos vadovaujasi LR CK 6.233 str. pagrindais t. y. normomis, kurios reglamentuoja „Kito asmens reikalų tvarkymą“, nors ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu LR CK 6.233 str. nesirėmė. Kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, nes ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu CK 6.233 str. normomis nesirėmė.

15. Pagal kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju tarp pirminio kreditoriaus UAB „Sauda“ ir atsakovų šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip pasaugos santykiai. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai santykius susiklosčiusius tarp pirminio kreditoriaus ir atsakovų kvalifikavo pagal CK 6.233 str. ir netinkamai taikė teisės normas.

16. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje yra kilęs ginčas. Šis argumentas pripažįstamas pagrįstu. Kolegija nurodo, jog iš bylos matyti, jog ginčo byloje nebuvo. Byloje nustatyta, jog atsakovei J. J. procesiniai dokumentai buvo įteikti jai asmeniškai, tačiau ji nei nepateikė atsiliepimo, nei atvyko į teismo posėdį. Atsakovui L. D. procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu, nes atsakovo adresas deklaruotas Vilniaus m. sav. (be gatvės, namo numerio, buto numerio). Iš jo taip pat nebuvo gauta jokių procesinių dokumentų, jis taip pat į teismo posėdį neatvyko. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje yra kilęs ginčas.

17. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovus pripažino vartotojais ir sprendė, jog jis turi pareigą ex officio vertinti susidariusią situaciją per vartotojų apsaugą nustatančias teisės normas. Vartojimo sutartis – tai sutartis tarp verslininko ir fizinio asmens siekiant patenkinti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams. Kolegija pažymi, jog sutartis dėl automobilių priverstinio nuvežimo ir saugojimo sudaryta tarp UAB “Sauda“ ir valstybinės institucijos - Vilniaus m. VPK. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog tokios sutarties ypatumas yra tas, kad pareiga sumokėti už saugojimo paslaugą, kyla ne ją sudariusiai šaliai (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-11 nutartis civ. byloje 3K-3-384/2009, LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-03-10 nutartis civ. byloje e3K-3-140-219/2016). Saugotojo ir policijos įstaigos sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai, tačiau tai nereiškia, jog tokia sutartis yra sudaroma transporto priemonės savininko (valdytojo) asmeniniams poreikiams tenkinti. Ji sudaroma siekiant pašalinti pavojų eismo saugumui (LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau-SEAKĮ) 33 str. 1 d.; LR administracinių teisės pažeidimų kodekso (galiojusio automobilio nuvežimo metu) 264 str. 1 d.).

18. Taip pat kolegija sutinka su apelianto skunde nurodytais argumentais, jog nėra visiškai jokio pagrindo taikyti teisės analogiją šioje byloje, nes priverstinio transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutarties sąžiningumą užtikrina ne vartojimo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai, o kitos teisės normos – viešuosius pirkimus reguliuojantys teisės aktai. Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog abi buvusios sutarties dėl automobilio saugojimo šalys (saugotojas ir policijos įstaiga) suinteresuotos kuo ilgiau nepranešti automobilių savininkams apie transporto priemonės atsiėmimo galimybę, nei tai, jog susidariusi situacija yra „konkretus lupikavimo atvejis“, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais ir nemotyvuota. Tokiu būdu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti ir keisti pirminio kreditoriaus ir valstybės institucijos sudarytos sutarties sąlygų

19. Kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovo teisė reikšti ieškinį ir kreiptis į teismą nėra ribojama konkrečiu terminu (CPK 5 str.) ir negali būti apribota, nesant kitos suinteresuotos šalies reikalavimo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovas pernelyg ilgai delsė ir ieškinį pareiškė tik po 33 mėnesių, kai tai galėjo padaryti ankščiau nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas elgiasi nesąžiningai ir siekia pasipelnyti.

20. Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkami taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą, ir priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 330 str.).

21. Iš 2014-05-05 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto Nr. 427 byloje nustatyta, kad iš atsakovo L. D. buvo paimta jo valdyta transporto priemonė Peugeot 306, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir vilkiku nugabenta į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Atsakovas akte pasirašė ir patvirtino, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą gavo ir jam buvo išaiškinta apskundimo tvarka.

22. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-28 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5776-843/2014, atsakovą L. D. pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir jam paskyrė administracinę nuobaudą – 1 000 Lt baudą. Nutarime konstatuota, kad L. D. 2014-05-05, apie 02:35 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Peugeot 306“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, automobiliui nustatyta tvarka nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, transporto priemonė nedrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismo priimtas nutarimas nebuvo skundžiamas ir įsiteisėjo 2014-06-17.

23. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre automobilio Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininke nurodyta atsakovė J. J., nes buvęs jos savininkas G. B. VĮ „Regitrai“ dar iki minėto 2014-05-05 įvykio deklaravo automobilio pardavimą būtent atsakovei, tačiau atsakovė nėra atvykusi į VĮ „Regitra“ įregistruoti automobilio įsigijimo.

24. 2016-09-07 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 11/6 bei 2017-02-10 reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimo ir su juo susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 23-77, pradinis kreditorius UAB „Sauda“ reikalavimo teisę į susidariusį įsiskolinimą už automobilio Peugeot 306, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinį nuvežimą ir saugojimą (perdavimo metu įsiskolinimas sudarė iš viso 2 414,61 Eur sumą) perleido ieškovui UAB „Jurisdictus“ (buvęs pavadinimas UAB „Trade grupp“). Ieškovas pateikė duomenis, jog atsakovai buvo informuoti apie reikalavimo teisės perleidimą.

25. Pažymėtina, kad ūkio subjektas, turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę-komercinę veiklą, taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga – šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė J. J. yra automobilio savininkė , o L. D. – valdytojas. Todėl ieškovo naudai solidariai iš atsakovų priteistina 2414,61 Eur išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (CK 6.38 straipsnis, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis). CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, solidariai iš atsakovų ieškovo naudai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (2414,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-11-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

26. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas – 54 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, 1,17 Eur išlaidų už laiškų siuntimą atsakovams, 46 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 301,17 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t.y. po 150,58 Eur (301,17/2) iš kiekvieno, ieškovo naudai, nes ieškovo ieškinys ir apeliacinis skundas patenkinti visiškai (CPK 88, 93,98 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2414,61 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiolika eurų 61 ct) išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 2414,61 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-11-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo UAB „Jurisdictus“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 301,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 150,58 Eur iš kiekvieno, ieškovo UAB „Jurisdictus“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.