- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-14
- Bylos Nr.
- ATP-818-593/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-02907-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Daiva Jankauskienė
- Pažeidėjas
- R. B.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Daiva Jankauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarties R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. VET 002551 R. B. buvo pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 109 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir nubaustas 448 Eur bauda už tai, kad 2015 m. kovo 17 d. 20.15 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Estijos įsivežė 600 vnt. paršelių penėjimui, kurie buvo nepaženklinti į ausį dviejų dalių įsagu su bandos numeriu. Šiais savo veiksmais R. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 3 dalies, Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 40 punkto reikalavimus.
Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi netenkino R. B. skundo ir Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. VET 002551 paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
R. B. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį ir prašo ją panaikinti bei priimti naują nutartį ir R. B. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi pareigos ir teisinio pagrindo gauti įsagų su Estijoje laikomos kiaulių bandos numeriais, kadangi kiaules visais atvejais ženklina laikytojas. Pats Lietuvos Respublikos teisės akto pavadinimas, kurį neva apeliantas pažeidė, aiškiai nurodo jo taikymo sritį, t. y. „ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir juose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos aprašas“. Akivaizdu, jog įvežami iš Estijos paršeliai nėra ir negali būti šio teisės akto reguliavimo objektu, kadangi tiek jų laikymo vieta yra, tiek jų ženklinimas vykdomas Estijos teritorijoje. Apeliantas pažymi, kad tarp Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Estijos veterinarijos tarnybos vyksta susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad direktyvą institucijos supranta skirtingai. Apelianto manymu, esant tokiai situacijai, kuomet vyksta ginčas tarp dviejų šalių, Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba turėtų tiesiogiai kreiptis į Europos Komisiją dėl direktyvos normos išaiškinimo, o ne bendrovės vadovui taikyti administracinio poveikio priemones.
Skunde apeliantas nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisinių galimybių įpareigoti pardavėją, vykdantį kiaulių auginimo veiklą Estijos Respublikoje, priversti naudoti bandos žymėjimo būdą – vienos ausies ausų įsagą su bandos numeriu, o ne tatuiruotę, kaip numato Estijos teisės aktai. Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisinio pagrindo įvežus kiaules į Lietuvos teritoriją jų peržymėti ausies įsagu, nes toks veiksmas nėra reglamentuotas jokiais teisės aktais. Apeliantas teigia, jog akivaizdu, kad tiek Lietuvos, tiek Estijos pasirinktas bandos žymėjimo būdas yra teisingas, atitinkantis direktyvą, tačiau tiek institucija, priėmusi ginčijamą sprendimą, tiek Kauno apylinkės teismas mano, kad įvežant į Lietuvos Respubliką kiaulės turėjo būti perženklintos ausies įsagu, nes tik toks žymėjimo būdas yra reglamentuotas laikant kiaules Lietuvoje. T. A. nenurodyta, kad įvežamos į Lietuvą kiaulės iš trečiųjų šalių turi būti perženklinamos ausies įsagu, jeigu kitoje šalyje yra kitas žymėjimo būdas. Apeliantas pažymi, jog jeigu Lietuvos Respublika, įgyvendindama direktyvą, mano, kad įvežant kiaules iš trečiųjų šalių jos turi būti perženklinamos ausies įsagu, toks reikalavimas turi būti aiškiai suformuluotas minėtame Apraše. Kadangi tokio nurodymo nėra nei viename teisės akte, o nurodymas taikyti Aprašo 24 punktą kaip analogiją dėl įvežamų kiaulių žymėjimo buvo pateiktas tik institucijos, priėmusios ginčijamą sprendimą, kartu su atsiliepimu į skundą ir tokiam aiškinimui pritarė Kauno apylinkės teismas skundžiama nutartimi, negali būti pagrindu bausti bendrovės vadovą.
Apeliantas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl kitos labai svarbios aplinkybės – teismo posėdžio metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas A. U. patvirtino, kad 2015 m. kovo mėnesį, po priimto ginčijamo nutarimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Estijos Respublikos dar du kartus pirko paršelių, kurie taip pat buvo paženklinti tatuiruotėmis, tačiau vadovui nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nebuvo pateikta jokių kitų pastabų dėl paršelių paženklinimo tatuiruotėmis, kas patvirtina, kad žymėjimas tatuiruote priimtinas. Tai, kad paskutinė paršelių partija, pirkta 2015-03-20 iš Estijos, buvo paženklinta jau ir ausies įsagu, nepatvirtina tos aplinkybės, kad būtent tik toks ženklinimas yra teisingas ar, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi pagrindą tokio ženklinimo būdo reikalauti iš parduodančios paršelius šalies, kurioje toks būdas nėra įtvirtintas.
Skunde taip pat pažymima, kad į Lietuvą visi gyvi gyvūnai, skirti auginti, veislei, paskersti ar kt. tikslams (išskyrus gyvūnus augintinius, vežamus nekomerciniais tikslais), vežami tik su nustatyto modelio veterinariniais sertifikatais, išduotais šalies kompetentingos veterinarinės kontrolės institucijos. Sertifikatas liudija, kad gyvūnai atitinka pagrindinius gyvūnų sveikatos reikalavimus (kilę iš sveikų bandų, ištirti dėl tam tikrų ligų ir kt.), patvirtintus ES teisės aktais. Kadangi nei direktyvoje, nei Apraše nėra numatytas ženklinimo būdo keitimas įsigijus kiaules, tuomet žymėjimo būdas turi likti toks, koks yra įsigijimo metu, jeigu įsigytos kiaulės neperkeliamos Lietuvos teritorijoje į kitą vietą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nurodo su R. B. apeliacinio skundo argumentais nesutinkanti ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
R. B. apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. B. kaltė dėl ATPK 109 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo yra įrodyta. Ginčas dėl R. B. veikos – kad jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš Estijos įsivežė 600 vnt. paršelių penėjimui, kurie nebuvo paženklinti į ausį dviejų dalių įsagu su bandos numeriu – nekyla, tačiau apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kodėl tokia R. B. veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 109 straipsnyje. Tačiau šie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti.
Pagrindinis skundo motyvas yra tai, kad joks Lietuvos Respublikos teisės aktas, įgyvendinantis Tarybos direktyvą Nr. 2008/71/EB (toliau – direktyva) dėl kiaulių identifikavimo ir registravimo, nenumato pareigos perženklinti kiaules tokiu būdu, kuris naudojamas Lietuvos Respublikoje, kai kiaulės pervežamos iš Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės, šiuo atveju – Estijos, kuri naudoja kitokį, direktyvoje numatytą, ženklinimo būdą. Su šiuo argumentu iš dalies sutiktina, kadangi iš tiesų Apraše, kuris yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis ūkinių gyvūnų ženklinimo tvarką, nėra numatyta tvarka, kuria iš kitos ES šalies įsivežtos kiaulės, pažymėtos toje valstybėje naudojamu būdu, būtų perženklintos Lietuvos Respublikoje galiojančiu būdu. Kita vertus, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įvežti į Lietuvos Respubliką gyvūnus galima tik teisės aktuose nustatyta tvarka, o to paties įstatymo 16 straipsnio 3 dalis, tarp kita ko, nustato, jog kiekvienas kiaulių laikytojas atsako už turimų gyvūnų ženklinimą. Šis įstatymas gyvūno laikytoją apibrėžia kaip jo savininką ar kitais pagrindais gyvūną laikantį asmenį (2 straipsnio 3 dalis), taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas R. B. yra atsakingas už tai, kad jo vadovaujamos įmonės įsigyti gyvūnai (šiuo atveju – paršeliai) būtų paženklinti taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tokią pareigą ūkinių gyvūnų laikytojui numato ir Aprašo 15 punktas.
Kaip jau minėta, ūkinių gyvūnų ženklinimo tvarka nustatyta Apraše, kurio 40 punkte įtvirtinta nuostata, jog kiaulės prieš perkėlimą į kitą laikymo vietą ar kitą bandą ženklinamos į vieną ausį įsegant vieną dviejų dalių ausų įsagą su bandos numeriu, o į skerdyklą vežamos kiaulės gali būti ženklinamos į užpakalinę šlaunį tatuiruote, kurioje nurodomas aiškiai įskaitomas bandos numeris. Taigi Lietuvos Respublikoje kiaulės gali būti ženklinamos tatuiruote vieninteliu atveju – jeigu jos vežamos į skerdyklą, kitais atvejais kiaulės ženklinamos dviejų dalių ausų įsagu su bandos numeriu. Nors apeliantas su šia nuostata nesutinka, nepaisant to, kad kitoje ES šalyje – Estijoje, numatytas kitoks ženklinimo būdas, Lietuvoje būtent ženklinimas ausies įsagu yra privalomas ir jo turi būti laikomasi net ir tais atvejais, kai kiaulės įvežamos iš ES valstybių narių, naudojančių kitokį kiaulių ženklinimo būdą. Tokiu atveju būtent gyvūnų laikytojas yra atsakingas už tinkamą kiaulių paženklinimą.
Nors apeliantas skunde nurodo, kad neturi teisinių priemonių įpareigoti pardavėją, vykdantį kiaulių auginimo veiklą Estijos Respublikoje, kiaules žymėti kitu būdu, nei numato Estijos teisės aktai, šis argumentas nėra pakankamai pagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kiaules iš augintojų, veikiančių Estijoje, įsigyja sudarydama sutartis, taigi turi galimybę numatyti atitinkamas sąlygas, susijusias su gyvūnų ženklinimu. Būtent aplinkybė, kad vėlesnė paršelių partija, įvežta iš Estijos, buvo paženklinta ausies įsagu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės aktai, vis tik patvirtina, kad šių nuostatų yra įmanoma laikytis.
Apelianto teiginiai apie Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Estijos kompetentingos institucijos susirašinėjimą, jog vyksta ginčas tarp šalių dėl netinkamo ženklinimo, yra nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba 2015-03-23 informavo Estijos kompetentingą instituciją apie tai, kad iš Estijos įvežtos kiaulės buvo netinkamai pažymėtos ir prašė užtikrinti ateityje įvežamų į Lietuvos Respublikos kiaulių ženklinimą ausų įsagais. Tuo tarpu byloje esančiame Estijos Respublikos veterinarijos ir maisto tarnybos atsakyme į ankstesnį Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštą nurodyta, kad Estijos kompetentinga institucija patvirtina, kad laikosi kiaulių ženklinimo tatuiruotėmis tvarkos. Toks susirašinėjimas tarp atsakingų valstybės institucijų nelaikytinas ginču, kaip tai nurodo apeliantas, o kreiptis į Europos Komisiją dėl direktyvos normos išaiškinimo nėra pagrindo.
Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl Aprašo 24 punkto taikymo, teigdamas, jog analogija yra negalima, kadangi minėtas punktas taikomas tik galvijams, ožkoms ir avims. Tačiau analizuojant skundžiamos nutarties motyvus matyti, kad teismas netaikė analogijos, bet konstatavo tai, kad kai kurių gyvūnų – tai yra galvijų, ožkų ir avių, įvežamų iš ES valstybių narių, ženklinimui nustatyti specialūs reikalavimai (paliekamas tas pats įsagas, išskyrus atvejus, kai ženklinimo numeris su šalies kodu yra didesnis kaip 14 ženklų), tuo tarpu iš ES įvežamoms kiaulėms atskira ženklinimo tvarka nenustatyta. Remdamasis šiomis teisinio reguliavimo nuostatomis, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kiaulių, įvežamų iš ES valstybių narių, ženklinimui keliami tie patys reikalavimai, kaip ir Lietuvos Respublikoje, tai yra, jos turi būti pažymėtos ausų įsagais.
Apelianto argumentas, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui buvo surašytas ne visais atvejais, kai buvo įvežtos netinkamai paženklintos kiaulės, nepaneigia jo kaltės dėl šio pažeidimo, kaip ir tai, kad į Lietuvos Respubliką įvežtų gyvūnų dokumentai (šiuo atveju – vidaus prekybos sertifikatas) atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi nagrinėjamu atveju pažeidimo esmę sudaro būtent netinkamas gyvūnų ženklinimas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, jog R. B. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 109 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.