Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-70-544/2016

Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-029-2012-7

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo W. M. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8503-452/2015 dėl teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-452/2013 išaiškinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo W. M. M. prašymas išaiškinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi nustatytos bendravimo su sūnumi J. D. R. M. tvarkos punktą „vaiko kelionės išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis“. Pateiktu prašymu pareiškėjas siekė, kad pirmiau aptartas punktas būtų aiškinamas taip, jog vaiko kelionės išlaidos apima ne tik tiesiogines vaiko išlaidas, tačiau ir visas būtinas pareiškėjo išlaidas, susijusias su atvykimu pasiimti vaiko į atsakovės I. R. gyvenamąją vietą ir jo grąžinimu atgal. Prašyme buvo dėstoma, kad pareiškėjas nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, o atsakovė su sūnumi – Lietuvoje. Sūnus yra per jaunas, kad galėtų savarankiškai vykti į užsienio šalį, dėl ko teismo patvirtintoje bendravimo su vaiku tvarkoje yra numatyta, jog pareiškėjas vaiką paima ir grąžina į I. R. gyvenamąją vietą. Taigi pareiškėjas, kad galėtų pasiimti sūnų ir jį grąžinti, į Lietuvos Respubliką privalo atvykti net du kartus, iš viso pirkti net 6 lėktuvo bilietus, o kartais, kai neįmanoma suspėti kartu su sūnumi išvykti tą pačią dieną, net nuomotis viešbutį. Taigi jo paties skrydžių lėktuvu ir viešbučio nuomos išlaidos yra neišvengiamai būtinos, kad teismo nustatyta bendravimo tvarka galėtų būti realiai įvykdyta. Tai leidžia tvirtinti, kad vaiko kelionės išlaidų turinį turėtų sudaryti ne tik tiesioginės vaiko kelionės išlaidos, tačiau ir paties pareiškėjo kelionės išlaidos, kurių pusę turėtų apmokėti I. R..

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas W. M. M., tiek kreipdamasis į pirmosios instancijos teismas dėl teismo sprendimo išaiškinimo, tiek pateikdamas atskirąjį skundą, iš esmės nesutinka su aplinkybe, kad pagal nustatytą bendravimo su sūnumi, kuris gyvena kartu su vaiko motina I. R. Lietuvoje, tvarką tėvai lygiomis dalimis apmoka tik tiesiogines sūnaus kelionės išlaidas. Pareiškėjas siekia, jog sprendimas būtų išaiškintas taip, kad į vaiko kelionės išlaidas patektų ir jo patirtos kelionės ir apgyvendinimo išlaidos, susijusios su atvykimu pasiimti sūnaus ir jo grąžinimu į gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad pareiškėjo prašoma išaiškinti sąvoka „vaiko kelionės išlaidos“ apima tik tiesiogines vaiko kelionės išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka.

Pagal CPK 278 str. 1 dalį ir nusistovėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo sprendimo aiškinimas negali pakeisti jo turinio. Teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar peržengti byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribas (CPK 278 str. 1 d.). Teismas neturėtų aiškinti sprendimo (nutarties) motyvuojamosios dalies, nes tai reikštų naujų motyvų surašymą (motyvuojamosios dalies papildymą); tokie veiksmai yra negalimi po to, kai teismo sprendimas (nutartis) yra surašytas ir pasirašytas bylą nagrinėjusių teisėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-183/2006; Nr. 3K-7-242/2009; Nr. 3K-3-381/2010; Nr. 3K-3-712/2013; Nr. 3K-3-35-701/2015). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., kovo 28 d. nutarimai).

Kaip matyti iš byloje esančių ir „Liteko“ sistemos duomenų, 2013 m. liepos 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-65-452/2013 bei pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi, ieškovo W. M. M. ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir nustatyta jo bendravimo su jo sūnumi J. D. R. M., gim. 2004 m. gruodžio 15 d., tvarka: iki 2013 metų gruodžio 31 d. tėvas gali netrukdomai bendrauti su vaiku kitoje valstybėje tik dalyvaujant vaiko motinai (ieškovei). Tuo atveju, jeigu tėvas atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip vienos savaitės laikotarpiui, vaikas praleidžia (gyvena) su tėvu jo gyvenamojoje vietoje; motina įpareigojama netrukdyti tėvui ir sūnui netrukdomai bendrauti telefonu ir internetu bei kasmet, pradedant nuo 2014 metų, išleisti J. D. R. M. pas tėvą šv. Velykų, šv. Kalėdų, Naujųjų metų šventėms (poriniais kalendoriniais metais – pas tėvą, neporiniais – pas motiną), vaiko pasirinkimu pusę žiemos ir pavasario, rudens mokyklos atostogų ir vieną mėnesį (pasirinktinai) vasaros mokyklos atostogų praleisti (gyventi) kartu su tėvu jo gyvenamojoje vietoje; visais atvejais tėvas, ketindamas atvykti į Lietuvą ir turėdamas tikslą bendrauti su vaiku, privalo prieš penkias dienas pranešti apie savo atvykimą ir išvykimą; tėvas, norėdamas pasiimti vaiką su savimi į kitą šalį, privalo prieš dvi savaites informuoti apie tai vaiko motiną raštu; ieškovas vaiką paima ir grąžina į I. R. gyvenamąją vietą; vaiko kelionės išlaidas, abu tėvai dengia lygiomis dalimis. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo W. M. M. bendravimo su sūnumi tvarka yra nustatyta šiuo metu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, kuris yra privalomas ne tik bylos šalims, tačiau ir valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Taigi, vadovaujantis virš minėta CPK 278 str. taikymo praktika, aptariamas teismo procesinis sprendimas dėl bendravimo tvarkos nustatymo gali būti aiškinamas tik tiek, kiek nėra keičiamas teismo sprendimo turinys.

Šiuo atveju viena iš bendravimo tvarkos sąlygų, kurią ir prašė išaiškinti pareiškėjas, yra ta, kad vaiko kelionės išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis. Pareiškėjo vertinimu, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išaiškino, kad minėta nuostata apima tik tiesiogines vaiko kelionės išlaidas. Tačiau tokia teismo išvada, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, atitinka ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, tačiau ir CPK 278 str. reikalavimus. Pažymėtina, kad teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-65-452/2013 dėl pareiškėjo W. M. M. bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog vaiko kelionės išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis. Taigi nei šiame sakinyje, nei teismo procesinio sprendimo motyvuojamoje ar rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, jog aptariama formuluotė gali būti aiškinama plečiamai, dėl ko abu tėvai lygiomis dalimis turi apmokėti ne tik paties vaiko, tačiau ir vieno iš jo tėvų kelionės ar net apgyvendinimo išlaidas. Teismo skundžiamoje nutartyje nurodytas bendravimo tvarkos sąlygos aiškinimas neprieštarauja CPK 278 str. 1 d. nuostatoms, kadangi nekeičia jos turinio (bylos šalims nesukuria jokių naujų teisių ar pareigų, nepakeičia nustatytų sąlygų ar įsipareigojimo apimties).

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino teismo sprendimą bei pagrįstai nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendime nurodyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, numatanti, kad vaiko kelionės išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis, reiškia, kad W. M. M. apmoka visas J. D. R. M. kelionės išlaidas (už lėktuvo, autobuso bilietus) vaikui vykstant bendravimui su tėvu iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę ar į bet kurią kitą tėvo W. M. M. gyvenamąją vietą, o po bendravimo vaikui grįžtant pas motiną į Lietuvą, J. D. R. M. kelionės išlaidos apmokamos I. R..

Tokios išvados nepaneigia ir atskirajame skunde nurodomi argumentai, jog pareiškėjo kelionės išlaidos vykstant į Lietuvą dėl bendravimo su sūnumi iš esmės atsiranda tik todėl, kad I. R. išvyko gyventi iš Junginės Karalystės į Lietuvos Respubliką, o šios išlaidos nėra skirtos asmeninių pareiškėjų reikalavimų tenkinimui. Pirmiausia pažymėtina tai, jog kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, atsižvelgdamas į Europos Sąjungoje įtvirtiną laisvo asmenų judėjimo principą bei laikydamasis nustatytų reikalavimų, iš esmės turi teisę laisvai pasirinkti gyventi bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Negana to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 str. yra numatyta, jog pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Be to, pastarajame straipsnyje įtvirtina ir tai, kad negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą, o kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Taigi nagrinėjamu atveju I. R. kartu su savo sūnumi grįždama gyventi į Lietuvos Respubliką įgyvendino vieną iš konstitucinių savo teisių, dėl ko pareiškėjo išreikštas nepasitenkinimas tokiu I. R. poelgiu yra visiškai nepagrįstas. Negana to, kaip matyti iš jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutarties, Jungtinės Karalystės Lincolno grafystės teismas 2008 m. gruodžio 11 d. yra priėmęs sprendimą, kuriuo, be kita ko, nusprendė ir tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su motina ir šiai suteiktas leidimas išgabenti vaiką už Anglijos ir Velso jurisdikcijos ribų; W. M. M. yra oficialiai pasižadėjęs negrasinti ir nenaudoti smurto prieš vaiko motiną. Šios aplinkybės leidžia vertinti, kad I. R. galėjo turėti įvairių priežasčių išvykti iš Jungtinės Karalystės bei išvykdama neabejotinai galėjo pasiimti savo ir apelianto sūnų bei apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi apelianto tvirtinimas, jog bendravimo su sūnumi tvarkos įgyvendinimo išlaidos susidaro dėl I. R. kaltės, dėl ko ji privalo padengti pusę lydinčio asmens kelionės bei apgyvendinimo išlaidų, yra visiškai nepagrįsti dar ir dėl šių aptartų aplinkybių. Kartu pabrėžtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 3.165 str. 1 d. įtvirtinta, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tokiu būdu pareiškėjas, turėdamas pareigą tinkamai rūpintis ir ugdyti savo sūnų, privalo ir pats dėti pastangas bei prisiimti atsakomybę, juo labiau kad jis pats kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl bendravimo tvarkos su sūnumi nustatymo, o kelionės išlaidos, kurias patiria įgyvendindamas nustatytą bendravimo su sūnumi tvarką, yra tiesiogiai susijusios su jo, vaiko tėvo pareiga auginti bei rūpintis sūnumi.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta ir atskirojo skundo argumentą, jog apelianto patiriamos kelionės išlaidos turėtų būti priteisiamos lygiomis dalimis su I. R., kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2014 m. spalio 17 d. nutartį dėl pareiškėjo bendravimo tvarkos su sūnumi nustatymo, yra nurodęs, jog I. R. privalo atlyginti pareiškėjo W. M. M. patirtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų dalį, proporcingą patenkintų jo reikalavimų daliai. Šiuo atveju aptariamoje kasacinės instancijos teismo nutartyje apelianto nurodomu būdu buvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių nagrinėjant civilinę bylą, paskirstymo klausimas (CPK 93 str.). Tačiau tokios teisės normos ir civilinio proceso įstatymo reikalavimai nėra taikomi sprendžiant vaiko bendravimo tvarkos įgyvendinimo metu susidariusių išlaidų klausimus, juo labiau, kad tokios sąlygos, t. y. kad abu tėvai lygiomis dalimis dengtų ne tik vaiko, tačiau ir vieno iš tėvų kelionės išlaidas, privalo būti aptariamos šalių ir patvirtinamos bylą iš esmės nagrinėjančio teismo procesiniu sprendimu, kadangi sukuria papildomus materialinius įsipareigojimus ir yra reikšmingos bei svarbios abiem bylos šalims.

Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.