- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-93-238-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-72-1-00139-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Giedrius Endriukaitis, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- I. N., N. N.
- Advokatai
- Laimius Platūkis
Pranešėja Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-93-238/2014;
Teisėja Irma Blekaitienė Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00139-2011-8
2014 m. balandžio 7 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Virbickaitei, nuteistiesiems I. N., N. N., jų gynėjui advokatui Laimiui Platūkiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. N. ir N. N. apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 2 dalį (S. M. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (A. M. atžvilgiu) laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (A. P. atžvilgiu) laisvės atėmimu 8 mėnesiams, pagal BK 163 straipsnį laisvės apribojimu 1 metams, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes, švelnesnes keičiant griežtesne, sudėjus iš dalies, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
N. N. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Tenkintas Alytaus vaikų globos namų, atstovaujančių nepilnamečio A. P. interesams, civilinis ieškinys ir priteista iš I. N. ir N. N. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirta Alytaus vaikų globos namų administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. N. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2011 m. vasario–kovo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje, tyčia mušė mažametę S. M., gim. (duomenys neskelbtini), suduodama jai ne mažiau kaip 4 smūgius elektros laidu į kojas, sukėlė nukentėjusiajai S. M. fizinį skausmą.
Be to, ji nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2011 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini)gyvenamojo namo kambaryje, tyčia mušė mažametę A. M., gim. (duomenys neskelbtini), suduodama ne mažiau kaip vienuolika smūgių į įvairias kūno vietas, sukėlė fizinį skausmą ir padarė nukentėjusiajai A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl krūtinės, veido ir kairio žasto sumušimo, odos nubrozdinimo žemiau kairės ir dešinės menčių, poodinės kraujosruvos nugaros dešinėje pusėje žemiau mentės, kairio žasto viršutinio trečdalio nugariniame paviršiuje, ties kairės ausies kaušelio priekiniu paviršiumi, kairio skruosto srityje.
Be to, ji nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2011 m. balandžio 24 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini)gyvenamojo namo kambaryje, tyčia mušė mažametį A. P., gim. (duomenys neskelbtini), su kabeliu suduodama ne mažiau kaip trylika smūgių į įvairias kūno vietas bei sugriebdama ranka už kapšelio, sukėlė fizinį skausmą ir padarė nukentėjusiajam A. P. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo viršugalvio ir pakaušio riboje dešinėje, kairės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, kairės speninės ataugos srityje, dešinės pėdos I piršto šoniniame paviršiuje, kairės pėdos IV piršto pamatinės falangos nugariniame paviršiuje, kairės pėdos I piršto galinės falangos šoniniame paviršiuje, kapšelio kairėje, smakro dešinėje, kairio skruosto srityje, apatinio žandikaulio dešinio kampo projekcijoje, poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos kairėje, dešinio peties sąnario nugariniame paviršiuje.
Be to, ji nuteista pagal BK 163 straipsnį už tai, kad 2011 m., tiksliau nenustatytu laiku, būdama mažamečių nukentėjusiųjų A. M., gim. (duomenys neskelbtini), S. M., gim. (duomenys neskelbtini), globėja, bei A. P., gim. (duomenys neskelbtini), globėjo N. N. sutuoktine, turėdama pareigas, numatytas 1996 m. kovo 14 d. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme Nr. I-1234, LR Civilinio kodekso 3.165 str., sudaryti vaikams tinkamas sąlygas augti, vystytis, auklėti humaniškai, tinkamai juos prižiūrėti, (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, piktnaudžiavo savo kaip globėjos teisėmis, fiziškai ir psichiškai gniuždė šeimoje globojamus vaikus, taikydama jiems fizines bausmes, tyčia versdama mažamečius A. P., S. M. ir A. M. kaip bausmę klūpėti ilgą laiką, o klūpant laikyti iškeltą į viršų kėdę, ir tuo sukeldama nukentėjusiesiems S. M., A. M. ir A. P. fizinį skausmą bei padarydama nukentėjusiems nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų abiejų kelių sąnarių priekiniuose paviršiuose.
Be to, ji nuteista pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-04-27 iki 2012-05-24, turėdama tikslą daryti poveikį nukentėjusiesiems ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 72-1-00139-11, susitikdama su mažamečiais nukentėjusiaisiais asmenimis A. P., A. M. bei S. M. bei palaikydama su jais kontaktus mobiliojo ryšio telefonais bei kitomis ryšio priemonėmis, siekė įgyti jų palankumą, bendravimų metu teikė A. M. ir S. M., jos kaip įtariamosios dalyvaujant procese sužinotus duomenis apie nukentėjusiojo A. P. parodymus apklausiant jį teisme, vertė nukentėjusįjį A. P. pakeisti parodymus duotus apklausiant ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 72-1-00139-11 dėl fizinio skausmo sukėlimo bei nežymaus sveikatos sužalojimo, slapta, be vaiką globojančios institucijos žinios, susitikdama su A. P. Alytaus vaikų globos namuose, teikdama jam vokus laiškams ir nurodydama rašyti laišką, kuriame jis turėtų prisipažinti melavęs, nurodytų, jog apklausiamas davęs neteisingus parodymus ir įtariamųjų šeimoje nebuvęs sužalotas, o susižalojęs pats, darydama pokalbio su nukentėjusiuoju A. P. įrašą, ir teikdama šiuos duomenis prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, per savo atstovą prašydama arba inicijuodama, jog mažamečiai nukentėjusieji būtų papildomai apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir tokiu būdu nukentėjusysis A. P. pakeistų savo parodymus, o apklausiamos nukentėjusiosios A. M. ir S. M. paliudytų, jog nei vieno nukentėjusiojo atžvilgiu įtariamieji nenaudojo smurto, tokiu būdu siekė paveikti mažamečius nukentėjusiuosius A. P., A. M. ir S. M., kad šie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.
N. N. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2011 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, mažamečiui A. P., gim. 1997-12-13, sudavęs kumščiu ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies lūžimo.
Apeliaciniu skundu nuteistoji I. N. skundžia Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį ir išteisinti ją dėl BK 140 str. 2 d., 163 str. ir 233 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismo nuosprendis priimtas neteisingai ir nevisapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus, padarius klaidingą išvadą dėl bylos aplinkybių, kurios nebuvo visiškai ir objektyviai ištirtos byloje, tuo pažeidus procesines teisės normas ir netinkamai jas pritaikius. Dėl šių pažeidimų apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Apeliantės kaltė, padarius jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, neįrodyta. Teigia, kad nepagrįstos teismo padarytos išvados dėl fizinio skausmo sukėlimo S. M., kadangi apylinkės teismas nesivadovavo specialisto išvadomis ir teiginiais, jog S. M. sužalojimai kelių srityje yra smulkūs, neinformatyvūs, jų susidarymo mechanizmo nustatyti nėra galimybės. Tokie sužalojimai galėjo atsirasti bet kokiomis aplinkybėmis, o nesant joms aiškioms, atsakyti į ekspertui užduotus klausimus nėra galimybės. Objektyvių duomenų, kad tie sužalojimai kelių srityje galėjo atsirasti klūpant, byloje nėra. Ekspertas taip pat negalėjo patvirtinti, ar tie sužalojimai atsirado klūpant, ar dėl kito poveikio keliams (teismo posėdis 2013-09-04). Eksperto 2011-11-18 išvadoje Nr. pG 129-296/11(06) nurodyta, kad iš pateiktų liudytojų parodymų matyti, jog liudytojai nėra specialistai, turintys medicininį išsilavinimą, todėl jų parodymai negali būti teismo medicininio tyrimo objektu, ir ekspertas, nesant objektyvių medicininių duomenų, neturi galimybės spręsti fizinio skausmo sukėlimo S. M. klausimo. Teismas dėl specialisto L. U. pateiktos išvados ir jo teiginių visiškai nieko nepasisakė ir atmetė juos kaip nereikšmingus. Padarytų S. M. sužalojimų faktų konstatavimui objektyvių duomenų byloje nėra. Teismas neturėjo remtis vien liudytojų parodymais, darydamas apkaltinamąją išvadą dėl apeliantės kaltės. Apeliantė nurodo, kad nepagrįstas yra apylinkės teismo nuosprendis ir dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo A. M., kadangi 2013-09-04 teismo posėdžio metu specialistas L. U. patvirtino faktą, kad A. M. padaryti sužalojimai medicininiu požiūriu galėjo atsirasti tiek smūgių, tiek jai kritus ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus, o paties sužalojimo mechanizmo nustatyti nėra galimybės dėl objektyvių medicininių duomenų trūkumo. Specialistas patvirtino, kad mergaitei sužalojimai galėjo atsirasti tiek jai žaidžiant, tiek kritus nuo laiptų. Specialistas akcentavo, kad tokie sužalojimai būdingi atsitrenkimui į paviršius, be to, jie yra smulkūs ir galėjo atsirasti buityje. Kad jie galėjo atsirasti buityje, neneigė ir pati nukentėjusioji. Kokiomis aplinkybėmis atsirado nukentėjusiajai padaryti sužalojimai šioje byloje, specialistas atsakyti negali. A. M. padaryti sužalojimai kelių srityje yra smulkūs, neinformatyvaus pobūdžio, jų susidarymo mechanizmo nustatyti nėra galimybės. Kad sužalojimai atsirado mergaitei klūpant, objektyvių duomenų nėra. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo patvirtinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota A. M., nepaneigta byloje esanti versija, kad ji galėjo susižaloti mokykloje nustumta nuo laiptų. Konflikto faktas tarp jos ir A. C. patvirtintas, tačiau mažai tikėtina, kad jis būtų prisipažinęs nustūmęs ją nuo laiptų. Specialisto teiginiais ir išvadomis teismas nesivadovavo. Byloje nenuginčijamų įrodymų, kad tie sužalojimai atsirado dėl panaudoto smurto, nėra. Taigi, teismo padarytos išvados yra nepagrįstos ir neobjektyvios. Nei vienas iš liudytojų, kurių parodymais teismas rėmėsi šiame epizode, A. M. sveikatos sutrikdymo nematė. Nuteistoji teigia, kad nepagrįstas yra apylinkės teismo nuosprendis ir dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo A. P., kadangi specialistas 2013-09-04 teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam padaryti sužalojimai taip pat galėjo atsirasti buityje, jam kritus ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar kitomis aplinkybėmis. Ar kraujosruvos galėjo atsirasti nuo smūgių, nėra galimybės nustatyti, žalojantis daiktas nerastas. Dėl objektyvių duomenų trūkumo sužalojimai medicininiu požiūriu yra smulkūs, kokiomis aplinkybėmis jie atsirado ir kada, objektyviai nustatyti negalima. Specialistas parodė, kad kapšelio sužalojimas galėjo atsirasti jį liečiančio daikto poveikio, tačiau, kad jis atsirado, sugriebus jį ranka, mažai tikėtina. Taip pat specialistas negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad sužalojimai ant A. P. kelių atsirado būtent nuo klūpėjimo. Byloje nustatytas faktas, kad A. P. 2011-04-23 nukrito nuo malkų ir susižalojo, nepaneigta versija, kad jis susižalojo mokykloje, atsitrenkęs į sieną, liudytojai patvirtino, kad jis buvo aktyvus, dažnai bėgiodavo ir susitrenkdavo. Tačiau apylinkės teismas nesivadovavo specialisto L. U. išvadomis ir teiginiais. Nuosprendyje liko neišsklaidytos abejonės, kaip ir kokiomis aplinkybėmis galėjo atsirasti A. P. konstatuoti sužalojimai. Kad jie atsirado kaip smurto pasekmė, objektyvių duomenų nėra. Teismo iniciatyva apklaustas gydytojas E. J. J. parodė, kad A. P. galėjo nukristi ant kieto paviršiaus ir taip susižaloti nosį, tačiau teismas nesivadovavo ir jo parodymais. Nuosprendis grindžiamas tik A. P. parodymais, kad klūpant vaikams liepdavo laikyti iškeltą į viršų kėdę, taikė jiems fizines bausmes.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantės nuomone, nėra pakankamai duomenų jos kaltei pagrįsti dėl piktnaudžiavimo globėjos teisėmis ar pareigomis, kadangi I. N. nieko bendra neturi su A. P. globėjos statusu. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007-04-04 nutartimi berniuko globėju paskirtas N. N.. Byloje apklausti liudytojai E. R., J. P., J. P., J. K., Z. Š., R. Ž., R. G., S. M., O. G., R. G. Navickų šeimą charakterizavo teigiamai, parodė, kad tėvai domisi savo globotiniais, vaikai niekada nesiskundė smurtu, sumušti nebuvo. Gydytoja J. P. akcentavo per vaikų medicinines apžiūras ant jų kūnų pastebėjusi mėlynes. Visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad Navickai rūpinosi savo globotiniais, jiems neabejingi. Taigi, byloje nėra įrodymų ir dėl to, kad I. N., būdama globėja, piktnaudžiavo globėjos teisėmis ar pareigomis.
Nuteistoji teigia, kad nepagrįstas skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis ir dėl poveikio nukentėjusiesiems A. P., A. M. ir S. M., kadangi tarp globotinių ir globėjų buvo nusistovėjęs glaudus ryšys, tačiau teismui pateikta informacija buvo netinkamai įvertinta. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad glaudus ryšys yra išlikęs ir iki šiol, o vaikai apie globėjus nieko bloga nėra sakę. Byloje pateikti 2012-02-14 teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės aktai Nr. 103MS-19/2012, Nr. 103MS-20/2012 ir Nr. 103MS-21/2012, kurių išvada gerokai skiriasi ir akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms dėl galimo poveikio nukentėjusiems, todėl ja vadovautis būtų neteisinga. Teismas nepagrįstai sureikšmino kelių susitikimų su A. P. faktą, globotinių siunčiamus jai laiškus, nepagrįstai kaip pagrindinį įrodymą vertina A. P. parodymus, kuriuos laiko patikimais ir jais grindžia apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantės nuomone, visų liudytojų parodymai, kuriais grindžiami kaltinimai nepilnamečių vaikų sužalojimu, yra išvestiniai, netiesioginiai, kadangi jie paties sužalojimų fakto nematė, todėl nieko konkretaus negalėjo apie juos pasakyti. Visi kaip vienas atkartoja A. P. pasakojimus apie jo neva patirtą smurtą šeimoje arba kažką girdėjo iš nepatvirtintų šaltinių. A. P. 2011-04-28 gydėsi Lazdijų ligoninės stacionare, tačiau pagal jo tos dienos pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ko būti negalėjo. Neaišku, kokiomis aplinkybėmis tos dienos data buvo surašyti net 4 jo pranešimai. Į šiuos klausimus atsakymo nerasta. Kilus abejonėms, ar A. P. nėra manipuliuojama, I. ir N. N. kreipėsi į prokuratūrą, tačiau tai davė priešingą rezultatą – poveikiu nukentėjusiesiems buvo apkaltinta pati I. N.. Byloje nebuvo pašalinti visi neaiškumai, prieštaravimai, neišsiaiškinta, kokiomis aplinkybėmis A. P. 2011-04-28 surašė 4 pranešimus policijai, jeigu jis tuo metu gydėsi ligoninės stacionare, ir pagal medicininius dokumentus, jautėsi silpnai, kyla abejonės ir dėl jo pareiškimų turinio, kurie yra surašyti ne kaip nepilnamečio vaiko, o minčių dėstymas yra logiškas, nuoseklus, įvykiai aprašyti chronologiškai. Nustatyta, kad D. G. lankėsi ligoninėje, ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad A. P. pranešimas galėjo būti surašytas jos kabinete, tačiau tai yra neįtikėtina, kadangi tuo metu jis gydėsi stacionare. Į šiuos klausimus liko neatsakyta. Be to, šioje byloje padaryta ir procesinių pažeidimų. B. J. buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą, tačiau jam nėra žinoma, kur A. P. parašė keturis 2011-04-28 pranešimus, tačiau jam jis jų nerašė; gydytojas G. J. epikrizėje nurodo, kad A. P. 2011-04-28 svaigo galva, pykino, jis buvo nualpęs, todėl natūraliai kyla klausimas, ar esant šiems simptomams, jis iš viso galėjo dalyvauti ikiteisminiame tyrime procesinių veiksmų atlikime. 2011-04-29 ikiteisminio tyrimo tyrėjo nutarimu leista atstovui pagal įstatymą Lazdijų VTAS specialistei D. K. dalyvauti procese, nors nuo 2011-04-29 procese privalo dalyvauti tik Alytaus valstybinių globos namų atstovas. Neaišku, kokiu pagrindu procesiniuose veiksmuose dalyvauja asmenys, kurie pagal įstatymą net neturi teisės atstovauti nepilnamečių vaikų interesams. Akivaizdu, kad šioje byloje tiek procesiniuose veiksmuose, tiek ir neprocesiniuose veiksmuose dalyvauja asmenys, kurie yra nesusiję su globos įstaiga. Apeliantės nuomone, tai yra akivaizdus tam tikrų institucijų atsakingų darbuotojų suinteresuotumas bylos baigtimi, tačiau koks, bylos nagrinėjimo metu taip ir neatsakyta. Kyla abejonė, ar byloje renkant įrodymus, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso normų reikalavimai. Apylinkės teismas konstatavo, kad visi byloje gauti įrodymai yra surinkti nepadarius BPK pažeidimų, tačiau apeliantė mano, kad šiame baudžiamajame procese nėra surinkta pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių I. N. dalyvavimą jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Byloje jos kaltę nenuginčijamai patvirtinančių įrodymų nėra. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apylinkės teismas buvo šališkas, neobjektyvus, ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Apylinkės teismas nuosprendį grindė išskirtinai tik liudytojo A. P. parodymais, ką ir pats pažymėjo apkaltinamajame nuosprendyje, nenurodydamas jokių motyvų, kodėl atmeta apeliantę teisinančius įrodymus. Todėl teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 str. reikalavimų. Iš to išeina, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas, o Alytaus vaikų globos namų pareikštas civilinis ieškinys atmestinas.
Nuteistojo N. N. apeliaciniame skunde dėstomi iš esmės analogiški argumentai kaip ir I. N. apeliaciniame skunde, nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl apelianto kaltės įrodytumo, sukėlus nukentėjusiajam A. P. fizinį skausmą ir padarius nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra, o esantys įrodymai įvertinti vienpusiškai ir neteisingai. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas buvo šališkas, neobjektyvus, ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, o surinkti įrodymai nepatvirtina nuteistojo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl atmeta apeliantą teisinančius įrodymus, jų net netyrė ir nieko dėl jų nepasisakė. Įrodymų vertinimas apylinkės teisme atliktas pažeidžiant BPK 20 str. reikalavimus, nekaltumo prezumpciją, o apkaltinamasis nuosprendis grįstas vien tik A. P. parodymais. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų skundžiamas nuosprendis naikintinas, o Alytaus vaikų globos namų pareikštas civilinis ieškinys atmestinas.
Teismo posėdyje nuteistieji I. N. ir N. N., jų gynėjas Laimis Platūkis prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė J. V. prašė nuteistųjų Inetos ir N. N. apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų I. N. ir N. N. apeliaciniai skundai atmetami.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį Inetos ir N. N. atžvilgiu, kurį naikinti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Pagrindiniai nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. I. N. ir N. N. apeliacinius skundus grindžia argumentais, kurie savaip interpretuoja buvusius įvykius, iš esmės ginčija apylinkės teismo konstatuotas faktines aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad Ineta ir N. N. įvykdė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą visuose epizoduose bei priėmė motyvuotą ir įrodymų visuma pagrįstą nuosprendį, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pagrindo abejoti neturi.
Nuteistoji I. N. iš esmės ginčija jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., aplinkybes visuose trijuose epizoduose, tai yra ji neigia kaltę kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sukėlusi nukentėjusiajai S. M. fizinį skausmą, A. M. – fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, o A. P. – fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad ji naudojo fizinį ir psichinį smurtą globojamų vaikų atžvilgiu, byloje nustatyta ikiteisminio tyrimo metus surinktais, teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir jais pagrįstomis skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis.
Teisėjų kolegija nustatė, kad teisme apklaustų liudytojų parodymai neabejotinai patvirtina I. N. veiksmuose esant BK 140 str. 2 d. nusikalstamos veikos požymius nukentėjusiųjų atžvilgiu. O būtent, smurtą nukentėjusiosios S. M. atžvilgiu įrodo liudytojos V. P. parodymai, kur ji nurodė, jog fizinio lavinimo pamokos metu atbėgusios mergaitės jai pasakė, kad S. M. sumušta, tuomet ji ir mokytoja A. K. apžiūrėjo mergaitę ir jos kūne matė sužalojimus (rėžius ant šlaunų). S. M. nurodė, kad ją laidu mušė I. N., bet prašė jos „neišduoti“, niekiam nesakyti, ypač I. N., nes jos bijo. Liudytoja A. K. patvirtino, kad prieš kūno kultūros pamoką atbėgusios mergaitės jai pasakė, jog sumušta Sabina, kad jos kojos mėlynos, apžiūrėjus mergaitę, ant šlaunų matėsi mėlyni rėžiai. Paklausta, kas ją sumušė, ji nurodė I. N. ir patvirtino, kad ji muša ją, A. M., A. P.. Liudytoja E. R. patvirtino faktą, kad S. M. buvo sumušta, kad liudytoja kvietėsi pokalbio I. N., kuri pripažino, kad tai buvo vienkartinis atvejis, jai buvo paaiškinta, kad vaikų mušti negalima. Liudytoja B. T. parodė, kad jos dukrai, su kuria kartu mokėsi S. M., ši yra sakiusi, jog už neigiamą pažymį pamotė muš kompiuterio laidu, gavusi neigiamą pažymį, ji prašydavo mokytojos parašyti geresnį. Vėliau liudytojos dukra matė per kūno kultūros pamoką ant Sabinos kojų dryžius, paklausta mergaitė pasisakė, kad yra mušama už viską – už blogus pažymius, už kambarių nesutvarkymą, keletą kartų buvo neleidžiama į mokyklą, kol mėlynės neužgis. Buvo atvejis, kai mergaitė atėjo į mokyklą sumuštu veideliu ir prisipažino, kad ją sumušė pamotė, o liepė sakyti, kad su rogutėmis.
Nustatyta, kad smurtas globėjų šeimoje buvo naudojamas ne tik S. M., bet ir globotinių A. P. ir A. M. atžvilgiu. Liudytoja psichologė R. Ž. teisme patvirtino, kad jai A. P. skundėsi dėl smurto šeimoje, matė sužalojimus, sumušimus galvoje, juos apžiūrėjo kartu su gydytoju V. B.. A. P. paaiškino, kad buvo tampomas už lytinių organų, kad mušė virdulio laidu, su tuo jo galu, kuriame yra kištukas. Ant kojų buvo nuospaudos nuo klūpojimo, sakė, kad klupdydavo su kėde rankose, kurią reikėdavo laikyti iškėlus, dar ant kėdės uždėdavo kibirą su sėklom, ir jeigu sujudėjus sėklos išbyrėdavo, reikėdavę klūpoti ilgiau. Taip buvo elgiamasi ir su vyresniąja mergaite. Apie tai pranešė VTAS vedėjai D. G.. Liudytoja šeimos gydytoja J. P. parodė, kad jai buvo žinoma, jog abiejų mergaičių kelių oda buvo sustorėjusi, kad jos jai prisipažinusios, jog yra klupdomos už prasižengimus. Liudytojas gydytojas V. B. parodė, kad kolegei R. Ž. kilus įtarimui apie prieš vaiką naudojamą smurtą, jis apžiūros metu pastebėjo keletą randų A. P. galvoje, buvo mėlynių, kurios atsirado, vaiko žodžiais, nuo klūpojimo ant žirnių, kruopų, kelių oda sustorėjusi, vaikas akcentavo žodį „dratas“ (elektros laidas), matė mėlynę ir ant užpakalio. Klupdydavo už nusižengimus, ant iškeltų rankų reikėdavę laikyti kėdę, ant kėdės padėdavo kibirą, keldavo 4-5 valandą nakties užkurti pečių, sakė, kad buvo tampomas už lytinių organų, kad tai darė globėja. Liudytoja D. G. parodė, kad A. P. jai papasakojo apie šeimoje patirtą smurtą, kad gavusi signalą iš gydytojo V. B. ir nuėjusi į šeimos sveikatos centrą, informacija pasitvirtino – A. P. buvo sumuštas, matėsi sužalojimai ant jo kūno, jis jautėsi blogai, jam buvo silpna, nuliūdęs, apsiverkęs, pasakojo, kad buvo sumuštas. Sakė, kad mušė lygintuvo laidu. Jai įstrigo atmintin laido smūgiai ir žymės jo kūne. Vaikas prašė paimti iš globėjų, nenorėjo grįžti pas juos. Po šio įvykio A. P. buvo paguldytas į Lazdijų ligoninę apžiūrai. Andrius surašė paaiškinimą, kad globėja smurtauja ir prieš mergaites. Įtarimų, kad tai gali būti išgalvota, jai nekilo. Vaikas sakė, kad N. N. mušė, dėl to jo nosis sulaužyta. Mergaičių pasakojimas, kad joms šeimoje gyventi gera, nesutapo su esamomis aplinkybėmis. Ant jų kūno matėsi smurto žymės, neapleido nuojauta, kad kažkas negerai. A. P. paliko ligoninėje ir daugiau nebendravo. Iš psichologės sužinojo, kad A. P. bijo grįžti namo. 2011-04-28 pranešimą A. P. rašė savarankiškai. Liudytojo J. B. parodymais nustatyta, kad A. P. jam sakėsi, kad jį globėja muša laidu, buvo matyti sumušimo žymės ant jo kūno. Liudytojas D. P. parodė, kad Andrius į mokyklą ateidavo su pėdkelnėm net kai būdavo šilta, pasakojo, kad mama mušė laidais. Liudytojas J. G. patvirtino tą aplinkybę, kad esant šiltam orui, A. P. vaikščiojo su pėdkelnėmis. Kad jis būtų kur nors susižalojęs nosį, jam girdėti neteko. Kai mokykloje vaikas susižaloja nosį, apie tai sužino visi, šiuo atveju jis tokio įvykio negirdėjo. Liudytoja M. R. parodė, kad nosies Andrius mokykloje nebuvo susižalojęs, kažkada yra sakęs, kad jį muša, tačiau kas konkrečiai, ji neužfiksavo. Liudytojas D. L. parodė, kad A. P. jam pasakojo, kad jam neduoda valgyti, kad Andrius dažnai būdavo susižalojęs, tačiau lūžių nebuvo. Kad mokykloje būtų susižalojęs, nematė. Jam pasakojo, kad mama lupdavo. Jis ateidavo su pėdkelnėm, nes mama liepdavo taip rengtis. Kaip Andrius susilaužė nosį, nežino nieko. Vieną kartą matė mėlynę po akim, teko matyti nubrozdinimus ant kaklo. Liudytojas L. S. parodė, kad A. P. jam sakėsi, kad mušamas namuose, matė jį su pėdkelnėm vasarą, nieko negirdėjo apie tai, kad jis mokykloje susilaužė nosį. Liudytojas L. R. parodė, kad A. P. buvo sumuštas laidais, ateidavo į mokyklą su pėdkelnėmis, sakė, kad gyvena su globėjais, miega rūsyje, kad jam neleidžia žiūrėti televizoriaus, kad mokykloje Andrius būtų susižalojęs, jam neteko matyti. Liudytoja R. G. parodė, kad Lazdijų rajono savivaldybės VTAS vedėja jai pasakiusi, jog Andrių reikia vežti į globos namus, nes šeimoje yra smurtaujama. Liudytojas tyrėjas B. J. parodė, kad atliekant tyrimą, buvo nustatyti sužalojimai ant A. P. kūno, kad viskas yra užfiksuota, kad A. P. 2011-04-28 pranešimai buvo pateikti kartu su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Liudytojas G. J. parodė, kad atvežti į Lazdijų rajono ligoninę vaikai, ant kurių kūnų buvo mėlynių, berniukui konstatuotas nosies lūžimas, kad A. P. būklė užfiksuota 2011-04-28 epikrizėje. Liudytoja J. M. patvirtino aplinkybę, kad jai A. P. pasakojo apie smurtą, kurį patyrė iš globėjų. Specialisto L. U. parodymais nustatyta, kad apžiūros metu A. P. nustatyti sužalojimai, užfiksuoti specialisto išvadoje, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kad sužalojimų metu vaikas galėjo jausti skausmą, kad nėra galimybės nustatyti, kokiu būdu A. P. susižalojo nosį, kad jis negali konstatuoti, kokiu būdu sužalotas Andriaus kapšelis. Patvirtino specialisto išvadas dėl abiejų mergaičių sužalojimų. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2011-09-12 pažymoje Nr. 18/06-2011KI-12;1-116 konstatuota, kad Ineta ir N. N. prisipažino, kad mušė S. M. už vagiliavimą, nes neteko kantrybės – toks I. Ir N. N. elgesys VTA kontrolierės įvertintas kaip netoleruotinas ir nepriimtinas. Tyrimo metu kontrolierė nustatė, kad nepilnamečio A. P. teigimu, I. ir N. N. ne kartą naudojo smurtą prieš globotinius (A. P., A. ir S. M.). Kontrolierė pateikė išvadą, kad toks I. ir N. N. elgesys pažeidžia vaikų interesus, sudaro prielaidas spręsti klausimą dėl globėjų pareigų nevykdymo ar netinkamo jų atlikimo. Kontrolierė konstatavo, kad I. ir N. N. teiginiai apie Lazdijų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos D. G. veiksmus, nuteikinėjant A. P. meluoti medikams, kad jis buvo nualpęs, parašyti prašymą, kad jis savo noru palieka globėjus, nepagrįsti jokiais įrodymais (Pažymos 4.2; 4.3 punktai, t. 5, b. l. 136-142). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 285/11(06) konstatuota, kad A. P. ne mažiau kaip 16 trauminių poveikių padaryti kūno sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimų metu jis galėjo jausti fizinį skausmą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 57-285/11(06) konstatuota, kad A. P. padarytas nosies lūžimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kad jis galėjo jausti skausmą, kad A. P. paaiškino specialistui, jog 2011 m. kovo pabaigoje smūgį kumščiu sudavė tėtis N. N.. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 297/11(06) konstatuota, kad A. M. ne mažiau kaip 13 trauminių poveikių padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurio metu ji galėjo jausti skausmą, kad A. P., kuriam konstatuotas nubrozdinimas galvos pakaušio srityje ir nubrozdinimai kairėje ausyje ir virš jos, papasakojo, jog globėjų namuose patyrė smurtą ne tik jis, bet ir Austėja ir S. M.. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 80-297/11(06) konstatuota, kad sužalojimai A. M. galėjo būti padaryti tiek smūgiais, tiek jai kritus bei atsitrenkus į kietus bukus daiktus, kad apklausos metu A. P. papasakojo apie globėjų šeimoje vartojamą smurtą ir prieš mažametes A. ir S. M.. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 296/11(06) konstatuota, kad S. M. ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. pG 129-296/11(06) konstatuota, kad neatmetama galimybė, jog S. M. padaryti sužalojimai atsirado nuo klūpojimo ant kelių, kad yra duomenų apie tai, jog smurtaujama globėjų šeimoje. Nepilnamečio liudytojo A. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nustatyta, kad jis nurodė, jog sužalojimai ant jo kūno atsirado nuo klūpojimo globėjų namuose, laikant iškeltą kėdę, kad globėja jį mušė laidu, kad jis buvo daužomas „drato“ galu, kad buvo prakirsta galva, bėgo kraujas, kad jis buvo mušamas per kojas ir per šonus, kad kartą neišlaikius jam iškeltos kėdės klūpant, globėja prasegė kelnes ir griebė už lytinio organo, tampė jį, suleidusi nagus, berniukui labai skaudėjo, kitą kartą globėja spyrė koja jam į nugarą, nuo ko jis krito ir susimušė nosį, kitais atvejais globėja sukinėdavo ausis. Nosį sužalojo tėtis kovo pabaigoje, trenkęs kumščiu. Tai, kad jis buvo mušamas, matė ir Sabina ir A. M. (t. 1, b. l. 100-101). Nepilnametės liudytojos A. M. apklausos protokole užfiksuota, kad A. P. yra sakęs, kad darys viską, kad tik iš globėjų namų išvažiuotų (t. 1, b. l. 63).
Aukščiau paminėtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina nuteistosios I. N. kaltę nežymiai sutrikdžius A. M. ir A. P. sveikatą, sukėlus fizinį skausmą A. M., S. M. ir A. P., todėl jos veiksmai pagal BK 140 str. 2 d. dėl visų trijų nukentėjusiųjų kvalifikuoti teisingai ir ji pripažinta kalta pagrįstai.
Analogiškai kaip ir I. N. savo kaltę apeliaciniame skunde neigia nuteistasis N. N., tai yra nepripažįsta, kad jis 2011 m. balandžio mėnesį, sudavęs kumščiu ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį mažamečiui A. P., sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies lūžimo. Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtino kaltinimus N. N. dėl A. P. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo. Kad nosį nukentėjusiajam sulaužė būtent N. N., patvirtino nukentėjusiojo A. P. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 101), kurie yra analogiški ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams (t. 1, b. l. 106-108), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto L. U. pateiktoje išvadoje Nr. G 57-285/11(06) aprašytos įvykio aplinkybės, kad atliekant A. P. apklausą, vaikas nurodė, kad smūgį į nosį jam sudavė tėtis N. N. (t. 1, b. l. 50); atlikus nukentėjusiojo medicininę apžiūrą, 2011-04-29 nustatytas nosies lūžimas, vaikas gydytojai papasakojo, kad globėjo namuose patyrė smurtą; specialistas L. U. konstatavo, kad A. P. nosies lūžimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu (t. 1, b. l. 50-51); teisme specialistas sužalojimo aplinkybes nukritus nuo malkų vertino kaip mažai tikėtinas, be to, nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų negalėjo patvirtinti A. P. nosies susižalojimo mokykloje fakto. Liudytoja D. G. teisme parodė, kad vaikas jai sakė, kad jį mušė ir nosį jam sužalojo N. N.; Lazdijų M. G. gimnazijos direktorės raštas patvirtina, kad A. P. nei 2011 m. sausio–balandžio mėnesiais, nei kitu laiku gimnazijoje nosies nesusilaužė, toks įvykis neužfiksuotas (t. 6, b. l. 66). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs nukentėjusiojo A. P. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, sugretinęs juos su liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, teismo psichologijos–psichiatrijos ekspertizės išvada, prieštaravimų tarp nukentėjusiojo parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių N. N. smurto faktą A. P. atžvilgiu, kurio metu berniukui buvo sulaužyta nosis, nenustatė. Esant neprieštaringiems nukentėjusiojo parodymams, kuriuos patvirtina ir kita aukščiau paminėta bylos medžiaga, netikėti jo parodymų objektyvumu ir patikimumu pagrindo apylinkės teismui nebuvo, jo nėra ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai. Taigi, pagrindo netikėti A. P. parodymais, nesivadovauti jais ir juo labiau juos atmesti nuteistojo N. N. apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl N. N. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo A. P..
Nėra pagrindo sutikti su I. N. apeliacinio skundo motyvais, kad ji nepiktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis. Šios nusikalstamos veikos požymiai neabejotinai nustatyti jos veiksmuose, kadangi I. N., būdama 2010-03-03 Varėnos rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta S. M. ir 2010-01-06 Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu paskirta A. M. globėja bei N. N., kuris Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007-04-04 nutartimi paskirtas A. P. globėju, sutuoktine, turėdama pareigą sudaryti vaikams tinkamas sąlygas augti, vystytis ir tinkamai juos prižiūrėti, piktnaudžiavo globėjos teise, fiziškai, psichiškai gniuždydama šeimoje globojamus vaikus, taikydama jiems fizines bausmes, sukeldama fizinį skausmą ir dviem iš jų (Austėjai ir Andriui) padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą. Nusikalstamos veikos faktą apylinkės teismas nustatė teisingai, pagrindęs nukentėjusiojo A. P. parodymais, kad globėjų namuose jis buvo verčiamas klūpėti, laikydamas rankose kėdę, buvo mušamas elektros laidu, jam buvo prakirsta galva, globėja sužalojo berniuko lytinį organą, sugriebdama jam ranka, tampydama, vėliau nuo spyrio į nugarą jis griuvo ir susimušė nosį. Nukentėjusysis parodė, kad globėja jį vertė klūpoti ne kartą, o taip pat ir Sabiną ir A. M.. Nors abi mergaitės neigė, kad globėja piktnaudžiavo teisėmis ir pareigomis, tačiau liudytoja J. P. teisme parodė, kad didesnė mergaitė aiškino, kad prasižengusios, jos buvo klupdomos. Liudytojas V. B. parodė, kad jis kalbėjo su kolege psichiatre R. Ž., kuri jam sakiusi, kad jai kilo įtarimai, jog prieš vaiką (Navickų globotinį) yra naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, nes ji matė sužalojimus ant vaiko kūno, kad vaikas jai skundėsi mušimu, ant jo galvos buvo randų, ant kūno – mėlynių, jis sakė, kad buvo klupdomas ant žirnių, kruopų. Vaikas vartojo žodį „dratas“. Esant šioms aplinkybėms, aukščiau išdėstytiems įrodymams dėl vaikams padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo, nėra pagrindo abejoti A. P. parodymais, kad daugybę kartų klūpojęs yra ne tik jis, bet ir jo sesutės. Rašytinė bylos medžiaga: nukentėjusiojo A. P. 2011-04-28 pranešimas Lazdijų rajono vaiko teisių skyriui, parodymų patikrinimo vietoje protokolas su priedais rodo, kad A. P. buvo verčiamas klūpėti, buvo mušamas laidu; liudytojos R. G. parodymai, kad jai 2011 m. balandžio mėn. pabaigoje Lazdijų r. savivaldybės VTAS vedėja pasakė, jog Andrių reikia vežti į globos namus, kadangi šeimoje naudojamas smurtas; liudytojos šeimos gydytojos J. P. parodymai, kad didesnioji mergaitė jai sakė, kad už prasižengimus buvo klupdomos, Sabinos kelių oda buvo sustorėjusi; B. J. parodymai, kad apklausų metu Lazdijų vaiko teisių apsaugos tarnyboje A. M. pripažino, kad A. P. globėjai liepdavo klūpoti už bausmę, kad jis kambaryje yra kelis kartus klūpojęs (t. 3, b. l. 197); A. P. pranešimas 2011-04-28 Lazdijų r. VTAS, kuriame jo paties ranka surašytos smurto prieš jį aplinkybės; Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2011-09-12 pažymoje Nr. 18/06-2011KI-12;1-116 padarytos išvados, tyrimo metu surinkta medžiaga patvirtino, jog prieš globotinius A. P., A. ir S. M. globėjų šeimoje naudojamas fizinis smurtas, kad toks globėjų elgesys pažeidžia vaikų interesus, sudaro prielaidas spręsti klausimą dėl globėjų pareigų nevykdymo ar netinkamo jų atlikimo (t. 5, b. l. 6); Teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 285/11 (06), Nr. G 285/11(06), Nr. G 297/11 (06), Nr. G 80–297/11 (06), Nr. G 296/11 (06) ir Nr. pG 129-296/11 (06) patvirtina, kad padaryti sužalojimai, vertintini kaip nežymūs sveikatos sutrikdymai, globotiniams A. M., S. M. ir A. P. pastarojo nurodytomis aplinkybėmis globėjų namuose. Taigi, byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtino I. N. kaltę dėl nusikalstamos veikos pagal BK 163 str., kadangi ji, būdama globėja, auklėdama globojamus vaikus, netinkamai vykdė savo globėjos funkcijas, piktnaudžiavo savo teisėmis, dėl ko buvo psichologiškai ir fiziškai gniuždomi globojamieji vaikai.
Kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliantės I. N. apeliacinio skundo argumentai dėl poveikio nukentėjusiesiems nusikalstamos veikos požymių nebuvimo jos veiksmuose. Bylos duomenimis įrodyta, kad I. N. siekė padaryti poveikį ir jį padarė, bendraudama su globos namuose buvusiais vaikais telefonu, susitikdama, inicijuodama rašyti laiškus, papildomas apklausas, siekdama, kad jie pakeistų savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, duotų melagingus parodymus.
Nustatyta, kad A. P., A. M., S. M. byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, jie ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti. Pradėjus ikiteisminį tyrimą ir priėmus sprendimus jie buvo apgyvendinti globos namuose, valstybinės įstaigos paskirtos jų globėjais. Taip pat byloje nustatyta, kad 2011 m. vasaros laikotarpiu kelis kartus slaptai, nesiregistravusi apeliantė susitiko su A. P.. Be to, ji telefonu bendravo su A. M., S. M.. Globos namų žurnale užfiksuota, kad apeliantės vizitai 2011-06-04, 2011-06-27, 2011-07-21, 2011-08-08 buvo (t. 4, b. l. 18-23). Tą aplinkybę, kad I. N. slaptai, nesiregistravusi lankė A. P. ir su juo bendravo patvirtino liudytojų R. Ž., L. Č., G. R., L. Z. parodymai. Liudytoja R. G. teisme paaiškino, kad lankė ligoninėje A. P., kad jis maigė telefoną ir sakė, kad jam nieko neatsitiko, kad jam liepė sakyti, jog nukrito, ir kad čia yra mažas melas. A. P. prašyme Lazdijų rajono vaiko teisių apsaugos skyriui nurodyta, kad I. N. jam sakiusi nieko nepasakoti (t. 4, b. l. 134). Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-21/2012, Nr. 103MS-19/2012 ir Nr. 103MS-20/2012 tyrimą atlikusi ekspertų komisija išvadose nurodė, jog globėjai Ineta ir N. N. gali daryti poveikį A. P., A. M. ir S. M. duodamiems parodymams, tačiau A. P. duodamiems parodymams esminės įtakos tai neturėjo (t. 3, b. l. 12-17, 22-25, 29-35). Psichologinio tyrimo metu nustatyta, kad tiriamosios Austėja ir S. M. neigė globėjų daromą poveikį, daug kalbėjo apie D. G. daromą poveikį jų duodamiems parodymams, mergaitės yra prisirišusios prie globėjų ir nori grįžti pas juos, tačiau byloje yra duomenys, paneigiantys D. G. daromą poveikį nukentėjusiųjų parodymams. Nukentėjusiosios tiek ekspertizės metu, tiek ankstesniuose parodymuose vartoja jos amžiui nebūdingų sąvokų, pateikia suaugusiųjų išsakomų argumentų. Galima daryti prielaidą, kad nukentėjusiosioms globėjai gali daryti poveikį jų duodamiems parodymams. Nukentėjusioji A. M. patvirtino, kad su globėjais bendrauja telefonu, laiškais. Ekspertizės akte nurodyta ir ekspertizės metu A. M. pripažinta aplinkybė, jog būdama globos namuose ji telefonu bendravo su globėjais, visiškai atitinka A. P. ekspertams išsakytus parodymus, kuriais jis patvirtino, jog tuo metu kai vyko tyrimas ir jie buvo patalpinti į globos namus, buvę globėjai telefonu bendravo su nukentėjusiosiomis ir darė jų parodymams įtaką. Psichologinio tyrimo metu nustatyta, kad tiriamasis A. P. patvirtino globėjų daromą poveikį jo parodymams, paaiškino globėjams siunčiamų laiškų motyvus ir aplinkybes: „paskambina, primoko globėja visąlaik, kad išsisukt, sako, taip sakyk, bus geriau, atvažiuosim, aplankysim, sakyk, nemušiau, viskas gerai buvo. Prašė rašyti laiškus, kad jie nemušė, nekalti. Sakydavo niekam nesakyk nė žodžio, mes tave lankysime, rūpinsimės. Sakydavo ką rašyti, turėdavo laišką, liepdavo parašyti kam siunčiu, jie pasiimdavo ir išsiųsdavo. Man pasirodė gerai, atveždavo saldainių, vaflių, pinigų, nes jų neturėjau. A. P. tyrimo metu teigė kad globėja skambindavo ir Sabinai, ir Austėjai, kad primokė ir jas“.
Tiek šiame epizode, tiek kituose epizoduose apeliantų kaltumas patvirtinamas byloje surinktais įrodymais, juos teismas nurodė nuosprendyje, padarė išsamią analizę, pasisakė dėl visų abejonių, kurias kėlė apeliantai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo patikėjo A. P. parodymais ir jie yra vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi teismas nustatydamas jų kaltę. Pažymėtina, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, kadangi apeliantų kaltumas patvirtintas ne vien A. P. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurie paminėti nuosprendyje, todėl nekartojami. Kaip nustatyta byloje, A. P. nurodytas aplinkybes dėl apeliantų smurto prieš jį ir globojamas mergaites (A. M., S. M.), patvirtino specialistų išvados, liudytojų parodymai. Taigi, A. P. parodymai atitiko kitus bylos duomenis ir jiems neprieštaravo, todėl teismas turėjo pagrindą jais tikėti ir jais remtis, nustatydamas apeliantų kaltumą.
Nors abu apeliantai ginčija specialistų išvadų teisingumą ir pagrįstumą, tačiau šiuo aspektu pasakytina tai, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Tiriamoje byloje pagrindo abejoti specialisto išvadų teisingumu ir pagrįstumu ar netikėti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktų išvadų objektyvumu nėra, tyrimus atliko kompetentingi specialistas ir ekspertai, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, jais vadovavosi kaip įrodomąją galią turinčiais duomenimis.
Kolegija nenustatė, kad apylinkės teismas šioje byloje būtų buvęs šališkas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungė visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir padarė apibendrinamąsias išvadas, kurios yra vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pirmosios instancijos teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai, iš kurių galima būtų spręsti apie apylinkės teismo šališkumą, apeliaciniuose skunduose nepateikta. Ta aplinkybė, kad teismas vertino įrodymus ne apeliantų naudai, negali būti laikoma teismo šališkumu.
Nepagrįsti Inetos ir N. N. apeliacinių skundų argumentai, kad šioje byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Šiuo požiūriu pasakytina tai, kad nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, nustatydamas Inetos ir N. N. kaltumą dėl nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų, įrodymus vertino netinkamai ir vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė prielaidomis ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos reikalavimus.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Nustatyta, kad nuosprendyje teismas vertino tiek apeliantus kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino juos teisinančių įrodymų.
Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo. Todėl skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistųjų I. N. ir N. N. apeliacinius skundus atmesti.