- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-16
- Bylos Nr.
- 2-1624/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Žemkasa“
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Žemkasa“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas užtikrinti galimų nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėję byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Testama“ ieškinį astakovui uždarajai akcinei bendrovei „Žemkasa“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo ir dėl uždarosios akcinės bendrovės „Žemkasa“ išbraukimo iš kreditorių sąrašo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
BUAB „Testama“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Žemkasa“ be pagrindo įgytus 533 525,90 Lt ir išbraukti iš kreditorių sąrašo 313 133,31 Lt šios bendrovės kreditorinį reikalavimą. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį 533 525,90 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – atsakovo pinigines lėšas bei turtines teises. Šiaulių apygardos teismas ieškovo prašymą tenkino – 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi areštavo ne didesnės kaip 533 525,90 Lt vertės atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o jo nesant, ar esant nepakankamai, areštavo atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartimi minėtą teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-1267/2012).
Atsakovas pateikė prašymą dėl 330 000 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Nurodė, kad tai jam sukelia realių nuostolių, užsakovai nebesiūlo atlikti statybos darbų arba prašo papildomų prievolių užtikrinimo priemonių, dėl arešto buvo padidintos draudimo įmokos. Draudimo kainų padidėjimai, užsakovų ir rangovų papildomi reikalavimai statybos darbus atliekančiai įmonei yra nepakeliami ir daro didelę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi įpareigojo atsakovą patikslinti prašymą, pateikiant įrodymus, pagrindžiančius galimų nusotolių atsiradimo faktą, pateikti aiškų nuostolių atsiradimo tikimybės pagrindimą, preliminarų nuostolių paskaičiavimą, nurodyti, kokio būtent įmonės turto areštas sąlygoja nuostolių atsiradimą.
Šalies argumentai
Atsakovas teismui pateikė patikslintą prašymą, prie prašymo pridėjo įrodymus, pagrindžiančius jo nuostolių atsiradimo tikimybę bei išdėstė aplinkybes, sąlygojančias būtinumą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinti atsakovo nuostolių atlyginimą (b. l. 27-29).
Ieškovas teigė, kad atsakovo prašymas nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas pateikė raštus iš kontrahentų, tačiau šie dokumentai neįrodo, kad atsakovui dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti kokie nors nuostoliai, taip pat neįrodyta, kad atsakovui kontrahentai pakeitė kokias nors bendradarbiavimo sąlygas ir padarė tai būtent dėl pritaikyto turto arešto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patyrė ar patirs realių nuostolių, nepagrindė nurodomo nuostolių dydžio bei tai, kad būtent dėl pritaikytų priemonių jis praras galimybę sudaryti rangos sutartis, gauti iš jų pajamas. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas savo teises ir teisėtus interesus gali ginti pateikdamas alternatyvų reikalavimo įvykdymo užtikrinimą, nurodydamas konkretų turtą, kurio areštas nesukeltų jam neigiamų pasekmių (CPK 146, 147, 148 str.). Teismas pabrėžė, kad įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.). Kadangi atsakovas neįrodė nuostolių, kurie tikėtinai atsiras dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atsakovo prašymo netenkino ((duomenys neskelbtini) str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas atsakovas UAB „Žemkasa“ atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iš ieškovo BUAB „Testama“ pareikalauti pateikti atsakovo UAB „Žemkasa“ 330 000 Lt nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Skunde nurodoma, kad:
Šiaulių apygardos teismas savo sprendimo nepagrindė jokiais argumentais, tik nurodė, kad atsakovas neįrodė nuostolių, kurie tikėtinai atsiras dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką aiškinant atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą, nereikalaujama įrodyti, kad nuostoliai tikrai atsiras. Atsakovas turi įrodyti, kad yra nuostolių atsiradimo tikimybė, atsakovo nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuotini. Teismas aukščiau nurodyta teismų praktika nesivadovavo. Reikalavo iš atsakovo pateikti konkrečius įrodymus, jog nuostoliai neabejotinai atsiras arba įrodymus, pagrindžiančius jau esamus nuostolius, nurodant konkretų jų dydį. Nepaisant to, kad atsakovas pateikė labai aiškią nuostolių atsiradimo tikimybę (mechanizmą) ir netgi pateikė įrodymus apie neabejotiną nuostolių atsiradimą, teismas nepagrįstai atmetė prašymą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad didelės vertės turto areštas neabejotinai apriboja savininko galimybes disponuoti areštuotu turtu ir nevaržomai veikti. Kai areštuojamas verslo subjekto turtas, apsunkinama jo ūkinė – komercinė veikla, ribojamos galimybės tinkamai konkuruoti rinkoje.Ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė, todėl atsakovo patiriamų nuostolių atlyginimas gali būti sudėtingas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ieškovo bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės statusas nėra kliūtis, esant pagrindui, tokiam ieškovui taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, kaip ir neatleidžia tokio ieškovo nuo nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo, jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškinys atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-84/2008; 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-445/2010). Teismas atmesdamas prašymą šių aplinkybių nevertino, nors tokių didelių nuostolių atlyginimas bankrutuojančiai įmonei tikėtina būtų labai sunkiai įvykdomas.
Ieškovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjama, ar teisėta ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų taikant laikinąsias apsaugos priemonės, atlyginimo užtikrinimo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija.
Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą iš esmės vadovaujamasi tais pačiais principais, kurias vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones ne tik preliminariai vertinama ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė, tačiau ir teismo sprendimo neįvykdymo rizika, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą taip pat turi būti vertinami ne tik galintys kilti atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje gali patirti nuostolių, turi pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Taigi turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Sprendžiant šį procesinį klausimą taip pat turi būti vertinama ir ieškovo turtinė padėtis, kuri leis nustatyti, ar atsakovo galimų nuostolių atlyginimo suma ieškovui yra didelė (Lietuvis apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-785/2012). Teismui neprivaloma turėti tiek ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tam tikro konkretaus dydžio nuostolių ateityje neabejotinai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje egzistuoja tam tikra nuostolių atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-427/2007). Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais. Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami. Tokį galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 str.).
Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė teismui prašymą užtikrinti jo nuostolių atlyginimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo įpareigotas patikslinti prašymą, pateikiant įrodymus, pagrindžiančius galimų nuostolių atsiradimo faktą. Atsakovas pateikė patikslintą prašymą, prie prašymo pridėjo kitų asmenų parašytus reikalavimus, kuriuose keliamos papildomos sąlygos dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių; pateikė įrodymus, jog su Klaipėdos miesto savivaldybe 2011 m. rugsėjo 28 d. yra pasirašęs statybos rangos sutartis, pagal kurias jis visam sutarties vykdymo laikotarpiui privalo pateikti 500 000 Lt ir 300 000 Lt dydžio sutarties įvykdymo užtikrinimą; nurodė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių draudimo bendrovė, kuri yra išdavusi sutarties Nr. J12-358 įvykdymo užtikrinimą, galiojantį iki 2012 m. birželio 30 d., o siekiant gauti jo pratęsimą, pareikalavo, kad į depozitą būtų įnešta 250 000 Lt, tam reikia imti paskolą iš banko, už kurią reikia mokėti palūkanas, kurios yra UAB „Žemkasa“ nuostoliai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių; bankas papildomai reikalauja įkeisti kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias banke, tačiau UAB „Žemkasa“ didelė turto dalis yra areštuota ir jo įkeisti nebegalima; draudimo kompanija, kuri yra išdavusi sutarties Nr. J12-359 įvykdymo užtikrinimą, dėl pritaikytų priemonių iš viso atsisako išduoti sutarties įvykdymo užtikrinimą, kurio nepateikus, 2011 m. rugsėjo 28 d. pasirašytos statybos rangos sutartys būtų nutrauktos ir UAB „Žemkasa“ privalėtų mokėti sutarčių įvykdymo užtikrinimo dydžio baudą. Be to, bendrovė netektų 6 procentų pajamų, kurios būtų gautos įvykdžius sutartis.
Šių atsakovo pateiktų įrodymų ir nurodytų aplinkybių teismas nevertino, dėl jų nepasisakė, todėl yra pagrindas sutikti su atsakovo atskirojo skundo argumentu, kad teismas savo sprendimo nepagrindė jokiais argumentais. Teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė nuostolių, kurie tikėtinai atsiras dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas priėjo prie šios išvados. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės kaitai, kuriais teismas rėmėsi. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė teisės normas, kuriomis grindė nutartį, taip pat rėmėsi teismų praktika, tačiau nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, kuriuos pats teismas atsakovą įpareigojo pateikti, bei nevertino atsakovo išdėstytų faktinių aplinkybių. CPK 263 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netyrė atsakovo pateiktų įrodymų ir nevertino nurodytų faktinių aplinkybių, todėl yra pagrindas spręsti, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir dėl to neteisėta (CPK 263 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas atsakovo prašymo neišnagrinėjo, neįvertino pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjimo klausimo teisingam išsprendimui, tai yra neatskleidė bylos esmės, todėl yra pagrindas šią nutartį naikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl nuostolių, galimų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.