Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus kalėjime.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. liepos 18 d.) 28 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų areštu resocializaciją organizuoja ir įgyvendina laisvės atėmimo vietų įstaiga, ji taip pat įtraukia į šią veiklą kitas įstaigas ir organizacijas, ir patikimus savanorius. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog resocializacijos metu įgyvendinamos laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus ir (ar) probacijos tarnybos direktoriaus aprobuotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems areštu sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, taikoma individuali ar grupinė psichoterapija, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų šiems nuteistiesiems resocializuotis.

Taigi, BVK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų resocializacija nėra suprantama kaip garantija konkrečioms, nuteistojo subjektyviai pageidaujamoms užimtumo ar laisvalaikio formoms, bet kaip kompleksiškas, individualizuotas procesas, kurį organizuoja ir įgyvendina laisvės atėmimo vietų įstaiga, atsižvelgdama į nuteistojo nusikalstamo elgesio riziką, asmenines savybes ir resocializacijos tikslus. Įstatymų leidėjas resocializacijos turinį sieja ne su nuteistojo komforto užtikrinimu, o su jo elgesio keitimu, socialinių įgūdžių ugdymu ir pakartotinio nusikalstamumo rizikos mažinimu, todėl resocializacijos priemonių parinkimas ir jų įgyvendinimo apimtis patenka į laisvės atėmimo vietų įstaigos diskreciją.

Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, atsakovės pateiktus paaiškinimus bei šalių argumentus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo laikymo sąlygos, apgyvendinimas uždaro tipo kamerų tipo patalpoje, taip pat jo užimtumo ir resocializacijos organizavimas buvo grindžiami galiojančių teisės aktų nuostatomis, individualiu pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimu ir laisvės atėmimo vietos administracijai teisės aktuose suteikta diskrecijos teise spręsti dėl nuteistųjų laikymo režimo bei taikytinų resocializacijos priemonių. Teismas pažymi, kad teisės aktai nesuteikia nuteistajam subjektyvios teisės reikalauti konkrečių laikymo sąlygų, apgyvendinimo konkrečioje patalpoje ar pageidaujamų užimtumo ir laisvalaikio formų. Sprendimai dėl laikymo režimo, užimtumo intensyvumo ir resocializacijos priemonių pobūdžio yra priimami atsižvelgiant į viešojo saugumo interesus, nuteistojo elgesio ypatumus, drausminių nuobaudų taikymą bei nustatytą rizikos lygį, todėl tokie sprendimai savaime negali būti laikomi neteisėtais vien dėl to, kad neatitinka paties pareiškėjo lūkesčių ar subjektyvaus teisingumo suvokimo.

Byloje nustatyta, kad sprendimai dėl pareiškėjo laikymo uždaro tipo kamerų patalpoje buvo priimti kompetentingų institucijų, laikantis teisės aktuose nustatytos procedūros ir kriterijų, apie šiuos sprendimus pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, jam buvo išaiškinta apskundimo tvarka, tačiau jis ja nepasinaudojo. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad minėti administraciniai sprendimai įgijo teisinę galią ir šioje byloje negali būti vertinami kaip akivaizdžiai neteisėti ar priimti piktnaudžiaujant suteikta diskrecija. Teismas taip pat pažymi, kad vien pareiškėjo nesutikimas su jam taikomomis laikymo sąlygomis ar resocializacijos priemonių apimtimi savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumo. Nagrinėjant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vertinama ne tai, ar pareiškėjui sudarytos maksimaliai palankios ar komfortiškos sąlygos, bet tai, ar taikomos priemonės atitiko teisės aktų reikalavimus ir neperžengė leidžiamų ribų. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjo nurodomi nepatogumai ar subjektyviai patiriami neigiami išgyvenimai būtų kilę dėl atsakovės pareigūnų veiksmų, neatitinkančių teisės aktų nuostatų ar peržengiančių jiems suteiktos diskrecijos ribas. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti resocializacijos ir pozityvaus užimtumo veiklose pagal jo individualų resocializacijos planą, šis planas buvo periodiškai peržiūrimas ir koreguojamas atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį ir rizikos vertinimą. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad informacijos prieinamumas pareiškėjui buvo užtikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka, o aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis tam tikrais jo pageidaujamais informacijos šaltiniais ar priemonėmis, savaime nereiškia teisės aktų pažeidimo ar neteisėto atsakovės pareigūnų veikimo.

Teismas pažymi, kad neturtinė žala pagal savo teisinę prigimtį nėra preziumuojama ir negali būti konstatuojama vien remiantis bendro pobūdžio, subjektyviais asmens teiginiais apie patirtus neigiamus dvasinius ar emocinius išgyvenimus. Vien asmens nepasitenkinimas susiklosčiusiomis aplinkybėmis ar diskomforto patyrimas savaime dar nereiškia, kad yra atsiradusi neturtinė žala civilinės atsakomybės prasme. Pagal suformuotą teismų praktiką pareiga įrodyti neturtinės žalos atsiradimo faktą, jos pobūdį, intensyvumą, trukmę, taip pat prašomos piniginės kompensacijos dydžio pagrįstumą tenka pareiškėjui. Tai reiškia, kad pareiškėjas privalo pateikti ne tik bendro pobūdžio paaiškinimus apie patirtus išgyvenimus, bet ir tokius duomenis, kurie objektyviai leistų teismui įvertinti, ar jo nurodomi nepatogumai peržengė tą neišvengiamą neigiamų išgyvenimų ribą, kuri yra būdinga laisvės atėmimo bausmės atlikimui ir kuri savaime nėra laikoma neturtine žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde ir žodiniuose paaiškinimuose teismo posėdžio metu apsiribojo abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimo jausmą, nemigą bei nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių šiuos teiginius patikrinti ar patvirtinti. Skunde nėra nurodyta, kaip konkrečiai pasireiškė šie išgyvenimai, koks buvo jų intensyvumas, trukmė ar poveikis pareiškėjo kasdieniam funkcionavimui, taip pat nėra duomenų, leidžiančių atriboti šiuos teiginius nuo subjektyvaus situacijos vertinimo. Byloje taip pat nėra pateikta medicininių dokumentų, psichologų ar psichiatrų išvadų, kurios patvirtintų pareiškėjo teigiamą psichologinės būklės pablogėjimą ginčo laikotarpiu, taip pat nėra duomenų apie jam diagnozuotus psichikos ar emocinius sutrikimus, kurių atsiradimą būtų galima objektyviai sieti su ginčijamomis laikymo sąlygomis. Pažymėtina ir tai, kad nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į laisvės atėmimo vietos sveikatos priežiūros ar psichologinės pagalbos specialistus, kas leistų spręsti apie realų ir objektyviai fiksuotą emocinės būklės pablogėjimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad vien subjektyvus pareiškėjo savijautos aprašymas, nepagrįstas objektyviais, patikrinamais įrodymais, negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Neturtinė žala, kaip civilinės atsakomybės elementas, turi būti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais ir įrodymais, o ne vien pareiškėjo asmeniniu situacijos suvokimu ar emociniu vertinimu. Atsižvelgdamas į šias nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė nei neturtinės žalos atsiradimo fakto, nei jos pobūdžio ir intensyvumo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nustačius, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus kalėjimo neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.