Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 132 straipsnio 1 dalį, 144 straipsnį išteisintas, nes neįrodyta, kad yra nusikaltimų sudėties požymiai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. V. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, 144 straipsnį išteisintas kaltinant tuo, kad 2015 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas A. V. sūnumi, turėdamas pareigą rūpintis savo motina, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išėjo iš namų (duomenys neskelbtini), kur kartu gyveno su motina A. V., kuri nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo išleista iš viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus, kur buvo gydoma dėl kairiojo šlaunikaulio išorinio krumplio sąnarinio lūžimo, kairio kelio sąnario hemartrozės, dešinės pusės pneumonijos, lėtinės smegenų išemijos, kraujagyslinės encefalopatijos, demensijos bei dėl šių ligų negalėjo vaikščioti, judėti ir savimi pasirūpinti, tokiu būdu palikęs šaltuoju metų laiku be priežiūros ir pagalbos dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. V., nes nuo bendro aplinkos žemos temperatūros poveikio ši mirė.Šakių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 19 d. nuosprendyje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu išsamiai ištirti bei įvertinti įrodymai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, yra nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina G. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl teismui negalint remtis prielaidomis bei nepavykus pašalinti abejonių, kurios turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, G. V. išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti G. V. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 144 straipsnyje ir paskirti jam devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pripažinti G. V. kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam vienerius metus ir du mėnesius laisvės atėmimo. Paskirtas bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą vieneriems metams dviems mėnesiams. Taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams 2 mėnesiams, ir paskirti pareigas - bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 22 iki 6 val., pradėti dirbti arba toliau registruotis Darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad G. V. yra mirusiosios A. V. vaikas - sūnus, kuris gyveno mamos namuose. Gyvendamas su mama ir būdamas jos sūnumi neabejotinai žinojo, kad mama senyvo amžiaus, gimusi (duomenys neskelbtini), kad nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio ji buvo gydoma chirurgijos, vėliau palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, kad mama išleista į namus gulinti, nevaikštanti, nesugebanti savimi pasirūpinti. Tai patvirtinta ne tik paties kaltinamojo ir liudytojų parodymais, bet ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktomis pažymomis ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštu. Taip pat nekelia abejonių tai, kad laikotarpiu, kai G. V. paliko savo nevaikštančių, gulinčią, savimi negalinčią pasirūpinti mamą, stipriai šalo. Tai patvirtinta ne tik liudytojų parodymais, kurie nurodė, jog šalo net iki 20 laipsnių, bet ir hidrometeorologinės tarnybos pažyma, kad laikotarpiu nuo 2015-12-31 iki 2016- 01-02 vidutinė oro temperatūra buvo daugiau nei -13 laipsnių šalčio. Taip pat neabejotinai nustatyta, kad G. V. iš namų išėjo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ne kartą išeidavo iš namų girtuokliauti.Apeliantės teigimu G. V., būdamas vieninteliu A. V. sūnumi, turėjo ne tik moralinę, bet ir įstatyme - LR Konstitucijoje nustatytą - pareigą globoti savo motiną senatvėje. Nors nei globa nei rūpyba A. V. Civilinio kodekso tvarka nebuvo nustatyta, dėl jos fizinės būklės, jai pačiai negalint savimi pasirūpinti, pareiga rūpintis tenka kaltinamajam G. V., nors neabejotinai nustatyta, kad mirusiąja labiau rūpinosi kiti asmenys nei pats sūnus. Nors nustatyta, kad tokią fizinę būklę A. V. sukėlė ne pats kaltinamasis G. V., tačiau matydamas tokią jos būklę, žinodamas, kad ji nevaikšto, yra gulinti ir savimi negali pasirūpinti, paliko šaltuoju metų laiku nepasirūpinęs namų šiluma, nepaskambino ir niekam nepranešė, kad išeina iš namų, kad tokioje būklėje palieka savo motiną, nors galėjo tą padaryti, kaip pats nurodė, telefonas veikė, nepakūrus ugnies galėjo įjungti elektrinį šildytuvą, tačiau to nepadarė, tokiu būdu turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąją jai nepagelbėjo kai grėsė pavojus jam išėjus ir ją palikus sušalti ir net numirti, tačiau G. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas abejingas galimų padarinių atžvilgiu, nors tiesiogiai tokių padarinių - jos mirties- nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, nes, jeigu būtų elgęsis kitaip, tokie padariniai - mirtis sušalus- nebūtų kilę. G. V. nieko nepadarė, kad tokie padariniai nebūtų kilę ir jie jo visiškai nejaudino. Nebūdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, o būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos jo elgsenai ir tai turėtų būti vertintina ne kaip jo atsakomybę galimai šalinanti aplinkybė, kad jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės, o kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybe, todėl teismo nurodytos aplinkybės, kad G. V., vesdamas asocialų gyvenimo būdą negalėjo suprasti savo veiksmų esmės yra neteisingi, nes G. V. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žinodamas ir suprasdamas, kad jis yra A. V. sūnus, kad mama yra nevaikštanti, gulinti ir negalinti savimi pasirūpinti, kad lauke žema oro temperatūra, veikdamas tiesiogine tyčia, išėjo iš namų, nes norėjo taip elgtis- tyčia ją paliko, netiesiogiai sukeldamas pavojų jos gyvybei.Taip pat apeliantė nesutinka ir su apylinkės teismo sprendimu G. V. išteisinti ir pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. G. V. buvo kaltinamas ir tuo, kad palikęs šaltuoju metų laiku be priežiūros ir pagalbos dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. V., nes nuo bendro aplinkos žemos temperatūros poveikio ši mirė. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad G. V. išeidamas iš namų neplanavo ilgą laiką negrįžti namo, nenumatė, kad dėl jo negrįžimo gali sušalti jo motina, nors nėra duomenų, kad A. V. būtų buvusi neįgali ir bejėgiška, tačiau pateikti dokumentai, kad ši buvo nevaikštanti, gulinti, negalinti savimi pasirūpinti, kad oro temperatūra lauke buvo žema, kad G. V. iš namų išėjo nepasirūpinęs namų šiluma, todėl, nors ir vedė asocialų gyvenimo būdą, tačiau nebuvo pripažintas nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu, todėl būdamas sveikas, pagal esamą situaciją nors ir nenumatė, kad gali kilti tokie padariniai, tačiau turėjo ir galėjo juos numatyti. Tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nes nurodytomis aplinkybėmis išėjimas iš namų ir motinos palikimas bei jos mirtis yra dėsningas rezultatas G. V. veikos. Išteisindamas G. V. dėl šios nusikalstamos veikos, teismas rėmėsi jo parodymais papildomai uždavus klausimus, kur jis paaiškino, kad motina pasivaikščiodavo po kambarį atsirėmusi į kėdutę, kad buvo šaldytuvas su maisto produktais, elektrinis šildytuvas, telefonas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nors telefonas namie buvo, tačiau ragelis nukeltas ir nukritęs ant žemės, kas rodyto, jog nukentėjusioji bandė kviestis pagalbos, į įvykio vietoje rastą neįjungtą elektrinį šildytuvą, kas rodo, jog moteris tikrai nepajėgė jo įsijungti, nes jeigu būtų pajėgus būtų įjungusi, į rasto lavono padėtį - kairė ranka įsikibusi į siuvimo mašinos koją, tai rodo, kad ji nepajėgė atsikelti, o po lavonu rasta medinė lazda, rodo, kad net su lazda negalėjo judėti, kitu atveju nebūtų leidusi sau sušalti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo G. V. gynėja advokatė R. Majauskienė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas G. V. pagal BK 144 straipsnį ir BK 132 straipsnio 1 dalį išteisindamas tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog yra nusikaltimų sudėties požymiai, išteisino nepagrįstai, todėl išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad nesant priimto teismo sprendimo dėl globos ir rūpybos nustatymo mirusiaja, nesant sprendimo dėl G. V. paskyrimo motinos globėju, esant tik moralinei pareigai rūpintis motina senatvėje, ši pareiga be teismo sprendimo negali užtraukti atsakomybės bei būti aiškinama kaip imperatyvi pareiga su įstatyme numatytomis pasekmėmis. Teismo nuomone G. V., išeidamas iš namų, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nesuprato, jog jo motinos gyvybei gresia pavojus, nesuvokė, kad reikia pagelbėti likusiai namuose savo motinai, kaip ir sąmoningai nesuvokė savo išėjimo iš namų padarinių. Jis išeidamas iš namų neplanavo ilgą laiką negrįžti namo, atitinkamai nenumatė, kad dėl jo negrįžimo gali sušalti jo motina, išeidamas nepakūrė krosnies, tačiau G. V. neturėjo teisinės pareigos rūpintis mirusiąja, nes jis turėjo teisę išvykti iš namų, jam nebuvo nustatyta pareiga pasirūpinti, kad namai būtų šildomi ir apskritai asmens išėjimas iš namų, ar jų nešildymas nėra neteisėti ar nusikalstami veiksmai, jų nevykdymas paprastai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismo nuomone nesant teisinės pareigos rūpintis, G. V. išėjimas iš namų ir jų nepašildymas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šiomis padarytomis išvadomis nesutinka.Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, nustatė, jog G. V. 2015 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas A. V. sūnumi, turėdamas pareigą rūpintis savo motina, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išėjo iš namų (duomenys neskelbtini), kur kartu gyveno su motina A. V., kuri nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo išleista iš viešosios įstaigos „Šakių ligoninė“ palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus, kur buvo gydoma dėl kairiojo šlaunikaulio išorinio krumplio sąnarinio lūžimo, kairio kelio sąnario hemartrozės, dešinės pusės pneumonijos, lėtinės smegenų išemijos, kraujagyslinės encefalopatijos, demensijos bei dėl šių ligų negalėjo vaikščioti, judėti ir savimi pasirūpinti, tokiu būdu palikęs šaltuoju metų laiku be priežiūros ir pagalbos dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. V., nes nuo bendro aplinkos žemos temperatūros poveikio ši mirė. Šiais veiksmais G. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 144 straipsnyje ir BK 132 straipsnio 1 dalyje.BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (įrodinėjimo dalykas neapima pavojingų padarinių). Šis nusikaltimas padaromas neveikimu, t. y. pasyviu elgesiu, pagalbos nesuteikimu galint ją suteikti. Pavojaus grėsmė žmogaus gyvybei aiškinama pavojinga gyvybei padėtis kai dėl asmens tyčinės ar neatsargios veikos, arba nelaimingo atsitikimo, stichinės nelaimės, ligos ir pan., žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai reikalinga neatidėliotina pagalba. Palikimas be pagalbos, tai pasyvus elgesys, kai kitam žmogui gresia mirties pavojus ir akivaizdu, kad asmuo turi pareigą ir galimybę, nors ir rizikuodamas, ją suteikti. Pagalba, tai veiksmai, kuriais pašalinama ar kurie gali padėti pašalinti gresiantį gyvybei pavojų. Tai gali būti ir pranešimas atitinkamoms įstaigoms ar asmenims apie reikalą suteikti pagalbą. Pranešimas šalina atsakomybę, jeigu asmuo pats negalėjo suteikti kitokios efektyvesnės pagalbos. Nusikaltimas laikomas baigtu palikus be pagalbos, jos nesuteikus nepriklausomai, kad kiti galėjo ar suteikė pagalbą. Pareiga rūpintis nukentėjusiu asmeniu atsiranda tiek tais atvejais, kai grėsmę žmogaus gyvybei sukelia pats kaltininkas, tiek tais, kai tokia pareiga numatyta įstatyme, kyla dėl asmens profesijos, sutartinių santykių, dėl konkliudentinių veiksmų. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad žmogus yra tokioje būklėje, kai pagalba jam reikalinga neatidėliotinai ir kad jis pats tokią būklę sukėlė, arba nors ir nesukėlė, bet turi pareigą teikti pagalbą, tačiau to nedaro.Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasi G. V. buvo vienintelis A. V. sūnus ,ir kad jis su savo sugyventine V. K. gyveno pas savo motiną namuose. Taip pat byloje esantys duomenys iš VšĮ Šakių ligoninės patvirtina, kad A. V. 2015 m. gegužės 23 d. – 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo gydyta chirurgijos, vėliau palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuose, diagnozė: kairiojo šlaunikaulio išorinio krumplio sąnarinis lūžis, kairio kelio sąnario hemartrozė, dešinės pusės pneumonija, lėtinė smegenų išemija, kraujagyslinė encefalopatija, demensija. Išrašymo metu pacientės būklė patenkinama, pacientė gulinti, nevaikštanti, nesugebanti savimi pasirūpinti.Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis G. V. parodė, kad mama, t. y. A. V. iš ligoninės į namus grįžo 2015 m. rugsėjo 1 d. Ji pati negalėjo savimi pasirūpinti. Šalia jos lovos buvo šaldytuvas, todėl ji pati galėjo pasiimti maisto. Kadangi mama negalėjo savimi pasirūpinti, jie su sugyventine turėjo tai padaryti. Mamai globa ar rūpyba nebuvo nustatyta, nes jie tuo nepasirūpino. Socialiniai darbuotojai buvo atvažiavę du ar tris kartus. Buvo atvykusi socialinė darbuotoja I. Š. ir seniūno pavaduotojas A. B.. Taip pat kaltinamasis parodė, kad po Kalėdų susipyko su mama ir su sugyventine išėjo iš namų. Maisto šaldytuve buvo, todėl mama galėjo pavalgyti, tik pečiaus nepakūrė. Mamos kambaryje buvo elektrinis šildytuvas, tačiau jį paliko išjungtą. Lauke galėjo būti 10-15 laipsnių šalčio. Kaltinamojo teigimu mama atsisėsdavo, bet nepavaikščiodavo. Ji galėjo pasiremdama kėde nueiti iki šaldytuvo, kuris buvo netoliese. Kai būdavo namuose, jai niekur nereikėdavo eiti, valgyti būdavo padaryta ir paduota. Taip pat G. V. parodė, kad elektrinis šildytuvas prie pat lovos stovėjo, jį buvo galima įjungti, nes gal 20 centimetrų nuo lovos buvo. Šaldytuvas buvo už 2 metrų. Ji galėjo pasiramsčiuodama nueiti. Jos kambarys gal 12 kvadratinių metrų. Per tą laiką, kai buvo palikęs mamą, jis išėjęs gėrė. Artimieji žinojo, kad jis yra išgeriantis. Jie nesilankė niekada. Nebent kai jo namuose nebūdavo. Telefonas buvo prie lovos, veikiantis. Pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo V. S.. parodymais nustatyta, kad 2015 m. sausio 2 d. įlipus pro langą į A. V. namus, nes namo durys buvo užrakintos, ji buvo rasta negyva ant grindų. Tiek pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų, tiek Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 31 d. – 2016 m. sausio 2 d. vidutinė oro temperatūra buvo daugiau nei 13 laipsnių šalčio. Taip pat liudytojas V. S. parodė, kad kai įlipo į A. V. namus, viduje oro temperatūra buvo tokia, kaip lauke. Byloje esanti teismo specialisto išvada patvirtina, kad A. V. mirtis įvyko nuo bendro aplinkos žemos temperatūros poveikio, į ką nurodo pilkšvai rausvo atspalvio oda, rausvai violetinės spalvos lavondėmės, rausvo atspalvio raumenys, nevienoda kraujo spalva širdies ertmėse, vidaus organų stazinis pilnakraujiškumas, šviesaus atspalvio kraujas, Vyšnevskio dėmės skrandžio gleivinėje. Įvertinus pokyčius, nustatytus kūno tyrimo metu (išnykęs lavono raumenų sustingimas, 3 lavondėmių stadija, prasidėjęs lavono puvimas, esant žemai aplinkos temperatūrai), tikėtina, kad mirtis galėjo įvykti mažiausia savaitė iki tyrimo pradžios.Byloje esantys duomenys rodo, kad nors A. V. joks neįgalumas ar slauga nebuvo nustatyti, tačiau tiek rašytiniai duomenys, tiek pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų B. J., V. Č., I. Š. parodymai patvirtina, jog ji buvo praktiškai nevaikštanti, savimi pasirūpinti negalėjo, negalėjo nei pasigaminti valgyti, nei pasišildyti namų. Kad A. V. nebuvo pajėgi pasirūpinti savimi patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole nurodyti duomenys, t. .y., kad A. V. rasta kambaryje ant grindų prie spintelės, šalia jos rastas neįjungtas šildytuvas. Kas paneigia aplinkybę, jog ji galėjo įsijungti elektrinį šildytuvą. Taip pat įvykio vietos pažiūros protokole užfiksuota, kad ji buvo iš dalies užsiklojusi antklode, jos galva nukreipta link spintelės, kairė ranka įsikibusi į siuvimo mašinos koją, o po ja medinė lazda. Kas patvirtina, jog ji savarankiškai be kitų pagalbos judėti negalėjo, net ir naudojant pagalbines priemones, lazdą ar vaikštynę. Nors ant spintelės rastas laidinis telefonas, tačiau jo ragelis nukeltas ir nukritęs ant žemės.Pirmosios instancijos teismas išteisindamas G. V. konstatavo, kad kaltinamasis neturėjo pareigos rūpintis savo motina, tačiau su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga rūpintis nukentėjusiu asmeniu atsiranda tiek tais atvejais, kai grėsmę žmogaus gyvybei sukelia pats kaltininkas, tiek tais, kai tokia pareiga numatyta įstatyme, kyla dėl asmens profesijos, sutartinių santykių, dėl konkliudentinių veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėj ir tausoti jų palikimą. Taigi G. V., būdamas vieninteliu A. V. sūnumi, turėjo ne tik moralinę, bet ir įstatyme, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, nustatytą pareigą globoti savo motiną senatvėje. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad tokią nukentėjusiosios A. V. būklę sukėlė ne pats kaltinamasis, tačiau tai šiuo atveju atsakomybės nešalina. Kaltinamasis G. V. puikiai suvokdamas ir žinodamas savo motinos, A. V. būklę, t. y., kad ji nevaikšto, negali pati pasirūpinti maistu bei pasikurti krosnies, kad namuose būtų šilta, ją paliko šaltuoju metų laiku nepasirūpinęs namų šiluma, nepaskambinęs ir niekam nepranešęs (nors aplinkui gyveno giminaičiai), kad išeina iš namų, ir tokioje būklėje palieka savo motiną, nors galėjo tai padaryti, nes namuose buvo telefonas. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad A. V. kambaryje buvęs šaldytuvas stovėjo ne prie jos lovos, o prie kitos sienos, todėl norint paimti maisto iš jo reikėjo pereiti kambarį, nors atstumas nebuvo didelis, tačiau nevaikštančiam žmogui judėti net ir tokį atstumą praktiškai neįmanoma. Kaltinamasis G. V. nepakūręs ugnies galėjo įjungti elektrinį šildytuvą, tačiau to nepadarė, tokiu būdu turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiąja, jai nepagelbėjo kai grėsė pavojus jam išėjus ir ją palikus sušalti ir net numirti. Kaltinamasis G. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas abejingas galimų padarinių atžvilgiu, nors tiesiogiai tokių padarinių – motinos A. V. mirties ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, nes, jeigu būtų elgęsis kitaip, tokie padariniai nebūtų kilę. G. V. nieko nepadarė, kad tokie padariniai nebūtų kilę ir jie jo visiškai nejaudino. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad G. V. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žinodamas ir suprasdamas, kad jis yra A. V. sūnus, kad mama A. V. yra nevaikštanti, gulinti ir negalinti savimi pasirūpinti, kad lauke žema oro temperatūra, veikdamas tiesiogine tyčia, išėjo iš namų, t. y. tyčia ją paliko, kai A. V. gyvybei grėsė pavojus. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai prokurorė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad aplinkybę, jog G. V. nebūdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, o būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos jo elgsenai iš ėjos iš namų ir paliko savo motinę negalinčią savimi pasirūpinti, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ne kaip jo atsakomybę šalinančią aplinkybę, kad jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės, o kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Todėl išvada, kad G. V. nuolatos girtaudavo, todėl negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, yra nepagrįsta. Įvertinus visus byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, daroma išvada, kad G. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 144 straipsnį kvalifikuota teisingai.Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tai yra bendroji atsakomybės už neatsargaus gyvybės atėmimo norma, inkriminuojama tais atvejais, kai neatsargiai gyvybė atimama žmogui ir kai veika neturi neatsargaus gyvybės atėmimo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles požymių, t. y. kai tai padaroma buityje nepaisant visuotinai pripažintinų bendrųjų atsargumo taisyklių.Pagal BK 16 straipsnio nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigą būti atsargiam, darant atitinkamas veikas. Tokia pareiga gali kilti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinį. Apie tai teismas sprendžia, įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Jei darydamas nusikalstamą veiką asmuo nenori konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti, jis veikia netiesiogine tyčia. Netiesioginės tyčios valinis momentas suponuoja kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Iš esmės kaltininkui nesvarbu, tokių padarinių kils ar ne.Kaip jai minėta anksčiau, baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad A. V. dėl savo sveikatos būklės negalėjo pasirūpinti nei maistu, nei namų šildymu, o oro temperatūra įvykio metu buvo žema. Nors kaltinamasis G. V. išeidamas iš namų neplanavo ilgą laiką negrįžti namo, nenumatė, kad dėl jo negrįžimo gali sušalti jo motina A. V., nes ji negalėjo pasirūpinti net minimaliais poreikiais, kaltinamasis iš namų išėjo nepasirūpinęs namų šiluma, todėl, nors ir vedė asocialų gyvenimo būdą, tačiau nebuvo pripažintas nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu. Dėl to, būdamas sveikas, pagal esamą situaciją bei minimalią gyvenimišką patirtį, nors ir nenumatė, kad gali kilti tokie padariniai, tačiau turėjo ir galėjo juos numatyti. Taigi tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nes nurodytomis aplinkybėmis išėjimas iš namų ir motinos palikimas bei jos mirtis yra dėsningas G. V. veikos rezultatas. Teisėjų kolegija įvertinusi visus byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, konstatuoja, kad G. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.G. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija, skirdama bausmę kaltinamajam G. V., atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybes, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. G. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, anksčiau neteistas, nevedęs, baustas administracine nuobauda, nustatyta tiek atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tiek ir atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti G. V. paskyrus įstatymo sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijų vidurkiai.Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai G. V. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiai išvadai padaryti turi reikšmės tai, kad kaltinamasis iki šių nusikalstamų veikų padarymo teistas nebuvo. Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl G. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 144 straipsnyje, 132 straipsnio 1 dalyje ir jį nuteisti:

pagal BK 144 straipsnį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;

pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 7 punktu, 8 punktu, 10 punktu G. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Pareigas paskirti 1 metų 2 mėnesių laikotarpiui (BK 75 straipsnis 4 dalis).

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.