Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-06-12 · Administracinė byla Nr. A-532-756/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-12
Bylos Nr.
A-532-756/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01643-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Stasys Gagys, Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
N. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas Vilniaus pataisos namai)
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-532-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01643-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gegužės 9 d., jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. vasario 10 d. buvo laikomas vienas kameroje Nr. 80, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, neatitvertas. Pareiškėją besinaudojantį tualetu galėjo stebėti pareigūnai. Kameros grindys ir sienos buvo apsilupę, remontas neatliktas. Nuo 2017 m. vasario 10 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 95, kurioje buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Kameroje vienam asmeniui tenkanti ploto norma neatitiko nustatytų reikalavimų, nes iš kameros ploto reikėtų atskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Šioje kameroje taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Užuolaida tualete buvo pakabinta tik 2017 m. kovo 30 d., tačiau ir tai neužtikrino privatumo, nes atskirianti sienelė buvo per maža. Pareiškėjas nurodė, kad viso ginčo laikotarpiu neveikė prižiūrėtojo iškvietimo mygtukas kamerose ir bendro naudojimo patalpose (sporto salėje, mokykloje), todėl prireikus negalėjo išsikviesti pareigūno. Kamerose trūko baldų drabužiams susidėti. Kamera Nr. 80 neremontuota, šioje kameroje ir kameroje Nr. 90 medinės grindys buvo nelygios. Visu laikotarpiu ant langų buvo uždėtas tinklas, kuris trukdė patekti natūraliai šviesai ir kenkė regėjimui. Nurodyti pažeidimai sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, pablogėjo regėjimas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui priteistina neturtinė žala.

Atsiliepimas

3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo 8,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Atsakovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Remonto darbai kameroje Nr. 80 buvo atlikti 2017 m. balandžio mėn. Nacionalinės visuomenės sveikatos centras (toliau – ir VSC), atlikęs gyvenamosios kameros Nr. 95 patikrinimą, nustatė, kad kameros grindys nesulūžę, jų paviršius lygus ir grindys vizualiai švarios, tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Dėl pareiškėjo argumentų, kad trūko baldų asmeniniams daiktams susidėti, atsakovas nurodė, kad kiekvienoje kameroje įrengtos lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti, jų dydis priklauso nuo patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją, dalyje kamerų ji nepataisomai sugedusi. Lukiškių TI-K nuolat vykdomi kamerų remonto, naujos iškvietimo signalizacijos diegimo darbai. Atsakovo teigimu, vien faktinė aplinkybė, kad kameroje neveikė iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, kad pareiškėjas patyrė neigiamų pasekmių, nes priežiūros postų darbo organizavimas užtikrina pastovią asmenų priežiūrą.

Atsiliepimas

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 metais asmenų privatumui naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinti kamerose įrengiamos užuolaidos. Teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas visiškai atitverti sanitarinio mazgo patalpą nuo likusio kameros ploto ir nuo stebėjimo akučių. Sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareigūnai privalo užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų priežiūrą ir elgesio kontrolę, kita vertus, Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, etikos taisyklių ir bendrųjų mandagumo principų.

7. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K.

10. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

11. Teismas nustatė, jog kameros Nr. 95 plotas – 7,94 m², o Lukiškių TI-K nurodė, jog sanitarinis mazgas kameroje užima 0,56 m². Vertindamas, ar nebuvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad net ir atskaičius iš bendro kameros ploto sanitarinio mazgo užimtą plotą, 3,6 m² ploto norma vienam asmeniui pažeista nebuvo.

12. Dėl pareiškėjo argumento, kad vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas turi būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į baldais užstatytą plotą, teismas atsižvelgė į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį plotą, eliminuoti baldais užstatytą plotą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

13. Dėl baldų trūkumo drabužiams sudėti teismas akcentavo, kad pagal Departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas, tarp baldų, skirtų daiktams susidėti, nurodyta, kad kameroje turi būti spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems susidėti knygoms ir daiktams, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti ir viršutinių drabužių pakaba. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pažymą, konstatavo, kad minėti baldai kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas, buvo, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl baldų trūkumo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

14. Pasisakydamas dėl signalinių mygtukų teismas pažymėjo, kad pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerose, be kita ko, įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus dėl neveikiančios pareigūnų iškvietimo sistemos kamerose, teismas konstatavo, jog yra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Tačiau byloje nenustačius, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kilo koks nors pavojus, dėl kurio jam buvo būtina pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema, o pareiškėjo nusiskundimai buvo hipotetinio pobūdžio, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo neturtinei žalai atsirasti. Teismas pažymėjo kad sporto salėje iškvietimo mygtukų įrengimas neprivalomas pagal teisės aktų reikalavimus.

15. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Pagal minėtas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas nurodė, jog užuolaida sanitariniame mazge buvo pakabinta tik 2017 m. kovo 30 d., todėl iki tol pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidžiama. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 metro sienele nėra pakankamas privatumui užtikrinti. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidinėjama visą laikotarpį iki 2017 m. kovo 30 d., nes nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. vasario 10 d. (imtinai) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas vienas, todėl tualete negalėjo būti stebimas kitų suimtųjų/nuteistųjų. Teismui nenustačius, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista tik nuo 2017 m. vasario 11 d. (kai pareiškėjas apgyvendintas kameroje su kitu asmeniu) iki 2017 m. kovo 30 d. (kai kameros sanitariniame mazge pakabinta užuolaida), t. y. iš viso 47 paras.

16. Teismo vertinimu nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, vien pažeidimo pripažinimo nepakanka, todėl pareiškėjui priteistinas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

17. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl į bylą teiktos medžiagos, nes ji buvo pateikta elektroninių ryšių priemonėmis.

III.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo N. K. skundą atmesti.

Atsiliepimas

19. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad 47 paras (nuo 2017 m. vasario 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d.) pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu buvo pažeista. Ir anksčiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, ir dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nėra numatyta, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, nepaisant to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose tokia patalpa turi būti. Atsakovas pabrėžia, kad galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo reikalavimų nuo likusio kameros ploto nėra numatyta, be to minėtas teisės aktas taikomas projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos.

20. Atsakovo teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai kompensuoti galimai jam padarytą žalą, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo, kurias patyrė ruošiant ir teikiant bylos medžiagą.

21. Pareiškėjas N. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinama tinkama ir saugi gyvenamoji aplinka, pažeistas pareiškėjo privatumas, padaryti kiti pažeidimai, kuriuos jis įrodė skunde. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir konstatavo, kad 47 paras buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu.

Šalies argumentai

22. Pareiškėjas N. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – priteisti likusius 2 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas teigia, kad priteista neturtinė žala (250 Eur) neatitinka realių jo išgyvenimų, pareiškėjas patyrė esminius nepatogumus ir diskomfortą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ploto pažeidimo, nes neatsižvelgė į baldais užimtą plotą, taip pat nepagrįstai nekonstatavo privatumo pažeidimo, kai pareiškėjas gyveno kameroje vienas, tačiau nebuvo įrengtos užuolaidos ir jį besinaudojantį sanitariniu mazgu galėjo stebėti pareigūnai. Pareiškėjui gyvenant dviese kameroje, be nustatyto pažeidimo, trūko ploto, nebuvo pareigūno iškvietimo mygtuko, nedarytas kameros remontas. Pagal CPT rekomendacijas, vienam nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo plotą. Teismas nevertino aplinkybės, kad jam teko kreiptis į (duomenys neskelbtini), gerti vaistus.

Atsiliepimas

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė jam tariamai padarytos žalos ir jos dydžio, o pareiškėjo neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui N. K. iš Lietuvos valstybės už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gegužės 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

26. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo N. K. skundą patenkino iš dalies. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimą teismas konstatavo, kad nuo 2017 m. vasario 11 d. (kai pareiškėjas apgyvendintas kameroje su kitu asmeniu) iki 2017 m. kovo 30 d. (kai kameros sanitariniame mazge pakabinta užuolaida), t. y. iš viso 47 paras, buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu ir nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo kalinimo sąlygas, nepagrįstai nenustatė privatumo pažeidimo iki 2017 m. vasario 11 d., asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo, nevertino kitų reikšmingų aplinkybių. Atsakovas teigia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis tualetu, nes galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo visiškai atitverti sanitarinio mazgo patalpos nuo likusio kameros ploto; nepagrįstai konstatavus aptartą pažeidimą, nebuvo teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kad kreipėsi į (duomenys neskelbtini), vartojo vaistus, kad pagal CPT rekomendacijas kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, ir teigia, kad šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini.

31. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 95 su kitu asmeniu, teisėjų kolegija pažymi, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą neturi būti įtraukiamas baldų užimamas plotas. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punktu, kuriame asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

32. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros Nr. 95 plotą, teismas, kaip ir nurodyta aktualiame EŽTT išaiškinime, iš bendro kameros ploto atėmė sanitarinio mazgo patalpos užimtą plotą, o gautą skirtumą padalino iš kameroje gyvenusių asmenų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šiuo klausimu atmetami kaip nepagrįsti. Minėtos išvados nekeičia ir tai, kad pareiškėjui, kaip teigiama apeliaciniame skunde, trūko laisvos erdvės kameroje. Nenustačius, kad atsakovas pažeidė Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintą, vienam asmeniui turinčią tekti 3,6 kv. m ploto normą, minėti argumentai teisinės reikšmės neturi.

33. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog Lukiškių TI-K nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta saugi aplinka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo (jis neveikė). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 47 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, o tai pagal EŽTT praktiką yra prilyginama Konvencijos 8 straipsnio pažeidimui (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nacionalinės teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo visiškai atskirti sanitarinio mazgo patalpą nuo likusio kameros ploto, teisiškai nepagrįsti, neatitinka EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos aptariamu klausimu, todėl atmetami.

35. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

36. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

37. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.).

38. Pareiškėjas teigė, kad būnant kameroje Nr. 80 (nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. vasario 9 d.) sanitarinis mazgas nevisiškai atitvertas (apie 1 m aukščio pertvara), per stebėjimo langelį jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo matyti pareigūnai. Pažymėtina, jog nuo 2016 m. gruodžio 12 iki 2017 m. vasario 10 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Pareiškėjas neteikė jokių argumentų, jog gyvendamas kameroje vienas patyrė nepatogumus naudotis tualetu, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą. Nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėją būtų diskriminavę ar riboję jo privatumą, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 12 iki 2017 m. vasario 10 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, duomenų, kad pareiškėjas galėjo būti ir/ar buvo stebimas kitų asmenų, byloje nėra. Pažymėtina, kad nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas konkrečiai nenurodė ir nedetalizavo, kokiose situacijose Lukiškių TI-K laikomų asmenų priežiūrą vykdantys pareigūnai elgėsi taip, kad būtų trukdoma pareiškėjui privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas negalėjo privačiai naudotis tualetu ir dėl to būtų patyręs nepatogumus, diskomfortą, kas laikytina, jog minimu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.

39. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino pareiškėjo gyvenimo sąlygų atitikimo higienos reikalavimams, t. y. nurodytų aplinkybių, jog kameroje Nr. 80 neatliktas remontas, kamerose Nr. 80 ir 95 nelygios medinės grindys, o langų apsauginis vidinis tinklas apsunkina natūralios dienos šviesos patekimą į patalpą. Tačiau pažymėtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., b. l. 13–14, 178) patvirtina, kad kameros Nr. 95 grindys buvo švarios, higienos reikalavimų pažeidimo vien dėl to, kad jos buvo medinės, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento specialistai nenustatė. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas aktyviai teikė Lukiškių TI-K administracijai skundus ir prašymus dėl įvairių savo teisių įgyvendinimo, gyvenimo sąlygų, sveikatos priežiūros ir kitų klausimų, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl kameros Nr. 80 būklės pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K atsakingus pareigūnus, o jo prašymas nebuvo išnagrinėtas. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir skunde. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyti reikalavimai dėl remonto darbų periodiškumo. Pagal minėtų taisyklių 16.9 punktą, iš lauko pusės kameros langai gali būti aptraukti apsauginiu metaliniu tinklu. Atsižvelgiant į išdėstytą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad bendra kamerų būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nurodytų pažeidimų atmetami.

40. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

41. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

42. Įvertinus Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į teismų praktiką panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-746-756/2018, 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-642/2019 ir kt.) konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikytinas pakankamu ir proporcingu patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

43. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad jam turi būti priteistas 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės ir pareiškėjo pateikiami paaiškinimai bei argumentai neįrodo, kad jam galėjo būti padaryta tokio pobūdžio žala, kuriai atlyginti teisinga, protinga ir pagrįsta būtų jo prašoma 2 500 Eur suma. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie pablogėjusią sveikatos būklę, taip pat byloje esantys duomenys, susiję su pareiškėjui diagnozuotais susirgimais ir taikytu gydymu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sveikatos būklės pakitimai įvyko būtent dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.

44. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, taigi realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovo atstovo nurodyta dokumentų kopijų rengimo ir apmokėjimo už juos tvarka šiuo atveju netaikytina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo N. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė