Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-3501-1158/2024, pagal pareiškėjos D. D. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių palikimo priėmimo faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, notarė R. L..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Šiuo atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

10. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai).

12. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, tai yra juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, tai yra ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo.

13. Bylos medžiaga nustatyta, kad patikslintu pareiškimu pareiškėja D. D. prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčiu faktus, kad:

13.1. G. Z. priėmė visą savo mamos O. V., mirusios duomenys neskelbtini), palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti;

13.2. pareiškėja priėmė palikimą po savo mamos G. Z. mirties pradėdama faktiškai valdyti: ¼ dalį pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį pastato Nr. duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

14. Pareiškimas grindžiamas argumentais, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos senelė O. V., po jos mirties liko nekilnojamasis turtas: 1/2 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

15. O. V. nuo (duomenys neskelbtini) gyveno santuokoje su L. V. ir buvo susilaukę 5 veikų: A. R. V. (gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini)); M. R. V. (gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini)); G. E. V. (Z.) (gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini)); A. V. (duomenys apie šio asmens gimimą ir mirtį nėra išlikę); G. V. (gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini)).

16. Po O. V. mirties dėl palikimo priėmimo kreipėsi tik viena G. Z.. 2007m. lapkričio 28 d. išduotame liudijime Nr. 1-RL-5116 pažymėta, kad po O. V., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties, ½ dalį turto paveldi duktė G. Z.. Į kitą ½ dalį šio turto paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas, nes duktė G. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), dėl jai priklausančios paveldėti pagal įstatymą turto dalies niekur nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

17. G. E. V. (Z.) buvo sudariusi santuoką su V. Z., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Jie buvo susilaukę dviejų dukrų: D. Z. (pareiškėjos D. D.), gim. (duomenys neskelbtini), ir V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini). Po V. Z. mirties paveldėjimo byla užvesta nebuvo.

18. Taigi, šiuo metu pareiškėja yra vienintelė likusi gyva turto paveldėtoja, kuri per įgaliotą asmenį 2014 m. birželio 17 d. kreipėsi į Kauno miesto 28–ąjį notarų biurą su prašymu išduoti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Jos sesuo V. Z. 2014 m. gegužės 29 d. pareiškimu pas notarą atsisakė nuo viso jai priklausančio palikimo pagal įstatymą po motinos G. Z. mirties.

19. Tokiu būdu pareiškėja po savo motinos G. E. Z. mirties paveldėjo tokį (duomenys neskelbtini) esantį turtą: ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ pastato – kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Anot pareiškėjos, ji rūpinosi ir prižiūrėjo ne tik paveldėtą po savo motinos mirties ½ nekilnojamojo turto dalį, bet ir po senelės O. V. mirties ½ dalį ir ¼ dalį nepaveldėto turto, todėl yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos motina priėmė palikimą į likusią dalį nepaveldėto turto po savo motinos O. V. mirties, o pareiškėja priėmė palikimą į likusią nepaveldėtą turto po savo motinos G. Z. mirties, pradėdama jį faktiškai valdyti.

20. Skundžiama nutartimi teismas atsisakė priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, kadangi sprendė, jog įstatymo nustatytu terminu tiek pareiškėjos motina G. Z. po palikėjos O. V. mirties, tiek pareiškėja D. D. po palikėjos G. Z. mirties palikimą priėmė vienu iš įstatyme numatytų būdų, pateikdamos pareiškimą dėl palikimo priėmimo jo atsiradimo vienos notarui. Todėl konstatavo, kad faktai, kuriuos prašoma nustatyti kaip juridinę reikšmę turinčius faktus yra įvykę, o palikimo priėmimas iš esmės galimas tik vieną kartą, todėl bylos nagrinėjimas jokių papildomų teisinių padarinių, kuriuos iš esmės sukėlė palikimo priėmimas aukščiau nurodytu būdu, nesukels.

21. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, nurodo, jog teismas neįsigilino į faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kadangi pareiškimo reikalavimas yra grindžiamas vis dar velionės O. V. (pareiškėjos senelės) vardu registruotam turtui, tokiu būdu teismas užkirto pareiškėjai teisę į teisminę gynybą.

22. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas (pareiškėjas) pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 4 punktas). Teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti pareiškimą. Nesant pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą, teismas patikrina, ar nėra pareiškimo formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka 111-114 straipsnių ir jam keliamus specialiuosius reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

23. Pažymėtina, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos CPK 444-448 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. ypatingos teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 punktas, 13 punktas). Pagal CPK 443 straipsnio 1 dalį, ypatingos teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Pareiškimas dėl bylos iškėlimo turi atitikti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus su papildymais, numatytais šio Kodekso V dalies atitinkamuose straipsniuose, t. y. toks pareiškimas turi atitikti ir bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, numatytus CPK 111-114 straipsniuose, ir specialiuosius pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 443 straipsnio 2 dalis).

24. Aptariamos situacijos kontekste pažymėtina, kad priimdamas palikimą, įpėdinis turi pasirinkti palikimo priėmimo būdą, t. y. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti ar padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Priimdamas palikimą šiuo būdu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Į pėdinis, priėmęs palikimą faktiškai pradėjus turtą valdyti, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis per įstatymo nustatytą terminą pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. APŽVALGA BYLOSE DĖL PAVELDĖJIMO Nr. AC-47-1. Teismų praktika. 2018, 47, p. 666-727).

25. Tiek iš patikslinto pareiškimo turinio, tiek iš pridėtų dokumentų matyti, kad:

25.1. pareiškėjos močiutė O. V. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir visą pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);

25.2. po O. V. mirties dėl palikimo priėmimo kreipėsi tik pareiškėjos motina G. Z., kiti įpėdiniai nesikreipė, tačiau notaras išdavė paveldėjimo teisės liudijimą tik į 1/2 dalį turėto O. V. turto, t. y. į ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į ½ dalų kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kita šio turto ½ dalis vis dar yra registruota mirusiosios O. V. vardu.

25.3. po savo mamos G. Z. mirties (duomenys neskelbtini) palikimą į visą turtą priėmė pareiškėja D. D., t. y. į ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į ½ dalų kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitą turtą (pinigines lėšas);

26. Taigi, nustačius, kad pareiškėja faktiniu valdymu priėmė palikimo (turto) dalį, į kurią jos motinai nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, ir kuris po šiai dienai yra registruotas pareiškėjos senelės O. V. vardu, sutiktina su apeliante, kad pareiškėja kitaip, nei teismo tvarka negali gauti paveldėjimo teisės liudijimą patvirtinančių dokumentų į likusią po močiutės mirties ½ dalį turto, t. y. į ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į ½ dalį kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

27. Prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo paduodamas tada, kai įpėdiniui reikia įforminti jo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Tokiu atveju yra iškeliama byla ypatingosios teisenos tvarka ir tiriamos aplinkybės, o toks faktas nustatomas konkrečiu tikslu – paveldėjimui pagal įstatymą įforminti.

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje T. S. S. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018 12 punktą).

29. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos pareiškimą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartis panaikinama ir klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartį ir klausimą dėl pareiškėjos D. D. pareiškimo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.