- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-09
- Bylos Nr.
- A-1254-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00364-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities VPK
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus (toliau – Kauno apskrities VPK) 2016 m. vasario 22 d. raštą Nr. 20-S-29732 (toliau – ir ginčijamas raštas); 2) įpareigoti Kauno apskrities VPK per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti jam informaciją ir atsiųsti prašomą informaciją patvirtinantį procesinį dokumentą, t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį, su išsiuntimo ir gavimo Kauno apskrities VPK rekvizitais; 3) priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atsisakymas suteikti ir atsiųsti prašomą informaciją – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį – yra neteisėtas. Nurodė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties ir dar kitų dviejų dokumentų pagrindu jis nuo 2016 m. vasario 5 d. iki vasario 7 d. buvo sulaikytas 48 val. dėl paskelbtos paieškos. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepateikdamas prašomos informacijos, t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties, kuri Panevėžio miesto apylinkės teismo jam nebuvo pateikta, kad nebūtų skundžiama įstatymo nustatyta tvarka, suvaržė jo teisę į gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-218/2016. Pažymėjo, kad dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 8 d. prašymu kreipėsi į Kauno apskrities VPK areštinę nurodydamas, jog nuo 2016 m. vasario 5 d. iki vasario 7 d. buvo sulaikytas 48 val., nes paskelbta jo paieška Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties ir dar kitų dviejų procesinių dokumentų pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašė pateikti jam tinkamai patvirtintą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties nuorašą, kuris jam nebuvo įteiktas Panevėžio miesto apylinkės teismo, taip pat pranešti, kada ši nutartis buvo gauta Kauno apskrities VPK vykdymui. Atsakovas paaiškino, kad atsakydamas į pareiškėjo prašymą ginčijamu raštu dėl prašomos nutarties nuorašo nurodė jam kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą.
5. Atsakovo teigimu, pareiškėjas 2016 m. vasario 5 d. buvo sulaikytas, vadovaujantis Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 29 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-371-245/2015, ir iš sulaikymo paleistas Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 7 d. nutarties pagrindu. Akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, kokias teisės normas atsakovas pažeidė ir kokius neteisėtus veiksmus atliko priimdamas ginčijamą raštą. Pažymėjo, kad pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė žalos kilimo aplinkybių ir dydžio, todėl nesant nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.
II.
6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 6 straipsnio 1 dalis nustato pareigą institucijoms pateikti informaciją apie jų veiklą bei kitus oficialius jų dokumentus (kopijas) jos prašantiems asmenims, tačiau galimas tik tokios informacijos teikimas, kuri yra institucijos veiklos, funkcijų ir pareigų įgyvendinimo rezultatas.
8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 3 dalies ir 140 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjo teisė susipažinti su baudžiamosios bylos procesiniu dokumentu, t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-218/2016, ir gauti jos nuorašą turėtų būti įgyvendintina BVK nustatyta tvarka, kreipiantis būtent į Panevėžio miesto apylinkės teismą, priėmusį minėtą nutartį.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas tvarkomuose žinybiniuose registruose, informacinėse sistemose ir duomenų rinkmenose Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties neturėjo ir ja nedisponavo, nes, kaip teigė atsakovas, minėta nutartis vykdymui dėl pareiškėjo sulaikymo (suėmimo) jam nebuvo pateikta. Teismas akcentavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2016 m. vasario 5 d. buvo sulaikytas, vadovaujantis Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 29 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-371-245/2015, ir iš sulaikymo paleistas Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 7 d. nutarties pagrindu. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos pateikti pareiškėjui Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties nuorašą.
10. Nenustatęs ginčijamo rašto neteisėtumo pagrindų ir atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
11. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš Kauno apskrities VPK paieškos bylą Nr. 20-7-00218-15 ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-5-840/2013 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjo sulaikymo protokolą.
12. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, dėl ko priėmė atsakovui palankų sprendimą. Mano, kad teismas ne tik priėmė nepagrįstą sprendimą, bet ir padarė kitų procedūrinių pažeidimų bylos nagrinėjimo metu, t. y. atsisakė priimti jo skundą, kurį priėmė tik po atskirojo skundo išnagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
13. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos policijos įstatymo nuostatas, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 ir 23 straipsnių reikalavimus. Pažymi, kad atsakovas praleido teisės aktuose įtvirtintą terminą pateikti atsakymą į jo prašymą, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog Kauno apskrities VPK atsakymą į jo prašymą pateikė praleidęs Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 913, 34 punkte nurodytą terminą, kadangi ginčijamas raštas priimtas per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo užregistravimo.
16. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė susipažinti su baudžiamosios bylos procesiniu dokumentu ir gauti jo nuorašą turėtų būti įgyvendinama BVK nustatyta tvarka, kreipiantis į Panevėžio miesto apylinkės teismą. Pažymi, kad teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl ko prašymą priteisti neturtinę žalą atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus 2016 m. vasario 22 d. rašto Nr. 20-S-29732 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kildinamos iš ginčijamo rašto priėmimo, atlyginimo.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš Kauno apskrities VPK paieškos bylą Nr. 20-7-00218-15 ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-5-840/2013 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjo sulaikymo protokolą. A. B. nenurodo, jog pirmosios instancijos teisme jam buvo apribota teisė teikti prašymą išreikalauti jo nurodomą įrodymą, taip pat nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo ar bylos nagrinėjimo pratęsimas apeliacinėje instancijoje, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio skundo ribose, todėl apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, paprastai vadovaujasi ta bylos medžiaga, kuri yra surinkta byloje pirmosios instancijos teismo ir, kurią vertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, jog prašymo išreikalauti šiuos įrodymus A. B. nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui, jis netenkinamas.
Dėl atsakovo 2016 m. vasario 22 d. rašto Nr. 20-S-29732 teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis (2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis (2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
20. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas jam išduoti tinkamai patvirtintą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį. Atsakydamas į prašymą, atsakovas ginčijamu raštu informavo pareiškėją, kad dėl prašomos pateikti Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties jis turi kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą.
21. Pažymėtina, jog asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (šiai bylai aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.), kuris nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką, reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims bei sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų disponuojamą informaciją ir ją panaudoti teisėtiems tikslams (1 str. 1, 2 d.). Įstatymu yra įgyvendinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį informacija, kurią asmuo turi teisę gauti, – tai žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka.
22. Atsižvelgus į šį teisinį reguliavimą darytina išvada, kad įstaigos: 1) privalo teikti disponuojamą informaciją; 2) atsisakyti teikti informaciją gali tik Įstatymo nustatyta tvarka (paisydamos teisės aktais nustatytų apribojimų) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1865-492/2016, 2017 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-604-438/2017). Remiantis tuo pripažintina, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga pateikti tik tą pareiškėją dominančią informaciją, kurią jis turėjo.
23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo prašoma pateikti nutartis priimta Panevėžio miesto apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. I-2-2-218/2016 baudžiamojo proceso nustatytais pagrindais ir tvarka, kuri atsakovo teigimu nebuvo perduota vykdyti atsakovui (BPK 140 str.). Tai reiškia, kad prašomo procesinio dokumento atsakovas savo žinioje neturėjo (juo nedisponavo), todėl jo pateikti ir negalėjo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo teisė susipažinti su baudžiamosios bylos procesiniu dokumentu ir gauti jo nuorašą turėtų būti įgyvendintina BVK nustatyta tvarka, kreipiantis būtent į Panevėžio miesto apylinkės teismą, priėmusį minėtą nutartį.
24. Konstatavus, kad A. B. ginčijamas atsakovo raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti kitą pareiškėjo skundo reikalavimą, t. y. įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą suteikti pareiškėjui prašomą informaciją bei atsiųsti jam Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį su išsiuntimo ir gavimo rekvizitais.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
25. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neteisėtų veiksmų.
26. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
27. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.
28. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.
29. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio pagrindo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties nepateikimo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju A. B. neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neteisėtos veikos, kas reiškia, kad minėtas viešojo administravimo subjektas ar jo pareigūnai nagrinėjamoje byloje jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Vadinasi, nenustačius valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veikų, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.
30. A. B. apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas nesilakė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 ir 23 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu jie nelaikytini esminiais pažeidimais ginčijamam raštui panaikinti.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo išnagrinėtas 2017 m. sausio 12 d. pateiktas prašymas dėl teisėjų kolegijos nušalinimo, todėl yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Pripažintina, jog padarytas grubus procesinis pažeidimas, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo dėl nušalinimo turinį, vadovaudamasi proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, konstatuoja, kad jisai nėra tinkamai motyvuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje apibrėžtais pagrindais. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, t. y. kad teismas siekė neduoti eigos jo skundui, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Taigi nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad objektyviuoju nešališkumo aspektu šioje byloje nepritaikius teisėjos/teisėjų kolegijos nušalinimo instituto, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą.
32. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.