- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-11
- Bylos Nr.
- I-6419-484/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui E. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, jo naudai priteisti po 100 Lt (vieną šimtą litų) už kiekvieną parą praleistą nežmoniškomis, žalingomis sveikatai, žeminančiomis žmogaus garbę ir orumą sąlygomis /tokiu būdu jo atžvilgiu pažeidžiant įstatymus bei kitus galiojančius teisės aktus.
Skunde nurodė, kad jo laisvė apribota nuo 2014-07-28. Šiuo metu yra patalpintas į Lukiškių TI-K ir laikomas kamerose, kurių plotas yra apie 8 m².. Tokiose kamerose dažniausiai yra kalinamas su dar 3 asmenimis. Taigi, vienam asmeniui tenka mažiau nei 2 m² ploto, į kurį įskaičiuojamas gultų, stalo ir tualeto užimamas plotas.
Pareiškėjo tvirtinimu, kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K yra nežmoniškos, kenksmingos sveikatai, antisanitarinės, pažeidžiančios žmogaus garbę ir orumą. Kameros, kuriose buvo ir yra laikomas, yra kritinės būklės: sienos daug kur apaugusios grybeliu, visur knibžda tarakonai, kurie lenda į maistą, visus metus kamerose drėgna. Dėl mažo kamerų ploto vienu metu daugiau kaip dviem asmenims valgyti neįmanoma, be to, ir stalas yra pritaikytas valgyti tik dviem. Dėl to dažnai kyla konfliktai, nesutariamai. Dėl prasto kamerų apšvietimo periodiškai prastėja regėjimas. Iš kameroje esančio tualeto visą parą sklinda nemalonūs kvapai, ko pasekoje dažnai pykina bei atsiranda kitų virškinimo sutrikimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė ir patiria skaudžių dvasinių išgyvenimų, jaučia, kad sumažėjo jo savivertės jausmas, pašlijo sveikata, tapo irzlus, dėl patirtų skaudžių emocinių išgyvenimų prastėja jo psichologinė būklė ( 1-3 b. l. ).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad E. Š. į Lukiškių TI-K atvyko 2014-08-04 ir buvo laikomas kamerose Nr. 107 (7,38 m²), Nr. 127 (7,94 m²), Nr. 286 (7,60 m²), Nr. 299A (7,45 m²), Nr. 303 (8,02 m²). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsakovo teigimu, laikotarpiais 2014-08-04-2014-08-05, 2014-08-07-2014-08-08, 2014-08-13-2014-08-14, 2014-09-04, 2014-09-18, 2014-09-23, 2014-09-25, 2014-10-09, 2014-10-26-2014-10-27, 2014-10-30-2014-11-04, 2014-11-11, 2014-11-13, 2014-12-12, 2015-01-07-2015-01-09, 2015-01-11-2015-01-14 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodė ir tai, kad paskirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, nes privalo vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Pripažįsta, kad tam tikrais atvejais kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Siedama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su atitinkamomis bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Lukiškių TI-K teigimu, kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje nurodytų tardymo izoliatorių kamerų įrengimo reikalavimų. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas įrengtas ir šaltas vanduo tiekiamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 21 punkto reikalavimų. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Remiantis Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punktu, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas neįrodė, kad tam tikri jo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo jo asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atkreipė dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Mano, kad E. Š. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Nesant nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (CK 6.271 str.), pareiškėjo reikalavimas turi būti atmestas (8-13 b. l.).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K ant sienų grybelis, krenta tinkas. Kameroje Nr. 303 buvo laikomas kartu su dar trimis asmenimis. Apkaltinamasis nuosprendis neįsiteisėjęs.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014-08-04 E. Š. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, plotas – 7,38 m² (1 asmuo kameroje). Toliau pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: 2014-08-05 kameroje Nr. 127, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2014-08-06 kamera Nr. 127 (3 asmenys kameroje); 2014-08-07–2014-08-08 kamera Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2014-08-09–2014-08-12 kamera Nr. 127 (3 asmenys kameroje); 2014-08-13–2014-08-14 kamera Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2014-08-15–2014-09-03 kamera Nr. 127 (3 asmenys kameroje); 2014-09-04 kamera Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2014-09-05–2014-09-17 kamera Nr. 127 (3 asmenys kameroje); 2014-09-18 kamera Nr. 127 (2 asmenys kameroje); 2014-09-19–2014-09-22 kamera Nr. 127 (3 asmenys kameroje); 2014-09-23 perkeltas į kamerą Nr. 286, plotas - 7,60 m² (1 asmuo kameroje); 2014-09-24 kamera Nr. 286 (3 asmenys kameroje); 2014-09-25 kamera Nr. 286 (2 asmenys kameroje); 2014-09-26–2014-10-08 kamera Nr. 286 (3 asmenys kameroje); 2014-10-09 kamera Nr. 286 (2 asmenys kameroje); 2014-10-10–2014-10-25 kamera Nr. 286 (3 asmenys kameroje); 2014-10-26–2014-10-27 kamera Nr. 286 (2 asmenys kameroje); 2014-10-28–2014-10-29 kamera Nr. 286 (3 asmenys kameroje); 2014-10-30–2014-11-03 kamera Nr. 286 (2 asmenys kameroje); 2014-11-04 perkeltas į kamerą Nr. 299A, plotas - 7,45 m² (2 asmenys kameroje); 2014-11-05–2014-11-10 kamera Nr. 299A (3 asmenys kameroje); 2014-11 -11 kamera Nr. 299A (2 asmenys kameroje); 2014-11-12 kamera Nr. 299A (3 asmenys kameroje); 2014-11-13 kamera Nr. 299A (2 asmenys kameroje); 2014-11-14–2014-12-11 kamera Nr. 299A (3 asmenys kameroje); 2014-12-12 kamera Nr. 299A (2 asmenys kameroje); 2014-12-13–2014-12-24 kamera Nr. 299A (3 asmenys kameroje); 2014-12-25 kamera Nr. 299A (4 asmenys kameroje); 2014-12-26–2015-01-06 kamera Nr. 299A (3 asmenys kameroje); 2015-01-07–2015-01-09 kamera Nr. 299A (2 asmenys kameroje); 2015-01-10 kamera Nr. 299A (3 asmenys kameroje); 2015-01-11–2015-01-13 kamera Nr. 299A (2 asmenys kameroje); 2015-01-14 perkeltas į kamerą Nr. 303, plotas – 8,02 m² (2 asmenys kameroje); 2015-01-15 kamera Nr. 303 (3 asmenys kameroje) (8-13, 14 b. l.).
Pareiškėjas kelia ginčą dėl Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimų atitinkančių laikymo sąlygų (vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje ir higienos normas reikalavimus atitinkančių), ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų- atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina, bei kita ko, iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Kalėjimo departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Būtent ši teisės norma yra aktuali keliamam ginčui.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-08-04 iki 2015-01-15 Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 165 dienas. Laikotarpiais 2014-08-04 –2014-08-05, 2014-08-07–2014-08-08, 2014-08-13–2014-08-14, 2014-09-04, 2014-09-18, 2014-09-23, 2014-09-25, 2014-10-09, 2014-10-26–2014-10-27, 2014-10-30–2014-11-04, 2014-11-11, 2014-11-13, 2014-12-12, 2015-01-07–2015-01-09, 2015-01-11–2015-01-14 pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą reikalavimą. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas tinkamai tik 29 dienas, o likusias (136) dienas jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista – pareiškėjui teko nuo 2,48 iki 2,65 kv. m. ploto kameroje.
Pareiškėjas taip pat yra nepatenkintas ir kitomis kalinimo sąlygomis (nepakankamas apšvietimas, drėgmė, oro ir inventoriaus trūkumas, graužikai ir parazitai kameroje).
Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent asmuo, kuris grindžia savo reikalavimus tam tikromis aplinkybėmis, privalo pateikti įrodymus, konkrečiu atveju, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir patirtos žalos. Tačiau EŽTT praktikoje nukrypstama nuo minėtos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės ir laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, bylose dėl EŽTK 3 straipsnio pažeidimo griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją). Vis gi tai neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos pateikti kiek įmanoma išsamesnę informaciją apie tas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą teismui.
Pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerų įrengimo (drėgmė, oro trūkumas, įrengtų vietų pavalgyti trūkumas) yra iš esmės susiję su tuo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimalaus ploto kameroje norma. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad dėl skunde aprašomų laikymo sąlygų gerinimo jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Jokiais objektyviais įrodymais nėra patvirtinti ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl laikymo sąlygų įtakos jo sveikatos būklei. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K psichologo tarnybą, medikus dėl pablogėjusios psichinės ar fizinės sveikatos.
Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime nurodė, kad kameros yra vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Higienos normos reikalavimas, jog sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, taikomas projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Lukiškių TI-K yra veikianti įstaiga ir aukščiau nurodytoms kategorijoms nepriklauso.
Pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų paneigia ir atsakovo atstovo byloje pateikti įrodymai, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios, kaip matyti iš sutarties sąlygų, įsipareigojo atlikti patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus kelis kartus per mėnesį (25-28, 29-32 b. l.). Be to, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K nuolat atliekami Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurių metų nustatyti pažeidimai šalinami (16-24 b. l.).
Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos suėmimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nagrinėjamu atveju valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Aplinkybė, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, taip pat nėra reikšminga, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę (136 dienas iš 165 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl tokių kalinimo sąlygų būtų reikšmingai pablogėjusi jo sveikata, atsižvelgdamas į valstybės pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo (suėmimo) sąlygas, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, laiko, kad adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti suma yra 900 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo E. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. Š. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 (devynis šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.