Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Keller-Autoforum“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Keller-Autoforum“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2022 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 20285 (toliau – ir Nutarimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad 2022 m. vasario 24 d. VDI priėmė nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje Nr. NUĮPBJ 20285, kuriuo pareiškėjai už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimus skyrė subendrintą 300 Eur baudą.

Pareiškėja mano, kad VDI Nutarimą priėmė nepagrįstai, nes antrą kartą yra baudžiama už tai, jog pareiškėja netinkamai apskaito darbuotojų faktiškai dirbtą laiką, tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį.

Paaiškina, kad 2022 m. vasario 9 d. VDI administracinio nusižengimo protokolu Nr. VDI-ANR_P165-2022 su nurodymu ROIK 22157669858 nubaudė pareiškėjos direktorių, veikusį kaip pareiškėjos atstovą – atsakingą asmenį, o ne privatų fizinį asmenį, už Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 120 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą. Tuo tarpu, kaip matyti iš pareiškėjai surašyto protokolo bei Nutarimo turinio, pareiškėja yra baudžiama, be kita ko, už tą patį DK 120 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą, kaip ir pareiškėjos atstovas direktorius, kas atitinkamai reiškia, jog baudžiant pareiškėjos direktorių iš esmės yra baudžiama pareiškėja, kadangi pareiškėja savo teises ir pareigas įgyvendina veikiant pareiškėjos direktoriui kaip jos atstovui. Pareiškėjai per jos atstovą direktorių jau yra paskirta administracinė nuobauda – 150 Eur bauda, kurią pareiškėja yra sumokėjusi.

Nurodo, kad juridinį asmenį siekiama nubausti už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo pažeidimą. Žiniaraščiai yra vienas iš buhalterinės apskaitos dokumentų, už kurio tinkamą įforminimą atsakingi juridinio asmens darbuotojai pagal bendrovėje jiems priskirtas funkcijas. Paprastai bendrovės buhalterinę apskaitą veda (tvarko) bendrovėje įdarbintas buhalteris, o už apskaitos organizavimą atsako bendrovės vadovas (direktorius). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos direktorius, o ne pareiškėja buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, įskaitant ir žiniaraščiuose pateikiamų duomenų teisingumą. Atitinkamai tai reiškia, jog pareiškėja jokio savarankiško DK 120 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo nepadarė.

Teigia, kad nėra pagrindo bausti pareiškėją už tai, kad ji pavėluotai pateikė LDU pranešimą apie O. S. įdarbinimą. Nors pareiškėja su darbuotoju O. S. darbo sutartį sudarė dar 2021 m. gruodžio 1 d., tačiau faktiškai O. S. darbą įmonėje pradėjo tik nuo 2021 m. gruodžio 27 d., ką patvirtina O. S. darbo laiko apskaitos žiniaraštis už 2021 m. gruodžio mėn. bei O.S. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštis. O. S. laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d. buvo neapmokamose atostogose, o 2021 m. gruodžio 24, 25 ir 26 dienos buvo ne darbo dienos, todėl faktiškai O. S. darbą pas pareiškėją pradėjo tik nuo 2021 m. gruodžio 27 d. Tad LDU pranešimas apie O.S. įdarbinimą buvo pateiktas dar prieš užsieniečiui pradedant faktiškai dirbti įmonėje, t. y. pateiktas 2021 m. gruodžio 15 d. Tuo labiau, jog net ir analizuojant tarp pareiškėjos ir O. S. sudarytą darbo sutartį, matyti, jog pagal darbo sutarties 5 punktą buvo numatyta, jog darbuotojas faktiškai pradeda dirbti tik nuo 2021 m. gruodžio 24 dienos. Būtina pažymėti, jog O. S. iki 2021 m. gruodžio 13 d. dirbo kitoje Lietuvos įmonėje UAB „„(duomenys neskelbtini)“ “. O leidimą laikinai gyventi Lietuvoje O. S. turi dar nuo 2021 m. balandžio 9 d. Tad šios aplinkybės patvirtina, jog LDU pranešimo pateikimas dar 2021 m. gruodžio 1 d., kai buvo pasirašyta darbo sutartis, būtų buvęs netikslingas ir tik formalus veiksmas. Be to, pareiškėja duomenis apie užsieniečio O. S. įdarbinimą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė dar 2021 m. lapkričio 22 d. Atitinkamai tai reiškia, jog jokio tyčinio ketinimo slėpti užsieniečio O. S. įdarbinimą nebuvo.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjos skundas yra visiškai nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Nurodo, kad VDI Vilniaus skyrius tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pažeidimo bylą bei įvertinęs visas aplinkybes tinkamai skyrė baudą (finansinę sankciją) juridiniam asmeniui.

Atsakovė pabrėžia, kad vadovaujantis teismine praktika non bis in idem principas drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis. Bauda pagal Užimtumo įstatymo nuostatas skirta juridiniam asmeniui UAB „Keller-Autoforum“, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui V. B.. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui.

Nurodo, kad VDI atliekant patikrinimą nustatyta, kad VSDFV duomenimis O. S. įmonėje įdarbintas nuo 2021 m. gruodžio 1 d. Sutartyje nustatyta, kad darbo sutartis įsigalioja nuo sutarties pasirašymo dienos (t. y. 2021 m. gruodžio 1 d.), darbuotojas pradeda dirbti 2021 m. gruodžio 24 d. VSDFV duomenimis nustatyta, kad įmonė pateikė O. S. LDU pranešimą pavėluotai, t. y. 2021 m. gruodžio 15 d.

Pažymi, kad DK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). DK 131 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad darbuotojui gali būti suteikiamos tikslinės – nemokamos atostogos. O. S., rašydamas prašymą suteikti nemokamas atostogas (2021 m. gruodžio 1 d. O. S. prašymas) pripažįsta, o darbdavys, tenkindamas jo prašymą ir jį įformindamas lokaliu teisės aktu (2021 m. gruodžio 1 d. direktoriaus įsakymas Nr. NA-2112-1), patvirtina, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis yra įsigaliojusi ir teisiniai šalių santykiai tęsiami (vystomi) jos pagrindu.

Remiantis nurodytais motyvais, atsakovė prašo palikti galioti 2022 m. vasario 24 d. nutarimą LR Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui UAB „Keller-Autoforum“ Nr. NUĮPBJ 20285.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 20285 pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą Nr. UĮPPJ1006-0022 (toliau – ir Protokolas) UAB „Keller-Autoforum“, kuriame nurodyta, kad pareiškėja, būdama darbdaviu ir atstovaujama direktoriaus V. B., pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalie 2 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. buvo nustatyta, kad iš pareiškėjos pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatyta, kad pareiškėja netinkamai apskaito darbuotojų faktiškai dirbtą laiką, pvz. darbuotojas A. K. dirbo (vairavo) 2021 m. spalio 16 d. 3 val. 57 min., spalio 30 d. – 2 val. 21 min., tačiau žiniaraščiuose pažymėtas poilsis (P), lapkričio 1 d. dirbo 5 val. 14 min., lapkričio 2 d. – 10 val. 12 min., tačiau žiniaraštyje pažymėta švenčių diena (S), S. S. 2021 m. lapkričio 2 d. dirbo 10 val. 5 min., tačiau žiniaraštyje pažymėta švenčių diena (S); bei kad darbdavys privalomus pranešimus apie Lietuvoje įdarbintą pagal darbo sutartį užsienietį (LDU forma) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos privalo pateikti ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos, tačiau pareiškėja pateikė O. S. LDU pranešimą pavėluotai, t. y. 2021 m. gruodžio 15 d., nors darbuotojas įdarbintas 2021 m. gruodžio 1 d.

Atsižvelgiant į tai, VDI 2022 m. vasario 24 d. priėmė nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje Nr. NUĮPBJ 20285 ir pareiškėjai už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 7 dalies pažeidimą remiantis Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, 58 straipsnio 3 dalies 2 punktu pareiškėjai skyrė 300 Eur baudą.

Taip pat nustatyta, kad už šį pažeidimą 2022 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. VDI-ANR_P165-2022 su nurodymu ROIK 22157669858 UAB „Keller-Autoforum“ atsakingam fiziniam asmeniui direktoriui V. B. bei skyrė jam 150 Eur baudą, kuri 2022m. vasario 21 d. buvo sumokėta.

Juridinių asmenų registro duomenimis UAB “Keller-Autoforum” direktorius nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. yra V. B..

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Užimtumo įstatymo nuostatos, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatos, Informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV-281/V-395 „Dėl informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo“ (toliau – Aprašas) nuostatos.

Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu. Darbo kodekso 120 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus: darbo laiką švenčių dieną; darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką.

Pagal Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punktą nedeklaruotu darbu vadinamos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai DK nustatyta tvarka darbo laiko apskaitos dokumentuose nėra pažymėta darbuotojo dirbti viršvalandžiai ir darbo laikas švenčių ir poilsio dieną.

Atsakomybė darbdaviui už šį teisės pažeidimą yra numatyta Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

Pareiškėja skunde nurodo, kad ji yra baudžiama antrą kartą už tą patį pažeidimą, kadangi administracinio nusižengimo byloje direktoriui jau yra paskirta bauda. Be to, už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas direktorius, o ne pareiškėja.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi, šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime yra konstatavęs, jog juridinis asmuo yra savarankiškas, specifinis teisinių santykių subjektas. Juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia, be kita ko, tai, kad jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y. būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Vadinasi, juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma.

Todėl pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad teisinė atsakomybė šiuo atveju buvo pritaikyta tapačiam subjektui du kartus už tą patį pažeidimą. Kaip matyti, vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo – juridinio asmens vadovas, kitu atveju teisinė atsakomybė buvo pritaikyta pačiam juridiniam asmeniui – pareiškėjai. Nepaisant to, jog nustatytas pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens, atstovavusio pareiškėją veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad Bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo.

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalį bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Tai, jog bendrovės vadovas yra už apskaitos organizavimą atsakingas asmuo, patvirtina Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodoma, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei to paties straipsnio 2 dalies nuostata „Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“. Taigi, visų pirma, vadovas veikia akcinės bendrovės vardu, akcinės bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais (LR Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalis, 7 dalis, 10 dalis). Darbdaviui, kuris yra juridinis asmuo už nedeklaruotą darbą ir užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į LR užsieniečius tvarkos pažeidimą yra numatyta atsakomybė ne kaip Administracinių nusižengimų kodekso numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija juridiniam asmeniui. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Uždaroji akcinė bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-1601-438/2021, Nr. eA-178-520/2022). Taigi, pareiškėjos argumentai, kad šiuo atveju nubaudus bendrovės vadovą, pareiškėja negali būti baudžiama už buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus yra visiškai nepagrįsti.

Pareiškėja taip pat nesutinka su tuo, kad ji pavėluotai pateikė privalomus pranešimus apie Lietuvoje įdarbintą pagal darbo sutartį užsienietį (LDU forma).

Pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimu laikomi tokie darbdavio arba įmonės, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, veiksmai, kai nesilaikoma įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 7 dalyje ar 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, padarė šio straipsnio 2 dalyje nustatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą.

Pagal UTPĮ 62 straipsnio 7 dalį, darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, informaciją apie įdarbintą arba atsiųstą laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsienietį teikia Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Užimtumo tarnybai per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV-281/V-395 „Dėl informacijos apie Lietuvos dirbančius užsieniečius pateikimo“ (2021 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. V-26/EV-19/V-32 redakcija) patvirtino „Informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus, darbdavys, įdarbinęs Aprašo 4.1 papunktyje nurodytą užsienietį, privalo užpildyti LDU pranešimą ir pateikti per EDAS ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos.

Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad šiuo įstatymu nustatytos darbo rinkos paslaugos ir užimtumo rėmimo priemonės taikomos ir darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, ir darbdaviams fiziniams asmenims, kurie yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai (4 punktas).

Taigi, remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad UAB “Keller-Autoforum” ir O.S. darbo sutartis Nr. 275 buvo sudaryta 2021 m. gruodžio 1 d. Sutartyje nustatyta, kad darbo sutartis įsigalioja nuo sutarties pasirašymo dienos (t. y. 2021 m. gruodžio 1 d.), darbuotojas pradeda dirbti 2021 m. gruodžio 24 d. (darbo sutarties 5 punktas). VSDFV duomenimis nustatyta, kad įmonė pateikė O. S. LDU pranešimą 2021 m. gruodžio 15 d. Taigi, akivaizdu, jog pranešimas buvo pateiktas nesilaikant teisės aktų nuostatų.

Taip pat nustatyta, kad O.S. 2021 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą pareiškėjai suteikti jam neapmokamas atostogas nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d. imtinai. 2021 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. NA-2112-1 pareiškėja suteikė O.S. neapmokamas atostogas.

Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje aprašyta pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. pranešimo apie įdarbintą užsienietį nepateikimas nustatytu terminu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pažeidimas buvo padarytas. Pareiškėjos kaltę dėl Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 padaryto pažeidimo (pranešimo apie Lietuvoje įdarbintą užsienietį O.S. nepateikimą laiku) įrodo LR Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20285, VSDFV duomenys, kita rašytinė bylos medžiaga.

Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 34 straipsnis). To paties straipsnio 2 dalis: apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje.

DK 131 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad darbuotojui gali būti suteikiamos tikslinės – nemokamos atostogos.

Kaip nustatyta, O.S. prašymu jam pareiškėja 2021 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. NA-2112-1 suteikė nemokamas atostogas laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d., t. y. aplinkybė, jog darbuotojas faktiškai darbo funkcijas atliko tik nuo 2021 m. gruodžio 27 d. nepaneigia fakto, jog įdarbintas užsienietis buvo nuo 2021 m. gruodžio 1 d. (darbo sutarties 5 punktas), bei kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis įsigaliojo nuo 2021 m. gruodžio 1 d. ir teisiniai šalių santykiai buvo vystomi (nemokamų atostogų suteikimas) jos pagrindu. Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes nurodyto teisinio reguliavimo kontekste pareiškėjos argumentai, kad 2021 m. gruodžio 15 d. pateikė pranešimą nepavėluotai, kadangi darbuotojas pradėjo dirbti faktiškai tik 2021 m. gruodžio 27 d. (24-26 dienos buvo ne darbo dienos) atmestini kaip nepagrįsti.

Užimtumo įstatymo 60 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Užimtumo įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Valstybinė darbo inspekcija. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu. Šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina, kad ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK) gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra, todėl, teismo vertinimu, VDI pagrįstai sprendė, jog už nustatytų pažeidimų padarymą pareiškėjai skirtina Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje ir 58 straipsnio 3 dalies 2 punktu subendrinta 300 Eur dydžio bauda.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota, atitinka Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso nuostatas. Nenustatyta, kad priimant skundžiamą Nutarimą, buvo pažeistos materialiosios ar procesinės teisės normos, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų dėl ginčijamo Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai atlyginimo klausimo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Keller-Autoforum“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.