Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-04 · Byla Nr. ATP-247-312/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. A2.11.-4407-919/2013Nutarimas · 2013-11-11Kauno apylinkės teismas
  2. ATP-247-312/2014Nutartis · 2014-03-04Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-04
Bylos Nr.
ATP-247-312/2014
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-03708-2013-6
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Kategorijos
  • 50.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-247/2014Teisminio proceso Nr.: 4-69-3-03708-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 50.1.1.; 79.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustosios V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimo, kuriuo ji pripažinta padariusi pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 187 str. 2 d. ir nubausta 300,00 Lt (trijų šimtų litų) dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. nubausta už tai, kad ji 2012 m. gegužės 17 d., apie 07.00 val., prie (duomenys neskelbtini) Kauno raj. sav., nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų pasišalinti atokiau nuo namo, stūmėsi nuo policijos pareigūno A. M..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu V. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimą ir ją išteisinti, kaip neįvykdžiusią nusikalstamos veikos, taip pat skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas įvykį (duomenys neskelbtini) gatvėje išnagrinėjo tendencingai, vienpusiškai, nepilnai ir neobjektyviai. Nenustatyta, kodėl surašant paaiškinimą, pareigūnas jį surašė formaliai, nepakvietė gydytojo patikrinti apeliantės sveikatos būklės, nors ji skundėsi bloga savijauta, nedavė jai siuntimo į medicininę įstaigą apžiūrai, taip pat kokiu būdu įvykio vietoje pareigūnas pipirinėmis dujomis „netyčia“ sukėlė sveikatos sutrikdymą. Nesant tokio siuntimo, jai buvo atimta teisė įrodyti savo sveikatos sutrikdymą. Taip pat nenustatyta, kodėl surašant paaiškinimą, nukentėjusiam žmogui faktiškai nebuvo užtikrinta teisė susipažinti su paaiškinimu, dalyvaujant advokatui, medikui ar kitam nesuinteresuotam asmeniui. Teismas neįsigilino ir net nesistengė įrodyti, kiek pareigūnų „netyčia“ panaudojo specialiąsias priemones, t. y. pipirines ašarines dujas ir kodėl apie „netyčinį“ dujų panaudojimą nebuvo surašyti tarnybiniai pranešimai, ir kodėl vaiko grobimo scenarijaus vadovybė nepareikalavo to padaryti. Nurodo, kad į (duomenys neskelbtini) gatvę atėjo dalyvauti, vykdant Kėdainių rajono teismo sprendimą perduoti D. K. motinai L. S. kaip visuomenės atstovė, kad mažametės atžvilgiu nebūtų naudojamas smurtas. Atvykus antstolei, filmavo antstolės ir pareigūnų įsiveržimą į privačią valdą. Kol fiksavo įvykius, policijos būriai su antstole jau buvo prie namo, todėl negalėjo trukdyti nei policijai, nei antstolei. Kadangi vaiko grobimo operacijos metu policijos vadovybė, antstolei jau einant prie namo, stoviniavo gatvėje, todėl M. K. apeliantę į K. kiemą įstūmė jėga, bet teismas to nenagrinėjo, o pasitenkino M. K. parodymais, be to, posėdžio metu nenustatė ar apeliantė kėsinosi pažeisti nustatytą valdymo tvarką, ar darė tai tyčia. Teismas nenagrinėjo, kur ji buvo atvykus antstolei, trukdė jai vykdyti savo pareigas ar ne, tyčia ar netyčia nevykdė ar vykdė pareigūnų reikalavimus, ir ar jai reikėjo trauktis iš tos vietos, kur ji buvo. Neįrodyta jos kaltė, nes teismas rėmėsi tik policijos pareigūno surašytu protokolu, tik pareigūnų, vykdžiusių vaiko grobimo operaciją, parodymais, todėl jie negali būti objektyvūs ir priimami kaip apeliantės kaltės įrodymai. Byloje teismas nesurado ir neapklausė nė vieno neutralaus liudytojo. Teismas nepripažino pareigūnų parodymų niekiniais, o iškilus parodymų prieštaravimams, nebuvo surengtos akistatos, ar iškviesta daugiau liudininkų. Kadangi byloje liudijo tik vieni pareigūnai, iškilus prieštaravimams parodymuose, nebuvo panaudotas melo detektorius, kad įsitikinti ar liudydami pareigūnai nemeluoja. Teismas ne tik neieškojo neutralių liudytojų, ar kitų įrodymų, bet jos kaltę įrodinėjo abstrakčiais, neinformatyviais teiginiais, kad raginimai pasitraukti gražiuoju buvo pasakyti per garsiakalbius, tačiau žmonės savo noru nesitraukė, žmonės stovėjo susikibę ir neleido pareigūnams praeiti, laidė replikas. Naudodamas apibendrintą, formalų, nekonkretų aiškinimą, teismas neįvardijo konkrečiai, ar apeliantė buvo susikibusi su kitais rankomis, ar trukdė pareigūnams. Be visa ko, neatsižvelgta į jos fotografuotą ir filmuotą medžiagą, esančią ir šioje byloje, įrodančią, kad ji nepadarė jokio administracinio teisės pažeidimo.

Teismas nepripažino piliečių teisės, kad valdžia negali drausti susirinkimų teisės ar kitaip suvaržyti jų teises, teisės reikalauti, kad pareigūnai veiktų tik įstatymo nustatytose ribose, neviršytų savo įgaliojimų, sąžiningai ir dorai vykdytų pareigas, nepurkštų ašarinių dujų susirinkusiems žmonėms į akis. Teismas ignoravo tą aplinkybę, kad žmonės buvo klaidinami, jog buvo vykdomas Kėdainių teisėjo Kondrantjevo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas, nors policijos instruktaže buvo paskelbta, kad bus vykdoma Kėdainių teisėjos Šidlauskienės 2012 m. kovo 22 d. nutartis dėl prievartinio vaiko perdavimo. Be to, prie apeliantės bylos prijungti kitų teisiamųjų teismo posėdžių protokolai - (b. l. 117-120, b. l. 161-164, b. l. 170-175), taip pat daiktų papildomos apžiūros protokolai - (b. l. 165-167, 168- 169), kur apie apeliantę nieko nekalbama ir ji ten neidentifikuojama, nes tuo metu buvo už kokių penkiolikos metrų nuo tos vietos, kur buvo darytas protokoluose aprašytas vaizdo įrašas.

Šalies argumentai

Apeliantės prašymas padaryti byloje esančios video medžiagos kopijas buvo atmestas, o ji supažindinta tik su Juozapavičiaus video, kur ji neva suduoda skėčiu pareigūnui, o gal ir ne pareigūnui, tačiau kaukėtam žmogui, kuris buvo jai už nugaros, ir kurio ji niekada nematė per šalmą. Nuotrauka iš to video yra bylos 23 lape. Teisme apeliantė aiškino, kad nieko nemušė, tik loštelėjo stumtelėta, nes prieš tai buvo susirietusi ir negalėjo kvėpuoti, o kaukėtieji ją stumdė vienas kitam, kol ją galimai perėmė R. Ž.. Jokie sulaikymo formalumai nebuvo atlikti, nes smurtavę prieš invalidus ir senus žmones, slepiantys savo tapatybes ir užtepę ar panaikinę priklausymo nežinomai tarnybai ženklus, šarvuoti ir ginkluoti smogikai nerašė jokių tarnybinių pranešimų apie jų sulaikytus žmones. Iš vaizdo įrašo matyti, kad jų veiksmai buvo prastai suderinti su policijos veiksmais, nes priekyje jų buvusius žmones, tame tarpe ir apeliantę jie ne atitraukė nuo namo, o daužydami skydais, pristūmė prie namo sienos. Ją ten nutrenkė kone nuo kiemo vidurio, nes pasimaišė jiems ant tako. Tą patvirtina epizodas iš BTV filmuotos medžiagos, kur net policijos operatorius palaikomas eiliniu stebėtoju ir priverčiamas nulipti nuo laiptų, ant kurių stovėdamas filmavo. Pirmosios instancijos teismas iš nutarimo pašalino aplinkybę, kad apeliantė lietsargiu sudavė pareigūnui per galvą, todėl jai nesuprantama, kodėl pašalinus priežastį, dėl kurios buvo sulaikyta, byla prieš ją nebuvo nutraukta.

Tolesnėje skundo dalyje apeliantė aprašo BTV vaizdo medžiagoje užfiksuotus jos veiksmus gatvėje ir kieme, nurodo, kad šį BTV vaizdo įrašą papildo jos pridėti byloje esantys CD (b. l. 37, 92, 158, 160), kur trumpos ištraukos detaliau iliustruoja tos dienos įvykius su apeliante, taip pat nuotraukos su aprašymu, kas jose ir kada užfiksuota (b. l. 155). Nurodo, jog nesutinka su skundžiamo nutarimo teiginiais, neva antstolė pareiškė, kad susirinkusi minia yra kliūtis vykdyti teismo sprendimą ir paprašė šią kliūtį pašalinti. R. O. pakartotinai kreipėsi į minią, tačiau asmenys reikalavimų nevykdė. Neva, V. M. vaidmuo buvo fiksuoti, fotografuoti, ji turėjo girdėti raginimus, bet jų nevykdė, dėl to buvo įspėjama arba raginama pasitraukti. Apeliantė teigia, kad nėra mušeika, rankose laikė fotoaparatą, neketino jo daužyti, stebėjo ar teisingai vykdomas teismo sprendimas, o ne kėlė riaušes. Nuo antstolės buvo nutolusi per 15 metrų, antstolę užstojo kelios eilės policijos pareigūnų, o aplink apeliantę per kelis metrus išvis nebuvo žmonių. Apeliantė taip pat nurodo, kad atsisakė savo pirminio paaiškinimo, nes jo turinys neatitinka tikrovės. Teiginio, kad ji buvo atvykusi ir laukė pareigūnų, net ir tame rašytame paaiškinime nėra. Filmuotoje medžiagoje matyti, kad antstolei įeiti į kiemą ji nesutrukdė, nes M. K. ją į kiemą įstūmė, prieš tai neišsakęs jokių reikalavimų, po to , kai į kiemą įėjo R. O., S. V. ir M. G.. Teigia, kad Kauno rajono policijos komisariate, kai buvo pasiūlyta rašyti paaiškinimus, ji pasigedo akinių. Pareigūnas D. S. pakvietė eiti su juo. Apeliantė išsigando, kad darys kratą ir iš jos atims fotoaparatus, iš kurių vienas buvo ne jos. Ką pasakojo pareigūnui, ji gerai neprisimena, bet nepapasakojo jam, kad ją daužė skydais ir lazda, o tik, kad išvedė užsukę ranką. Ji žinojo, kad įkaitais kieme liko jos vaikai, nuogąstavo, kad galimai juos taip pat sulaikė ir neišleido iš kiemo, elgėsi su jais, kaip pasielgė su apeliante. Nors šios apeliantės baimės buvo perdėtos, bet emocijos tikros, taigi, ji nieko negalėjo suprasti, iš to, ką jau trečią kartą skaitė korektiškas pareigūnas. Ji nufotografavo tekstą telefonu ir pasirašė toje vietoje, kur jai parodė pirštu, nes skaityti be akinių negali. Pretenzijų dėl sumušimo, būdama policijos įstaigoje, nereiškė, nes tuo momentu tai jai neatrodė svarbu, palyginus su kitais dalykais, o ir kalbėti apie tai, tikriausiai, nenorėjo, nes juk aplink daužė visus, ne tik ją, ir negalėjo žinoti, kad ji turi pasikabinusi geležinį daiktą. Jos nemušė per galvą, kas apeliantei, patyrusiai kontuziją ir akustinę traumą 1991 m. sausio 13 d., prie Vilniaus televizijos bokšto, būtų galėję sukelti labai blogas pasekmes. Teigia, gyvenime nedalyvavusi muštynėse, o čia ją mušė jauni žmonės, bendrapiliečiai. Jokios fizinės traumos su liekamosiomis žymėmis negavo, tačiau negalėjo kvėpuoti keliolika sekundžių, pas ją buvusi kamera incidento metu taip pat buvo sugadinta. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė individualios teisenos principą ir savo įrodymus grindė deklaratyviomis tezėmis, nenurodydamas, kur konkrečiai ir su kuo apeliantė buvo susikibusi, kaip replikavo, kaip įžeidinėjo. Yra įsitikinusi, jog buvo nuteista už parodytą pilietiškumą šioje skandalingoje pedofilijos byloje, su ja teisiškai susidorota, siekiant įbauginti ir visam laikui pašalinti „Garliavos sindromą“, kad žmonės nedrįstų ateityje reikšti savo teisių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimą.

Nurodo, jog administracinėje byloje, pradėtoje V. M. atžvilgiu, surinkta pakankamai tiesioginių jos veikos įrodymų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad policijos pareigūnai 2012 m. gegužės 17 d., apie 07.00 val., (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, vykdė pavestas pareigas, buvo uniformuotim veikė pagal iš anksto sudarytą ir patvirtintą numatytų priemonių planą. Policines funkcijas vykdė tik policijos pareigūnai iš įvairių Lietuvos policijos departamento struktūrinių padalinių. Kaip matyti byloje esančioje vaizdinėje medžiagoje, V. M. reikalavimą pasišalinti davė, o reikalavimams nepaklusus, sulaikė uniformuoti policijos pareigūnai, kurių tarnybinės uniformos buvo su visais būtinais policijos atpažinimo ženklais, todėl apeliaciniame skunde nurodyti pareigūnai, kurie buvo be skiriamųjų ženklų, su šiuo V. M. pažeidimu negali būti siejami. Apie vykdomą priemonę bei siekiamus tikslus, susirinkusieji ir V. M. buvo informuoti iš karto, kai minėtu adresu, su tikslu įvykdyti Kėdainių apylinkės teismo sprendimą, atvyko antstolė S. V. bei priemonių plane numatyti policijos pareigūnai. Antstolei bandant įvykdyti teismo sprendimą, susirinkusiųjų minia, šalia kurios buvo ir V. M., aktyviais veiksmais neleido to padaryti. Tada antstolė pareiškė, kad ji negalinti vykdyti savo tiesioginių pareigų ir pareikalavo pašalinti kliūtis, kliūtimis įvardindama susirinkusiųjų minią, kurios greta buvo ir V. M.. Pareigūnai aiškiai, suprantamai ir garsiai susirinkusiųjų, tuo pačiu ir V. M. paprašė, o vėliau jai nereaguojant į prašymus, pareikalavo pasitraukti ir netrukdyti policijos pareigūnams ir antstolei vykdyti pareigų, tačiau V. M. į reikalavimus nereagavo. Kaip matyti byloje esančioje vaizdo medžiagoje, policijos pareigūnai papildomai kelis kartus reikalavo asmenų pasišalinti ir, įspėdami juos dėl vykdomos priešingos teisei veikos, taip pat įspėjo dėl gresiančios atsakomybės. V. M. į prašymus, raginimus nereagavo, iš susibūrimo vietos nepasišalino. Šios aplinkybės, paneigia apeliaciniame skunde nurodytus apeliantės motyvus dėl neva nevesto dialogo, policijos pareigūnų nebendravimo su susirinkusiais ir V. M.. Policijos pareigūnai, atvykę prie namo kartu su antstole, visų pirma, kreipėsi susirinkusius, tarp jų buvo ir V. M., bandė vesti dialogą, bet susirinkusieji dialogo nepalaikė, buvo nusiteikę sutrukdyti, arba jau bent padaryti teismo sprendimo vykdymą kuo sudėtingesnį. Teismo posėdžių metu, aiškindama įvykių aplinkybes, V. M. nurodė, kad nebuvo minioje žmonių, ji tiesiog fotografuodama atvykstančius pareigūnus ir, jiems prieinant prie namo, buvo visada šalia. Esant šioms aplinkybėms, V. M., būdama šalia atsakingų pareigūnų, privalėjo girdėti tiek pareigūnų, tiek antstolės raginimus bei prašymus. Turėjo girdėti ir girdėjo policijos pareigūnų išreikštus teisėtus reikalavimus jai pasitraukti, kuriuos ji ignoravo. V. M. aiškinimas, kad ji netrukdė vykdyti teismo sprendimo ir tai, kad jai asmeniškai niekas nedavė jokių nurodymų, paneigiamas byloje surinktais įrodymais. Mano, kad kaip ir daugelis susirinkusiųjų, įvykio dieną apeliantė, vertindama situaciją, buvo užvaldyta emocijų, bet vykdomą priešingą teisei veiką suprato, nes aktyviais veiksmais vengė būti pašalinta bei sulaikyta. Kiekvienas asmuo, kuriam pateiktas teisėtas policijos pareigūno reikalavimas, turi pareigą ši reikalavimą vykdyti, o manydamas, kad pareigūnas veikė neteisėtai, gali pasinaudoti savo teise apskųsti pareigūno veiksmus atitinkama tvarka. Tai suprasdama V. M. šiomis teisėmis nepasinaudojo ir aktyviais veiksmais, neteisėtai nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, dėl neteisėto papildomų dokumentų iš ikiteisminio tyrimo bylos pateikimo yra neteisingi, kadangi visa su šia administracine byla susijusi medžiaga buvo gauta Kauno apygardos teisme, kai ikiteisminio tyrimo byla buvo teismo žinioje. Teismo posėdžio metu, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti susipažinti dokumentai, kurie įrodo papildomų dokumentų ikiteisminio tyrimo byloje gavimo bei prijungimo administracinėje byloje teisėtumo aplinkybes.

V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Taigi, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka yra teismo teisė, o ne pareiga. Nagrinėjamu atveju, bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios, surinkta pakankamai įrodymų, todėl nėra būtinybės rengti žodinį bylos nagrinėjimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. inter alia įtvirtinta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo 300 iki 500 litų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų. Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju, pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N62 – 841/2006). Antruoju atveju, turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo pareigūno statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N12-634/2005) ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Įžeidimas reiškia, kad pažeidėjas pareigas vykdančiam pareigūnui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse.

Susipažinęs su bylos medžiaga ir skundžiamu nutarimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje įrodymai buvo ištirti visapusiškai, o V. M. veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d, kadangi ji nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Nors V. M. savo kaltės, padarius Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nepripažįsta, jos kaltę patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 1, 2), nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš dalį įtariamųjų (b. l. 3-12), paaiškinimas (b. l. 13), nuotraukos (b. l. 14, 17, 18, 23, 26, 33, 60-69), tarnybiniai pranešimai (b. l. 15, 47-48), įtariamojo apklausos protokolas (b. l. 22), fotografavimo protokolas (b. l. 25), CD su vaizdo medžiaga (b. l. 37, 92, 158, 160), liudytojo apklausos protokolai (b. l. 49-52, 53-56, 57-58), stenograma (b .l. 87-91), Kauno apylinkės teismo posėdžio protokolais (b. l. 105-108, 161-164, 170-174), apžiūros protokolais (b. l. 165-169) bei kita bylos medžiaga. Priešingai nei nurodoma skunde, įvertinus visą bylos medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino ir pagrįstai nubaudė V. M. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. gegužės 17 d., apie 07.00 val., prie (duomenys neskelbtini), Kauno raj., buvo vykdomas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas perduoti D. K. jos motinai L. S.. Lietuvos Respublikos CPK 585 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki vieno tūkstančio litų baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną. Jeigu antstoliui kas nors kliudo vykdyti vykdomuosius dokumentus, antstolis kliūtims pašalinti kviečia policiją. Šiuo atveju, policijos dalyvavimas būtinas.

Byloje esančios fotolentelės (b. l. 14, 17-18, 33) patvirtina, kad įvykio vietoje yra policijos pareigūnai, jie uniformuoti, akivaizdu, kad tai yra policijos pareigūnai. Iš byloje esančių vaizdo įrašų bei teksto, skelbto per garsiakalbį, iš TV3 tiesioginės transliacijos metu matyti, jog būtent policijos pareigūnai prašė, o vėliau ir reikalavo susirinkusių piliečių netrukdyti vykdyti teismo sprendimo, informuodami, kad šiuo metu šalia jų dirba policijos Dialogo grupės pareigūnai, kuriuos galima atpažinti iš pažymėtų raiščių (b. l. 87-91). Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro pavaduotojo raštas dėl duomenų pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad vykdant vaiko perdavimo procedūrą, policija vadovavosi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. balandžio 27 d. patvirtintu priemonių planu Nr. (duomenys neskelbtini). Perdavimo procedūroje dalyvavo tik Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžių policijos įstaigų pareigūnai, t. y. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos kelių policijos tarnybos, Lietuvos Viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos Kriminalinės policijos biuro ir Policijos departamento pareigūnai (b. l. 100).

Apklaustas pirmosios instancijos teisme Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovados atstovas V. K. paaiškino, kad pareigūnai, veikdami pagal atskirą priemonių planą, atvyko minėtą dieną į (duomenys neskelbtini)-ojo namo kiemą ir pamatė situaciją, kuomet prie namo įėjimo buvo susirinkusi minia žmonių, kurie prieš save buvo išsidėstę kėdes, suolus ir stovėjo susikibę, giedojo himną ir meldėsi. Pareigūnai atvyko su antstole, kuri pranešė atvykimo tikslą ir prašė netrukdyti, tačiau minia išreiškė priešiškumą. Pareigūnas R. O. taip pat pareiškė, kad prašo nesipriešinti ir pasišalinti. Minia nesutiko to padaryti, į raginimus nereagavo. Antstolė pareiškė, kad susirinkusi minia yra kliūtis vykdyti teismo sprendimą ir paprašė šią kliūtį pašalinti. R. O. pakarotinai kreipėsi į minią, tačiau asmenys reikalavimų nevykdė. V. M. vaidmuo buvo fiksuoti, fotografuoti, ji turėjo girdėti raginimus, bet jų nevykdė, dėl to buvo įspėjama arba raginama pasitraukti. V. M. savo paaiškinimus išdėstė raštu, bet jų atsisakė.

Liudytojas M. K. parodė, kad informacija buvo duota ne tik iš automobilio, bet ir betarpiškai iš pareigūnų, kurie buvo priėję prie žmogaus. Tokiu atveju, neduodamas laikas, per kurį jie turi pasišalinti. Neigė panaudojęs dujų balioną ar elektrošoką, taip pat neigė stūmęs žmones į kiemą, jie į garažo duris spaudėsi patys. Pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

Liudytojas R. P. pirmosios instancijos parodė, kad apie kiekvieną dujų panaudojimo atvejį rašomas tarnybinis pranešimas. Nagrinėjamu atveju, duomenų apie specialiųjų priemonių naudojimą tarnybiniuose pranešimuose nėra fiksuota, kiek jam yra žinoma, dujos nusispaudė netyčia, techniškai tai yra įmanoma. Atvykus pareigūnams, buvo aiškiai išsakyta, ką reikia daryti, kas norėjo pasišalinti, tai ir padarė. Jie sakė, kad iš kiemo išeiti nereikia. Jei asmenys būtų leidę gera valia vykdyti teismo sprendimą, pareigūnų nebūtų, pareigūnai buvo pasitelkti, siekiant įvykdyti teismo sprendimą, tam, kad nebūtų sukelta grėsmė ir būtų mažiau traumuojama mažametė. Buvo vykdoma įvairių tyrimų, tačiau, kad nukentėjo nepilnamečiai, nustatyta nebuvo. Antstolės patvarkyme buvo surašyta funkcija, kurią galėjo vykdyti tik priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai. Pagal galiojančius teisės aktus jie dalyvauti gali, yra bendradarbiavimo sutartis, antstolės patvarkymas. Filmuojama buvo tam, kad apsiginti nuo kaltinimų, medžiaga pateikta institucijoms. Nurodymų, ką sulaikinėti ir ko nesulaikinėti nebuvo, o asmenys, kurie trukdė vykdyti sprendimą, buvo sulaikomi. Nebuvo siekiama žmonių įbauginti.

Kaip matyti iš byloje esančio 2013 m. vasario 8 d. ir 2013 m. vasario 11 d. apžiūros protokolų, kuriuos patvirtina ir byloje esanti vaizdo medžiaga, kieme prie namo buvo susibūrusi didžiulė minia, antstolė paprašė praleisti, pasakė, kad yra vykdomas teismo sprendimas, paprašė netrukdyti vykdyti teismo sprendimą. Tą patį kartojo ir pareigūnas R. O.. Abu perspėjo ne vieną kartą, kad jei nepraleis geruoju, asmenys bus šalinami kaip kliūtys teismo sprendimo vykdymui. Minia neprasiskyrė, neleido praeiti, tuomet antstolė paprašė R. O. pašalinti kliūtis teismo sprendimo vykdymui, o šis davė reikiamus nurodymus policijos pareigūnams. Ji eilę kartų sakė, kad prašo praleisti, vykdomas teismo sprendimas, prašė netrukdyti vykdyti teismo sprendimą, tačiau tik policijos pareigūnams pavyko prasklaidyti minią (b. l. 165-169). Taigi, aukščiau minėta bylos medžiaga ir liudytojų parodymai neabejotinai patvirtina, jog antstolei vykdant teismo sprendimą, prie namo stovėjusi minia žmonių, tarp kurių buvo atsistojusi ir V. M., sudarė kliūtį teismo sprendimo įvykdymui, nepavykus įtikinti žmonių pasitraukti, antstolė davė policijos pareigūnams nurodymą kliūtį pašalinti. Vykdant teismo sprendimą, dalyvavo būtent policijos pareigūnai, teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai buvo išsakyti ne tik betarpiškai jų pačių, bet ir skelbiami per garsiakalbį, taigi V. M. negalėjo jų negirdėti ir nesuprasti.

Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad V. M. veikė tyčia, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų pasitraukti nuo namo. Iš pradžių ji stovėjo prie kiemo vartų, tada judėjo priešais ir tarp į kiemą įėjusių policijos pareigūnų, netoli antstolės, mažiausiai, tris kartus buvo nustumta atokiau nuo policijos pareigūnų, o kaip rodo vaizdo įrašas, buvo atsistojusi ir policijos pareigūnų užnugaryje, tačiau nuėjo ir atsistojo prie šalia namo stovėjusios minios. Tokiu būdu, jai keletą kartų buvo suteikta galimybė geranoriškai pasitraukti iš įvykio vietos, t. y. nutraukti savo neteisėtus veiksmus, tačiau ji ir vėl sugrįždavo, toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus, kol buvo sulaikyta ir pristatyta į policijos komisariatą.

Byloje nėra duomenų, kad M. K. būtų sakęs, jog jis naudojo dujas, kad apeliantei buvo papurkšta dujų. Pristatant V. M. į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato budėtojų dalį, specialiosios priemonės panaudotos nebuvo, pristatytoji sveikata nesiskundė (b. l. 115). V. M. policijos pareigūnų veiksmų, atliktų jos atžvilgiu, neskundė. Kaip matyti iš pirminio V. M. paaiškinimo, 2012 m. gegužės 17 d., ji nuo 03.00 val. nakties, buvo Kauno rajone, (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme. Ji sėdėjo savo kėdėje, kurią buvo atsinešusi, toje vietoje buvo tuo tikslu, kad nebūtų įvykdytas, jos nuomone ir įsitikinimu, neteisėtas teismo sprendimas dėl nepilnametės D. K. perdavimo jos biologinei motinai ir policijai. Ryte, kelintą tiksliai valandą - nežino, pabudo nuo triukšmo ir išėjusi į gatvę, pamatė policijos pareigūnus, kurie užblokavo gatves. Ji grįžo į kiemą, į tą patį kiemą įėjo policijos pareigūnų pajėgos. Policijos pareigūnai sutrukdė jai ir kitiems ten buvusiems asmenims pasitraukti, ji nesitraukė, nevykdė jų reikalavimo, todėl buvo įsodinta į policijos tarnybinį automobilį. Sulaikydami, policijos pareigūnai antrankių ar kitų priemonių nenaudojo, tik buvo neskaudžiai už nugaros užsukę ranką. Prieš policijos pareigūnus fizinės prievartos nevartojo, tik spyriojosi vedama ir tuo nevykdė jų reikalavimų, nes mano, kad jie neteisėti. Dėl policijos pareigūnų veiksmų šiuo metu pretenzijų neturi (b. l. 13). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas D. S. parodė, kad byloje esantis paaiškinimas buvo surašytas iš V. M. žodžių. Jis prievartos tikrai nenaudojo, pasakojimas buvo rišlus. Jis pats toje vietoje nebuvo, todėl negalėtų taip išsigalvojęs surašyti. Ji buvo pristatyta kaip asmuo, galimai padaręs administracinį teisės pažeidimą. Taigi, ir savo pirminiame paaiškinime apeliantė jokių aplinkybių apie blogą savijautą ir patirtus sužalojimus nenurodė. Į medikus dėl sveikatos sutrikimų savarankiškai taip pat nesikreipė. Versija apie neva patirtus sužalojimus ir jos atžvilgiu panaudotas specialiąsias priemones buvo iškelta vėliau. Jokia kita bylos medžiaga, išskyrus pačios apeliantės teiginius, nepatvirtina, kad jai buvo padaryti kokie nors sveikatos sutrikdymai. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai apie neva patirtus sužalojimus, kad nebuvo pasiųsta į medicinos įstaigą apžiūrai, laikytini deklaratyviais. Be to, siekiant nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą, siuntimas medicininei apžiūrai nėra būtinas, sveikatos sutrikdymo mastas gali būti nustatytas ir paties nukentėjusiojo asmens iniciatyva. Nors apeliantė atsisakė savo pirminio paaiškinimo, abejoti jame nurodytų aplinkybių teisingumu nėra pagrindo, nes jį patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek ir kita bylos medžiaga.

Aplinkybės, kad byloje nėra V. M. sulaikymo protokolo, nešalina jos administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi ne tik policijos pareigūnų parodymais, bet ir kita bylos medžiaga. Tai, kad V. M. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl trukdymo antstolei atlikti veiksmus, prokuroro 2013 m. balandžio 29 d. nutarimu buvo nutrauktas, konstatuojant, jog ji antstolei vykdyti teismo sprendimą perduoti mažametę jos biologinei motinai netrukdė, nereiškia, jog jai už jos neteisėtus veiksmus, kurie atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėtį, negali kilti administracinė atsakomybė. Be to, ir minėtame prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš dalį įtariamųjų, nurodyta, kad V. M. veikoje galimai yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d., požymiai (b. l. 11). Nors bylos nagrinėjimo metu ir nepasitvirtino aplinkybės, kad apeliantė 2012 m. gegužės 17 d., apie 07.00 val., Kauno raj., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme, lietsargiu sudavė pareigūnui per galvą, nepašalina jos atsakomybės už tai, kad nevykdydama teisėto policijos pareigūnų reikalavimų pasišalinti nuo namo ir netrukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimo, kėsinosi į nustatytą valdymo tvarką.

Akcentuotina, kad teismas, nagrinėdamas bylą bei vertindamas įrodymus, yra nepriklausomas, jis kiekvienu konkrečiu atveju nusprendžia kiek ir kokių įrodymų reikia bei pakanka, priimti vienokį ar kitokį teismo sprendimą. Teismas neprivalo į teismo posėdį kviesti visų liudytojų tam, kad tie liudytojai patvirtintų jau esamas ir nustatytas aiškias aplinkybes, taip pat liudytojų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, tokių liudytojų apklausa būtų tik pertekliniai įrodymai byloje. Administracinio pažeidimo bylos medžiaga patvirtina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad visa su šia administracine byla susijusi medžiaga, buvo gauta Kauno apygardos teisme, kai ikiteisminio tyrimo byla buvo teismo žinioje. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teismui buvo pateikti susipažinti dokumentai, kurie patvirtina, kad papildomi dokumentai iš ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo teisėtai gauti bei prijungti prie administracinės bylos. Be to, ikiteisminis tyrimas V. M. atžvilgiu nutrauktas, nenustačius jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės administracinio teisės pažeidimo bylą ir remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, kurie tiesiogiai yra susiję su padarytu pažeidimu, juos vertino kartu su kitais administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais iš ištirtais įrodymais, taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti priimto nutarimo pagrįstumu. Akcentuotina ir tai, kad nuobauda apeliantei individualizuota tinkamai, atsižvelgiant į jos asmenybę bei atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kas leido pirmosios instancijos teismui skirti jai švelniausią Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatytą nuobaudą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir konstatuoja, kad naikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimą V. M. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

V. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė